Browsing "Istorija, archeologija, paveldas, legendos"
2011 12 15

Dokumentinis filmas “Laisvės trajektorijos”

Naujas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Laisvės trajektorijos” — lietuvių režisieriaus Juozo Saboliaus ir švedo Jono Ohmano filmas apie pusę amžiaus — nuo 1940 iki 1990 m.– trukusią Lietuvos okupaciją.

„Laisvės trajektorijos” pasakoja apie praėjusio amžiaus antroje pusėje Lietuvos patirtas fizines ir dvasines netektis, apie tremtį, holokaustą, sovietizaciją ir laisvės vilties netekimą. Kita vertus, filmas kalba ne tik apie netektis, bet ir atskleidžia žmonių ryžtą apginti save ir savo įsitikinimus, apie ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą iki Sąjūdžio ir laisvės susigrąžinimą — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.


Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai, Istorija, archeologija, paveldas, legendos    Komentarų: 1
2011 11 05

1968: Informeris vietoj laikrodžio

Norit tikėkit, norit ne, bet tai iškarpa iš 1968 metų laikraščio! Džiugu, kad turime TOKĮ lietuvį mokslininką, savo pritrenkančiomis įžvalgomis prilygstantį Žiuliui Vernui :) Juk mokslo ir apskritai pasaulio pažanga būtent ir yra “varoma” žmonių, drįstančių svajoti atrodytų apie nerealiausius dalykus…


Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga, Įdomu ir naudinga, Istorija, archeologija, paveldas, legendos    Komentarų: 3
2010 11 07

Juodoji archeologija Lietuvoje – pelningiausių verslų dešimtuke

Trečiadienį vienas žymiausių mūsų laikų lobių ieškotojas vokietis Nikolausas Grafas Sandizellas Vilniuje pristatė vieną didžiausių kada nors jūrose rastų lobių – prieš 400 metų nuskandinto São José laivo likučiuose buvo rasta daugiau kaip 24 tūkstančiai sidabrinių Ispanijos ir Portugalijos karaliaus Pilypo III iždo monetų. Nors atradėjas iškart pabandė save atskirti nuo jūrose archeologinį paveldą plėšiančių juodųjų archeologų, jis sutiko su faktu, kad archeologija bet kurioje pasaulio vietoje gali būti itin pelningas verslas.

Apie archeologijos verslo subtilybes susimąstyti verčia tai, kad N. G. Sandizellas vadovauja vienai didžiausių komercinių jūrų archeologijos bendrovių – „Arqueonauts Worldwide“. Tačiau, net nusisukus nuo du trečdalius pasaulio dengiančio vandens slepiamų vertybių ir pažvelgus į vos 65 200 kvadratinių kilometrų ploto Lietuvą, tenka pripažinti, kad čia juodaisiais archeologais vadinami paveldo ir kultūros niokotojai siautėja beveik nebaudžiami.

Vilniaus universiteto Archeologijos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Linas Tamulynas neslepia, kad juodųjų archeologų niokojamo paveldo Lietuvoje mastai – milžiniški.

„Juodoji archeologija – tai nesankcionuotas archeologinių objektų kasinėjimas, radinių išrinkimas. Archeologiniais radiniais laikytini visi žemėje esantys žmogaus sukurti daiktai, galintys suteikti informacijos apie žmonių gyvenseną ar istorijos įvykius. Su nesankcionuotais kasinėjimais susiduriama visame pasaulyje, nes prekyba archeologiniais radiniais patenka į pelningiausių verslų dešimtuką“, – pasakojo L. Tamulynas.

Lietuvoje veikiančias juodųjų archeologų grupuotes ir pavienius asmenis galima suskirstyti į kelias grupes. Pavojingiausia jų – kriminaliniai nusikaltėliai, kurie vykdo nesankcionuotus tyrimus saugomose teritorijose. Antroji grupė – nusikaltėliai paveldui, kurie randa archeologijos paveldo objektus ir apie tai neinformuoja už kultūros paveldo apsaugą atsakingų institucijų, kas yra administracinis nusižengimas ir Lietuvos paveldo bei istorijos apvaginėjimas. Ir trečia juodųjų archeologų rūšis – suklaidinti žmonės, kurie nesąmoningai daro nusižengimus užsiimdami nesankcionuota kultūros paveldo objektų paieška ir šiandien yra tapę rimta priedanga aptartoms grupuotėms.

L. Tamulynas didžiausia bėda laiko tai, kad visuomenė ir jos atstovai politikoje bei valstybės valdymo institucijose nesuvokia juodosios archeologijos grėsmės mūsų visų paveldui ir šio verslo mastų Lietuvoje.

„Prieš keletą metų suradę apiplėštus pilkapius paveldosaugininkai net nesikreipdavo į prokuratūrą dėl nusikaltimo išaiškinimo. Pilkapius plėšiantys žmonės buvo vadinami smalsuoliais ar šiaip neišmanėliais, nesuprantančiais savo veiklos pasekmių. Šiandien jau aišku, kad juodieji archeologai per pastaruosius 10 metų iškasė daugiau pilkapių nei archeologai profesionalai“, – problemos mastus vardijo L. Tamulynas.

Pasak mokslininko, kelerius metus akis badė interneto tinklalapiuose pasirodanti informacija apie rastus lobius ir radinius, tačiau niekam iš paveldosaugininkų nekilo noras pasidomėti, kodėl šie radiniai nepateko į muziejus, ar teisėtai šie radiniai rasti.

Išties, pasidairius po specializuotus senienų kolekcininkų ir prekeivių tinklalapius, nesunku rasti daugybę pardavinėjamo paveldo, lobių paieškų nuotraukų.

Tuo tarpu šiandien situacija jei ne gerėja, tai bent bandoma ją stabilizuoti. Tačiau tam reikės laiko, per kurį juodieji kasėjai išplėš dar ne vieną šimtą archeologinių objektų, ir, kas blogiausia, jų padaryta žala negali būti atkurta.

„Iki šiol visuomenėje ir netgi žiniasklaidoje gaji juodųjų archeologų suformuota mitologija, neva jie nežaloja archeologijos objektų, nes kasa nesaugomuose objektuose, neva archeologijos objektų apiplėšinėjimas yra hobis, neva jie gelbsti radinius nuo sunykimo, nes surenka radinius iš arimų. Visa ši mitologija civilizuotose šalyse seniai yra paneigta, o ir daugelis tų, kurie laisvalaikiu į rankas paima metalo detektorių, puikiai supranta, kad rinkdami monetas buvusios kaimo karčemos vietoje apvaginėja būtent to kaimo istoriją. Netgi žiniasklaidoje kartais ginama ta veikla, už kurią administraciniame kodekse mažiausiai numatyta bauda“, – piktinosi archeologas.

Kova su juodaisiais archeologais priklauso nuo kelių veiksnių. Visų pirma nuo visuomenės suvokimo, kad juodieji archeologai apiplėšinėja ne Kultūros paveldo departamentą ir ne archeologus, o apvaginėja visus Lietuvos žmones ir mūsų istoriją.

Kitas labai situaciją lemiantis veiksnys – įstatyminė bazė, kuri šiandien yra pakankamai pakenčiama, bet tobulintina.

„Trečias aspektas – valstybininkų noras sustabdyti archeologijos paveldo naikinimą. Ši problema ypač opi, nes kai kurie juodieji kasėjai yra dalyvavę rinkimuose ne tik kaip rinkėjai. Kaip jau minėjau, didelis juodosios prekybos archeologiniais radiniais pelningumas, matyt, gali nuvesti prie sandorių ir su politikais. Pavyzdžiui, Lietuvoje ypač keistai atrodo muziejai, priiminėjantys ir supirkinėjantys archeologinius radinius iš neteisėtais būdais juos įgijusių asmenų, tarsi kai kuriems muziejams negaliotų Lietuvos įstatymai“, – pasakojo vyras.

Pasak archeologo, nuostabą kelia ir Kultūros ministerijos veiksmai, kai per pastaruosius metus šios ministerijos teikiamose Kilnojamojo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų pataisose įvairiais būdais stengiamasi atsisakyti archeologijos paveldo apsaugos, tai siūlant liberalizuoti prekybą antikvariniais daiktais, tai įvesti metalo detektorių naudojimosi taisykles ir taip palengvinti archeologijos paveldo naikinimu užsiimančių asmenų veiklos legalizaciją.

„Visiems norėčiau priminti, kad archeologijos paveldas yra ne tik tie vargani pustrečio tūkstančio objektų, saugomų valstybės, bet ir šimtai ar tūkstančiai tų objektų, kurių valstybė kol kas nesaugo kaip archeologijos paveldo, bet kurie savo esme tokie yra. Kalbu ne tik apie oficialiajai paveldosaugai nežinomus proistorinius kapinynus, bet ir apie Napoleono laikmečio karines stovyklavietes ir mūšių vietas, apie Pimojo ir Antrojo pasaulinio karo apkasus ir karių žuvimo vietas, apie su pokario rezistencija susijusius objektus“, – tikino archeologas.

Alfa.lt


Istorija, archeologija, paveldas, legendos    Komentarų: 2
2010 10 14

Zigmas Stankus – Kaip tampama albinosais

Kažkada 1999 draugas parekomendavo perskaityti šią knygą ir pats paskolino tokią visą, per tarnybos metus Jėgerių batalione, suskaitytą, sužymėtą, suriebaluotą knygos, išleistos 1993 metais, originalą. Tuomet perskaitytas ir vėliau dar kelis kartus pakartotinai skaitytas veikalas paliko neišdildomą įspūdį (ok)

Prieš kelis metus Draugė Zhucka (kurios komentaras apžvalgoje Army.lt portale, apie šios knygos panašumą į „Dievų mišką“, tapo naujo leidimo šūkiu :)) rado ir mums nupirko kažkokiame knygyne Vilniuje užsilikusius kelis originalo egzempliorius, kuriuos su džiaugsmu galėjau padovanoti rimtiems geriems draugams, suprantantiems ir vertinantiems karybą, istoriją. Žinoma ir asmeninėje bibliotekoje užsiliko vienas vienetas kurio jau tikrai niekam neskolinu, kad tyčia ar netyčia nepradingtu toks vertingas leidinys :)

Prieš keletą metų radęs kažkur internete skenuotą ir į e-knygos pavidalu parsisiunčiamus „Albinosus“, kaip kompiuteristas ir šiaip interneto, pažangių technologijų entuziastas, džiaugiausi dar labiau :) Ir su kitais tuo džiaugsmu dalinausi, forumuose ar tinklapiuose, kol sulaukiau tiek laiškų iš pačio autoriaus, tiek ir iš jį atstovauti pradėjusios leidyklos „Colibris“, su atitinkamais prašymais / reikalavimais neplatinti autorinio kūrinio el. formatu :( Teko atsisakyti švietėjiškos veiklos ir palikti kitiems galimybę / būtinybę patiems iš kažkur gauti šios puikios knygos e-versiją ar dar sunkiau randamą karių ir mėgėjų bibliotekų perlą – originalų 1993 metų leidimą :)

Šiemet, po 15-os metų, knyga buvo perleista (dance). Žinoma įsigijau ir kitiems nupirkau originalą knygyne. Tačiau svarbesnis dalykas, kuo pats buvau nustebintas (matyt per pasirengimą misijai mažiau būdamas internete kažką praleidau…), kad „Delfi“ platiną naujo knygos leidimo elektroninį variantą (dance) ir jame netgi pabrėžtinai pažymimą, kad jį galima be apribojimų spausdinti, platinti kitiems e-knygos pavidalu, talpinti internete ir t.t. 8-) Matyt išpirko licenziją tam, ar šiaip gerai autoriui / leidyklai sumokėjo :) Na tai tik ačiū, pirmą kartą, galiu pasakyti „Delfiui“ !!! Ir žinoma skubu pasidalinti su Jumis ;)

„Kaip tampama Albinosais” dažnai pavadinama kitos epochos „Dievų mišku“. Kitas laikas ir vieta, riebesni keiksmažodžiai, tačiau ne mažesnis absurdas ir beviltiškumas. Tokia pat ironija persmelkti iki skausmo rimti dalykai – vienintelė atsvara visuotinam žiaurumui.

Detaliuose ir lakoniškuose Zigmo Stankaus – žmogaus, dalyvavusio Afganistano „išvadavime“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje – atsiminimuose natūraliai ir be pagražinimų piešiamas žmogaus virsmas robotu-žudiku bei kokčiai komiški kariuomenės kuriozai. Piešiama taip, kad po truputį atbunka net skaitytojas…

1993 metais pasirodęs pirmosios lietuviškos knygos apie Afganistaną leidimas sukėlė nemažai diskusijų ir pelnė daugybę simpatijų tarp stiprių nervų skaitytojų – knyga buvo išgraibstyta, o interneto forumuose iki šiol mirga prašymai išleisti daugiau jos egzempliorių. Antrasis sukrečiančio kūrinio leidimas skirtas visiems, kurie ieškojo, nerado, „suskaitė“, tiems, kurie prisimins, ir tiems, kurie baisėsis ir „… žiūrės į mus kaip į albinosus…“

El. versija: Zigmas_Stankus – Kaip_tampama_albinosais.pdf ( PDF, 5.7 MB )

Daugiau info: http://www.colibris.lt/albinosai/

Puikaus skaitymo!


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Apžvalgos apie viską, Istorija, archeologija, paveldas, legendos    Komentarų: 3
Puslapiai:123»
2018 © Dainius Pilypas a.k.a. "Soldier", skiriu mylimosioms - Lietuvai ir Tau ;)