Browsing "Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika"
2010 07 17

Specialiųjų operacijų pajėgos: praskleidus paslapties šydą

Apsiginklavusi Borato versija, šiek tiek pakvaišę, tačiau kovoja narsiai. Amerikiečių žurnalistas Michaelas Yonas 2008-aisiais taip pavadinęs specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) eskadrono „Aitvaro“ karius Lietuvoje tada išprovokavo diskusijas: kaip yra iš tikrųjų?

Savaitgalį Lietuvos žurnalistai turėjo galimybę iš arti susipažinti su SOP padalinio veikla.

Pusantros paros specialiame dalinyje

Penktadienį ir šeštadienį Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė organizavo jau tradiciniu tapusį žurnalistų žygį. Tačiau šįkart renginys buvo išskirtinis – pirmą kartą šalies istorijoje jis organizuotas SOP padalinyje – Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Kaune.

Žygio metu žurnalistai vykdė kai kurias SOP karių realiame gyvenime atliekamas pratybų užduotis – iš penkto namo aukšto pritvirtinti specialia virve leidosi žemyn, stora virve iš trečio aukšto sliuogė ant žemės, vykdė patrulį pėsčiomis ir važiuodami karinėmis mašinomis dieną ir naktį, mokėsi dirbti su kompasu ir žemėlapiu.

Naktį keliolikai plunksnos brolių teko atlikti ir specialią jiems pavestą užduotį – nustatyti, ar tariamas priešas turi specialią radijo įrangą. Tam buvo vykdoma specialioji žvalgyba ir stebėjimas, vykstama į žvalgybinį patrulį.

Atliekant šią užduotį, be kita ko žurnalistams teko su specialiomis valtimis keltis per tvenkinį, papulti į tariamą pasalą ir imitaciniais šoviniais atsišaudyti tariamam priešui, vėliau nuo jo sprukti per sunkiai praeinamus brūzgynus. Ir visa tai daryti su pilna karine ekipuote – karine apranga, keliasdešimt kilogramų sveriančiu kuprinės turiniu, visada prie savęs turint ne vieną kilogramą sveriantį ginklą.

Kitaip tariant, bent šiek tiek iš arti susipažinti su SOP karių kasdienybe.

Ypatingos užduotys

Kuo ypatingos SOP? Besidominčius užsienio šalių specialiųjų operacijų pajėgomis, pirmiausia intriguoja lietuviškų pajėgų veiklos specifika, o ypač šiai tarnybai priskiriami uždaviniai – specialioji žvalgyba, nekonvencinis karas, įkaitų išlaisvinimo operacijos ir dar keletas kitų.

Kalbant apie pirmąjį paminėtą uždavinį, svarbu pažymėti, kad SOP – pagrindinės šalies greitojo reagavimo pajėgos, kurios vykdytų specialias užduotis Lietuvos suvereniteto pažeidimu atveju. Jei Lietuvos nedraugai pasikėsintų į šalies nepriklausomybę ir įvestų savo ginkluotąsias pajėgas, SOP kariai būtų tie, kuriems būtų patikėtos sunkiausios užduotys.

Kokios tai užduotys? Tarkime, įsiskverbti į priešo kontroliuojamą Lietuvos teritorijos dalį, surasti strategiškai svarbų priešams objektą, nepastebėtiems išžvalgyti šį objektą, o surinktą informaciją perduoti neužimtoje šalies dalyje veikiančiai Lietuvos kariuomenės vadovybei. Arba, tarkime, nepastebėtiems nusigauti į stipriai saugomą priešo objektą, jį užminuoti, susprogdinti ir sėkmingai grįžti į saviškių kontroliuojamą teritoriją.

SOP kariams tektų pasidarbuoti ir kitoje gana realistiškoje situacijoje – tarkime, blogiems žmonėms pagrobus Lietuvos piliečių grupę, o politinei ir karinei šalies vadovybei priėmus sprendimą šiuos asmenis išvaduoti pasitelkiant mūsiškių turimas specialiųjų operacijų pajėgas.

Lietuvos žiniasklaida pastaraisiais metais bent kelis kartus rašė apie pagrobtus Lietuvos jūrininkus ir tai, kad vėliau jie atgavo laisvę. Ar nors vienu iš šių atvejų buvo pasitelktos SOP, dėl suprantamų priežasčių iki šiol viešai skelbta nebuvo.

Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad SOP rado garbingą vietą Lietuvos kariuomenės struktūroje – nors de facto įkurtos vos prieš šešerius metus, šiuo metu tai yra viena iš keturių šalies ginkluotąsias pajėgas sudarančių pajėgų rūšių (greta sausumos, jūrų ir oro pajėgų).

Pasikeitusi motyvacija

Kaip patenkama į šias Lietuvos kariuomenės pajėgas? Čia galioja trys pagrindiniai principai – savarankiškumo principas, atranka ir specialusis rengimas.

Pirmasis principas skelbia, kad nei vienas žmogus, nenorintis būti šių pajėgų kariu, negali būti priverstas čia dirbti.

Antrasis principas kalba pats už save ir dėl suprantamų priežasčių detalesnė informacija apie tai, kaip vykdomos atrankos, viešai neskelbiama. Tačiau kariškiai nurodo, kad asmenų, siekiančių čia dirbti, ieškoti su žiburiu nereikia.

„Norinčiųjų tapti specialiųjų operacijų pajėgų kariais netrūksta. Dabar kandidatų motyvacija yra smarkiai pasikeitusi. Iki krizės pagrindinis čia dirbančiųjų motyvas buvo pinigai. Per atrankas dažniausiai ir klausdavo: o kiek aš gausiu, kai mane paimsit?“, – šeštadienį per susitikimą su žurnalistais pasakojo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.

Jo teigimu, dabar ateinančiųjų motyvacija gerokai pasikeitusi. Į specialiųjų operacijų pajėgas esą dabar ateina dirbti gerokai labiau motyvuoti žmonės, kuriems pinigai dabar jau nebėra svarbiausias dalykas.

„Iš tiesų mūsų kariai gauna tik šiek tiek didesnį atlyginimą, nei kitų pajėgų kariai. Tikrai yra mitas, kad SOP’e dirbantys žmonės uždirba labai didelius pinigus“, – nurodė kitas bataliono atstovas.

Su aukštuoju išsilavinimu

Į SOP paprastai atrenkama apie 10 proc. iš visų atrankoje dalyvavusių žmonių, tačiau taip būna toli gražu ne visais atvejais – kartais šis skaičius būna ir didesnis. Nauji kariai dažniausiai priimami atsilaisvinus etatams ar atsiradus specialiems poreikiams.

Kariuomenės atstovai neslepia, kad gana didelė žmonių dalis čia patenka iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Mat čia tarnaujantys asmenys turi gana stiprią motyvaciją. Tačiau SOP esama ir profesionalių sportininkų – boksininkų, Rytų kovos menų specialistų.

Koks yra SOP kario portretas? Koks šiose pajėgose tarnaujančių karių išsilavinimas? Ar šioje tarnyboje daugiau tarnaujančių iš didmiesčių, o gal iš mažesnių šalies vietovių?

“Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Niekada nevedėme tokios statistikos. Visgi absoliuti dauguma čia tarnaujančių yra su aukštuoju išsilavinimu” – sakė Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.

Vien stipraus kūno nepakanka

Nors atrenkant tinkamus šiai tarnybai žmones taikoma daugybė metodų, ne paskutinėje vietoje – ir kandidato sumanumas, įžvalgumas, gebėjimas laiku ir tiksliai atlikti jam pavestas pareigas.

“Žmogaus kūną galima ištreniruoti. Tačiau jei galvoje bus tuščia, toks kandidatas nebus reikalingas”, – pasakojo vienas kariškis žurnalistų žygio pabaigoje – po to, kai plunksnos broliams, apsirengusiems pilna karine ekipuote, ant nugaros nešantiems keliasdešimt kilogramų sveriančios kuprinės turinį, buvo duota užduotis į reikiamą tašką pėsčiomis pristatyti dvi sunkias dėžes be rankenų – siuntinį “ginkluotųjų pajėgų vadui”.

Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad žiniasklaidos atstovai atlikdami šią užduotį, dideliu sumanumu nepasižymėjo – jei ne kariškių patarimas panaudoti karinius kilimėlius, žurnalistai apie keturis kilometrus dėžes būtų nešę bene pačiu sunkiausiu būdu: vienas paėmęs už dėžės priekio, o kitas už galo.

“Geras karys yra tas, kuris neklausia: kodėl per pratybas reikia atlikti vieną ar kitą užduotį gana nelengvu būdu – pavyzdžiui, užuot krovinį nugabenus automobiliu, jį daugybę kilometrų nešti einant pėsčiomis. Sumanūs kariai yra tie, kurie jiems duotą užduotį įvykdo nustatytu laiku. Šiuo atveju, į pagalbą pasitelkę pagalbines priemones – tarkime, turimus karinius kilimėlius ar pakelyje rastas medių šakas”, – kalbėjo kariškis.

Suprasti – iš lūpos krustelėjimo

Priimtas į specialiųjų operacijų pajėgas, žmogus yra kruopščiai ruošiamas darbui. Kiekvienam naujokui tenka praeiti vadinamuosius du ratus – “mažojo rato” metu praeinamas minimalus trijų mėnesių parengimas, kuriame karys susipažįsta su pagrindiniais šios tarnybos darbo principais.

Prasidėjus “Didžiajam ratui”, kuris iš viso tęsiasi trejus metus, vyksta specialusis rengimas – kariai mokosi taktinių, strateginių dalykų, yra specialus kario išgyvenimo kursas – žmonės yra apmokomi, kaip elgtis, jei patenka į priešo nelaisvę, yra kankinami, iš jų bandoma išgauti slaptą informaciją.

Per šį trejus metus besitęsiantį specialaus parengimo laikotarpį karys gali būti išsiųstas tarnauti ir į Afganistaną – paimtas į šioje šalyje veikiantį specialiųjų operacijų pajėgų eskadroną “Aitvaras”.

Kiekviena iš ypatingosios paskirties tarnybos, jėgerių bataliono, kovinių narų tarnybos ir karinių oro pajėgų specialiųjų operacijų grandies sudaryto “Aitvaro” karių pamaina prieš išvykdama į Afganistaną Lietuvoje turi mėnesio trukmės pratybas.

“Nors dauguma specialiosiose operacijų pajėgose tarnaujančių karių vieni kitus pažįsta, per mėnesį vykstančias pratybas jie turi gerai “susižaisti” – kad Afganistane per operacijas suprastų vienas kitą iš pusės žodžio, iš pusės lūpos krustelėjimo. Juk kiekviena, kad ir menkutė klaida, ten gali kainuoti žmogaus gyvybę”, – kalbėjo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.

Specialiųjų operacijų pajėgose tarnaujantys kariai kartą per metus dalyvauja ir tarptautinėse pratybose – jos vyksta Lietuvoje arba užsienyje. „Šių pratybų metu kažko išmokstame iš mūsų sąjungininkų, kai ką jie išmoksta iš mūsų“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės atstovas.

Ką veikti sulaukus 40 metų?

Jo teigimu, labai jauni žmonės į šią tarnybą patenka gana retai. Nors konkrečių amžiaus ribų, nuo kada iki kada, karys gali dirbti šiose specifinėse pajėgose ir nėra, tam tikros tendencijos išlieka.

“Šiam darbui reikia subręsti. Labai jauni žmonės gana retai šią atranką praeina. Paprastai atranką praėjęs asmuo specialiųjų operacijų pajėgose kaip karys aktyviai dalyvauja iki 35-40 metų. Vėliau jis perkeliamas ar pats pereina dirbti į štabą, dalis žmonių pradeda dirbti instruktoriais, užima vadovaujančias pareigas. Kai kurie žmonės įsidarbina NATO struktūrose kaip Lietuvos kariuomenės atstovai“, – kalbėjo karininkas.

Gyvenimas kaip žvalgo

Į SOP‘ą patekę jaunuoliai turi susitaikyti ir su tuo, kad apie savo darbo pobūdį niekada negalės pasakoti draugams ar pažįstamiems, o kur tiksliai jie dirba, žinos tik artimiausi jų žmonės. Mat į Lietuvos nedraugų rankas patekęs SOP‘o karys – nuostabi dovanėlė priešui.

„Kur dirbu ir kokias pareigas užimu, žino tik mano žmona. Visiems kitiems sakau, kad esu kariškis, o kur konkrečiai dirbu – nepasakoju. To kitiems nereikia žinoti“, – sakė vienas Vytauto Didžiojo jėgerio bataliono karininkas.

Pasitraukusių – vos keletas

O kas jei atranką į SOP’ą perėjęs karys nusprendžia, kad šio darbo jis nenori dirbti?

“Kiekvienas atranką praėjęs karys bet kada gali sugrįžti atgal, į ankstesnį savo dalinį, kuriame tarnavo prieš tapdamas SOP kariu. Tačiau tokių atvejų per visą mūsų veiklos istoriją buvo gal tik keletas. Tam yra speciali atranka, kurios metu karių motyvacija yra kruopščiai patikrinama, išsiaiškinama, ar žmogus ateityje tikrai norės ir bus tinkamas dirbti šioje tarnyboje”, – kalbėjo bataliono atstovas.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2010 07 05

Going UltraLight

Po kopimo į Monblaną vienas iš sprendimų yra niekada niekur nebetempti 30+ kg kuprinės :) Ne todėl, kad būtų buvę labai sunku… Nelengva žinoma, bet antrą dieną įpranti, trečią išvis nebekreipi dėmesio į visą tą barachlo ant kupros, nes galva užimta kitais reikalais – pavojingi aukščiai, stačios uolos ir t.t. :) Ne, tai ne dėl sunkumo. Tiesiog išvis kažkaip nebepadoru taip, kaip asilui, tampyti. Ir kodėl “kaip”? ;)

Kitas dalykas – išvados daromos testuojant įranga. Šiuo atveju tai mano šiltasis miegmaišis Husky Enjoy galutinai “pasakė”, kad jis man gerokai per šiltas – prie -10C laipsnių miegojau prasegęs, o Lietuvoje praeitą žiemą miegant prie -16C su apatiniais termo rūbais irgi buvo šilta, vadinasi man tokio nelabai ir reikia. Esu šiltas žmogus. Visapusiškai :) O už poliarinio rato irgi artimiausiu metu lyg ir nesiruošiu, tai kam tampytis man tokį šiltą miegmaišį ir prastai miegoti ne todėl, kad per šalta, o todėl, kad per šilta? :) Šiaip jis nėra labai sunkus – tik ~1800 gr, kas tokiam šiltam miegmaišiui nėra daug, vis tik technologijos ir kokybė, bet pirmiausia pamačiau, kad galiu “sutaupyti” šito svorio sąskaita (wait)

Kaip tariau taip ir padariau. Prieš tai įraše jau minėjau, kad nusipirkau superinį mažylį vasarinį miegmaišį Husky Mikro. Dabar, tik nusileidęs nuo kalno, vaikštinėjant po alpinistinės aprangos ir įrangos parduotuvių rojų Chamonix aptikau tokį įdomų “papildą” – “Sea to Summit” gaminamą miegmaišio įdėklą “Thermolite Reactor Extreme“, kuris, rašo, įdėtas į bet kokį miegmaišį padidiną jo efektyvaus panaudojimo ribas net per +15C laipsnių! 8-| Šis stebuklas irgi tesveria 400 gr! Tik, kad kainuoja brangiau už patį miegmaišį (fubar) Bet ką padarysi – auka esu technologijų, norisi išbandyti savo kailiu :) Tad įsigijau ir dabar teoriškai turėsiu galimybę panaudoti vasarinį miegmaišį prie +5C temperatūros, o kartus su Reactor Extreme – iki panašiai -10C turėtų gautis pamiegoti… o toliau dar lieka termorūbai, tai jau -15C manau ne riba :) Žodžiu sluoksniai, sluoksniai ir dar kartą sluoksniai ;) O kaip bus iš tikrųjų – manau sulauksite atsiliepimų kitą žiemą iš praktikos ;) Kol kas vis tik labai džiaugiuosi pakeitęs 1850 gr į 550+400 gr komplektuką (inlove)

Jei jau užsimojau, tai plačiai :) Sekantis žingsnis – pakeičiau puikų galingą, bet velniškai didelį ir sunkų kelioninį žibintuvėlį Fenix HP10, svėrusį 117 gr + 103 gr 4 elementai AA = 220 gr., į ultra mažąjį Petzl e+LITE (dance) – technikos stebuklą sukurtą emergency situacijoms, bet puikiai pritaikomą manau ir šiaip, kelionėse ir karyboje. Svoris su elementais – 38 gr!! (~6 kartus lengviau nei buvo), net 5 šviesos funkcijos – ekonominė ir pilna 3 LED šviesa, aliarminis mirksiukas + raudonos šviesos 1 LED diodas ir mirksiukas, taipogi praktiškos tvirtinimo galimybės – ant galvos (šalmo ir t.t.) su gumine juostele arba ant kuprinės / kepurės / bet kur kitur kur galima prisegti su tam tikru spaustuku. Ir tai dar ne viskas – paminėtina, kad žibintuvėlį galimą sukioti į visas reikiamas puses, jis atsparus vandeniui iki 1 m gylyje ir t.t.! (y)

Na ir trečias iš keičiamų (kol kas) dalykų – dar tik planuose, nes reikia specialiai užsakinėti ir atsivežti, bet tai tik laiko klausimas. Tai planas pasikeisti kelioninę kuprinę F7 Pro Tytan 85+10 kuri šiaip labai ir labai tiko ir patiko – talpi, patogi, daug kišenių ir skyrių ir t.t. Žodžiu geras pirkinys, bet… sunkoka :( Nežinau kiek tiksliai, bet manau ~3.5 kg sveria tuščia… O dabar susiradau ir užsisakinėju mažesnę, “tik” 70 ltr talpos, kas akivaizdu bus tik į naudą, nes jei telpa tai ir krauni “dėl visą ko”… jei krauni tai tempi… o po to nemažai ko nereikia… tada keikeisi, kad tempei be reikalo :) O į mažesnę kas netilps = turės nereikėti :) Žodžiu sekantis mano pasirinkimas – Husky Sulphur turistinė kuprinė tesverianti… 1.9 kg! (sun)

Taip jau nuo savo stuburo ir sąnarių nukraunu ~3 kg, kas yra tikrai žymu. Dešimtadaliu mažesnis svoris = dešimtadaliu mažesnė apkrova, nuovargis ir t.t. :) O perspektyvoje taip pat tikiuosi pasikeisti į mažesnius, lengvesnius, aukštesnių technologijų gaminius visą aprangą, įrangą ir taip gal vieną dieną 30 kg kuprinė pavirs į 20 ar dar mažiau kg kuprinę (emo) Vienintelė bėda – visi tie UltraLight kainuoja gražius pinigus (cash) , bet negi čia skaičiuosi… Tikslas yra tikslas, o tikslui dėti pastangas ir leisti pinigus yra neskausminga o malonu (rofl) (rock)


Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga, Įdomu ir naudinga    Komentarų: 2
2010 06 22

Kėdainiškis kariūnas – antrojo Vokietijos snaiperio anūkas

Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis kėdainiškis Gerardas Sutkus apie savo šeimos istoriją kalba retai ir ne itin noriai. Tačiau kai prabyla, pasakojimo galima klausytis valandų valandas.

Gerardo senelis Bruno (Lietuvoje jis vadintas Broniumi) Sutkus buvo garsus vokiečių snaiperis, per Antrąjį pasaulinį karą į priešus – sovietų karius – paleidęs 209 taiklius šūvius.

Oficiali Vermachto statistika byloja, kad taikliau už Bruno Sutkų į priešus per tą karą šaudė tik vienas Vokietijos snaiperis.

Po karo Bruno Sutkus daug metų praleido Sibire, po to gyveno Vilniuje. 1997-aisiais jis emigravo į Vokietiją, kur prieš šešerius metus mirė.

Penki šūviai – į vieną tašką

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleista Bruno Sutkaus prisiminimų knyga „Snaiperis“.

Bruno Sutkus minimas ir Niujorke išleistoje specialioje enciklopedijoje, kurioje išvardinti visų 20-ojo amžiaus karų garsiausi snaiperiai: ten jis įrašytas šeštuoju.

Į Vermachto armiją Bruno buvo pašauktas todėl, kad augo vadinamuosiuose Rytprūsiuose – dabartinės Kaliningrado srities pasienyje.

Neeilinis jo akies taiklumas atsiskleidė jau per pirmąsias pratybas – visais penkiais šūviais buvo pataikyta beveik į vieną tašką.

Apstulbę vadai davė dar penkis šovinius – jie buvo paleisti taip pat taikliai.

Tuomet Bruno buvo pasiųstas į snaiperių mokyklą, kurioje vokiečių kariai mokyti akimirksniu nustatyti atstumą iki taikinio, įvertinti vėjo stiprumą, kryptį bei daugybę kitų šūvio sėkmę lemiančių faktorių.

Itin atidžiai būdavo studijuojami trofėjiniai sovietinės armijos filmai – iš jų mokytasi geriau pažinti priešo taktiką.

Hitleris neatvyko

Po penkių mėnesių Bruno jau buvo fronte ir pradėjo garsiąją snaiperio karjerą, per kurią buvo pagerbtas aukščiausiais Reicho apdovanojimais – Pirmojo bei Antrojo laipsnio ir Riterio kryžiais.

Į Riterio kryžiaus įteikimo iškilmes žadėjo atvykti pats Hitleris. Tačiau karas jau artėjo Vokietijai nepalankios pabaigos link, tad nuotaiką praradęs jos vadovas paskutiniu momentu planus pakeitė.

Pirmas šūvis – į karininką

Pasak Bruno, snaiperio darbas prasidėdavo dar prieš mūšį – reikėdavo ,,tiesti kelią“ saviesiems.

Į kasdienę kalbą ši žargoniška frazė išverčiama maždaug taip: ,,Neutralizuoti priešininkų pusės snaiperius ir iššaudyti kulkosvaidininkus bei kuo daugiau karininkų“.

Pasak Bruno, pirmąjį šūvį iš snaiperio pozicijos jis paleido į Rusijos armijos karininką, kuris bėgo užpakalyje savo karių ir ginklu ginė juos priekin.

Vėliau tokių šūvių būdavo kone kasdien. Visi jie su vokiečiams būdingu pedantiškumu registruoti specialiame žurnale, kuriame nurodyta, kur, kada ir kaip nukautas priešas.

Į oficialią statistiką – ne visi

Į oficialią statistiką patekdavo tik tie duomenys, kuriuos paliudydavo specialiai skirti stebėtojai ir parašu bei antspaudu patvirtindavo atsakingi štabo karininkai.

Bruno tą žurnalą saugojo ir po karo. Paskutinis jo įrašas liudija, kad 1945 metų sausio 9 dieną 209-uoju šūviu iš 300 metrų atstumo buvo nušautas Rusijos armijos karininkas.

Nestigdavo snaiperiams darbo ir, pavyzdžiui, per tankų mūšius – per juos būdavo šaudoma į bėgančius arba ant šarvuočių užlipusius pėstininkus.

Tačiau per masinius mūšius snaiperių nukauti priešai nebūdavo registruojami.

Klaidos kaina – gyvybė

Iš 209 Bruno Sutkaus oficialiai nukautų priešų – net 53 snaiperiai. Tokios dvikovos būdavo itin sunkios – juk klaida kiekvienam kainuodavo gyvybę.

Bruno ypač įsiminė dvikova, į kurią buvo pasiųstas po to, kai Rusijos snaiperis paryčiais nukovė net penkis vokiečių karininkus.

Atsiųstas į tą vietą, Bruno ėmė galvoti, kur slėptųsi, jei kovotų anoje pusėje.

Tačiau tuomet priekinėse pozicijose pasirodė Rusijos karininkas ir Bruno paleido šūvį į jį.

Rusų snaiperis tuoj pat suprato, kad vokiečių pusėje atsirado jo vertas priešininkas. Prasidėjo vienas kito medžioklė.

Abu snaiperiai iššovė tuo pat metu. Kulka įdrėskė Bruno pakaušį. Jo priešininkas žuvo.

Slapstėsi Sibire

Sovietmečiu Bruno apie savo patirtį kare kalbėdavo tik su itin artimais žmonėmis – suprato, kad kitiems to geriau nepasakoti.

O šaltakraujišką šaudymą į žmones aiškindavo paprasta fraze: ,,Buvau karys ir privalėjau tai daryti. Kitaip būčiau žuvęs pats“.

Iškart po karo, slapstydamasis nuo Sovietų saugumo, Bruno savo noru išvyko į Sibirą – drauge su ten ištremta šeimininke, pas kurią tarnavo.

Sibire jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Vytauto – Gerardo tėvo.

Buvo išsikvietęs J.Andropovas

Sovietų saugumas Bruno visgi demaskavo. Tačiau tik tada, kai po karo jau buvo prabėgę keliolika metų.

Tuomet Bruno buvo išsikvietęs pats sovietinio KGB vadas Jurijus Andropovas.

Visą pasaulį drebinusios struktūros vadovas apie Bruno žygius buvo puikiai informuotas ir su juo elgėsi pagarbiai – siūlė net bendradarbiauti už gerą atlyginimą.

Bruno atsisakius, J. Andropovas atvirai pasakė, kad jam pasisekė – iškart po karo, be abejo, būtų sušaudytas, tačiau kadangi kovų aistros jau spėjo atlėgti, galįs gyventi.

Iš kartos – į kartą

Anapilin jau išėjęs Bruno sūnus Vytautas Sutkus jaunystėje svajojo būti karo lakūnu. Tačiau sovietmečiu jam to nebuvo leista: juk tėvas tarnavo Vokietijos pusėje.

1991 metų sausio 13-ąją Vytautas Sutkus buvo sužeistas Vilniuje – kai drauge su kitais kėdainiečiais budėjo prie Radijo ir televizijos komiteto pastato.

O Vytauto sūnus (Bruno anūkas) Gerardas, kaip jau minėta, dabar tarnauja Lietuvos kariuomenėje – Kaune dislokuotame dalinyje.

Su Lietuvos kariais Gerardas dalyvavo NATO misijoje Balkanų regione – Kosove. Svajoja ir apie Afganistaną.

,,Tokios misijos – neįkainojama patirtis kariui“, – įsitikinęs kėdainiškis. Tačiau detaliau savo įspūdžių iš misijos Kosove jis nepasakojo: ,,Ten – gana ramu, tad kalbėti nelabai yra apie ką. Tiesiog darėme, ką reikėjo – patruliavome, palaikėme tvarką“.

Panašu, kad kario kelias prie širdies ir Gerardo dvylikmečiui sūnui Germantui: berniukas jau dabar – aktyvus jaunųjų Kėdainių šauliukų sąjungos narys, nuolat dalyvauja jų renginiuose.

Prisiminė smulkiausias detales

„Senelio prisiminimų ne kartą klausiausi iki paryčių. Tiesa, anksčiau nelabai tesuprasdavau, ką jam teko išgyventi.

Dabar manau, kad būtent tie pasakojimai lėmė ir mano gyvenimo kelio pasirinkimą“, – sakė Gerardas.

Kėdainiškis iki šiol stebisi senelio atmintimi – jis prisiminė bemaž viską: vietovardžius, kur ir kada buvo, žmonių pavardes, įvairias kitokias detales.

Rengiant prisiminimų knygą, leidėjams prireikė nemažai laiko, kol buvo sutikrinti įvairūs faktai. Ir viskas, ką pasakojo Bruno Sutkus, pasitvirtino.

Ar paveldimas akies taiklumas?

,,Tėvas mėgdavo šaudyti, dalyvaudavo įvairiose varžybose ir turėjo tikrai taiklią akį.

Neblogai sekasi ir man – per šaudymo varžybas mūsų komanda jau trečius metus iš eilės užima pirmąją vietą.

Tačiau nemanau, kad galėtume lygintis su seneliu: šaudyti per varžybas ir iš snaiperio kovos pozicijos – tikrai ne tas pat“, – atsakė Gerardas.

Iš: Muge.eu


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1
2010 06 20

Miegmaišis “Husky Mikro”

Paprastai nedarau kažkokių prekių “review”, bet šįkart kažkodėl norisi pasidžiaugti naujai įsigytų miegmaišiuku ir parekomenduoti kitiems :) Kalba apie ULTRA lengvą ir kompaktišką vasarinį kelioninį miegmaišį “Husky Mikro” – “Armijai ir civiliams” asortimento naujieną, kurios laukiau porą mėnesių ir nusičiupau vienas pirmųjų, o draugai iškart pasiėmė dar 3 :)

Per Kalėdas gavau dovanų kitą mažą miegmaišį, nes buvau užsiminęs, kad noriu kažko kompaktiško taktikai :) Bet anas, “Ferrino LightTec 950” vistik svėrė 950 gr ir… buvo pakankamai nepatogus, nes per mažas man :( Tad teko realizuoti. O tada radau šitą mažą stebuklą ir užsisakiau :) Ir kai gavau – rezultatas pranoko lūkesčius!

Šitas stebuklas tesveria 550 gr!! Susipakuoja į bene ant delno telpanti maišiuką, o išpakuotas pasirodo be esąs erdvus ir patogus net tokiam kaip aš nemažyliui (clap). O “darbinės” charakteristikos irgi tikrai neblogos, prie pliusinės temperatūros turėtų gautis pamiegoti jame. Juk vis tik tai technologijos – mikro pluošto vamzdeliai ir t.t. o ne šiaip sintetika kokia pigi ;) Ir “svarbiausia” – jis žalias, tad tiks į pratybas vietoj išduodamo kariuomenės, neblogo, bet griozdiško miegmaišio :)

Bendra informacija

Svoris: 0,55 Kg
Max. patogi temperatūra naudojimui: +15 C
Komfortabili temperatūra: +10 C
Min. komfortabili temperatūra: +2 C

Matmenys ištiesto
Ilgis: 210 cm
Plotis: 85 (pečiai) 50 (pėdos) cm

Matmenys sudėto
Ilgis: 23 cm
Skersmuo: 12,5 cm

Medžiagos
Išorė: 40D 260T tactel Nylon RipStop
Vidus: Soft Nylon
Užpildas: 1 x 80 g/m2 Hollowfibre, 4-channel


Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 7
2010 06 19

Si vis pacem, para bellum!

Šiek tiek foto iš 8 paras Gaižiūnų ir Pabradės poligonuose vykusių Taikos meto užduočių pajėgų treniruočių ir vertinamųjų pratybų “Strong Shield 2010”.

Nuotraukose atsispindi tik vienos būrio iš vienos kuopos (kurių vien savanorių dalyvavo 5-ios…) veiklos fragmentai… Šiaip tai velniškai sunku atlakstyti ir vykdyti savo pareigybines užduotis ir dar spėti kažką pafotografuoti. Tuo labiau įsigudrinti nesudaužyti ar nesušlapinti mirtinai fotoaparato tokiomis nedėkingomis sąlygomis :)

Malonu, kad bent vadai su lyg metais vis blaiviau žiūri į tokį dalyką kaip savotišką fotometraštininką, pradeda suprasti ir įvertinti tokių foto poreikį prisiminimams ir reklamai, bei tolerantiškiau leisti laisviau veikti ir fotografuoti :) Some day tikiuosi išvis įsigudrinti sudalyvauti tokiose pratybose labiau kaip fotografas, o ne kaip pėstininkas, tuomet turėčiau laiko dar plačiau ir objektyviau / kokybiškiau atspindėti veiklą, užduotis ir situacijas, karių nuotaikas :)

Po pratybų girdžiu daug ne kokių atsilėpimų… “nesamonė, trūko veiksmo, trūko aiškumo, daugiau nedalyvausiu ir t.t.” :) Nežinau… nemanau, kad mūsų būriui užteko veiksmo o kiti kažkaip tik laukė ir nieko neveikė. Čia greičiau pasireiškia daugelio nuolatinis poreikis bumbėti ir skųstis :D Ir vis tiek kitą kartą vėl dalyvaus ir vėl skųsis, kad viskas š, visi kvaili :) Vietoj to, kad geriau tą laiką ir jėgas paskirtų tam, kad patys sau susikurtų “action”. Kaip norime taip turime ;) Tad stengiuosi sudėti foto kur matosi šypsenos, geros nuotaikos ir polėkis. Mes savanoriai, mes dirbame ir tarnaujame su fantazija ir atsidavimu, o ne iš reikalo, ne nuo algos iki algos kaip PKT :) Todėl pas mus linksmiau. Bent jau kada laisviau, kada spėjau pafotkinti, nors šiaip tų galimybių per daug nebuvo, nes ir taip užduotys vijo užduotis vos ne paromis, miegant tik po 2-4 val :)


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
Puslapiai:«12345678...15»