Kalbėti apie terorizmą jau seniai banalu. Žmonių, žūvančių nuo teroristų rankos „karštuosiuose taškuose“, nebelabai kas ir skaičiuoja. Juk, taikliai yra pasakęs kažkoks nežinomas autorius, viena mirtis – tragedija, o tūkstančiai – statistika.

Be to, terorizmas nėra naujas reiškinys. Manau, ne man vienam buvo nepaprastai įdomus Gedimino Kulikausko straipsnis „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 1) apie anarchistus-teroristus, ypač stebino to meto teroro aukų skaičiai. Neseniai Darius Norvilas rašė „Verslo klasėje“ (2008, Nr. 6) apie kibernetinį terorizmą. Tačiau, matyt, kiekvienas sutiks, kad šiuo metu terorizmas perėjo į naują kokybinę fazę. Žinoma, atskaitos taškas – 2001 m. rugsėjo 11 diena. Iki tol dar niekada stipriausia pasaulio valstybė nebuvo taip užpulta: viduryje dienos, iš giedro dangaus – tiesiogine prasme. Paklausite – o Perl Harboras? Bet Perl Harborą puolė labai aiškus priešas – nuo imperinių ambicijų apsvaigusi Japonija. O Niujorką? „Al-Qaeda“. Kiek žmonių apie šią grupuotę žinojo iki 2001-ųjų?

George’ui W. Bushui savo kontroversišką atsako politiką įvardijus kaip „karą su terorizmu“ dažnas sakė: koks čia karas? Čia tiesiog velnias žino kas, o jeigu jau visai atvirai – tai paprasčiausias JAV noras brutalia jėga įvesti Pax Americana ir užgrobti naftos išteklių turtingus regionus Artimuosiuose Rytuose. Tačiau šis rašinys neskirtas mūsų geriausio sąjungininko politikos analizei – tai jau daryta kokį tūkstantį kartų. Aš noriu pakalbėti apie kitą šio reiškinio pusę – kaip nutinka, kad grėsmė galingiausiai pasaulio valstybei ateina iš kažkokių „teroristinių tinklų“? Kodėl taip viskas žlunga Irake ir Afganistane? O gal terorizmas ir šiuolaikinis karas paprasčiausiai neatsiejami?

Apie XXI amžiaus ginkluotų konfliktų atneštas naujoves jau šiek tiek esu rašęs straipsnyje „Vandenio eros nesulaukus“ („Verslo klasė“, 2007, Nr.9), tačiau ten buvo daugiausia kalbėta vos apie vieną tendenciją – karinės jėgos privatizavimą. Atėjo metas plačiau pakalbėti apie kitas.

Technologijų apsvaiginti

Kai pradedama kalbėti apie šiuolaikinį karą, pirmiausia visi įsivaizduoja ultramodernią karinę techniką: išmaniąsias bombas, nepilotuojamus orlaivius, egzoskeletus ir kitus beveik stebuklingus ginklus. Ši technika nuolatos šmėkščioja TV ekranuose, Didysis kaimynas išveža pademonstruoti ir į Raudonąją aikštę – žiūrėkite ir drebėkite, kaip mes pasirengę darbui ir gynybai! Panorėsime – viską subombarduosime, nušluosime, išdeginsime. Liks tik kelios apsilydžiusios sagtys – kaip po Damanskio konflikto. Štai ir dabar sklido gandų, kad Lietuvai vietoje Lenkijos bus pasiūlyta priimti kito fantastinio ginklo – PRG sistemos elementus. Užsižaidę su grėsmingos karinės technikos grožiu dažnai pamirštame, kad dar IV amžiuje pr. Kr. kinų mąstytojas ir strategas Sun Tzu pasakė: „Kautis ir laimėti visus mūšius nėra tobulybė; tobulybė – įveikti priešo pasipriešinimą be mūšio.“ Tai – ne tik karo strategijos principas. Tai – priminimas, kad karas, anot kito stratego Carlo von Clausewitzo, – politikos tęsimas ginkluotomis priemonėmis. Ginklai – dar ne viskas. Ir 1991 m. operacija „Audra dykumoje“, ir 2003 m. JAV vadovaujamos koalicijos įsiveržimas į Iraką buvo stulbinantys: supermoderni JAV kariuomenė labai lengvai ir su minimaliais nuostoliais pasiekė jai iškeltus uždavinius. Lygiai taip pat nesunkiai 2001 m. Afganistane buvo nuverstas Talibano režimas. Bet šiandien Afganistane talibai jau vėl apšaudo net Kabulą, o Irake prievarta, nors ir „esmingai sumažėjusi“ pagal oficialias ataskaitas, vis tiek nesiliauja. Tai kaip čia išeina – iki dantų ginkluoti režimai nugalimi lyg žaidžiant su „Sony Playstation 2“, bet tikros taikos kaip nėra, taip nėra? Kas tie blogieji vyrukai, kišantys pagalius į demokratijos eksporto vežimo ratus?

Kas jie?

Nuo pat XVII amžiaus vidurio valstybės buvo įpratusios, kad jeigu jos kariauja, tai kariauja su kita valstybe. Kovos instrumentas – ginkluotosios pajėgos turi tam tikras hierarchijos struktūras, paklūsta vieningai vadovybei, galų gale, už jų veiklą politinę atsakomybę prisiima valstybės vyriausybė. Galite man prieštarauti – juk būdavo kariaujama ir ne tik su valstybėmis, pvz., su įvairiais išsivaduojamaisiais judėjimais. Tačiau jeigu pažvelgtume, ko siekė tokie judėjimai ir su kuo jie tapatinosi, atsakymas būtų – valstybė. Išsivaduojamasis judėjimas visada buvo tarsi pirminė valstybės arba kelio į valstybės valdymą stadija. Jeigu tokie judėjimai norėjo tarptautinio pripažinimo, jie turėjo būti organizuoti kaip kvazivalstybė: politinė vadovybė ir jos „karinis sparnas“.

Paskutiniai dešimtmečiai iš esmės pakeitė šią schemą. Pirmiausia, labai susilpnėjo valstybė kaip politinio gyvenimo realija ir sumenko jos vaidmuo. Vienas iš tokio reiškinio kaltininkų – globalizacija, įgalinusi subjektus aklai nebesilaikyti vieno ar kito politinio vieneto (Vakarų civilizacijoje). Kitas – konfesinių, klaninių ir kitų galimų kolektyvinių ryšių sustiprėjimas, kur klasikinė ir visa apimanti vadinamoji Vestfalijos tipo valstybė buvo daugiausia atnešta kolonizatorių (Rytų civilizacijoje). Tai atspindi ir karyba, tiksliau tai, kokie subjektai naudoja ginklą.

Kas gi meta iššūkį vadinamosios „koalicijos“ kariams Irake? Kas sudaro tuos „teroristus“, kuriuos vis dėlto net ir žiniasklaida dažniausiai vadina „kovotojais“, „sukilėliais“? Kukliausiais skaičiavimais – apie 70 mažų, neaiškios struktūros, amorfiškų skirtingų grupuočių, jos nesudaro jokio Irako demokratinio fronto, Irako sąjūdžio ar kito vieningo judėjimo. Ir veda jas skirtingi interesai – sunitų fundamentalizmas, šiitų fundamentalizmas, lojalumas buvusiai Saddamo Husseino partijai „Baath“ arba – priešingai, oponavimas šiai partijai, vachabizmas, lojalumas Osamos Bin Ladeno ar Al Zarkawi mokymui ir taip toliau. Šios grupės neturi bendros struktūros, veikia atskirai viena nuo kitos, nepripažįsta viena kitos vadovavimo, tarpusavio veiksmus derina labai retai. Vienija jas tik bendras tikslas – noras kažkaip išvyti okupacines pajėgas (dabar nesigilinkime į teisines subtilybes dėl okupacijos faktine ir formaliąja prasmėmis), nuversti primestą vyriausybę. Bet kokiomis priemonėmis. Ir toliau tvarkytis patiems, net jeigu dėl to reikės kariauti tarpusavyje. Kaip geriausia būtų nuversti tą vyriausybę? Akivaizdu – kovotojai neturi tiek pajėgų, kad galėtų mesti tiesioginį iššūkį. Tačiau… Kovoje jų nevaržo gremėzdiškos kariuomenių biurokratinės struktūros ir statutai. Sprendimų, kaip kautis, jie neprivalo derinti tarpusavyje tarp skirtingų ginkluotųjų pajėgų rūšių (pvz., puolimas žeme – palaikymas artilerija – palaikymas iš oro). Jų vadovybė nepareikalaus atsakomybės už civilių žudymą, jeigu tai netyčia nufilmuoja žurnalistai. Nors šių kovotojų namuose taip pat gal laukia motinos ar mylimosios, jų ašarų niekas netransliuos per milijonus ekranų. Kančią jos pakels tyliai negausiame kaimynų, giminės, genties būryje. Naujus kovos būdus ar ginklus kovotojai pritaikys akimirksniu – nelaukdami, kol pastarieji bus „įtraukti į ginkluotę“. Be abejo, kovotojams netenka studijuoti Vest Pointe ar bent jau Jono Žemaičio karo akademijoje, jie mokosi daugiausia iš klaidų (bet vyksta natūralioji atranka – neapdairūs, nesumanūs kovotojai žūva, geriausieji išlieka). Tačiau – ar daug kas galėtų paneigti, kad kovoja jie efektyviai ir net ir pačių galingiausių valstybių karo mašinos pasijunta bejėgės, nors tikrosios valstybių gyvosios jėgos ar technikos netektys yra kuklios, palyginti su tarpvalstybiniais karais. Tad kur logika, kad 4000 žuvusių JAV karių neatperka 20 000 Irako kovotojų žūties?

Pirmasis bet kokio karo tikslas – priversti pasitraukti priešininką. Kad priešininkas pasitrauktų, nebūtina visų jo karių išžudyti. Užtenka, kad nuolatinė įtampa jį išvargintų ir jis pats nebenorėtų kovoti. Karų baigtis jau seniai sprendžiama nebe mūšio laukuose, o žmonių galvose. Prieštaraujantieji galbūt pateiktų Čečėnijos pavyzdį: štai Rusijos totalinio karo buldozeris vardu „federalai“ vis dėlto nušlavė kalnų kovotojus. Bet iš tiesų buvo kitaip – Rusija tiesiog nusipirko Kadyrovo klaną ir už dabartinį Čečėnijos „federalizmą“ moka baisius pinigus, be abejo, kartu suteikia klanui beveik neribotą valdžią. Juk net trapi taika vis dėlto geresnė už varginantį karą ir žūstančius vaikinukus iš Permės ar Ivanovo. Net jeigu Rusijos visuomenei dar labai toli iki demokratijos, nuolatinis karas yra sunkiai pakeliama būsena. O ilgaamžių demokratinių visuomenių žmonių galvose – paprastai ne karas, o teisingumas, žmogaus teisės, patogumas, malonumas, atsakomybė už savo piliečius, žūstančius „svetimuose“ karuose už „svetimus“ idealus. Beje, pradiniu 2003 m. Irako invazijos etapu „koalicija“ elgėsi panašiai kaip rusai Čečėnijoje – ji papirkdavo Irako kariuomenės karininkus, kad pastarieji nesipriešintų.

Ir vis dėlto – tai kas tie kovotojai? Teroristai? Kad ir kaip būtų keista, atsakymas į šį klausimą nebeturi prasmės. Kodėl? Todėl, kad ne jis svarbiausias. Daug svarbiau suvokti, kaip ir kodėl jie taip kovoja.

Kaip jie kovoja?

Taigi, priešą reikia išvyti, bet pajėgų tam neužtenka ir neužteks niekada. Negana to, priešas ne tik kariauja. Manydamas, kad atsakymas į visus klausimus yra efektyvi Vestfalijos tipo valstybė, jis mėgina ją sukurti į savo pusę patraukdamas ir vietinius – klasikinis divide et impera (iš lot. k. skaldyk ir valdyk). Taigi, pirmiausia kovotojai turi smogti į tai, kas sudaro Vestfalijos valstybės patikimumo stuburą: galimybę užtikrinti daugeliui piliečių tam tikrą gyvenimo kokybę. Gyvenimo kokybę, matyt, pirmiausia reikėtų suprasti kaip piliečio saugumą ir jo minimalią ekonominę gerovę. Ir vienam, ir antram tikslui pasiekti yra reikalingos lėšos ir, be abejo, piliečių palaikymas. Atimk tai – valstybė paprasčiausiai sugrius, o jos gyventojai grupuosis į kitokius darinius.

Šiais laikais visi mėgstame kalbėti apie tinklus: telekomunikacijų tinklai, inovacijų tinklai, socialiniai tinklai. Valstybei taip pat lengvai taikytina tinklo metafora, tiksliau – įvairių tinklų visumos, pradedant nuo fizinių tinklų (pvz., naftotiekis), baigiant socialiniais tinklais – lojalūs piliečiai, tarptautiniais tinklais – humanitarinė parama, finansinė donorystė.

Taigi, kovotojai supranta, kad „išvarginimo kare“ nėra jokio reikalo atakuoti priešo karinių taikinių (kad ir kaip to norėtųsi emociškai). Daug efektyviau naikinti valstybę ar okupantą palaikančius tinklus. Mat valstybei egzistuoti būtini tvirti saitai, siejantys ją į vieną visumą. Susirūpinimą kovotojams kelia tai, kad tinklas yra atsinaujinanti ir save palaikanti struktūra, tačiau kiekviename tinkle galima rasti kritinių taškų, jei jie bus pažeisti, suirs visas tinklas. Tinklui atkurti bus reikalingos lėšos, jų, žinoma, nebus galima panaudoti naujam, tvirčiau susiejančiam valstybę, jos piliečius ir institucijas tinklui kurti. Tad pažvelkime, kokius taikinius Irako (ir ne tik) kovotojai renkasi.

Pirmiausia – naftotiekiai. Vieša paslaptis, JAV įsiveržimo į Iraką vienas iš tikslų – naftos Artimuosiuose Rytuose kontrolė. Irako nafta galėjo tapti ir tuo auksu, kuris būtų pastatęs ant kojų Irako demokratinę vyriausybę ir suteikęs jai nuolatinį patikimą finansinį pagrindą. Netapo. Saddamas Husseinas 1991 m. keršydamas Kuveitui vadavusiai koalicijai padegė naftos gręžinius – bet vis dėlto gręžinys yra taškinis objektas ir jį lengva apsaugoti. Antrą kartą koalicija nepražiopsojo – 2003 m. puolant Iraką pirmiausia buvo stengtasi užtikrinti naftos gręžinių apsaugą. Bet jeigu Dievas uždaro duris, jis kur nors atveria langą (tiesa, tik sumanieji jį pastebi). 2004 m. kovotojai susprogdino vieną aukšto spaudimo naftotakio atšaką. Viskas, ką jie padarė – surado kritinį naftotakio tašką, iškasė dviejų metrų gylio duobę ir detonavo sprogmenis. Tai nebuvo taip vaizdinga, kaip degantis gręžinys (pamenate šiurpius CNN vaizdelius iš 1991 m. Kuveito?), bet Irako vyriausybei kainavo maždaug 500 mln. JAV dolerių iš naftos eksporto negautų pajamų. Kovotojų operacijai užteko kokių poros tūkstančių dolerių Tai – vos vienas atvejis iš neslūgstančios atakų bangos.

Negauti pajamų, be abejo, skaudu. Tačiau paprastai piliečiai tai pajunta daugiau netiesiogiai. O juk yra ir tinklų, kurie daug „arčiau kūno“. Pavyzdžiui, elektra. Ar įsivaizduojate savo gyvenimą be elektros? Tai štai, Bagdade Saddamo Husseino laikais elektra buvo tiekiama nuolatos (provincijose – prasčiau). Dabar, „New York Times“ žiniomis, provincijose elektrines kontroliuoja kovotojai, o išlaisvintai sostinei tenka tenkintis keliomis valandomis srovės tiekimo per dieną ar dvi. Kas nutiko? Ogi vienas iš mėgstamų kovotojų taikinių – elektros perdavimo linijos. Pulti jas lengva, tinkamas pažeidimas sukelia domino efektą (t. y. vienas po kito išsijungia kiti sektoriai), atkūrimas ir remontas – sudėtingas ir pavojingas darbas dėl tų pačių kovotojų veiklos. Negana to, provincijos, faktiškai valdomos įvairių ginkluotų grupuočių, atsijungia nuo centrinio tinklo ir nebesidalija savo ištekliais. Rezultatas – beveik žlugusi elektros perdavimo tinklų sistema. Ar norisi remti vyriausybę, kuri nesugeba išspręsti, rodos, tokios paprastos elektros tiekimo problemos? Tas pats ištiko ir mobiliojo ryšio tinklus.

Visuotinių ryšių, susijusios ekonomikos, tarptautinės ir humanitarinės paramos laikais gali būti tikras – jeigu bus labai blogai, sulauksi pagalbos, jeigu neturėsi savų specialistų ar darbuotojų – galėsi pasitelkti svetimus. Jeigu jie dirbs ne iš iš humanitarinių paskatų, tai bent iš asmeninių (juk visus galima nupirkti, ar ne?) Todėl nieko keista, jog Irako kovotojai nuosekliai siekė, kad užsienio bendrovės, humanitarinės organizacijos ir panašios struktūros kuo greičiau iš ten neštų muilą. Na, ir kas, kad tik dalis iš tų bendrovių aptarnavo koalicijos ginkluotąsias pajėgas kaip subrangovės (pvz., rūpinosi maitinimu), o kitos, rodos, užsiėmė kilniu darbu – sugriautos infrastruktūros atstatymu, medikamentų ir maisto dalijimu. Turbūt visi pamename reportažus apie inžinieriams (ne generolams!) pjaunamas galvas ir kitas baisybes. Rezultatas – masinis įmonių ir humanitarinių organizacijų darbuotojų bėgimas iš Irako. O tai – ir vėl smūgis išvaduotojų koalicijai ir demokratinei vyriausybei. Pagalbos nebėra ir jos nenusipirksi, o jeigu ir pirksi – mokėsi baisiai brangiai. Ne tik už darbuotojus, bet ir už jų asmens sargybinius. O lėšos iš kur?

Na, o tai, kad kovotojai nuolatos puola tuos, kuriuos laiko užsienio okupacinių pajėgų ir jų remiamos vyriausybės kolaborantais, – nieko nauja. Bet koks okupantas privalo remtis bent daliniu okupuotos visuomenės bendradarbiavimu. Kaip žinote, viena iš koalicijos svajų buvo perduoti Irako saugumą į naujos Irako policijos ir naujų šalies ginkluotųjų pajėgų rankas. Ar verta sakyti, kad svajonė liko tik svajonė, kad koalicija tik per plauką gali pasitikėti naujosiomis pajėgomis ir tos pajėgos tikrai neužtikrina saugumo. Kiek efektyvesnis pasirodė kitas sprendimas (vėl kadyrovininkų aidas) – t. y. kovai su vienais kovotojais pasitelkti kitus. Pvz., Irako atveju – sunitų kovotojams nugalėti kurį laiką buvo pasitelkta šiitų milicija (nereguliarios ginkluotosios pajėgos) – vadinamoji Mahdi armija, suburta šiitų radikalo Muqtada‘os al-Sadro. Sprendimas pasirodė efektyvus trumpam, kitu atveju buvo pasitelkti sunitai, kad padėtų įveikti „Al-Qaeda“ kovotojus. Ir taip toliau.

Beje, gali kilti klausimas – jeigu kovotojai iš tiesų veikia taip efektyviai, kodėl jie iki galo nesugriauna naftotiekių, elektros perdavimo tinklų ir pan.? Atsakymas labai įdomus: viena vertus, iš dalies veikiančios infrastruktūros reikia ir jiems patiems (tos pačios elektros), kita vertus, intensyvus puolimas gali išprovokuoti stiprų atsaką, o tai kovotojams atneštų daug nuostolių. Dabartinė padėtis, viena vertus, leidžia kovotojams laikyti savo rankose ir kontrolės, ir derybų instrumentus, kita vertus, kuria apgaulingą įspūdį, kad reikalus bent iš dalies kontroliuoja koalicija ir jos remiama vyriausybė.

Kodėl jiems sekasi, arba Atviros bendruomenės karas

Tad kaip čia išeina? Mažos, prastai parengtos, kukliai ginkluotos, susiskaidžiusios, negana to, tarpusavyje kovojančios (!) grupės kulte sukula galingiausios pasaulio valstybės ir jų remiamos vyriausybės ambicijas, planus ir pastangas. Kur paslaptis? Matyt, viskuo dėta kovotojų grupių, kurias taip pat galima vadinti tinklais, prigimtis.

Viena iš kūrybos, karybos ir gyvenimo taisyklių – savo silpnumą paversti pranašumu. Jau minėjau, kalbėdami apie valstybę kaip apie tinklų visumą mes kalbame apie stiprų tinklą. Tai – valstybės stiprybė. Kovotojų tinklai, palyginti su valstybės, yra silpni. Ir tai – jų stiprybė: ir psichologinė, ir taktinė. Kai 1987 m. Palestinoje prasidėjo pirmoji intifada (palestiniečių sukilimas), niekas nesitikėjo, kad tie „neramumai“ atves prie Oslo susitarimų. Ką, Izraelio policija, saugumas ir ginkluotosios pajėgos nebūtų įstengusios susitvarkyti su svaidančiomis akmenis ir deginančiomis padangas gaujomis paauglių, suburtų kažkokio anoniminio „Vieningo pasipriešinimo komiteto“? Nebuvo. Nes prieš tūkstančius kartų didesnę karinę jėgą kilo taikus protestas ir stipriai komplikavo ginkluotos jėgos naudojimą. Tereikėjo drąsos ir atkaklumo. Palestiniečiai netruko būti pripažinti engiamąja šalimi, pasaulio nuomonė greitai krypo jų naudai ir net patys kietakaktiškiausi Izraelio politikai buvo priversti pasirašyti susitarimus, numatančius Palestinos valstybę (apie tai, kad palestiniečiai savo sėkmę iššvaistė per antrąją intifadą – kita tema).

Ir nors Irako ar Afganistano kovotojai anaiptol ne taikūs, jie savo silpnybes taip pat pavertė pranašumais. Prisipažinkime, juk ne vienas iš mūsų mano, kad JAV metėsi į neteisingą karą prieš silpnus, prastai ginkluotus Irako žmones, tad šie griebėsi ginklo prieš žiaurų agresorių. Juk natūralu, tas, kurį muša, (iš tiesų ar iš pažiūros) kelia užuojautą, kad ir kas jis būtų – arabas ar čečėnas. Štai jums ir kovotojų stiprybė – nors jie kartais ir pjauna galvas civiliams, sprogdina bombas turguose, kai kam atrodo, kad dėl visko kalta grobuoniška JAV politika. Todėl dažnas šaukia: „Jankiai, namo!“

Bet stiprybių kovotojai turi ir daugiau. Pavyzdžiui, kiek buvo džiaugtasi, kad koalicijai pavyko sumedžioti vieną iš legendinių pasipriešinimo lyderių – Musabą Al Zarqawi (ką jau kalbėti apie patį Saddamą Husseiną). Juk netekę lyderių kovotojai pakrinka, pasipriešinimas suyra (prisiminkime klasikinį lietuvišką filmą „Tadas Blinda“ ir kas nutiko jo būriui, kai razbaininkų vadas žuvo)? Tačiau pasipriešinimas nė trupučio nenuslopo, nes Al Zarqawi nebuvo toks lyderis kaip suprantame valstybės ar ginkluotųjų pajėgų lyderius. Geriausiu atveju jis buvo įkvėpėjas, kalbų sakytojas, o visą tikrą darbą atlikdavo bevardžiai asmenys, ne vadovaujami Zarkawi, o tik jo įkvėpti (viename įraše matyti, kad Al Zarqawi net nemoka tinkamai elgtis su ginklu). Kai žuvo Al Zarkawi, jo sekėjai veikė ir toliau. Sukilėlių struktūros dėl to nepakriko. Kodėl? Todėl, kad nebuvo kam pakrikti, todėl, kad kovotojų struktūros yra taip mažai tarpusavyje susijusios, kad net dalies kovotojų netektis nedaro įtakos bendrai struktūrai. Tad, net jeigu JAV sumedžiotų Bin Ladeną, vargu ar jo sekėjai liautųsi vedę pasaulį į Islamo kalifatą.

Kita, beveik banali kovotojų stiprybė – jiems nereikia klasikinės pergalės, vėliavos virš Reichstago ar Gvadalkanalo. Jiems reikia tik po truputį priešintis, kol koalicija susirinks visus savo superžaislus ir nešdinsis atgal už vandenyno. Išlaikyti okupacinę armiją kainuoja milijardus. Valstybei, kurią pradeda kamuoti ekonominė krizė, tai taps tiesiog per brangu, o nesibaigiančios kovos perspektyva baugina. Grupuotėms tereikės perorientuoti kovos sąnaudas į tarpusavio santykių aiškinimąsi.

Dar vienas aspektas, apie kurį jau trumpai užsiminta, – kovotojų lankstumas. Nors daugelis iš mūsų juos vaizduojamės kaip tamsuolius islamo fundamentalistus, norinčius tik kad visos moterys dėvėtų čadras, o vyrai – augintųsi barzdas, tai anaiptol nereiškia, kad jie nemoka rinkti, analizuoti ir pritaikyti informacijos arba nežino, kas yra kompiuteris. Atlikite eksperimentą – pasižiūrėkite, per kiek laiko surasite internete informacijos apie tai, kaip pasidaryti improvizuotąjį sprogdinimo užtaisą (angl. Improvised Exploding Device – IED). Net ir pirmosiose „Google“ nuorodose jau bus naudingos informacijos, o pasikapstę giliau pamatysite, kad tai gana nesudėtinga. Kovotojų sumanumas jus šiek tiek pritrenks.

Vienas iš terorizmo tyrinėtojų Johnas Robbas mano: dabartiniai kovotojai (Irake ar kur kitur) veikia kaip atvirojo kodo programų kūrėjai. Tai yra žinias, kaip kovoti, jie skleidžia plačiai ir neabejoja, kad vieno kovotojo sukurtą improvizuotąjį sprogmenį netruks patobulinti kitas, trečias, ketvirtas, penktas. Informacijos monopolio nebėra ir labai norėdamas kiekvienas iš mūsų galime sužinoti, kaip ir iš ko pasidaryti bombą. Taip, kaip atvirojo kodo kūrėjai įrodė savo programų efektyvumą, palyginti su „komercinėmis“ programomis, kovotojai įrodo tą patį, vargindami priešininko ginkluotąsias pajėgas ir kitaip tiesiogiai veikdami priešo mintis ir sumanymus įvairiausiais nekonvenciniais, bet ne mažiau efektyviais kovos būdais. Pagaliau anksčiau, kad taptum kovotoju, tau reikėdavo kur nors vykti, ką nors įrodinėti, gauti ginklą, šovinių, paklusti vadovybei. O, pavyzdžiui, Madrido traukinių sprogdintojai tiesiog pasiplepėjo internete ir sumanė, ką ir kaip daryti.

Ką tai žada?

Nieko gero. Pirmiausia, terorizmas, kaip vienas iš efektyvios kovos būdų prieš „nenugalimas“ valstybes, išliks. Silpnesnioji konfliktų pusė tiesiog neturi jokio kito ginklo, todėl teroristiniai metodai ir šiuolaikinis karas neatsiejami. Žinoma, mes, drąsaus užkampio gyventojai, kol kas galime būti ramūs. Daugiausia klius tiems, kas vyks į „karštuosius taškus“ – kovoti ar atstatyti provincijų. Jau turbūt supratote, dabartinėse kovose individualus dalyvio statusas neturi jokio reikšmės, taikus inžinierius rizikuoja gal net daugiau nei išlavintas karys. Kita vertus, jeigu vėl užgriūtų klasikinė Rusijos grėsmė, kovotojų teiktomis pamokomis irgi galėsime pasinaudoti. Kaip matote, dabartinei kovai nebūtinos žeminės ir miškai. Mūsų sąjungininkams ir kitoms didelėms demokratinėms valstybėms nepalyginti blogiau – jie ne tik neturi galimybių laimėti, bet, parodė rugsėjo 11 d., gali būti ir vėl užpulti. Žmonės, laikantys save terorizmo ekspertais, sutaria – klausimas dėl didžiulio teroro akto yra ne „ar“, o „kada“. Taip pat sutariama, kad jis bus netikėtas ir naujoviškas. Štai kodėl man atrodo, jog CŽV negalėjo būti rugsėjo 11 d. kūrėja, kaip kad aiškina kai kurios sąmokslo teorijos – valstybinė struktūra tokiam genialiam paprastumui tiesiog per daug nerangi ir neišmoninga. Todėl pagrindinis dėmesys dabar turi būti skiriamas pasirengti, ką daryti, kai teroro aktas įvyks, ir kaip išgyventi valstybės tinklo draiskanose. Bet tai jau kita tema.

Straipsnis parengtas remiantis Johno Robbo, Thomas X. Hammeso, William S. Lindo ir kitų autorių knygomis bei publikacijomis

• 288 views
• 0 Komentaras