Browsing "Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika"
2010 10 02

Si vis pacem, para bellum arba kaip armija didina pensijas

Nori taikos, ruoškis karui. Istorikai tvirtina, kad šiuos žodžius pasakė romėnas, karo reikalų žinovas Publius Flavius Vegetius Renatus. Tai buvo kažkada Romos imperijos gyvavimo pabaigoje, žinių apie autorių išliko nedaug, tačiau frazė, regis, buvo tikrai vykusi, nes ją prisimena ne tik kariškiai, bet ir civiliai. Prisimena gražiai, nes istorija patvirtina tiesą – išgyvena ir net suklesti tos bendrijos, kurios deramai žiūri į savo saugumą ir gynybą. Tokiose bendrijose vertinami ir jauni, ir seni.

Tikriausiai, ne paslaptis, kad mes nūnai į savo gynybą žiūrime mažų mažiausiai pro pirštus. Ne paslaptis, kad saugumo situacija prastėja, mūsų civilizacija išmiršta, grėsmės ir betvarkės vis daugiau. Būtų visai logiška labiau rūpintis krašto ir civilizacijos saugumu, tačiau mums siūloma ne didinti jį, o mažinti. Juk artėja biudžeto reikalai – vėl teks tampyti “biudžeto antklodę” į tą ar kitą pusę.

Argumentai mieli širdžiai – reikia neva kompensuoti pensijas, paremti mamas ir jų vaikus, padaryti dar daug gerų darbelių, tad kam čia mums tie kareiviai, kurie, žinia, gali net ką nors ir nušauti. Simptomatiškai gausėja manančių, kad gynybos biudžetas iš viso nereikalingas, o tos niekingos išlaidos – apie vieną procentą bendrojo vidaus produkto, galėtų padaryti laimingus ne tik pensininkus, bet taip pat gydytojus, moksleivius, kūdikius, studentus, disidentus, gėjus, kairiarankius, kreivakojus ir taip toliau…. sąrašą galima tęsti. Įdomu, aišku, kodėl likę 99 procentai iki šiol neatnešė laimės, bet tegu tai lieka refleksijoms ir diskusijoms. Negana to, kai kas mano, kad kariai – tai tiesiog potencialūs žudikai, kokių iš viso šioj žemėj neturėtų būti. Žodžiu, ne tek jau mažai nuo valdžios viršūnių iki “runkelių” taikosi pasidalyti po keletą centų dabartinius mūsų krašto apsaugos likučius.

Gali būti kad kai kas kyla iš nežinojimo ar naivumo, gali būti, kad ir piktos valios čia surastum.

Galima mandagiai paaiškinti, kad ginklas lietuviškai reiškia gynybos priemonę, ir kad pati gynyba – tai ne žudymas, o sergėjimas. Ar Žalgirio mūšį laimėję kariai buvo žudikai? Jie kovėsi, beje, svetimoje teritorijoje? Ar buvo agresoriai? Jei į bent vieną klausimą atsakėte ne, atsiimkite savo klejones apie krašto apsaugos finansavimo žalą.

Pensijas kompensuoti reikės, kaip reikės kompensuoti ir kitus nerealizuotus lūkesčius. Kad tik krizė greičiau pasibaigtų, kad tų pinigų būtų daugiau. O padauginti pinigų gali kaip tik ta pati krašto apsauga. Tik ne ją skurdinant, o … stiprinant.

Garsi politinės ekonomikos specialistė Susan Strange (deja, prieš dešimtmetį apleidusi šį pasaulį) taikliai pastebėjo, kad gerai funkcionuojančiai šalies ekonomikai reikia keturių sąlygų: turėti bendrojo vidaus produkto kūrimo galimybę, laisvą rinką, bankų sektorių ir… garantuotą nacionalinį saugumą. Tai va – saugumą. Štai jums atsakymas į klausimą, kada valstybė kompensuos pensininkų skriaudas – kai bus saugi.

Kas mėgsta skaičius, gali pasitikrinti, kad pensijoms ir motinystei skiriame daugiau kaip dešimt kartų daugiau nei gynybai. “pravalgę” gynybą šiandien gal ir pasijusime dešimčia procentų sotesni, tačiau baugu, kad kitąmet nebebus ką valgyti. Nebebus valstybės. Net atvirkščiai. Šiandien, viską skaičiuojant pinigine išraiška, pradedama manyti, kad geriau pralaimėti ir pasiduoti. Pralaimėti pigiau, pigiau neginti tėvynės pigiau nei pirkti lėktuvą ar šaudmenų. Nenuostabu, kad taip galvojant, gretai neturėsite nei tėvynės nei jos pensijos. O svetimiems jau visai nesvarbu, užsidirbote pensiją, ar ne.

Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Vidurio Europa, o tame tarpe ir Baltijos šalys, ekonomikos augimą (ir pensijų augimą) pajuto tada, kai tapo saugiomis, kai tapo aišku, kad jos bus euroatlantinės civilizacijos dalimi, civilizacijos, kuri turi daug didele dalimi todėl, kad yra saugi. Šalys kuriomis žavimės (Vakarų Europa ir Šiaurės Amerika), šalys, kurios mūsų migrantams atrodo geresnės tėvynės nei Lietuva, jau seniai suprato, kad gynybai negalima taupyti, nes tada reiks dirbti kažkur toli nuo tėvynės… gerai, kad Vakaruose, bet nebūtinai…

Istorija visada labiau mena karius, o ne tuos, kurie gynybai gailėjo… O jei mena, tai veikiau kaip itin negatyvius personažus. Skirtumas tarp sąvokos neapsiginti ir nesiginti didžiulis. Tautos kūryba sako – jei negali būti liūtas, gali būti vapsva, bet nebūk šliužas. Net ir galingieji kontaktų su vapsvomis privengia…

Ginkluotosios pajėgos ne vienai šaliai yra visų pirma garbės reikalas. Šiandien didelė bėda ir tai, kad atiduodami gynybą vadinamiems profesionalams prarandame tokį svarbų jos komponentą, kaip liaudies pasipriešinimas. Profesionalas gali būti patriotas, bet gali būti tik valstybės tarnautojas, nes jo statusas įpareigoja ginti valstybe, bet nebūtinai tėvynę. Tėvynę giname visi, bet netrūksta aiškintojų, kad to visiškai nereikia, netgi žalinga. Nepagarba gynybai ir kariuomenei, laikas, kada niekiname tikrąją karininkiją, niekiname žmones, kuriems svarbu ne tik profesinės pareigos vykdymas, svarbu karininko garbė, neatneša nei kitokios garbės, nei trokštamos naudos. Karininko garbė buvo neįkainuojama vertybė kiekvienoje istorijos epochoje, išskyrus, kaip regis, pastarąją. Ne kiekvienas, kas gražiai apsirengia, jau džentelmenas, ne kiekvienas, kuris taikliai šaudo, jau karininkas. Garbe reikia rūpintis ir ją puoselėti, juk lietuviai, sako, garbinga tauta.

Tie, kurių negerų ketinimų sąraše yra ir tautos demoralizacija, noriai slepiasi už pensininko nugaros. Ar tikrai mano, kad šį kartą Lietuvą galima okupuoti jos neginant neva dėl pensininkų interesų.

Suprantu, kad dabar išgirsiu tą baisųjį žodį krizė… Krizės metu, mat, ne kariuomenė svarbu. O kaip tik svarbu. Jau minėjau, kad ekonomika, nebūdama saugi niekada taip ir neatsigaus, tad ir pensijų niekas nekompensuos. Antra, viešai deklaruodami savo bejėgiškumą tiesiog skatiname savo priešus pasinaudoti situacija. Kas įsitikinęs, kad Rusijos vadovai, apraudodami buvusią SSSR, nesvajoja jos atkurti, tegu meta akmenį. Kas galvoja, kad radikalūs islamistai pjauna tik tuos, kas nemyli musulmonų, o mylinčius paglosto, tegu paskaito rugsėjo žuvusių sąrašą. Pjauna iš eilės, o nesaugiausius pirmiausia.

Žinomiausias visų laikų Niujorko meras Rudoph Giuliani pradėjo eiti savo pareigas, kai miestas skendėjo gilioje krizėje, buvo apimtas betvarkės ir nusikalstamumo, nepasitikėjimo valdžia ir valdininkų savivalės. Reikėjo mažinti biudžetą ir meras tą darė, bet buvo sritis, kurioje biudžeto išlaidos net padidėjo. Ne, tai ne pensijos. Tai saugumas ir teisėsauga. Krizės metu paskelbęs deramą kovą su nusikaltėliais, meras tarsi paruošė dirvą firmų, kompanijų ir tarptautinių organizacijų atėjimo bumui. Visi, kad buvo pabėgę iš Niujorko, kaip nesaugiausio Amerikos didmiesčio, grįžo į saugų JAV verslo ir kultūros centrą. Išaugo pajamos, išaugo ir pensijos. Minėtoji Susan Strange visiškai teisi, ekonomika auga saugioje terpėje.

Galiausiai visai buitinis argumentas. Paskaičiuokite, kiek pinigų išleidžiate savo buto spynai, namo tvorai, signalizacijai ar saugos paslaugoms. Patikinsiu, kad jei išlaidos mažesnės nei 2 jūsų asmeninio “bendrojo vidaus produkto” jausitės nesaugūs. Didesnis turtas, didesnė apsauga, aišku, tačiau juk pastatę naują namą nepaliksite jo be spynos… O namus, kur sudėti pinigai, tame tarpe ir pensijos, reikia dar labiau saugoti. Kad neatsitiktų kai sename anekdote apie žmogų kantriai taupiusį pinigus juodai dienai. Juoda diena atėjo – jį apvogė…

Toks ir moralas: si vis pacem, para bellum.

Egidijus Vareikis
2010-09-08


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 2
2010 09 25

Specialiųjų operacijų pajėgų pratybos „Šakalo akmuo 2010“

Rugsėjo 13 d. prasidėjusiose pratybose dalyvauja daugiau nei 1,1 tūkst. specialiųjų operacijų pajėgų karių iš septynių šalių: Lietuvos, Lenkijos, JAV, Latvijos, Kroatijos, Rumunijos ir Ukrainos. Pratybas koordinuoja Specialiųjų operacijų vadavietės Europoje (SOCEUR, angl. Special Operations Command Europe) vadovybė.

Pratybos vyks iki rugsėjo 27 d. Lietuvos kariškiai praneša, jog pagrindinis pratybų „Šakalo akmuo 2010″ tikslas – šalims dalyvėms veikiant kartu suderinti veiksmus specialioms operacijoms vykdyti bei pasidalyti įgyta patirtimi pratybų ir misijų Afganistane metu.

Tarptautinėse misijose Afganistane Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas (SOP) „Aitvaras” dalyvauja jau aštuonerius metus – 2002-2004 metais operacijoje „Tvirta taika” (angl. Enduring Freedom), nuo 2007 metų rudens – NATO vadovaujamų tarptautinių saugumo paramos pajėgų (ISAF – angl. International Security Assistance Force) misijoje šalies pietuose. Misijose Afganistane Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai įgyja realios kovinės patirties, taip stiprindami savo šalies gynybinius pajėgumus – iškilus bet kokiai grėsmei SOP eskadrono „Aitvaras” kariai yra pasiruošę ginti savo kraštą ir kovoti Lietuvoje.

Specialiųjų operacijų vadavietės Europoje vadas gen. maj. Michael S. Repass pabrėžia, kad pratybų metu yra siekiama tobulinti karių tarpusavio veiksmus, vykdant jiems pavestas spec. pajėgų užduotis. Tarptautinis spec. pajėgų bendradarbiavimas yra reikšmingas, norint pasiekti vieną svarbesnių NATO tikslų – reikalui esant bet kurioje pasaulio vietoje spec. pajėgų kariams gebėti veikti kartu.

„Labai džiaugiuosi, kad šiemet pratybos „Šakalo akmuo” vyksta Lietuvoje. Tai svarbiausi šiais metais specialiųjų operacijų pajėgų mokymai Europoje. Šios pratybos yra labai svarbios ir dėl to, kad Lietuva yra šių pratybų šeimininkė. Lietuvos specialių operacijų pajėgos yra įrodžiusios, kad yra stiprus ir profesionalus sąjungininkas Afganistane ir mes labai džiaugiamės, kad Lietuvos specialiųjų operacijų pajėgų kariai dalyvauja šioje svarbioje NATO misijoje. Mums didelė garbė, kad galime mokytis ir kovoti petys į petį su tokiais pajėgiais kariais. Tikimės, kad šios pratybos bus labai sėkmingos”, – sakė JAV ambasadorė Anne E. Derse

„Šakalo akmuo 10″ pratybų pradžia galima laikyti 2006 metais Lietuvoje vykusias specialiųjų operacijų pajėgų pratybas „Shamrock Key 06″. „Jackal Stone 10″ pratybos jau yra tapusios tradicija ir kiekvienais metais vyksta vis kitoje NATO šalyje. Kasmet pratybose dalyvaujančių šalių ir karių skaičius auga.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2010 08 31

Lietuvoje alkoholiui išleidžiama daugiau nei gynybai

Perskaičiau stripsniuką Alfa.lt – KAM: Lietuvoje alkoholiui išleidžiama daugiau nei gynybai ir nesigauną nepakomentuoti :)

Žinoma baisus padėtis kai krašto apsaugai skiriamas net nepilnai VIENAS niekingas BVP procentas… tai graudu ir jei būtų mano valia, būtų gal ir 2 ir 3% skiriami, bet… lyginti su alkoholio suvartojimu irgi juokinga. Aš geriu viskį. Butelys kainuoja bent 50 lt, tad per mėnesi nesunku išleisti tą metinę normą alkoholiui :) Bet dar galiu ir KA paremti, lai paprašo, fondą kokį įsteigią – pervesiu, negaila :)

Naujų, modernių ginklų ir technologijų įsigijimas yra labai sveikintina ir šaunu. Apie priežastis, įsipareigojimus ir pasekmes mūsų buvimo tarkim Afganistane irgi ne man spręsti.

Bet negaliu nutylėti apie tai su kuo tiesiogiai susijęs – paprastos paprastų kareivių, savanorių pratybos. Būną kuro trūksta transportui, ekipuotės ar dar kažko esential, bet eilę metų niekada netrūksta… šaudmenų :) Gerai? Gal… kaip čia pažvelgus…

Man asmeniškai, kaip pažaidžiančiam šratasvydį ir dažasvydį eilę metų aiškų, kad tai galėtų būti kur kas EFEKTYVESNIS treniravimosi būdas – į tave pataiko, tau skaudą, tu to nebenori, tad tampi vikresnis, sumanesnis ir atsargesnis. O ką duoda garsinių šovinių tratinimas? Nieko… ;) Netgi sakyčiau atvirkščiai – savotiškai atbukina karius, nes jie įpranta nesitaikyt o šaudyt bet kur ir bet kaip, svarbu šaudyt, svarbu sudaryt tą “kovos” garsą… Dar blogiau – į juos niekas nepataiko, jiems neskauda o tai išvis iškreipia suvokimą ir priveda iki tokių nesąmonių kaip šaudymas “kaip rembo” išlindus visu ūgiu pro pastato kampa ar lange, užbėginėjimas vieni kitiems prieš vamzdžius, šaudymas į nugaras saviems… :( Juk vistiek atgal niekas neatskrenda… Žodžiu triukšmo daug, rezultatas niekinis ar netgi neigiamas…

Va kur įžvelgiu bėdą ir galimybę sutaupyti… Buvo laikas, kai išėję į mokymus gaudavom 10 šovinių ir užtekdavo porai parų – paleist įspėjamąjį šūvį kai kažkas artėdavo prie posto ar patekus į kontaktą, nes juk svarbu tavo ir tavo padalinio veiksmai, kaip reaguosi, kaip atsitrauksi iš to kontakto, o ne kiek garso sudarysi pokšėdamas imitaciją :) O dabar duoda po 200 ar daugiau imitacinių šovinių kurių kiekvienas kainuoja berods kažkas 40+ ct ir kas iš to? Grynas pinigų šaudymas į orą… Jau geriau dažasvydžio markerius nupirktu arba užtektų tos garsinės imitacijos ir po 50 vnt gavus belekur belekaip iššaudyt, o sutaupytus per vieną kartą vieno kario 50 ar 70 lt investuotų į geresnę ekipuotę, įrangą jam!


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1
2010 07 18

Dažasvydis Šreko pelkėje

Užvakar pagaliau teigiamai galėjau atsakyti į ne pirmą pakvietimą apsilankyti mistiškoje Šreko pelkėje – Alytaus rajono miškuose esančioje “super slaptoje” laisvalaikio pramogų ir taktinių treniruočių bazėje :) Pagrindinis tikslas – susitikti ir pabendrauti su puikiais žmonėmis. Pretekstas tam – dažasvydis, organizuojamas draugo iš Saudom.lt :) Visą tą apjungus į visumą išėjo puikus vakaras ir naktis. Ačiū Albertui už pakvietimą!

O dažasvydžio mūšis tikrai vyko sąlygomis “maksimaliai priartintomis prie kovinių” :) Liepteliai, takai, perėjos ir priedangos virš pelkės… Detonuojantys sprogstamieji užtaisai ir signalinės raketos… Žodžiu tikrai ne šiaip “pasilakstymas ir pasitaškymas dažais”, kaip paprastai gana sarkastiškai aš žiūrių į dažasvydį :) Šiek tiek foto:

Šiek tiek daugiau foto: http://facebook.com/album.php?aid=155806&id=132733622184 ;)


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Taktinis ir pramoginis šratasvydis - "AirSoft", dažasvydis    Komentarų: 5
Puslapiai:«1234567...15»