Šiais laikais, išsilavinimas yra laikomas vienas iš svarbiausių dalykų norint turėti sėkmingą ir gerai susiklosčiusi gyvenimą. Su juo asocijuojama karjera, pinigai ir saugumo jausmo užtikrintumas. Visi, tarsi tikisi, kad tie keturi ar daugiau mokslo metų, suteiks kažkokį pagrindą po kojomis. Deja, turiu nuliūdinti – taip toli gražu nėra. Visą tai, kuo jus tikite yra tik akių dūmimas. Niekas už jus jums nesuteiks aukščiau išvardintų dalykų. Ir tiesa pasakius, man keista, kaip galima galvoti, kad turėtų?
Man keista matyti, kaip žmonės deda tiek vilčių į mokslus. Visi jie tikisi, kad tai jiems atneš turtus ir sėkmę. Bet gi juk tai absurdiškas požiūris. Taip sakau todėl, kad žinau, jog daugybę žmonių pasiekė nesuvokiamas aukštumas, tiek pripažinime, tiek turtuose be daugybės metų studijų. Imkite tą patį Bill’ą Gates’ą. Universitetą oficialiai baigė tik 2007, į kurį buvo įstojęs 1973, o iškrito 1975 (Harvardo, beje). Tai kaip čia dabar taip išeina, kad žmogus nebaigęs mokslų, sugebėjo uždirbti milijardus ir tapti kone turtingiausiu pasaulio žmogumi? Sakysite pasisekė? Ne, jam nepasisekė. Jis turėjo pomėgį, pomėgį kompiuterių pasaulyje. Ir jis darė viską, kad galėtų kuo daugiau gilintis į tai kas jam patinka. Žinoma, dar vienas kontraargumentas galėtų būti tai, kad jo IQ yra apie 170. Deja, tai nėra teisingas argumentas. Nereikia būti genijumi, kad kažką pasiekti. Pažįstų žmonių, kurie vargais negalais baigę dešimt klasių uždirba tiek, kad apie tokias sumas daugumai iš mūsų tiesiog pasvajoti. Vėl sakysite, sėkmė ar kažkoks talentas? Tai gal išvis tada nurašykime visus žmones, kuriems pasisekė daugiau negu mums, nes jie turėjo kažką ypatingo? Juk tai visiška nesąmonė. Tokie įsitikinimai mūsų galvose atsirado tik dėl to, kad tai mums primetė šiuolaikinė sistema. Ji mus privertė tikėti, kad be jos mes esame niekas, visiškas nulis. Gerbiamieji – tai absurdas. Tai puikiai iliustruoja labai gerai visų žinomo mokslininko A. Einšteino pavyzdys. Visi žinome, kad mokykloje jis buvo laikomas protiškai atsilikusių, o kas įdomiausia, netgi buvo paliktas antrais metais. Tai tik įrodo, kad mūsų ugdymo sistema toli gražu neugdo mūsų protus ir nepadeda pasiekti geresnio gyvenimo, bet žlugdo mūsų kūrybiškumą, įsprausdama į siaurus rėmus. Einšteinas kartą yra pasakęs: Kai žmogus įspraudžiamas į griežtus mokymosi rėmus, jis praranda kūrybiškumą ir mokymosi dvasią. Nejaugi bandysite nuneigti kone šviesiausio žemės proto teiginį?
Galbūt toks kvailas prisikabinimas prie nusistovėjusios sistemos yra todėl, kad žmonės yra ant tiek įpratę tikėtis, kad kažkas viską padarys už juos, kad kažkas neš atsakomybę už juos ir kad kažkas pakeis jų gyvenimą į gerąją pusę. Išties daugiau ar mažiau visi mes taip pagalvojame, nors ir nevisada sąmoningai. Ir pirmas žingsnis, norint tapti tikrai laisvais yra tokio tikėjimo atsisakymas. Tai sunku padaryti – neneigsiu. Juk tada visa atsakomybės našta kris tiesiai jums ant pečių. Tada negalėsite elgtis bet kaip, nes žinosite, kad tikrai neatsiras niekas, kas už jus padarys ar prisiims atsakomybę. Tai galioja ir su išsilavinimo siekimu. Pažiūrėkite, ko tikisi žmogus įstojęs į aukštąją mokyklą ar universitetą? Jis tikisi, kad jam kažkas per kelis metus pateiks sugromuliuotų žinių kiekį, su kuriuo jis galės kabintis į gyvenimą. Bet kas tuomet pradeda vykti, kaip jam tos žinios yra pateikiamos? Jis jų net nesistengia priimti. Jo motyvacija įgyti išsilavinimą tampa tik tas popieriaus lapas, o ne žinios. O kodėl taip yra? Pagalvokime, ko tikisi Lietuvos darbdavys? Diplomo ir/arba patirties. O tai palaukite, kur žinios, reikalingos tam darbui atlikti? Skaudžiai akivaizdus pavyzdžiai rodo, kad, tarkime, valstybiniam darbui, apart vargais negalais įgyto/nusipirkto diplomo ir ryšių – daugiau nieko nereikia. Pažiūrėkite, kokie “išmintingi” sėdi valdžioje. Dauguma jų net nesupranta apie ką kalba ir koks jų darbas. Arba paimkime privatų sektorių. Darbdavys nori, kad žmogus tik atėjęs jau mokėtų dirbti. Bet prie to pačio jam dar ir diplomo būtinai reikia. Tai dabar įsivaizduokite žmogų, kuris keturis ar daugiau metų prasimoko ir bando darbą susirasti. Tai arba jam siūlo darbą ne pagal specialybę arba už tokią algą, nuo kurios verkti norisi. Ir gaunasi toks paradoksas, kad jei tu turi diplomą, bet neturi patirties – niekam tu nereikalingas. Ir atvirkščiai: Jei tu turi patirties, bet neturi diplomo, tu vėlgi nereikalingas, kaip rimtas specialistas. Tai ką tokioje situacijoje daryti vargšui žmogeliui kuris tenori pradėti kabintis į gyvenimą?
Mano patarimas: nustokite pasikliauti nusistovėjusia sistema. Ji tinka tik “išrinktiesiems”. Jei jūs esate žmogus, esate ne vegetuojanti daržovė, jūs turite eiti ten kur jums patinka/traukia, o ne tikėtis, kad kažkas už jus gyvenimą jums sudėlios. Tokios institucijos, kaip valdžia ar religija – tai akių dūmimas. Kol jūs tikėsite tokiais dalykais, tol jūs busite jų kontroliuojami ir manipuliuojami. Gyvenimas yra jūsų rankose, sprendimai yra jūsų rankose. Tikra laisvė ateis tik tada, kai sugebėsite suvokti, kad kiekviena jūsų gyvenimo detalė priklauso tik nuo jūsų pačių. Už jus nieko nepadarys, nei universitetas, nei valdžia, nei pats ponas Dievas. Tai klaidingos institucijos, kurios augina trumparegių robotukų armijas.
Turbūt keistą skaityti straipsnį, kurio antraštė visiškai neatitinka pasakojamo teksto. Taigi, dabar apie tai kodėl, aš nusprendžiau nebaigti mokslų. Žinote kiek liko? Ogi tik pusę vargingų metų, per kuriuos tereikėjo sulipdyti niekingą bakalauro darbą ir jį apsiginti. Bet aš atsisakiau tai padaryti. Tiesiog negalėjau prisiversti elgtis taip, kaip to iš manęs tikisi visuomenė. Tai buvo sunkus žingsnis, todėl, kad žinojau, jog sulauksiu beprotiškos pasipriešinimo bangos. Žinojau, kad niekas nesugebės suvokti kodėl, kai liko tik tiek mažai, aš nusprendžiau sustoti. Turbūt, tokia reakcija būtų kiekvieno žmogaus, kuris pasikliauna šių dienų institucijomis.
Kiekvienam, kuriam tai pasakydavau, stebėdavosi mano nesupratimu, kad tereikia tik dar truputį pakentėti ir turėsiu aukštojo mokslo diplomą. Jei atvirai, man tokios kalbos tik dar labiau parodė, kad pasielgiau teisingai. Ir nors aš nutuokiau, kas manęs laukia, tačiau kiekvienąkart nustebdavau, kaip žmonės taip kvailai norėdavo man įrodyti, kad pasielgiau neteisingai. Visiems jiems atrodė, kad reikėjo pabaigti, juolab, kai tiek mažai liko. Labai dažnai išgirsdavau žodžius: “nors ir popierėlis – vistiek nepakenks tas diplomas”. Aš net nesistengiau jiems paaiškinti, kodėl taip pasielgiau. Tokiems žmonėms nepavyks įrodyti nieko, nes jie mąsto visuotinai priimtos sistemos standartais. Mokykla, universitetas, karjera – tai ta stebuklingoji trijulė, kuria tiki kone kiekvienas šios žemės gyventojas. Problema ta, kad aš tuo netikiu. Bet iš viso šito išplaukia dar vienas labai svarbus dalykas: tai kolektyvinis arba, kaip aš mėgstu vadinti, avių bandos jausmas. Tik pabandyk išsiskirti iš bandos, kaip manai, kas bus? Tarkime, yra baltų avių banda, bet štai atsiranda juoda. Viskas, ji nebepriklauso bandai, nes ji, matot, kitokia. Tai ypatingai pasireiškia pas mus, žmones. Ta pati situacija su mokslų metimu. Toks mano poelgis, buvo iškart interpretuotas, kaip išsiskiriantis ir nesekantis bandos jausmo. Būtent todėl ir buvo tiek bandymų sugrąžinti į bandą. O kai tai nepavyko, prasidėjo atstumimas. Štai jums ir avelės: draugiškos kol esi toks kaip visi, ir piktos, jei bent kiek išsiskiri iš kitų.
Taigi, kokios priežastys lėmė mano atsisakymą toliau tęsti mokslus ir kodėl tai padariau dabar, o ne anksčiau? Mesti studijas prisiverčiau tik dabar, todėl, kad iki tol buvau pumpuojamas įsitikinimų, kad išsilavinimas – tai viskas. Kad jį būtina turėti norint kabintis į gyvenimą. Ir tik per paskutinius metus, mano vidinis pyktis dėl universitetuose vykstančių nesąmonių, privertė atsimerkti ir pasakyti: Stop, gana tyčiotis iš manęs ir mano gyvenimo. Aš supratau, kad man nereikia pseudo žinių šaltinio. Aš supratau, jog norint kažką išmokti ir kad tai liktų ilgam, reikia to norėti. Tai reiškia, kad žinias tu turi norėti įgyti ir tau tai turi patikti. Būtent tokios idėjos vedinas aš supratau, kad per vieną kitą savaitę, aš galiu įgyti daugiau, negu man bando pateikti tam tikrą dalyką universitetas per pusę metų. Įsitikinau tuo savo kailiu. O taip yra todėl, kad kai žmogus išties kažko siekia, jis į tai deda 110% pąstangų. O kai jam žinios yra grūdamos per prievartą ir atmestinai, tai pasisavinimas vargu ar siekia 1-2%. Juk visi žinome, kaip greitai garuoja tos universitetinės žinios. Egzaminai pasibaigė ir po poros savaičių vargiai beatsimenam pusę to, ką mokėmės. Kodėl? Todėl, kad tos žinios mums neįdomios/neaktualios ir mes jų nenorime įgyti.
Bet svarbiausia, kas lėmė mano tokį sprendimą, tai supratimas, kad aš noriu, kad mane įvertintų ne už popierių ir ne už pseudo išsilavinimą, o tikrąsias mano žinias toje srityje. Tai reiškia, kad aš niekada neisiu dirbti ten, kur iš manęs reikalaus ne mano įgūdžių, o diplomo. Žinoma, čia galima prieštarauti. Kuris dabar norėtų gultis po chirurginiu peiliu ant stalo, jei aš neturėsiu atitinkamo išsilavinimo? Žinoma – niekas. Bet pagalvokite, kurie žmonės studijuoja mediciną ir panašius mokslus, išties netrokšdami būti specialistais? Tai visiškai kita sritis. Ten mokslai trunka ilgiau. Ten mokslai yra rimti ir pagrįsti. Bet… Netgi ir tokios studijos nesuteikia jums nieko, ko jūs nesistengiate įgyti patys. Kiek matėte visokių kreivarankių daktarų su dešimt ar daugiau metų studijų? Esmė yra ta, kad svarbu, ne tai, ką jums bando studijos suteikti, esmė yra tame, ką jūs iš to norite pasiimti ir pasiimate. Būtent čia aš kalbu apie kitą priežastį, kodėl mečiau. Man universitetas nesuteikė nieko ko aš norėjau. Gal neteisingą specialybę pasirinkau? Tai kad ne. Dar mokykloje tiksliai žinojau į kokią sritį aš orientuosiuosi ir tikėjausi, kad universitetas man padės pagilinti čia žinias. Deja, ne tik kad nepadėjo, bet dar ir bandė įgrūsti daugybę nereikalingų. O svarbiausia, kad tos žinios buvo tokios paviršutiniškos, kad jos visiškai nepadėjo man siekti to ko aš siekiau ir siekiu. Tai dabar tiesiog pagalvokime. Ar vertą gaišti savo laiką ten, kur iš to nebus naudos? Žinoma, tikiu, kad yra žmonių ir yra specialybių, kur žmogus tikrai įgauna daug naujų žinių. Bet apie ką mes kalbame? Apie vieną kitą procentą iš visų studijuojančių? Tai niekingi skaičiai. Juolab, kad šių dienų Lietuvos universitetų situacija yra tiesiog beviltiškai tragiška. Pažiūrėkime į pačių jų struktūrą. Visas siekimas išlavinti žmogų atsiremia į pinigus. Dėstytojai protestuoja, kad mažos algos. Studentai protestuoja, kad nenori mokėti už mokslą. Ir visi pamiršta vieną faktą – tai patį mokslą. Universitetai pilni visokių asistentų(čių) su nepilnavertiškumo kompleksais arba profesorių, kuriems mažiausiai įdomu, ką iš jų murmenimo supras studentas. Taip, yra ir gerų dėstytojų – nesiginčiju. Bet juos ant pirštų galima skaičiuoti. Ir dažniausiai jų siūlomų žinių nepavyksta pasisavinti, nes jos yra užgožiamos kitu, visiškai nereikalingu, šlamštu.
Štai kartą turėjau dėstytoją (asistentę), kuri man egzamino dieną pasakė: “Kaip studentas, tu esi vertas dvejeto, kai žmogus – vienuolikos.” Šie žodžiai man labai įstrigo, tačiau tik dabar suvokiau, ką tie žodžiai išties reiškia. O jie man reiškia tai, kad aš nesu sistemos narys, aš nesu studentas. Aš esu žmogus! Ir jei kiekvienas iš mūsų pasijaustume ne studentais, ne darbuotojais, ne darbdaviais, o žmonėmis – patikėkite manimi – pasaulis tikrai būtų kitoks.
Tai štai kokia ta istorija apie tai, kaip ir kodėl aš nusprendžiau męsti studijas. Jokiais būdais, nesakau, kad tai dabar turėtų padaryti kiekvienas. Tai yra kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Ar gyventi pagal kažkieno taisykles, ar gyventi taip kaip pačiam norisi. Mano kuklia nuomone, universitetas, tai mokslininkai, tyrinėtojai ir visokio plauko kiti aukščiausios rūšies specialistai. Tai ne darbininkai, tai žmonės, kurie tiesia geležinkelį į ateitį. Ir tikrai nė vienam iš mūsų, nepasirengusiam paaukoti savo gyvenimo vardan civilizacijos vystymo, nereikia to popierėlio. Tie žmonės siekia savo tikslų. Tai kokio velnio mums sekti jiems iš paskos, o ne siekti savųjų?
ANDRIUS VIRBIČIANSKAS
Įdomu ir naudinga 
Komentarų: 4
Netgi sakyčiau atvirkščiai – savotiškai atbukina karius, nes jie įpranta nesitaikyt o šaudyt bet kur ir bet kaip, svarbu šaudyt, svarbu sudaryt tą “kovos” garsą… Dar blogiau – į juos niekas nepataiko, jiems neskauda o tai išvis iškreipia suvokimą ir priveda iki tokių nesąmonių kaip šaudymas “kaip rembo” išlindus visu ūgiu pro pastato kampa ar lange, užbėginėjimas vieni kitiems prieš vamzdžius, šaudymas į nugaras saviems… 
Juk vistiek atgal niekas neatskrenda… Žodžiu triukšmo daug, rezultatas niekinis ar netgi neigiamas…
