Regen Wurm Lager
Kovo 20-25 dienomis buvau viename didžiausių fortifikacinių įrenginių pasaulyje. Tai 1929-1942 vokiečių statyta bunkerių sistema RegenWurmLager, dar vadinama Ostwall.
Bunkerių sistema yra Lenkijoje, visai netoli Vokietijos sienos, ir driekiasi išilgai jos.
Statyta buvo tuometinės Prūsijos teritorijoj, o dabar šios žemės priklauso lenkam.
Tai kažkas tokio !!! Šią vietą galima drąsiai pavadinti “Digerių rojumi”
Bendra tunelių sistema po žeme sudaro virš 35 km. Viskas yra 30-40 m po žeme. Leistis reikia labai ilgai ir labai giliai
Vokiečiams buvo paprasčiau, nes jie turėjo liftus :
Po žeme tuneliai kelių lygių, vieni pakankamai žemi ~2.5m aukscio:
Kiti nesuprantamai labai erdvųs ir aukšti 5-10 m:
Visuose tuneliuose yra bėgiai:
Visi tuneliai iš visų DOT’ų sueina i vieną centrinį tunelį, kuris labai erdvus ir driekiasi daugybę kilometrų. Čia jau bėgių eina kelios poros, pilna bėgių perjungėjų (ar kaip jie ten vadinasi )
galėdavai, savo laiku, elektra varomais traukinukais nuvažiuoti į bet kurią RegenWurmLager vietą.
Pasiklysti taipogi nėra sudėtinga, neturint tunelių žemęlapių, nes labai daug įvairiu išsišakojimų, posūkių, sankryžų:
Didžiojoj bunkerio sistemų dalyje iki šiol puikiausiai veikia drenažo ir vandens šalinimo sistema, nors jau daugybę laiko jos nieks neprižiūri ir nevalo:
Aišku nemažai vietų, kur ji jau užsikimšusi:
Beje kiek yra man žinoma, vokietukai sugebėjo valdyti net 3-ijų netoliese esančių ežerų lygi. Pumpuoti iš vieno i kitą vandenį, teikti geriama vandenį, ir esant reikalui – užlieti visa bunkerių sistemą per kelias minutes. Iki dabar dar bandoma atrasti tuos kamštelius, kuriuos atkimšus būtų viskas apsemta, ir patikrinti jų būklę
Labai daug tuneliuose žiemojančių šikšnosparnių kolonijų, tik dėja aš jų nepažystu taip gerai, kaip kiti speleologai nepasakysiu, koks čia jų modelis
Taipogi buvo galima rasti per stebuklą išlikusių artefaktų, tokių kaip granatsvaidis. Aišku jie visiškai surūdiję ir nebetinkami vartojimui, bet bendrą vaizdą susidaryti nesunku
Miegojom, gyvenom, vaikščiojom, darėmės valgyti ir ilsėjomės beveik visą laiką po žeme:
po žeme ne todėl, kad nebuvo galimybės išlysti, bet todėl, kad ant žemės buvo šlykštus oras, lijo, šlapia, šalta, o po žeme stabili temperatūra, sausa
Bunkerių sistemoje begalės gilių šulinių iki 40 metrų, į kuriuos įmanoma nusileisti:
yra vietų, kur reikalingi hidrokostiumai:
Yra škurnikų:
Labai apmaudu, bet pats geriausias šulinys nusileidimui, kuris vienas iš mažiausiai ištyrinėtų objektų ir automatiškai mažiausiai nusiaubtas vandalų, šiais metais jau yra užvirintas
Bet galima i jį nusileisti per gretą esančią ventiliacinė angą. Nusileist tikrai pavyktu, tik klausimas ar pavyktu atgal pakilti gali tekti pėdinti paskui ~8km tuneliais iki artimiausio išlipimo į paviršių ir tą patį atstumą jau atgl paviršium, mišku
miške irgi nėra taip gražu ir paprasta, pilnas miškas pavojų:
todėl naktį vaikščioti pakankamai pavojinga. Taipogi kalbama, kad aplink kaikuriuos DOT’us buvo tiek priminuota, kad dar iki šiol tų minų yra nemažai neišminuotų.
Keletas dar šiaip įdomesnių nuotraukų:
šaudymo ir apžvalgos bokštelis:
kažkoks kablys
Prieštankiniai įtvirtinimai:
Vieno iš DOT’ų statybos metai:
DOT’as iš išorės:
DOT’as iš vidaus:
Žodžiu įspūdžių begalė, viskam apžiurėti laiko nepakako, pamatėm tik labai labai labai mažą dalį. Vienintelį dalyką, ką tikrai žinau, kad važiuosiu ten dar ne kartą
Po kelionės gaila buvo tik to, kad visą ką savo digeriavimo metu esu pamatęs ir kas atrodė labai įspūdinga, po šios kelionės tapo labai menka ir nereikšminga lyginant su tuo, ką ten pamačiau
- 311 views
- 0 Komentaras
Naujausi komentarai04.