Dainius Pilypas | Anno 1982

Aptikau ir užpildžiau čia tokį vieną testą. Rezultatai pakankamai įdomūs Jei susidomėsite, galite išbandyti ir Jūs – DarniPora.lt

Atlikto testo rezultatai.

> Esi nuotykių trokštanti asmenybė, turinti neribotą vaizduotę. Tavo mąstymas siekia kosmoso platybes. Įžvelgi grožį net ir atšiauriausioje aplinkoje. Tavo požiūris į meną neįprastas. Tau patinka į dalykus kaskart žvelgti iš naujos perspektyvos. Tau patinka atsipalaiduoti ir atsijungti nuo kasdienybės, skambant pamėgtai muzikai. Melodija nuneša tave toli toli…

> Esi fiziškai aktyvus ir labai mėgsti keliauti. Šviesi galva bei sveikas kūnas tau padeda būti pasirengus visiems gyvenimo išbandymams. Tau patinka atsiriboti nuo aplinkos ir pasinerti į savo pasaulį. Esi mąslus, išsilavinęs, kūrybingas ir turintis lakią vaizduotę žmogus. Tau patinka žvelgti į gyvenimą iš neįprastos perspektyvos. Atostogaujant tau patinka atsidurti visiškai kitokiame pasaulyje. Tai tavo galimybė išbandyti tai, kam kasdieniame gyvenime nelieka laiko. Kas tave atstumia? Išprotėjusio pasaulio tuštybė. Tau patinka natūralus, o ne plastikos chirurgų sukurtas grožis.

> Mėgsti aštrius pojūčius ir venomis srūvantį adrenaliną. Niekas tavęs neprivers užsisėdėti vietoje ir atsisakyti naujų patirčių. Tau patinka saldūs gėrimai, vaisvandeniai, nepaisant to, jog tai ne pats sveikiausias pasirinkimas… Tavo ekspresyviai šiuolaikiškai asmenybei reikalinga gana prabangi ir rafinuota aplinka, padedanti išreikšti save.

> Draugystė tau reiškia būti visada pasiruošus ištiesti draugui pagalbos ranką. Taip gera žinoti, kad pasaulyje yra bent keli ypatingi žmonės, kuriais visada gali pasitikėti. Laisvė tau – tai galimybė savarankiškai pasirinkti gyvenimo kryptį. Tau patiktų tiesiog išplaukti į jūros platybes neatrastų horizontų link…

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 0

Taip įsivaizduoju GERAS atostogas Nors sako negalima išplepėti planų, nes jie ima ir sugriūna, bet kai aš absoliučiai neprietaringas, tai man tai negalioja O kadangi viskas taip šauniai susidėlioja tai negaliu nepasidžiaugti viešai

Praktiškai gruodžio 31 d. paryčiui tik parskrendam į Lietuvą, tad galvojau kad nelabai ką ir priplanuosiu dėl Naujų metų sutikimo, bet netikėtai pažįstami pasiūlė / pakvietė sutikti naujuosius… dvare! Ta Idėja mudu su drauge iškart užvaldė – na žinote kaip būna, tiesiog žinai kad tai yra TAI ir viskas Vis tik jos šeimos rate Vilniuje ar su mano draugais kur Kaune pvz tai dažnai esame sutikę Naujuosius, o čia kažkas išskirtinio – kaip tik tai ko mums reikia Naujųjų sutikimas ir nakvynė tikrame Radvilų giminės dvare – tai šis tas išskirtinio, tad nevalai praleisti progos O čia info jei ir dar kas susidomėtumėte pasiūlymu:

Po naujųjų sutikimo pora dienų apsitvarkyti reikalus ir pasimatyti su 3 mėn. nematytais artimaisiais, o sausio 3-ią į tradicinį darbuotojų vakarėlį renkasi UAB “Baltijos arsenalas“ parduotuvių “Armijai ir civiliams“ personalas – kolegos ir draugai. Šiemet švęsime net 10-ąjį mūsų mylimos firmos jubiliejų, tad bus super!

Dar dienelė po firmos žiburėlio susiruošimui ir jau sausio 6 dienos paryčiui su drauge kelsime sparnus į Egiptą, kur mūsų laukia savaitė poilsio ir pramogų. Esminę kelionės dalį sudaro planai nardyt, nardyti ir dar kartą nardyti Piramidęs ir karalių slėnį teks atidėti kitam kartui O šį kartą norisi pasibaigti bent bazinį Open Water Diver (OWD) kursą ir panardyti, paplaukioti raudonojoje jūroje

Hope viskas bus ok ir taip kaip suplanuotai arba… taip kaip visad mums nutinka – dar geriau nei planuota Tad ne už ilgo sulauksit reportažų iš kelių įdomių kelionių, o kol kas tarnyba tęsiasi savo vaga

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 0

Tai vieno gero amerikiečių žurnalisto žodžiai, tik iškraipyti verčiant į lietuvių kalbą ir kaip pas mūsų purvasklaidininkus priimta – perversti šiek tiek vaikantis populiarumo ir kažkokio skandalingumo

Tad palyginimui perkopijuosiu žemiau ir originalią versiją. Beje, skaitant apie mūsų vyrukus nemaišykit aprašomų “personažų” su mūsų PAG`o kariais Čia kalba apie spec. pajėgų eskadrono “Aitvaras” velnius, kuriems mokama už jų profesionalumą ir pasišventimą savo darbui, o ne už tai kaip atrodo Už tai kaip atrodo mokama bankų darbuotojams

Amerikiečių žurnalistas: „Lietuvių kariai Afganistane – apsiginklavusio Borato versija“

Lietuvių kariai Afganistane tampa gyvomis legendomis. Talibai jų bijo. Apie juos sklando įvairūs pasakojimai – vieni linksmi, kiti – apie pavojingus jų išsišokimus“, – taip internetiniame Afganistane tarnaujančių karių tinklapyje rašo JAV specialiųjų pajėgų veteranas, nepriklausomas reporteris Michaelis Yonas.

M.Yonas daugelį metų gyveno Irake kartu su JAV kariais, dabar jis bazuojasi Afganistane. Iš karštųjų taškų amerikietis rašo apie karą bei kasdienį karių ir vietinių gyvenimą: jis yra išleidęs ne vieną knygą apie Iraką, veda savo internetinį dienoraštį, fotografuoja. Šios dienos jo įrašas skamba taip: „Lithuania, F*ck Yeah!“.

Jis rašo, kad JAV ir Afganistano kariai atiduoda pagarbą lietuviams, kurie mėgsta iš talibų atimtais motoroleriais medžioti jų kovotojus. Amerikiečiai juokauja, kad lietuvių kariai – apsiginklavusio Borato versija. Po bazę jie slampinėja įsispyrę tik į šlepetes ir vienais apatiniais.

„Lietuviai atrodo kaip kalnų žmonės. Jie niekada nesiskuta, retai prausiasi ir dažnai apsivelka tik neperšaunamą liemenę ir užsimeta ginklus. Net marškinėlių, ir tų nedėvi“, – stebėjosi vienas JAV karys.

Pasak M.Yono, nors lietuviai amerikiečiams atrodo šiek tiek kvankštelėję, kariams iš JAV smagu, kad jie trinasi šalia. Esą lietuviams patinka kovoti, todėl amerikiečiai visuomet jais pasitikės, jei reikės užnugario. O tai reta, palyginti su kitomis NATO pajėgomis.

M.Yonas galvoja, kad prie tokio kario, kaip lietuvis, susiformavimo prisidėjo sovietinė okupacija: pusę amžiaus šalies kaklas buvo užspaustas sovietinio bato, o ši pirmoji laisvų karių karta žino, ko verta yra laisvė, ir kodėl už ją verta kovoti.

Amerikiečių reporteris sako, kad niekada nebuvęs Lietuvoje, bet dabar labai norėtų čia atvykti. „Jei kada sutiksi lietuvį veteraną, nupirk jam alaus“, – sako M.Yonas.

Ir originali publikacija:

Hell’s Angels — Lithuanian Style:

U.S. and Afghan soldiers in Zabul Province give high marks to the Lithuanian Special Forces, who like to ride these captured Taliban motorbikes to sneak up on, and chase Taliban fighters. The “LithSof” are on their way to becoming living legends: Both Afghans and Americans report that the Taliban are afraid of the Lithuanians. Stories about them are filled with dangerous escapades and humor.

Americans say that the Lithuanians are sort of a weaponized version of Borat, who think nothing of sauntering around a base in nothing but flip-flops and underwear. “They look like mountain men. They never shave, sometimes don’t bathe, and often roll out the gate wearing nothing but body armor and weapons. Not even a t-shirt,” an American soldier told me. The Lithuanians may be a little bit nuts, but the Americans love to have them around because Lithuanians love to fight, and when you need backup, you can count on them. That contrasts starkly with many of the NATO “partners.” Maybe when your country spends almost a half-century with the Soviet boot on its neck, its first generation of free soldiers know what freedom is worth — and that you sometimes have to fight for it.

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1

Naujai krašto apsaugos ministrei Rasai Juknevičienei teks neįmanoma misija – modernizuoti mūsų kariuomenę, neturint tai modernizacijai lėšų. Taip tvirtina buvęs Lietuvos diplomatinės atstovybės Afganistane vadovas, gynybos ir užsienio politikos ekspertas Aleksandras Matonis. Anot jo, Krašto apsaugos ministerijai (KAM) dar gali tekti atsiskaityti teisėsaugai dėl atvejų, kai mūsų kariai Afganistane KAM nusamdytų bendrovių „pastangomis“ likdavo be šilumos, vandens ir elektros, spaudžiant 35 laipsnių šalčiui.

- Jums neseniai teko pabuvoti Afganistane ir darbuotis kartu su mūsų misijos kariais. Kas ten vyksta ir ką ten veikia mūsų kariai?

Rugpjūčio antroje pusėje grįžau iš Afganistano, kur beveik metus vadovavau Lietuvos diplomatinei atstovybei – Specialiajai misijai. Tai nedidelė diplomatinė atstovybė, atliekanti daugumą ambasados funkcijų, išskyrus konsulinę veiklą.

Be to, Lietuvos specialioji misija Afganistane koordinuoja vystomojo bendradarbiavimo pastangas Afganistano Goro provincijoje. Tuo požiūriu esame Lietuvos misijos Gore „civilinis sparnas“, tuo metu Provincijos atkūrimo grupė (PAG) – „karinis sparnas“.

Lietuvos kariai, sudarantys PAG branduolį, drauge su sąjungininkais iš Kroatijos, Danijos, JAV, Ukrainos, Gruzijos savo buvimu Gore siekia sudaryti saugias ir palankias sąlygas civilinių projektų įgyvendinimui. Tai nėra lengva, nes saugumo situaciją Goro provincijoje lemia ne Talibanas (kaip kitose Afganistano dalyse), o painus vietinės reikšmės vadukų, genčių lyderių, narkotikų ir ginklų kontrabandininkų bei korumpuotų vietos valdžios pareigūnų tinklas.

Klausiant tiesmukai, ar gali du šimtai karių užtikrinti saugumą dviejų trečdalių Lietuvos dydžio teritorijoje, atsakymas būtų akivaizdus – ne. Tačiau taip klausti nekorektiška, nes PAG kontingentas skirtas ne kariauti, o paremti Čagčarane ir kituose provincijos rajonų centruose esančias valdžios struktūras, surinkti informaciją apie provincijoje vykstančius saugumo, socialinius, ekonominius procesus. Atsižvelgiant į šią informaciją, vietos gyventojų poreikius, formuojama vystomojo bendradarbiavimo projektų politika.

Lietuvoje mažai kalbama ir apie kitą Lietuvos karių misiją Afganistane – nuo 2007 m. liepos Specialiųjų operacijų pajėgų eskadronas „Aitvaras“ dalyvauja NATO kovinėse operacijose. „Aitvarai“ bazuojasi Kandahare, turi didelį atsakomybės rajoną Afganistano pietiniame regione, kur jiems skiriamos įvairios įslaptintos užduotys. Galima pasakyti tiek, kad jos rizikingos ir atsakingos, ir jų sėkmė lemia saugumo padėtį visame regione.

- Daug kas piktinasi: sovietmečiu siuntė žmones žūti į Afganistaną, dabar irgi siunčia. Ar tai pagrįsta analogija?

Visur stengiuosi atmesti šią analogiją kaip nepagrįstą. Sovietinė invazija į Afganistaną 1979-1989 metais, beje, kainavusi Lietuvai beveik šimto gyventojų gyvybes, buvo imperialistinis karas, kuriuo sovietai siekė išsaugoti sau lojalų režimą pietiniame imperijos pasienyje.

NATO ISAF (Tarptautinių saugumo paramos pajėgų) operacija – sankcionuota Jungtinių Tautų. Be Aljanso narių, joje dalyvauja keliolika NATO nepriklausančių valstybių. Galbūt tarptautinės teisės požiūriu tai ir yra sankcionuota išorinė intervencija, bet jos tikslai skiriasi nuo sovietinės invazijos.

Tarptautinė bendruomenė siekia, kad pačių afganistaniečių sukurta valstybė „atsistotų ant kojų“. Kitaip nei įsivaizduojama, Afganistanui neprimetama santvarka ar griežtas valstybės valdymo modelis.

Žinoma, kiekvienoje ministerijoje dirba Vakarų konsultantai, siekiantys įdiegti efektyvų ir modernų valdymą. Bet nepamirškime, kad „vakarietiškos“ ir islamiškos demokratijos modeliai skiriasi. Vienas nedidelis, bet išraiškingas pavyzdys – Afganistano teisinė sistema pagrįsta tradicinės paprotinės teisės, islamo šariato ir modernios teisės simbioze. Keista, bet pirmosios instancijos teismai teisia „kaip tėvai ir Koranas moko“, o apeliaciniai teismai – jau pagal įstatymus.

- Ar vertėjo Amerikai imtis karo veiksmų prieš Talibaną? Juk, kaip sakoma, afganų niekam nepavyksta įveikti. Ar NATO neįklimpo, kaip ir SSRS?

Talibanas, atsiradęs vos prieš trylika-keturiolika metų, nėra ir nebuvo susijęs su Afganistano ar jo tautų šaknimis. Talibų judėjimas buvo ilgamečio pilietinio karo ir suirutės, neteisybės ir neteisingumo nulemtas. Maža to, jį rėmė Pakistano specialiosios tarnybos.

Pasibalnoję grynuolišką vahabitizmo ideologiją, talibų lyderiai nepaprastai nuožmiai kovojo su Afganistano žmones engusiais karo vadais ir korumpuotais valdininkais, savo kontroliuojamose teritorijose įvesdami drakoniškus įstatymus, prasilenkiančius net su kraštutinėmis islamo nuostatomis.

Asmeniškai sutikau daugybę žmonių, kurie ilgisi tvarkos ir saugumo „kaip prie talibų“, bet tuo pat metu purtosi, prisimindami talibų terorą ir absurdiškus įstatymus. Apie talibus rekomenduočiau pasiskaityti nuostabioje pakistaniečio žurnalisto Ahmedo Rashido knygoje „Taliban“, jaunos moters Latifa parašytoje „My Forbidden Face“, ir žinoma, norvegės Asne Seierstad – “The Bookseller of Kabul”. Labai lengvai skaitomi, informatyvūs ir, beje, tikroviški kūriniai. Daugeliui oponuojančių grupuočių primetama talibų etiketė. Tačiau Afganistano valdžios ir NATO ginkluotų oponentų gretos – itin margos.

Tikrasis, „idėjinis“ Talibanas – smarkiai nukraujavęs ir išblaškytas, daugelyje provincijų egzistuoja savosios talibų atmainos, su „al Qaeda“ afilijuotos grupės, o kur dar gausybė ginkluotų grupių, dėl įvairių motyvų kovojančių prieš Hamido Karzai valdžią, narkotikų augintojų ir prekiautojų nusikalstamos grupės, kitos organizuoto nusikalstamumo grupės, savo tikslų siekiančios smurtinėmis priemonėmis. Itin pavojingi ir efektyvūs – profesionalūs ir patyrę kovotojai iš užsienio, kartais kovojantys už pinigus, o kartais – iš idėjos.

- Kokios tolesnės Afganistano ir NATO pajėgų jame perspektyvos? JAV parėmė afganus ginklais kovoje prieš sovietų armiją, bet nepadėjo kurti taikaus gyvenimo, kai SSRS kariai pasitraukė. Gal ir dabar Vakarai nusispjaus?

NATO misija Afganistane – ilgalaikė. Britai įvardija penkiasdešimties metų laiką. Gal trumpiau. Pasitraukti iš Afganistano bus įmanoma tik tuomet, kai šios šalies kariuomenė ir saugumo pajėgos bus pajėgios kontroliuoti teritoriją.

Viena esminių kartelių – radikalus gyvenimo kokybės ir valstybės valdymo pagerėjimas, veikiančios valstybės sukūrimas. Legalios ekonomikos lygis turi keleriopai viršyti nelegalią, pagrįstą aguonų auginimu ir opiatų gamyba. Turi atsirasti arba būti atkurtos ištisos ūkio šakos – žemdirbystė, kalnakasyba, pramonė, energetika.

Dar viena priežastis, kodėl NATO negali išeiti iš Afganistano be sėkmės – ši operacija lems Aljanso patikimumą. Pasaulyje yra nemažai konkrečių valstybių ir ekonominių jėgų, laukiančių, kad Aljansas susikompromituotų. Taigi Vakarai „nenusispjaus“ tikrai.

- Ko verta Lietuvos kariuomenė? Ar ji padarė Jums gerą įspūdį Afganistane?

Esu Lietuvos kariuomenės tvirtas šalininkas. Gerbiu jos tūkstantmetę tradiciją. Ištisus metus Afganistane stengiausi kiekviena galima proga būti šalia karių. Susumavau laiką, praleistą PAG: išeina daugiau kaip penki mėnesiai. Mūsų būstinėje Kabule taip pat kasdien lankydavosi Lietuvos kariai.

Manau, kad kariuomenė ir civiliai yra neatskiriami ir vieni kitus turi remti. Kas kita, kad kariuomenė yra mūsų visuomenės atspindys. Tikroviškas. Tad įvairių žmonių galima sutikti, kaip ir bet kurioje kitoje institucijoje ar ministerijoje.

Galėčiau išvardyti dešimtis karių, palikusių gilų įspūdį dėl savo profesionalumo, pasirengimo, asmeninių savybių. Natūralu, kad esama ir silpnų grandžių. Blogai, jei jos atsiskleidžia tik krizių metu.

Jau nebe paslaptis, kad egzistuoja rimtų aprūpinimo ir PAG stovyklos palaikymo problemų. Sąjungininkais gali pasitikėti labiau nei kai kuriais nacionaliniais pajėgumais. Didžiausias pastarųjų pusantrų metų nusivylimas – bandymas pastatyti ir įrengti stovyklą lietuviškų bendrovių rankomis.

- Kaip tos bendrovės atsirado ir kodėl netenkino jų paslaugos?

PAG stovyklos įrengimo aplinkybių nekomentuosiu, tegu KAM atsiskaito – Valstybės kontrolei, o gal prokurorams. Pernykštė situacija, kai kariai, esant 35 laipsnių speigui, šalo neapšiltintuose barakuose be elektros ir vandens, buvo paprasčiausiai nepadori.

- Ką manote apie lietuvių kovinę dvasią? Ar nesame tauta, kurios kariai galvoja ne tiek apie garbę, pareigą ir pasiaukojimą, kiek apie buitį ir asmeninę naudą?

Esu vienas iš nedaugelio laimingųjų, kuriam teko iš arti pamatyti Specialiųjų operacijų pajėgų karius ir jų darbą. Girdėjau amerikiečių, britų, australų, lenkų specialiųjų pajėgų karininkų (šios valstybės turi neginčijamai geras specialiąsias pajėgas) nuomonių apie „Aitvaro“ kovinę dvasią, veiklą ir jos rezultatus. Gaila, kad šie duomenys yra neskelbtini – pakaktų medžiagos ir holivudiniam filmui, ir enciklopedijoms, ir istorijos vadovėliams.

Iš arti mačiau ir trijų PAG pamainų karius. Dešimtys jų jau ne sykį „praėję“ ir Iraką, ir Afganistaną. Po tragiškos mūsų kario žūties praėjusią gegužę visi patyrė šoką. Kaip žinote, keli palūžo ir grįžo. Kiti liko. Kai praėjus kelioms savaitėms po minėtojo incidento mūsų patrulis naktį buvo užpultas kalnuose, užpuolikai gavo atsaką, kurio nesitikėjo – priešo pozicijose telkšojo daug kraujo. Nuo to laiko iš pasalų į mūsiškius nebešaudo. Dėl tariamos asmeninės naudos – neskaičiuokime krauju ir prakaitu uždirbamų pinigų, beje, ne per didžiausių. Vienas žinomas Vakarų valstybės generolas parašė savo knygoje, kad karys ir visuomenė pasirašo kontraktą. Iš savo pusės karys moka krauju ir artimųjų patiriamu skausmu. Visuomenė mažų mažiausia privalo atsilyginti pagarba ir teisingu atlyginimu.

Vykdami į misiją, kariai atima milžinišką dalį gyvenimo kokybės iš savo brangiausių žmonių. Ar pamatuojamas pinigais artimųjų ilgesys, nuolatinė įtampa, krūpčiojimas dėl vėlai vakare suskambėjusio telefono?

- Kai tik atsitinka kas nors truputį panašaus į karą, Lietuvos viešojoje erdvėje tuoj imama aimanuoti, kad ten, kur šaudo, neturi būti mūsų karių. Mat, pavojinga. Kas tai per mentalitetas ir požiūris į kariuomenės misiją?

Tai liguistas ir iš esmės neteisingas požiūris, iš dalies nulemtas ir mūsų politikų klaidų. Ką mes girdėjome pastaruosius trejus metus iš ministrų ir kitų aukštas pareigas einančių asmenų? Kad misija Afganistane nepavojinga, kad Goro provincija rami? Galiausia net ir kariai į šią misiją pradėjo važiuoti lyg į skautų stovyklą.

Goro provincija niekada nebuvo saugi. Joje nėra talibų – taip. Bet gausu kitokių pavojų, kuriuos nuvertinti neatsakinga. Jei Goro provincija būtų saugi, PAG kontingentą turėtų sudaryti ne kariai, o pusantro šimto civilių ir keli policininkai.

Karys duoda priesaiką tarnauti Tėvynei net ir savo gyvybės kaina. Visuomenė turi tai suprasti. Pasakysiu žiaurią tiesą – Afganistane gali žūti ir daugiau mūsų karių. Tai visuomet bus tragedija, kuri, viliuosi, niekada nevirs statistika. Mūsų valstybės atsakomybė – geru aprūpinimu, parengimu, ginkluote sumažinti kario žūties riziką ir pasirūpinti karių šeimomis.

- Kaip vertinate krašto pasaugos sistemos reformą? Ar Lietuva gali ramiai gyventi turėdama vien profesionalią kariuomenę?

Esu transformacijos šalininkas. Šis po NATO viršūnių susitikimo Prahoje pradėtas procesas – objektyvi Aljanso karinė būtinybė. Kita vertus, kariuomenės transformacijos planams Lietuvoje politikai užmovė apynasrį. Turiu galvoje nuolat mažėjantį krašto apsaugos finansavimą.

Šiuo metu transformacijos negalime laikyti baigta, nes neįgyvendinti keli esminiai jos elementai. Vienas svarbiausių – kariuomenės modernizavimas. Ministrės Rasos Juknevičienės laukia „neįmanoma misija“ – modernizuoti kariuomenę neturint tam lėšų.

Dėl kelerius metus įvairių valdančiųjų daugumų ir mažumų vykdytų politinių žaidimų krašto apsaugos finansavimas grįžo prie embrioninės būklės, kai sukeliamas rimtas pavojus nacionaliniam saugumui. Šis pavojus ne ką mažesnis nei užsienio valstybių ardomoji veikla ar energetinė priklausomybė.

Beje, dešinioji opozicija, prieš aštuonerius metus inicijavusi išlaidų gynybai didinimą, turi dalintis atsakomybe dėl problemos – ji „sarginio šuns“ vaidmens neatliko.

Nerasite valstybės, kur, be profesionalios kariuomenės, nėra deramo aktyviojo rezervo. Galime tai vadinti nacionaline gvardija ar kaip kitaip. Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) mažinimas – manau, vienas skaudžiausių mūsų gynybai veiksmų.

Tačiau, užuot kaltinę transformacijos iniciatorius, politikai turi prisiimti atsakomybę sau – KASP sumažinimą lėmė lėšų trūkumas, o ne noras panaikinti savanorius ar sugriauti teritorinės gynybos fundamentinius principus. Mūsų kišenė tuščia, ir valstybė gali sau leisti tik nedidelę mobilią kariuomenę ir nedidelį rezervą. Mano, kaip „vanago“, didžiausia svajonė – moderni, galinga kariuomenė, bet kartu „ir po karį už medžio“.

- Profesionalios kariuomenės atotrūkis nuo pilietinės visuomenės – seniai svarstoma problema. Vieni – samdiniai, kiti – Tėvynę ginti idėjiškai pasirengę piliečiai. Ar profesionalios kariuomenės buvimas nedemoralizuoja visuomenės pilietiniu – gynybiniu atžvilgiu?

Visuomenė gauna tai, ko yra verta. Kai valstybės vientisumas, jos tradicijos, istorija nėra kiekvieno visuomenės nario puoselėjamas dalykas, įvyksta jūsų minimas atotrūkis. Manau, niekas labiau nedemoralizuoja, nei akivaizdus pilietinis konfliktas mūsų visuomenėje tarp keistais sąlyginiais vardais pasivadinusių grupių. Juk iš esmės „valstybininkas“ turi būti „patriotas“ ir atvirkščiai.

- Kokios problemos šiuo metu, Jūsų akimis, labiausiai silpnina krašto apsaugą Lietuvoje?

Vienareikšmiškai – apgailėtinas finansavimas. Turime išsiugdę gerą karininkų, puskarininkių, seržantų korpusą, egzistuoja gera infrastruktūros bazė. Tačiau kariuomenė negali likti prie labdarinių „geležų“. Kariuomenė privalo laiku gauti naujų šarvuočių, sraigtasparnių, transporto lėktuvų, pakrantės apsaugos ir išminavimo laivų, toliau ugdyti brangiai kainuojančius įvairių sričių specialistus.

Vienas didžiausių pavojų – strateginio mąstymo potencialo trūkumas. Neatmetu galimybės, kad politinė konjunktūra gali lemti praėjusios dienos karinio mąstymo sugrįžimą. Praėjusio dešimtmečio karinės doktrinos turi teisę gyventi tik vadovėliuose.

Tiems, kurie nepasitiki kolektyvinės gynybos garantijomis, teigiu, kad ir požiūris į teritorinę gynybą gali būti modernus. Ar kas nors, dabar keliantis balsą dėl esą sužlugdytos teritorinės gynybos, susimąstė, jog egzistuoja atsakymas? Kodėl karo padėtis sovietų okupuotoje Lietuvoje buvo panaikinta keliolika metų vėliau nei pasiekta pergalė prieš nacių reichą?

Atsakymą suponuoja ir skaudi amerikiečių patirtis Irake, ir sąjungininkų išmoktos pamokos Afganistane. Partizaninė kova gali visiškai paralyžiuoti konvencinių pajėgų veiksmus, padaryti milžiniškų nuostolių. Kaip ir prieš pusę šimto metų, invazijos į Lietuvą atveju, jei NATO garantijos bankrutuotų, pasipriešinimą lemtų ne tiek reguliarioji kariuomenė, kiek partizaninis judėjimas.

Pokario partizaninio judėjimo ir nekonvencinių veiksmų pagrindu parengtos Specialiųjų operacijų pajėgos. Visuomenė, jei būtų neabejinga, turėtų siekti, kad būtų ugdomi partizaninės kovos ir pilietinio pasipriešinimo metodai.

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1

Ar karo laukuose tradicines kulkas pakeis trajektoriją keisti galintys analogai? Kaip pasikeistų karinė pramonė ir pati kariuomenė, jei, pavyzdžiui, snaiperio iššauta kulka galėtų pakeisti savo trajektoriją viduryje skrydžio?

JAV gynybos ministerija į tokį projektą jau investavo 22 milijonus dolerių – pradžiai tik siekdama išsiaiškinti, ar tokia technologija apskritai įmanoma.

JAV gynybos ministerijos mokslinių tyrimų padalinys DARPA pasirašė bendradarbiavimo sutartis su dvejomis kompanijomis, kurios imsis vykdyti šį kol kas fantastiką primenantį projektą.

12,3 milijono dolerių bus skirta aviacijos ir aeronautikos kompanijai “Lockheed Martin”, 9,5 milijono dolerių – kompanijai „Teledyne Scientific & Imaging“. Turėdamos šias lėšas abi firmos pradės projektuoti naujos kartos .50 kalibro snaiperiams skirtą šautuvą “Exacto”.

DARPA viešai neatskleidžia, koks bus maksimalus kulkų skrydžio nuotolis, kokios bus jų valdymo galimybės ir tikslumas – visa ši informacija užslaptinta. Tačiau jie teigia, jog vadinamoji „Exacto„ sistema turės naujos kartos taikiklį, nusitaikymo posistemę ir patį šautuvą.

Agentūros atstovų teigimu, tai bus „aktyvaus valdymo galimybes turinti .50 kalibro kulka, kuri realiu laiku naudosis įvairia papildoma informacija savo skrydžio kursui reguliuoti“.

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0

Užvakar teko puiki galimybė būti kviestiniu svečiu labai nuoširdžiame ir šiltame šios atlikėjos koncerte, po jo asmeniškai pabendrauti su šia daininke (dance). Na bet apie tai gal kitą kartą. O kol kas įmetu vieną bene labiausiai patikusį kūrinį – tikrą nuoširdžią istoriją, kaip ir daugelis jos atliekamų kūrinių:

Dainos žodžiai:

I’ve got a bright red sticker on the back of my car,
Says: “United States Marines.”
An’ yesterday a lady in a mini-van,
Held up her middle finger at me.
Does she think she knows what I stand for,
Or the things that I believe?
Just by looking at a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.

See, my brother Chris, he’s been in,
For more than 14 years now.
Our Dad was in the Navy during Vietnam,
Did his duty, then he got out.
And my Grandpa earned his Purple Heart,
On the beach of Normandy.
That’s why I’ve got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.

But that doesn’t mean that I want war:
I’m not Republican or Democrat.
But I’ve gone all around this crazy world,
Just to try to better understand.
An’ yes, I do have questions:
I get to ask them because I’m free.
That’s why I’ve got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.

‘Cause I’ve been to Hiroshima,
An’ I’ve been to the DMZ.
I’ve walked on the sand in Baghdad,
Still don’t have all of the answers I need.
But I guess I wanna know where she’s been,
Before she judges and gestures to me,
‘Cause she don’t like my sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.

So I hope that lady in her mini-van,
Turns on her radio and hears this from me.
As she picks up her kids,
From their private school,
An’ drives home safely on our city streets.
Or to the building where her church group meets:
Yeah, that’s why I’ve got a sticker for the US Marines,
On the bumper of my S.U.V.

Muzika, audio klipai, dainų žodžiai    Komentarų: 1