Browsing "Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys"
2010 05 24

Mylėk save

Perpublikuoju vieną senesnį straipsnį apie puikią knygą. Pasirodo daug kas ją jau atradę, tiksliau per šią knygą atradę save, bet nedraugiškai nuo manęs slėpė ir nepasidalino :) Juokauju. Viskam pribręsta savas laikas. Tai vat ir mano gyvenimui besiverčiant aukštyn kojom, tiksliau bent jau atsakingai ir nuodugniai, po daugelio metų miglos pūtimo sau į akis ir gyvenimo dėl įsivaizduojamo savo atvaizdo, o ne taip kaip norėčiau iš tikrųjų… perkainuojant vertybių, įsitikinimų, baimių ir poelgių skalę, labai laiku ir vietoje pateko ši knyga: Eva-Maria Zurhorst “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis” ir… negaliu sakyti, kad atvėrė akis :) Tas suvokimas, tos žinios, tos akys visad su mumis būna, bet įsisukę į klaidingų įsitikinimų, nuostatų ir poelgių ratą, kas dieną kovodami su savimi ir su visu pasauliu, vietoj to, kad tiesiog mylėtumėme, mes tiek viską sugadiname, tiek užtušuojame, tiek toli į pasąmonės užkaborius nugrūdame bet ką tyro, nuoširdaus ir paprasto, to ką iš tikro patiems ir kitiems vertą mylėti mumyse, o tada vieną diena nustembame ir baisiai užpykstame, bei bėgame slėptis, kai kažkas išdrįsta pasakyti tikrą tiesą apie mus, išdrįsta griauti mūsų iliuzijų namelį…

Žodžiu galėčiau rašyti daug. Bet tai labai individuali patirtis ir išgyvenimai :) Tiesiog žinau viena – šios knygos autorei reikia paminklą pastatyti! Ir tą knygą skaityti vėl ir vėl. Ir patarti kietiems :) Aišku atitinkamose situacijose, nes tai ne grožinis romanas :)

Ta knyga taps mano biblija. Ir nežinau ar bus iš to tokia nauda, kokią vienintelę norėčiau matyti ateityje… bet kokiu atveju bus, jei ne MUMS tai bent man!! O tai labai svarbu ir visiems mano aplinkiniams. Ir jei visą likusį gyvenimą reikės – paskirsiu, pastūmėtas šios knygos, tapti savianalizės ir santykių Guru :) Tapti geresniu. Tapti nuoširdesniu. Tapti paprasčiau mylinčiu. Tapti pagaliau vėl SAVIMI o ne savo kauke!!

„Mylėk save“ – taip vadinasi interneto tinklalapis, taip prasideda ir abi knygos, šiuo metu karaliaujančios negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąrašuose. „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ – pirmoji, „Mylėk save ir džiaukis būsima krize“ – šviežutėlė antroji. Abi jos – apie tarpusavio santykius. Amžina tema. Kaip sugebėti visą gyvenimą būti laimingam su vienu ir tuo pačiu partneriu?

Nepaisant kasdienybės, nepaisant vyro ir moters dilemos, „greito maisto“ visuomenės, nepaisant nieko? Eva Maria Zurhorst – ne aštuoniasdešimtmetė, jai viso labo keturiasdešimt penkeri, ji – ne žiniuonė, visą savo gyvenimą patyrusi vien meilę. Ji nuolat bando. Ir ji, žinoma, nėra pirmoji ir nebus paskutinė, kuri savo patarimus išleidžia kaip knygą. Tačiau ji tai daro neįprastai asmeniškai. Prieš devynetą metų jos santuoka buvo priėjusi liepto galą. Kaip tai nutiko ir kodėl, kaip ji įveikė krizę ir kaip kovoja už santuoką dabar, gali sužinoti kiekvienas norintis. Smulkiai.


Kaip atrodo moteris, viešai skelbianti asmeninius dalykus? Kaip atrodo pora, „išverčianti“ savo vidų? Zurhorstai – mitrūs savo pačių viešųjų ryšių ekspertai ar esybės, kurios sklendžia neliesdamos grindų? Wolframas Zurhorstas vidutinio ūgio, plikai skusta galva, dėvi kostiumą, su kuriuo atrodo kaip tas, kuo jis kadaise ir buvo: vieno didelio drabužių tinklo pardavimų vadybininkas. „Į visas tas psichologines nesąmones, – sako jis, – man buvo nusispjaut“.
Eva Maria nekrinta į akis. Neaukšta, moteriška, tamsūs plaukai griežtai sušukuoti ir sukelti viršugalvyje. Šviesiai žalios miškų fėjos akys santūresnės, nei atrodo fotografijose. Ramiai, tarsi kalbėtų apie kito žmogaus kūrinį, ji pasakoja, kad jos knyga „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ iš perkamiausių knygų sąrašo nesitraukia jau 117 savaičių, išversta į 14 kalbų ir yra geriausiai perkama psichologinių patarimų knyga Vokietijoje. Reguliaria pokalbių šou viešnia ji dar netapo. Kad ir kaip viešai ji pasakotų apie savo privatų gyvenimą, į viešumą ji žiūri atsargiai. „Gaunu labai daug laiškų, – sako ji. – Tačiau duodu labai nedaug interviu“.

Eva Maria Zurhorst nesiunčia moterų atgal prie židinio. Vyrus ir moteris ji siunčia atgal į santuoką. Daugumos skyrybų, įsitikinusi E.M.Zurhorst, neturėjo būti. Tačiau kokių nors „dešimties punktų, kaip išgelbėti santuoką“ tiek pirmoje, tiek ir antroje knygoje ieškotumėte veltui. „Nieko panašaus nėra, – sako ji. – Ir kiekvienas, kuris ką nors panašaus skelbia, yra įtartinas kaip netikras guru. Vienintelis dalykas, galintis pastūmėti santykius pirmyn, yra įsiklausymas į save. Negali būti, kad kiekvienam žmogui būtinai reikia terapijos“.

Eva Maria Zurhorst rašo Benui. Ir Ruthai. Ir moteriai, kuri vakar buvo jos kabinete. „Prieš akis visuomet turiu konkretų asmenį“, – teigia ji. Iš pradžių ji rašė pačiai sau.  „Mes atsitiktinai susipažinome Berlyne“, – dėsto ji savo santykių istoriją. – Mano vyras buvo visai ne mano “tipas“, aš taip pat visiškai netilpau į jo schemą. Tada aš pastojau. „Jei nebūtume turėję dukters, – svarsto Wolframas Zurhorstas, – tikriausiai būtume išsiskyrę“.

Tačiau į pasaulį atėjo duktė, jie susituokė, o po devynerių metų viskas sugriuvo: vyras jau seniai turėjo meilužę, žmona nuolatos eidavo į rūsį slapta paverkti. Ji prisipirko galybę psichologinės pagalbos knygų, apsilankė daugybėje seminarų, tačiau žodis „skyrybos“ nepaliovė grėsmingai kaboti ties jų santuoka. Ji nepasidavė – dar ir dėl to, kad prieš tai jau buvo dukart pasidavusi.

Kaip žurnalistė, Eva Maria Zurhorst dvejus metus praleido Pietų Afrikoje. „Juodo ir balto“ konfliktas, drauge su patyrimu, kad skirtingos odos spalvos žmonės ilgisi ir trokšta to paties, paskatino ją mesti darbą. „Nebegalėjau rengti radijui trijų minučių trukmės reportažų, tai buvo tarsi realybės prievartavimas“. Grįžusi į Vokietiją po susijungimo ji vienoje Rytų Vokietijos įmonėje buvo atsakinga už personalą ir komunikaciją. „Juodo ir balto“ problema virto Rytų ir Vakarų problema, ir tema vėl tapo pernelyg svarbi, kad būtų galima elgtis su ja kaip vadybininkei.

Ji kaip tik ieškojo naujo kelio, kai užgriuvo nėštumas, vedybos, šeima, didžiulė krizė. Po krizės – pirmoji knyga. „Jokių instrumentų, jokių metodų, jokios išeities, tik kelias“, – rašo ji. Visų pirma – jos pačios kelias, draugų, skaitytojų, klientų – prieš šešetą metų pradėtos psichoterapeutės praktikos kelias yra antrosios knygos tema.

„Išorėje galima rasti tik pribuvėjų. Bet gimti turi pats“, – teigia ji savo knygoje. Ji prieina išvadą, kad netrukdyti padėti sau pačiam – vienintelė tikrai veiksminga priemonė. Kad „su kitu partneriu viskas bus kitaip“ – taip pat netiesa. Tiesa, kad „vienintelis tikras partneris esate jūs pats“. Tas, kas įgyja šią partnerystę, taps partneriu ir kitam – ir tas partneris neturi būti naujas.

„Jeigu tai gali ji, galiu ir aš“ – šiuo principu paremta E.M.Zurhorst sėkmė. Tačiau nauja krizė ateis neišvengiamai. Ir į Zurhorstų šeimą. „Mes nuolat mokomės, – tvirtina Eva-Maria. – Tik mūsų pasaulyje neįprasta taip žiūrėti į santykius. Mokymasis kurti santykius nėra mūsų socializacijos dalis. Tarp mūsų viskas nesiklosto puikiai ir lengvai. Vos tik įveikėme didžiąją santuokos krizę, atėjo kita: aš parašiau bestselerį, o mano vyras kaip tik tuo metu prarado darbą“. Tai taps naujos knygos tema: darbas, nedarbas, baimės įveikimas. „Tačiau mes negalime išgelbėti viso pasaulio“, – teigia Eva Maria Zurhorst. O kas gali?


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0
2010 03 16

Mano trispalvė

Šiandieną gerokai nustebino asmeninė žinutė FaceBook`e, pavadinimu “Tavo nuotraukos neša sėkmę :)” tad žmogui leidus ją ir pacituosiu, nes ji geriausiai kalba apie esmę :)

Labas. Pameni, kai po ekstremalios akimirkos konkurso šiek tiek diskutavome tavo bloge apie tavo pateiktas nuotraukas ir t.t.
Na ir viena iš jų buvo “Šuolis su trispalve nuo tilto Slovėnijoje”..
Esmė kaip tik tuo metu vyko facebook grupėje, Kovo 11 dienos progai, A.Zuoko iniciuotas konkursas “Mano trispalvė”. Paprasčiausiai visi galėjo dėti įvairias foto su trispalvėmis ir t.t. Nesvarbu jos iš interneto ar kitur. Konkurso prizai nebuvo net skelbiami ir t.t. Atrodė eilinė, paprasčiausiai graži iniciatyva.
Aš žinoma nesusilaikiau neįdėjęs tavo tos nuotraukos su trispalve ir šuoliu. Žinoma parašiau, kad tai tu nuotraukos autorius ir t.t.
Tai tikiuosi dabar gal bent kojom nespardysi, kad be leidimo tai padariau :) Na man ji buvo labai graži ir aš net netaikiau, ten kažką laimėti. Tačiau paskutinėmis dienomis ten sudaryta komisija, rinko 5 – ioms nominacijoms nuotraukas. Ir tavoji, kurią aš įdėjau laimėjo, “Netikėčiausios akimirkos” nominaciją. Aišku mane tai labai nustebino, nes to konkurso nesekiau, ir nelabai ko tikėjausi. Tiesiog patalpinau gražią nuotrauką tarp kitų 500.. :) Nu bet nepatikėsi. Kiekvienai nominacijai prizas fotoaparastas Canon :). Tai man gera žinia, nes manasis kaip tik suskaičiavęs paskutines dienas. Bet tiesą sakant nelabai jaukiai jaučiuosiu, kad be tavo leidimo tai dariau. Aš net neturėjau minties ten kažką laimėti ir t.t. Tik neatsispyriau pagundai įmesti ten tavo neeilinę foto.
Daugiau informacijos apie tai rasi čia: Zuokas.lt/2010/03/16/baigesi-foto-konkursas-mano-trispalve’’/
Vertinimo komisija irgi gana rimta buvo.
1. Rimas Šapauskas
2. Jonas Staselis
3. Svaras
4. Andrius Mamontovas
5. Saulius Paukštys
Paradoksas tame, kad tavo nuotraukos labai linkę laimėti konkursus :) ir tiesiog neša laimę! ;)

Kalba einą apie šią foto:

Na ką aš galiu pasakyti (blush) Galiu tik pritartį (party) Džiugų, kad kažkam patinka ši fotografija, o kažkas, besidomintis mūsų veikla ir mano blog`u, jos dėka prizą gaus (clap) Tikrai negailą (handshake)

Gailą, tai nebent vieno – kad pats nežinojau apie tokį konkursą, bučiau patalpinęs daugiau foto, nes ir tų šuolių su trispalve yra daugiau prifotografuota, ir šiaip mėgstu, mylių tuos patriotinius vaizdelius, tai būčiau radęs kokį 10 ar daugiau foto įdėjimui manau. Na tiek to, kitą kartą :)


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Fotografija    Komentarų: 2
2010 02 28

Ekstremali akimirka 2010

Ekstremalių pomėgių portalui Ekstremalas.lt kartu su Red Bull Illume paskelbus foto konkursą “Ekstremali akimirka 2010” pagalvojau – “o, geras, pagaliau ir Lietuvoje kažkas padarė visiems ekstremalams aktualų, įdomų foto konkursą”. Bet realiai pats dalyvauti nelabai ir ketinau. Koks aš ten fotografas… :)

… Fotografija labiau domėjosi mano vyresnis brolis – ten tie visi ryškalai, fiksažai ir šimtai nespalvotų beržų nuotraukų ir t.t. mane supo paauglystėje :) Vis dar turiu savo pirmąjį Zenit`ą… Bet šiaip, kaip ir daugelis hobių, fotografija niekada man netapo ypatinga aistra – vis dar nieko giliau neišmanau apie išlaikymą, diafragmos nustatymus ir kitus technologinius ir meninius niuansus, tačiau per ilgametę praktiką susiformavo bent supratimas apie įdomesnio kampo parinkimą, objektų centravimą kadre ir pan., tai bent neprifotografuoju, kaip nemažai kam pasitaiko, su “nukirstom” kojom ar galvom, prieš saulę ir pan. Ir šiaip kartais tiesiog pavyksta padaryti pačiam sau ar net ir kitų akims patrauklių kadrų :)

Šiaip manau, kad labai daug duoda ir technika… Kai turi fotoreporteriai fotikus, vertus, tarkim, 30000 lt, tai, manau, reik įsigudrinti su tokia įranga pridaryti totaliai blogų foto |-(  O sau, atsiradus lėšoms, norėčiau įsigyti bent Nikon D90 su geresniu objektyvu, nes dabar fotografuoju paprastučiu Nikon D40. Bet jo pranašumas – gana nedidelė kaina, tad negaila trankyti, tiesiogine to žodžio prasme :) Niekada neimu fotoaparato ir neinu kažkur kažko fotografuoti vien dėl fotografavimo. Bet visuomet stengiuosi imti jį į bet kokią veiklą, hobius, kurių pas mane nemažai – karines pratybas, keliones, šuolius su virve ar parašiutu, šratasvydžio turnyrą ar pėščiųjų žygį. Žodžiu, esu kaip ir foto žurnalistas, fiksuojantis įvykius, veiksmą, o ne kažkokį meną ar portretus :) Tad mano fotoaparato objektyvas girgžda smėliu, stiklas pabraižytas be pamesto apsauginio dangtelio ir pan…. žodžiu, toks tikras “kovinis” ;)

… Na, bet čia labai išsiplėtojau su intro į mane, kaip “fotografą” :) Grįžtant prie esmės – paskutinę dieną, kaip dažniausiai pasitaiko, vis tik prisiruošiau ir nusiunčiau kelias foto. Sunku ir jas buvo atrinkti iš daug tūkstančių, įvairių kelionių ir nuotykių kadrų, kurie visi MAN asmeniškai kažkuo gražūs, brangūs, nes tai – mano gyvenimas, mano prisiminimai. Tačiau lygiai taip pat žinau, kad nei vienas iš jų nėra kažkoks labai kokybiškas ar ypatingas, kad galėtų pretenduoti į kokio konkurso prizines vietas (think)  Tiesiog nusiunčiau “iš reikalo”, kad palaikyčiau Idėją ir su slapta viltimi, kad kokia viena foto bus atrinkta, tarkim, tarp kokių 10, kurios bus tiesiog po visko patalpintos Ekstremalas.lt tinklapyje kaip įvairių extreme šakų apžvalga, pavyzdžiai, aptarimas konkurso eigos :)

Kas dar blogiau – aš niekada nesižavėjau MEGA pikselių gausa, niekada nespausdinu nuotraukų, tuo labiau – plakatų  (shake) , tad stengiuosi fotografuoti konservatyviais 3MPix ir po to DAR sumažinti atrinktus saugojimui kadrus iki tarkim 1504×1000 rezoliucijos, tam, kad kiekviena foto užimtų minimalius 300-500 KB vietos ir tiktų tiesiog peržvalgai kompiuterio ekrane, patogiam dalinimuisi ar naudojimui internete, foto albumuose. O vienas iš konkurso reikalavimų buvo “horizontali kraštinė BENT 2000 px pločio”, tai teko “pachaltūrinti” ir vėl dirbtinai su PhotoShop didinti nuotraukas, kas kokybės ir raiškos joms tikrai neprideda… :( :D

Na, ir pagaliau tos 4 foto kurias nusiunčiau for fun. Visos iš RopeJumping veiklos, nes tai buvo tikras visų 2009-ųjų metų veiklų arkliukas – daug gana reikšmingų kelionių, projektų, pasiekimų (muscle) O čia kelios foto ir jų padarymo aplinkybių aprašymai:

2009.04.26 – Po savo pirmojo šuolio nuo ~70 m aukščio GSM bokšto, padėjęs ragelį po pokalbio su “Ekstremalas.lt” žurnalistais, iškart ėmiausi, manau, svarbiausių savo pareigų komandoje – kas daugiau riša mazgus, kas filmuoja, o aš paimu į rankas fotoaparatą ir fiksuoju kitų darbą ruošiantis ir šuolius :)
Man paprastai labai patinka ir nepatingiu atsigulti ant žemės ar dar paieškoti kokių įdomių rakursų, todėl mėgstu šitą foto, kai Arvydas po šuolio išmetinėja kuprinę su nusileidimo virve.

2009.07.24 – Šiaip, mano nuomone, visai neypatinga foto, bet gal kam bus įdomu, kokiomis sąlygomis, kaip dirbama, ruošiantis šuolio su virve nuo “Europos” rekordui :) Vytautas ~140 m aukštyje kabina šuolio sistemos tvirtinimo taškus.


2009.12.26 – Po lietingos nakties ir sistemos įrengimo pradžios darbų juodoje tamsoje, išbrėško graži diena – nustojo lyti, išlindo saulutė, slėnyje gražiai sklaidėsi rūkas ir Andrius atliko šiek tiek patriotišką šuolį su trispalve nuo 72 m aukščio Peračica tilto Slovėnijoje :)


2009.12.31 – Visi metai buvo pakankamai ekstremalūs, jų pabaigimas irgi – net paskutinę metų dieną vyko RopeJumping šuoliai :) Tik aš jau tądien nebešokinėjau, tai kabėjom kartu su operatoriumi Aidu ant virvių po 55 m aukščio Pazinska jama tiltu ir gaudėme gerus kadrus. Šitas, berods, pavykęs :) Šoka kažkoks kroatas, tiksliai net nepasakysiu kas, nes kabėjome ilgai, šuolių buvo nemažai :)


… Nusiunčiau ir beveik pamiršau tą konkursą. Tiksliau laukiau rezultatų, bet tik tam, kad akis “paganyti” į kitų padarytus ir nugalėjusius kadrus ir… šiandien sulaukiau skambučio… pasveikinančio su tuo, kad antroji foto, kur Vytas kabo ant “Europos” krašto, buvo išrinkta II-ajai vietai! (wasntme) (rock)

Tikrai nesu vertas tokio įvertinimo (bow) , bet lai tai bus paskata ateityje rimčiau pagalvoti apie tokius konkursus ir galbūt kokią dieną tikrai padaryti kokį kadrą, vertą patekti ir į Illume 8-)


Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje, Šuoliai su virve - "RopeJumping", Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Fotografija    Komentarų: 5
2010 02 21

Ieškau darbo

Dėmesio darbdaviai – verslininkai, firmų bosai ir visokio kitokio plauko veikėjai. Tai va – teko girdėti, kad šiuo metu jums žiauriai trūksta darbo jėgos, ir nusprendžiau atsiliepti (juk žmonės turi vieni kitiems padėti, ar ne?)

Žodziu.. šiuo metu kaip tik baiginėju pirmąjį magistratūros kursą, ir nusprendžiau, kad per vasarą reikėtų truputį šlamančių užsikalti, o uždarbiauti Anglijoje jau užkniso juodai, patikėkit… be to, ir vietiniai jau ne tokie arogantiški tapo, patys darbų nesibaido, tai mano savigarba neleidžia jiems sudaryti konkurencijos ir trukdyti gauti darbą savo šalyje, tai kodėl gi man pačiam nepadirbus Lietuvoje?

Pradžiai norėčiau dviems mėnesiams, na tipo per vasaros atostogas (pagalvojau: vietoj to, kad gulėčiau pajūryje, galiu juk ir ofise pagulėti, be to, pajūryje gulint pavalgyt kartais užsimanau), bet jei darbas labai patiks, tai gal dirbsiu ir ilgiau – na čia jau priklausys nuo nuotaikos, o nuotaika savo ruožtu priklauso… na, patys suprantate.

Tai trumpai tariant ir per daug nepilstant iš tuščio į kiaurą, siųskite man e-paštu savo pasiūlymus. CV galite nekabinti – jūsų biografija ir baigtų klasių skaičius man mažiausiai rūpi, bet motyvacinio laiškelio reikėtų. Jame kiek galima išsamiau nušvieskite priežastis, kodėl as turėčiau rinktis dirbti būtent jūsų, o ne konkurento firmoje, kokias lengvatas teikiate, kiek kartų per savaitę personalui organizuojate vakarėlius ir pan., prie to aišku nepamiršdami pridėti ir piniginės darbo patrauklumo išraiškos.

Tikiuosi, kad taupydami savo, o svarbiausia – mano, laiką susiprasite ir laiškelius su vidutinio atlyginimo pasiūlymais man nesiųsite – juk tam yra dviračio šou ir kitokios anekdotais besidominčios kompanijos. Telefono numeriuko kol kas nededu – tingiu atsiliepinėti ir klausytis banalių jūsų klausimų (”ką moki”, “kokia patirtis” ir pan., lyg tai nebūtų įdomesnių temų gyvenime. Esu jau gerokai per 20 m, tad moku daug ką ir esu patyręs daugelyje sričių!).

Tai va tiek, laukiu. Informuosiu tik atrinktus darbdavius ;)

(rofl) (rofl)


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Humoras, pokštai    Komentarų: 4
2010 01 22

Kėdainių fosfogipso kalnai

Sausio 22-osios rytas prasidėjo labai malonia staigmena – mano brangiausioji, kaip visada su dideliu entuziazmu ir išradingumu, įsigudrino išslapstyti “gimtadienio geocache” užuominų lapelius ir mano kelionė po tarnybos namo prasidėjo  su šypsena nuo ausies iki ausies, radus pirmąją užuominą savo kuprinėje :) Toliau užuominos ir užduotys vedė iki mūsų pašto dėžutės ir iki elektros skydinės, o paskutinioji – iki namuose ant sienos kabančios plieno rožės, kur manęs laukė dovana (cake) (party) Ech, mergaitė :*

Toliau dienos eigoje laukė įprasti darbai ir reikalai, o vakare planavome važiuoti į Kėdainius, pageocach`inti senamiestyje ir pabandyti patekti ant “baltųjų kalnų“. Šis pasiūlymas labai natūraliai ir logiškai nuskambėjo iš draugų lūpų, bet širdyje žinojau, kad neapsieita ir be draugės organizavimo, nes ji dažniausia per mano gimtadienius stengiasi surinkti į krūvą kuo daugiau mano artimiausių draugų (hug) (sun)

Sulaukus pirmųjų draugų iš Vilniaus ir besiruošiant kartu važiuoti į Kėdainius, visai netikėtai dar aplankė brolis su sūnėnu (party)

Neprivažiavę Kėdainių pasukome į pramoninį rajoną ir ieškojome pakankamai originalios susitikimo su kitais, atvažiavusiais iš Panevėžio, vietos – kapinių :D Čia radome draugus, jau apšilusius, nes nemenkame šaltyje mūsų jau laukė apie pusvalandį :)

Čia realiai nuoširdžiai nustebau, kai buvo uždegtas gimtadienio tortas ir šaudomi “fejerverkai” – į CocaColą mėtomos Mentos pastilės :D, nes mano galvoje jau sukosi mintys apie Kėdainių “kalnus”, o ne apie gimtadienį (chuckle) Ačiū, chebra (clap)

Pasivaišinę tortu ir ne tik, patraukėme į “Alpes” – greta “Lifosos” fabriko iš technologinių atliekų gaminant trąšas pilamus fosfogipso kalnus, kurių čia jau prisikaupę virš 22 milijonų tonų ir vietomis šie balti dirbtiniai kalnai siekia 60 metrų aukštį! 8-|

Kai kurie iš mūsų čia lankėsi pirmą kartą, o kai kurie buvę dešimtis kartų, bet, manau, visiems panašiai – kai užlipi ant pirmų šlaitų ir pamatai vis tik kokie milžiniški to gipso plotai čia plyti aplink, negali nesistebėti :)

O ir šlaitų statumas… kad ir neaukštas, keli metrai, bet vos ne stačia siena kyla auktyn, tad nuo pirmų žingsnių susidūrėme su ropojimu aukštyn ir pagalba vienas kitam (rofl)

Perėję mažuosius “kalnagūbrius” ir lomas su užšalusiais vandens telkiniais, patekome ant pagrindinės “magistralės”, kuria didžiuliai sunkvežimiai kas ~10 min dieną naktį veža ir veža naujas fosfogipso tonas išvertimui ir šių “kalnų” didinimui. Sako, 5500 tonų “priaugina” kasdien…

Nuo šitų mašinų šviesų pradėjom slapstytis, sušokdami į kokį pakelės griovį ar sniego duobes, nes juk kam mums problemos, jei sugalvotų iškviesti apsaugą ar pan :) Taip, beeidami ir nuolat besislapstydami, pasiekėme pirmą ryškesnį virš bendro masyvo iškilusį “kalną” :) Kurį, žinoma, nutarėme “šturmuoti” :D

Sulipti, tai sulipome, pasilaikydami trosų, bet tuomet “susišvietė”, kad galima ir net reikia… pult ant užpakalių ir nučiuožti žemyn stačiausiu šlaitu žemyn :D Taip sakant, kaip tarėm, taip ir padarėm, juk daug proto tam nereikia :)

Pradėjom čiuožti… 10 m ok, 20 ok… įgaunam pagreitį… mąstom, kad, va, nusitversim tų krūmokšnių ir sustosim… realybė parodo, kad tai ne taip lengva :D Čiuožiam toliau, statumas didėja, greitis irgi… Darosi neberamu kuo čia viskas baigsis ir kaip reiks sustot  (think) Ir pagaliau kulverstis į kažkokius bruzgynus apačioje… iš paskos atsiridenusios merginos spyris batu į galvą… guliu… galvoju – keista, kad dar kokiais šonkaulių lūžiais nesibaigė, nes apsitrankymo, greičio ir jėgos buvo nebejuokingai :) Ech… (emo)

O toliau protas parodė kitą faktą, kad ši idėja nučiuožti buvo pakankamai kvaila, nes dabar reiks užlipti atgal į aukštą ir statų šlaitą :D Na, šiaip ne taip lipome, slydome, vėl lipome ir užlipome :) Ir toliau tęsėme kelionę per Kėdainių “kalnų masyvą”.

Daugelis jau su tinkama apranga – slidininkų šiltomis kelnėmis, bachilais, atitinkamomis striukėmis ir pirštinėmis, tačiau per kelias valandas vis tiek visi daug prisivoliojome lipdami ir slysdami, gulinėdami sniege, o aktyviai judant prilindęs sniegas greit tirpsta nuo šiltų kūnų bei dėl nemenko aplinkos šalčio (buvo apie -19) greitai šąla, tad rūbai ir ypač pirštinės ėmė stingti “į ragą” ir bendrai darytis šalta, tad apie 3 val nakties pasukome link mašinų nepasiekę aukščiausių šlaitų.

Visi pavargo nuo tikrai nemažų pastangų lipant ir slystant ir vėl lipant į apledėjusius šlaitus, bet užtat gimė puiki idėja – kitą kartą čia sugrįžti ir atsivežti iš, tarkim, “MontisMagia” išsinuomotus antbačius “kates” bei ledkirčius (muscle) ir realiai pasitreniruoti kopimo į apledėjusius šlaitus technikos, nes sąlygos čia tam idealios. Keista, kad niekas to neišnaudoja (wait)

Žodžiu, gimtadienio diena susiklostė super :) Neskaitant vienos blogybės, kad nenumaldomai senstu :D, tai visa kita tiesiog super. Gyvenimas – jėga!


Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 1
Puslapiai:«1234567891011»