Browsing "Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys"
2011 08 11

Neatlygintina kraujo donorystė

Šiandien visai netyčiom trečią kartą gyvenime tapau kraujo donoru – lakstant po Jonava su reikalais, prisireikė į ligoninę, o netoli jos sutikau agituojančius jaunuolius. Iš pradžių gana skeptiškai pažiūrėjau į ištiestą lapelį – nemaloni patirtis buvo po poros kraujo davimo Kauno kraujo centrui kartų. Daviau nemokamai ir pagrįstai jaučiausi darąs kažką prasmingo, kas ir yra svarbiausia gerai savijautai gyvenime. Tik vėliau, paskaitinėjęs forumuose, sužinojau, kad tas “kraujo centras” tėra praktiškai UAB`as, kuriem tokie kaip aš duoda kraują nemokamai, o jie jį parduoda valstybinėms ligoninėms už biudžeto pinigus… Fe. Kažkaip atgrasu iškart tapo ta visa sistema, daryti “biznį” iš tokių dalykų… :(

Šiandien sužinojau, kad į Jonavą atvykę rinkti kraujo iš Santariškių klinikų, speialiai pasitikslinau ar tai tiesioginė nauda tikrai ligoniams ir gavęs patvirtinimą sutikau duoti kraujo. Kraujas pas manę tikrai visad labai geras, esu sveikas ir prietarais nesivadovauju, tad galėčiau duoti ir dažniau, bei aktyviai kitus paagituoti, bet kaip jau minėjau, nuo to eilei metų atgrasė toks idėjos suvulguarinimas Kaune.

Be to, kad kraują parduoda, o ne renka realioms kokių Kauno klinikų reikmėms, dar užkliuvo ir pats požiūris į donorus. Tie kur ateina išgėrimams ar dar kam dasidurt litų sulyginami su tikrai nuoširdžiais žmonėmis. O juk tereiktų tiek nedaug – kokį lipduką padovanoti “Aš – neatlygintinas kraujo donoras”, puodeli ar kitą jaukų suvenyrą, simbolizuojantį žmogaus požiūrį, kad jam ne vis vien. Kažkodėl įsivaizdavau, kad vedama kokia apskaita ir davus tarkim kokį 20 kartų už dyką kraujo tau bent kas padėkos nuoširdžiai, suvenyra kokį įteiks. Kas dažnai būna daug svarbiau, būti įvertintam nematerialiai už gero darymą kitiems, nei gauti ten kažkiek litų ir pravalgyti bare per kartą…

Bendravimas su Santariškių specialistėmis tikrai paliko žymiai geresnį įspūdį ir vėl sugrąžino prie pakilios minties, kad atliekama reikalinga, svarbi pareiga. Maloniai pabendravom, papasakojo kas ir kaip, koks jų poreikis to kraujo, kiek va taip važinėdami būna nedaug surenka, kad kitą tenką pirkti iš visokių “perekūpų”, nes operacijos, traumos juk kas dieną, o bent apie ką ką Lietuvoje, tai apie Santariškių medikų profesionalumą ir bene kasdien daromus mažus stebuklus teko girdieti visiems, tad malonu ir padėti nors lašeliu kraujo jiems. Ir net neįsivaizduoju kaip gali kilti mintis už tai gauti pinigus. Juk ir taip ten ta visa paėmimo procedūra kelis šimtus kainuoja, o man ar Jums kraujo davimas tik į naudą – jis bus visapusiškai ištirtas, kas gali padėti anksčiau diagnozuoti kokius užkrėtimus, o organizmas realiai nė nepajunta jokio skirtumo, gal net sako pagerėjimas būną “nuleidus” seno kraujo ir pasigaminus naujo ;)

Kitas dalykas – vis dar truputį per mažai info apie tokias akcijas. Didmiesčiuose kažkaip juos surengia dideliuose prekybos centruose, per masines šventes ir pan. O įdomu kiek žmonių Jonavoje išvis žinojo, kad bus renkamas kraujas? Jiems, norint geresnių rezultatų, pirmiausia reiktų daugiau dėmesio skirti info sklaidai. Tam neužtenka susikurti interneto puslapio ir pakabinti kur poliklinikoje (į kurią turbut ir einą tik tie, kas vsi tiek kraujo neduos. Jauni, aktyvūs žmonės daugmaž naudojasi privačių klinikų paslaugomis) A4 skelbimą prieš savaitę… Visuose miestuose yra aktyvių žmonių, organizacijų kurias tinkamai sumotyvavus galima pritraukt dešimtis donoro. O dabar gaunasi kol kas taip, kad vos ne patys turi ieškoti. Sorry, bet tai ne išeitis – visi per dienas turi savų darbų, reikalų ir kuo kvaršinti galvą, o ne prisiminti ir paskambinti kam duotu tel. nr. ir paklausti, kada planuoja atvažiuoti į tarkim Jonavą imti kraujo… Turėtų kokią aktyvių donorų el. pašto adresų duomenų bazę, atsiųstų info pranešimą prieš dvi savaites, tai būtų galima atsižymėti kalendoriuje ir kitus dar paraginti, masiškiau su kokio klubo ar organizacijos bendraminčiais sudalyvauti akcijoje!

Up to you…


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 1
2011 08 01

Naujas įnamis – Cube Acid

Vasara jau imho į pabaigą… Na bet kada prisiruoši tada ir laikas juk :) Net ne vasara turėtų būti atskaitos tašku, bet jau ir šiaip kelis pastaruosius metus reikėjo/norėjosi dviratuko. Bet yra kaip yra – savo laiku savi reikalai, pirkiniai ir t.t. Vienu metu viskuo pasirūpinti niekas negalime :D

Tai vat bent šiandien pagaliau ekspromtu susiradau ir įsigijau pusėtiną dviratuką Cube Acid, 2010 metų laidos, svariai papildysiantį aktyvaus laisvalaikio įrangos asortimentą. Charakteristikos nėra kąžkoks stebuklas, bet ir nekainuoja 5000 ar bent 2500 lt, po kiek “eina” padorūs dviračiai. Nusprendžiau geriau šitą pigesnį, už 1300 lt, ir pasiorganizuoti priedo dar vieną kirbantį “reikaliuką” įgyvendinti artimiausiu metu – kajaką į Outdoor kolekciją priimti :)

Esminis privalumas – 22 colių rėmas, ne taip ir dažnai pasitaikantis tarp tokios klasės ir kainos parduodamų dviračių, kas man, 193 ūgio labai aktualu :) Ir šiaip viskas gana neblogai, imi ir važiuoji, tik dar visokiais aksesuarais reiks apkarstyt per artimaiusias dienas, kaip rem. komplektas, žibintuvėliai ir pan.

Frame: Alu Lite AMF 7005 RFR-Geometry
Fork: Rock Shox Dart 3 100mm, PopLoc
Headset: FSA No.10 semi-Integrated
Stem: FSA OS190 Oversized
Handlebars: FSA XC300 Lowriser Oversized
Rear Derailleur: Shimano Deore XT RD-M772 Shadow
Front Derailleur: Shimano Deore FD-M590, Top Swing 34,9mm
Shifters: Shimano Deore SL-M590 Rapidfire-Plus, 9-speed
Brakes: Hayes Stroker Ryde hydr. Discbrake (160/160mm)
Chainset: Shimano FC-M442 44x32x22, 175mm, Shimano BB-UN26
Cassette: Shimano CS-HG50 11-32, 9-speed
Chain: Shimano CN-HG53 108 links
Rims: RFR ZX24
Hubs: Shimano Disc HB-M475, Shimano Disc FH-M475
Spokes: Mach1 18/0 Stainless 2.0
Tyres: Schwalbe Smart Sam 2.1, Schwalbe Smart Sam 2.1
Weight 12,70kg


Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 4
2011 06 14

Mano skrydžių žemėlapis

Šiandien beveik netyčiom aptikau porą įdomių dalykų internete, susijųsių su kelionėmis lėktuvais ;)

Tai FlightRadar24.com – realaus laiko skrydžių stebėjimo sistema. Visai įdomu pamatyti kokie lėktuvai tarkim šiuo metu atskrenda į Lietuvos oro uostus, išskrenda iš jų ar tiesiog kerta Lietuvos oro erdvę savais tikslais kažkur toliau :)

Sekanti sistema FlightDiary.net teikia realią naudą ;) Jau senokai buvau matęs kitus naudojant kažkokias online sistemas savo skrydžių “apskaitai”, bet primiršau pavadinimus / neradau kai ieškojau nieko sudominusio, tad kuriam laikui atidėjau. O patekęs į šią “skrydžių dienoraščio” paslaugą teikiačią sistemą iškart užsikabinau ir dabar jau porą valandų bandau atkuisti prisiminimų kloduose bubusius skrydžius ir juos susipildyti :) Juk visai įdomu peržiūrėti sumine nuskristo kilometražo statistiką, o po 10 ar 20 metų ne taip paprasta bus apskritai atrinkti kur ir kada buvęs per tiek kelionių 8-)

Mano skrydžių dienoraštis


Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 0
2011 03 31

Instrukcija, kaip elgtis su intravertu

Tiesiog geras straipsnis :)

Rūpinkis savo intravertu

Ar pažįsti ką nors, kas kasdien mielai praleidžia po keletą valandų būdamas visiškai vienas? Kas mėgsta ramius pokalbius apie jausmus ar idėjas, gali pateikti neįtikėtiną pristatymą didelei auditorijai, tačiau nejaukiai jaučiasi žmonių grupėse ir yra itin nerangus lengvuose pokalbiuose „apie nieką“? Ar šį žmogų tenka tiesiog tempti į vakarėlius, po ko jam prireikia visos dienos, kad atsigautų? Ar jis niurzga, susiraukia ar gūžteli, kai kiti žmonės tiesiog stengiasi jį pralinksminti?

Jei taip, ar tu šiam žmogui sakai, jog jis yra „per daug rimtas“ ar klausi apie jo savijautą? Ar laikai jį abejingu, arogantišku ar netgi nemandagiu? Stengiesi skirti dar daugiau pastangų, kad ištrauktum jį iš jo kiauto?

Jei atsakei „taip“ į šiuos klausimus, labai tikėtina, jog bendrauji su intravertu – ir bendrauji su juo netinkamai.

Pastaruoju metu mokslas rado atsakymų į daugelį klausimų apie intravertų įpročius ir poreikius. Netgi buvo išsiaiškinta, remiantis smegenų aktyvumo tyrimais, jog intravertai apdoroja informaciją kitaip nei ekstravertai. Ir ne, aš to neišgalvojau. Bet jei tu ką tik pajutai nieko nesuprantantis (–i), per daug nesistebėk – esi ne vienas (–a). Intravertai sudaro ženklią žmonijos dalį, tačiau jie yra viena klaidingiausiai suprantamų ir užgaunamų visuomenės grupių.

Taip, žinau. Mano vardas Džonatanas ir aš esu intravertas.

O, aš tai neigiau metų metus. Galų gale, aš juk turiu gerus bendravimo įgūdžius. Nesu niūrus ar mizantropiškas. Bent jau paprastai. Aš toli gražu nesu drovus. Mėgstu ilgus pokalbius, drauge tyrinėjant asmenines mintis ar interesus. Bet aš save suprantu, kaip suprantu ir gausybę klaidingų kitų žmonių nuostatų ir stereotipų intravertų atžvilgiu. Dabar šitai rašau dėl to, jog noriu tau pasakyti, ką turi žinoti, kad galėtum jautriai ir palaikančiai bendrauti su savo intravertais šeimos nariais, draugais ar kolegomis. Prisimink, bent vienas žmogus, kurį tu pažįsti, gerbi ir su kuriuo nuolat bendrauji, tikrai yra intravertas ir tu jį mažų mažiausiai lengvai vargini. Išmokti atpažinti perspėjamuosius ženklus visada yra verta.

Taigi, kas yra intraversija? Dabartinė jos prasmė pirmą kartą atsirado trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje ir buvo sukurta psichologo Karlo Jungo. Šiandien tai yra viena pagrindinių asmenybės testų dalių, įskaitant ir plačiai naudojamą MBTI testą. Visų pirma, intravertai nebūtinai yra drovūs. Drovūs žmonės jaučia nerimą ar baimę socialinėse situacijose; intravertai paprastai ne. Intravertai taip pat nėra mizantropai (nekenčiantys kitų žmonių), nepaisant to, jog kai kurie iš mūsų gali sau pritaikyti citatą „pragaras – tai kiti žmonės už stalo pusryčiaujant“. Intravertai – tai asmenybės, kurias kitų žmonių kompanija vargina.

Ekstravertai gauna energiją iš kitų žmonių ir „nuvysta“ būdami vieni. Būti vieniems jiems yra nuobodu – palik ekstravertą vieną porai minučių ir jis griebsis savo mobiliojo telefono. Tuo tarpu intravertų poreikiai yra visiškai priešingi – porą valandų su kuo nors pabendravus, mums reikia „išsijungti“ ir pasikrauti energijos. Tai nėra antisocialu. Tai nėra depresijos ženklas. Ir ne, to nereikia gydyti. Intravertams buvimas vieniems su savo mintimis lygiai taip pat atstato jėgas, kaip miegojimas ar valgymas. Mūsų moto – „taip, man malonu būti su tavimi. Mažomis dozėmis.“

Kiek žmonių yra intravertai? Sunku atsakyti. Vieni tyrimai rodo, jog intravertai sudaro apie ketvirtadalį, kiti – trečdalį žmonijos. O kiti apibrėžia dar įdomiau – „mažuma tarp visų žmonių, tačiau dauguma – tarp gabiųjų“.

Ar intravertai yra klaidingai suprantami? Nuolat. „Ekstravertui yra labai sunku suprasti intravertą“, rašė mokymo ekspertai Jill D. Burruss ir Lisa Kaenzig. Tuo tarpu intravertai lengvai supranta ekstravertus, kadangi šie nuolat stengiasi save atskleisti bendraudami ir plepėdami su kitais žmonėmis. Ekstravertai yra tokie „mįslingi“ ir „neperprantami“, kaip naminiai gyvūnėliai. Tačiau tai tėra kelias į vieną pusę. Ekstravertai arba visiškai nesupranta intravertų, arba supranta juos labai menkai. Jie mano, kad žmonių kompanija, ypač jų pačių, yra visada laukiama ir maloni. Jie negali įsivaizduoti, kad kažkas mielai pabūtų vienas – o tokio noro išraišką dažnai priima kaip asmeninį įžeidimą. Nesvarbu, kiek kartų aš ekstravertams bandžiau paaiškinti intravertų mąstymą – jie niekada to nesuprato. Pasiklausydavo minutę ir vėl grįždavo prie savo čiauškėjimo.

Ar intravertai yra nereprezentuojami? Sakyčiau, kad taip. Pavyzdžiui, ekstravertai ryškiai dominuoja politikoje, profesijoje, kur tik šnekūs jaučiasi tikrai patogiai. Pažvelk į Džordžą Bušą. Į Bilą Klintoną. Atrodo, jog jie visiškai atsigauna tik tuomet, kada yra netoli kitų žmonių. Netgi tokios išimtys, kaip tylusis Ričardas Niksonas tik patvirtina taisyklę. Išskyrus tokius žmones, kaip Ronaldas Reganas (beje, kaip man teko skaityti, daug aktorių yra intravertai ir daug intravertų, bendraudami su kitais žmonėmis, jaučiasi tarytum aktoriai), intravertai nėra laikomi politikos „natūralais“.

Dėl šios priežasties ekstravertai dominuoja valdžioje. Gaila. Jei pasaulį valdytų intravertai, tai, be abejo, būtų ramesnė, išmintingesnė ir taikingesnė vieta. Kaip pasakė vienas protingas žmogus, „ar nežinote, jog keturi penktadaliai visų mūsų problemų būtų išspręstos, jei mes tiesiog atsisėstume ir ramiai pasikalbėtume?“ (taip pat yra sakoma, jog „jei nieko nesakai, tau nereikės to pakartoti“. Vienintelis dalykas, ko intravertai nemėgsta labiau, nei kalbėti apie save, tai kartoti savo žodžius.)

Su savo besaikiu bendravimo ir dėmesio poreikiu, ekstravertai dominuoja ir socialiniame gyvenime, nustatydami jo taisykles. Mūsų ekstravertiškoje visuomenėje buvimas „bendraujančiu“ yra laikomas norma ir pageidaujamu dalyku, be to, teigiama, jog tai signalizuoja laimingumą, pasitikėjimą ir lyderystę. Į ekstravertus žiūrima kaip į atviraširdžius, mielus, šiltus, jautrius žmones. „Bendraujantis žmogus“ yra komplimentas. Tuo tarpu intravertai yra apibūdinami tokiais žodžiais, kaip „užsidaręs“, „vienišius“, „santūrus“, „tylus“, „susitvardantis“, „privatus“ – siauros prasmės, šaltais žodžiais, reiškiančiais emocinį šykštumą ir asmenybės menkumą. Moterys, spėju, dėl to ypač kenčia. Intravertas vyras dažnai gali būti palaikytas „stipriu ir tyliu“, tuo tarpu moteris, neturinti tokios alternatyvos, gali būti laikoma baikščia, drovia ar netgi išpuikusia.

Ar intravertai išpuikę? Vargu. Spėju, jog šis dažnas stereotipas kyla iš to, jog intravertai paprastai yra labiau išsilavinę, mąslesni, įžvalgesni, nepriklausomesni, šaltakraujiškesni ir jautresni nei ekstravertai. Be to, tai lemia ir atsainus mūsų požiūris į „lengvą pokalbį“, ką ekstravertai dažnai supainioja su jų negerbimu. Intravertai mąsto PRIEŠ ką nors kalbėdami; tuo tarpu ekstravertai mąsto KALBĖDAMI – dėl to jų susitikimai dažnai tęsiasi keletą valandų. Intravertus, kaip rašo Thomas P. Crouser, stebina ekstravertų kalbėjimo maniera – jie tarsi nuolat garsiai mąsto ar ginčijasi patys su savimi; tuo tarpu intravertas mandagiai patylės, gūžtels pečiais ir tyliai nusistebės. Tik tiek.

Vis dėlto, blogiausia yra tai, jog ekstravertai nė nenutuokia apie kankinimus, kuriuos jie verčia mus patirti. Kartais, kai mes desperatiškai bandome įkvėpti gryno oro tarp ekstraverto žodžių lavinos, kurią sudaro 98 procentai mūsų požiūriu nereikalingų minčių, kartais pagalvojame, ar ekstravertai apskritai varginasi klausytis bent savęs. Tačiau intravertams nelieka nieko kito, kaip tai stoiškai iškentėti, kadangi etiketo knygos – žinoma, parašytos ekstravertų – apibrėžia nenorą kalbėtis kaip storžieviškumą, o pauzes pokalbyje – kaip nejaukų dalyką. Intravertai tegali svajoti apie tai, kad kurią nors gražią dieną nebus nemandagu pasakyti „taip, tu nuostabus žmogus ir aš tave mėgstu. Bet dabar būk malonus, patylėk.“

Kaip galėtum tavo gyvenime esančiam intravertui leisti suprasti, jog jį palaikai ir gerbi? Visų pirma, suprask, kad tai buvimas intravertu nėra pasirinkimas. Tai – ne gyvenimo būdas. Tai – mąstymo būdas, kurio negalima pakeisti.

Antra, kai matai, jog intravertas kažką mąsto, neklausk „kas nutiko?“ ar „ar tu gerai jautiesi?“

Trečia, neskubėk sakyti ir ko nors kito.

Charakteris.info


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 2
Puslapiai:«1234567891011»