Browsing "Psichologija, mąstymas, logika"
2010 05 24

Mylėk save

Perpublikuoju vieną senesnį straipsnį apie puikią knygą. Pasirodo daug kas ją jau atradę, tiksliau per šią knygą atradę save, bet nedraugiškai nuo manęs slėpė ir nepasidalino :) Juokauju. Viskam pribręsta savas laikas. Tai vat ir mano gyvenimui besiverčiant aukštyn kojom, tiksliau bent jau atsakingai ir nuodugniai, po daugelio metų miglos pūtimo sau į akis ir gyvenimo dėl įsivaizduojamo savo atvaizdo, o ne taip kaip norėčiau iš tikrųjų… perkainuojant vertybių, įsitikinimų, baimių ir poelgių skalę, labai laiku ir vietoje pateko ši knyga: Eva-Maria Zurhorst “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis” ir… negaliu sakyti, kad atvėrė akis :) Tas suvokimas, tos žinios, tos akys visad su mumis būna, bet įsisukę į klaidingų įsitikinimų, nuostatų ir poelgių ratą, kas dieną kovodami su savimi ir su visu pasauliu, vietoj to, kad tiesiog mylėtumėme, mes tiek viską sugadiname, tiek užtušuojame, tiek toli į pasąmonės užkaborius nugrūdame bet ką tyro, nuoširdaus ir paprasto, to ką iš tikro patiems ir kitiems vertą mylėti mumyse, o tada vieną diena nustembame ir baisiai užpykstame, bei bėgame slėptis, kai kažkas išdrįsta pasakyti tikrą tiesą apie mus, išdrįsta griauti mūsų iliuzijų namelį…

Žodžiu galėčiau rašyti daug. Bet tai labai individuali patirtis ir išgyvenimai :) Tiesiog žinau viena – šios knygos autorei reikia paminklą pastatyti! Ir tą knygą skaityti vėl ir vėl. Ir patarti kietiems :) Aišku atitinkamose situacijose, nes tai ne grožinis romanas :)

Ta knyga taps mano biblija. Ir nežinau ar bus iš to tokia nauda, kokią vienintelę norėčiau matyti ateityje… bet kokiu atveju bus, jei ne MUMS tai bent man!! O tai labai svarbu ir visiems mano aplinkiniams. Ir jei visą likusį gyvenimą reikės – paskirsiu, pastūmėtas šios knygos, tapti savianalizės ir santykių Guru :) Tapti geresniu. Tapti nuoširdesniu. Tapti paprasčiau mylinčiu. Tapti pagaliau vėl SAVIMI o ne savo kauke!!

„Mylėk save“ – taip vadinasi interneto tinklalapis, taip prasideda ir abi knygos, šiuo metu karaliaujančios negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąrašuose. „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ – pirmoji, „Mylėk save ir džiaukis būsima krize“ – šviežutėlė antroji. Abi jos – apie tarpusavio santykius. Amžina tema. Kaip sugebėti visą gyvenimą būti laimingam su vienu ir tuo pačiu partneriu?

Nepaisant kasdienybės, nepaisant vyro ir moters dilemos, „greito maisto“ visuomenės, nepaisant nieko? Eva Maria Zurhorst – ne aštuoniasdešimtmetė, jai viso labo keturiasdešimt penkeri, ji – ne žiniuonė, visą savo gyvenimą patyrusi vien meilę. Ji nuolat bando. Ir ji, žinoma, nėra pirmoji ir nebus paskutinė, kuri savo patarimus išleidžia kaip knygą. Tačiau ji tai daro neįprastai asmeniškai. Prieš devynetą metų jos santuoka buvo priėjusi liepto galą. Kaip tai nutiko ir kodėl, kaip ji įveikė krizę ir kaip kovoja už santuoką dabar, gali sužinoti kiekvienas norintis. Smulkiai.


Kaip atrodo moteris, viešai skelbianti asmeninius dalykus? Kaip atrodo pora, „išverčianti“ savo vidų? Zurhorstai – mitrūs savo pačių viešųjų ryšių ekspertai ar esybės, kurios sklendžia neliesdamos grindų? Wolframas Zurhorstas vidutinio ūgio, plikai skusta galva, dėvi kostiumą, su kuriuo atrodo kaip tas, kuo jis kadaise ir buvo: vieno didelio drabužių tinklo pardavimų vadybininkas. „Į visas tas psichologines nesąmones, – sako jis, – man buvo nusispjaut“.
Eva Maria nekrinta į akis. Neaukšta, moteriška, tamsūs plaukai griežtai sušukuoti ir sukelti viršugalvyje. Šviesiai žalios miškų fėjos akys santūresnės, nei atrodo fotografijose. Ramiai, tarsi kalbėtų apie kito žmogaus kūrinį, ji pasakoja, kad jos knyga „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ iš perkamiausių knygų sąrašo nesitraukia jau 117 savaičių, išversta į 14 kalbų ir yra geriausiai perkama psichologinių patarimų knyga Vokietijoje. Reguliaria pokalbių šou viešnia ji dar netapo. Kad ir kaip viešai ji pasakotų apie savo privatų gyvenimą, į viešumą ji žiūri atsargiai. „Gaunu labai daug laiškų, – sako ji. – Tačiau duodu labai nedaug interviu“.

Eva Maria Zurhorst nesiunčia moterų atgal prie židinio. Vyrus ir moteris ji siunčia atgal į santuoką. Daugumos skyrybų, įsitikinusi E.M.Zurhorst, neturėjo būti. Tačiau kokių nors „dešimties punktų, kaip išgelbėti santuoką“ tiek pirmoje, tiek ir antroje knygoje ieškotumėte veltui. „Nieko panašaus nėra, – sako ji. – Ir kiekvienas, kuris ką nors panašaus skelbia, yra įtartinas kaip netikras guru. Vienintelis dalykas, galintis pastūmėti santykius pirmyn, yra įsiklausymas į save. Negali būti, kad kiekvienam žmogui būtinai reikia terapijos“.

Eva Maria Zurhorst rašo Benui. Ir Ruthai. Ir moteriai, kuri vakar buvo jos kabinete. „Prieš akis visuomet turiu konkretų asmenį“, – teigia ji. Iš pradžių ji rašė pačiai sau.  „Mes atsitiktinai susipažinome Berlyne“, – dėsto ji savo santykių istoriją. – Mano vyras buvo visai ne mano “tipas“, aš taip pat visiškai netilpau į jo schemą. Tada aš pastojau. „Jei nebūtume turėję dukters, – svarsto Wolframas Zurhorstas, – tikriausiai būtume išsiskyrę“.

Tačiau į pasaulį atėjo duktė, jie susituokė, o po devynerių metų viskas sugriuvo: vyras jau seniai turėjo meilužę, žmona nuolatos eidavo į rūsį slapta paverkti. Ji prisipirko galybę psichologinės pagalbos knygų, apsilankė daugybėje seminarų, tačiau žodis „skyrybos“ nepaliovė grėsmingai kaboti ties jų santuoka. Ji nepasidavė – dar ir dėl to, kad prieš tai jau buvo dukart pasidavusi.

Kaip žurnalistė, Eva Maria Zurhorst dvejus metus praleido Pietų Afrikoje. „Juodo ir balto“ konfliktas, drauge su patyrimu, kad skirtingos odos spalvos žmonės ilgisi ir trokšta to paties, paskatino ją mesti darbą. „Nebegalėjau rengti radijui trijų minučių trukmės reportažų, tai buvo tarsi realybės prievartavimas“. Grįžusi į Vokietiją po susijungimo ji vienoje Rytų Vokietijos įmonėje buvo atsakinga už personalą ir komunikaciją. „Juodo ir balto“ problema virto Rytų ir Vakarų problema, ir tema vėl tapo pernelyg svarbi, kad būtų galima elgtis su ja kaip vadybininkei.

Ji kaip tik ieškojo naujo kelio, kai užgriuvo nėštumas, vedybos, šeima, didžiulė krizė. Po krizės – pirmoji knyga. „Jokių instrumentų, jokių metodų, jokios išeities, tik kelias“, – rašo ji. Visų pirma – jos pačios kelias, draugų, skaitytojų, klientų – prieš šešetą metų pradėtos psichoterapeutės praktikos kelias yra antrosios knygos tema.

„Išorėje galima rasti tik pribuvėjų. Bet gimti turi pats“, – teigia ji savo knygoje. Ji prieina išvadą, kad netrukdyti padėti sau pačiam – vienintelė tikrai veiksminga priemonė. Kad „su kitu partneriu viskas bus kitaip“ – taip pat netiesa. Tiesa, kad „vienintelis tikras partneris esate jūs pats“. Tas, kas įgyja šią partnerystę, taps partneriu ir kitam – ir tas partneris neturi būti naujas.

„Jeigu tai gali ji, galiu ir aš“ – šiuo principu paremta E.M.Zurhorst sėkmė. Tačiau nauja krizė ateis neišvengiamai. Ir į Zurhorstų šeimą. „Mes nuolat mokomės, – tvirtina Eva-Maria. – Tik mūsų pasaulyje neįprasta taip žiūrėti į santykius. Mokymasis kurti santykius nėra mūsų socializacijos dalis. Tarp mūsų viskas nesiklosto puikiai ir lengvai. Vos tik įveikėme didžiąją santuokos krizę, atėjo kita: aš parašiau bestselerį, o mano vyras kaip tik tuo metu prarado darbą“. Tai taps naujos knygos tema: darbas, nedarbas, baimės įveikimas. „Tačiau mes negalime išgelbėti viso pasaulio“, – teigia Eva Maria Zurhorst. O kas gali?


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0
2010 03 31

Rūkomojo lubos

Nežinau iš kur Chiotas ištraukė šitą paveiksliuką, bet aš jį radau pas jį ir negaliu neperpublikuoti – labai patiko :) Tikrai puiki ir sėkminga manau būtų socialinė reklama, jei taip realiai įgyvendinti daugiau kur tokius piešinius ;)


Psichologija, mąstymas, logika    komentarai 2
2010 03 27

Kaip ryškius lyderius pakeitė pilkos vidutinybės

Pasauliui gelbėti reikia mesijo – ši taisyklė galiojo tūkstančius metų įvairiuose visuomenėse ir teritorijose. Bet dabar kai kas pasikeitė. Blankūs politikai, valdininkai, prisitaikėliai. Kur dingo ryškūs vedliai?

Eilinė darbo diena eilinėje ministerijoje. Aplink didelį stalą susėdusios kelios dešimtys žmonių – tarp jų nemažai užsieniečių. Vyksta ilga diskusija apie tai, kaip x srityje išugdyti lyderio bruožų turinčias asmenybes. Kalbama ištisą dieną, klausomasi įtaigiai šnekančių konsultantų, keičiamasi išmintingomis frazėmis.

Paskui dar vienas kelių dienų seminaras apie tą patį. Pagaliau parašoma stirta popierių, viskas derinama, ir pagaliau lyderystės vystymo planas pasiekia sritį, kuriai buvo numatytas. Nepaisant šios veiklos ir išleistų mokesčių mokėtojų pinigų, lyderių šioje srityje neatsiras nei šiemet, nei kada nors vėliau. Nes vedliai šitaip nekuriami.

Beveidžiai vadai

Tai – ne vidutinės grandies vadybininkų deficitas, tai – kitokios prigimties problema. Lyderių, palyginus, su XX amžiumi, smarkiai sumažėjo. Ar atsimenate, kas šiuo metu yra, pavyzdžiui, Ispanijos premjeras? Jau nešnekant apie tokią svarbią figūrą, kaip visos ES prezidentas – kurio nei pavardės, nei veido, nei kalbų išvis neįmanoma įsidėmėti.

Arba Vokietijos kanclerė Angela Merkel – geras žmogus, dora politikė, tačiau nė iš tolo neprilygsta nedrausmingam, kartais nenuspėjamam, bet vis dėlto įsimintinam savo pirmtakui Gerhardui Shroderiui. O pastarieji britų premjerai – ar nors vienas jų savo asmenybės magija lenkia Margaret Thatcher?

Regis, Vakarų Europa be Nicolas Sarkozy dabar išvis neturi charizmatinių veikėjų. O amerikiečiai lyg užhipnotizuota pelė akis išplėtę tebežiūri į Baracką Obamą, nors užkrautas pasitikėjimo kreditas jį jau ima slėgti. Taip, jis išsiskiria iš savo amžininkų iškalba ir asmeniniu žavesiu, tačiau realių veiksmų kol kas nematyti. O be jų lyderis – kaip vėliava be kariaunos.

Pinigai į balą

Tai kur yra tikrieji lyderiai? Trumpam grįžkime į jau minėtą ministeriją. Po darbo dienos parėjęs namo šios diskusijos dalyvis žmonai pasiskųs, kad tas įkyrėjusias kalbas jis jau girdėjo šimtą kartų. Todėl veltui praleido visą dieną ir žiauriai pavargo.

Dar kalbės apie tai, kad po gražia lyderystės programos vėliava „vaikšto“ nemaži pinigai, kuriuos organizacijai reikia išleisti, o visiems tiems susirinkusiems žmonėms – tvarkingai pasidalinti. Tie pinigai – net ne šalies mokesčių mokėtojų, jie – Europos Sąjungos. Visi viską puikiausiai supranta, todėl niekas nekelia jokių nereikalingų klausimų. Kuo čia dėti lyderiai? Ogi iš tiesų tai – tik graži iškaba, madingo žaidimo pavadinimas. Todėl ši programa – tokia pat ydinga, kaip ir daugelis kitų, „nuleistų iš viršaus“, gerai finansuojamų, tačiau jokios apčiuopiamos naudos neatnešanti.

Tiesiog šiandien pasaulyje madinga tokia utopija – ugdyti lyderius. Po kelių dešimčių metų taps madinga kitokia kryptis. Bet turbūt žmonės amžinai kamuosis bandydami tobulintis, arba kaip dabar madinga sakyti, „investuoti į save“.

Buvo ir anksčiau tokių pedagoginių utopijų. Tarkime, britai ilgus amžius bandė išugdyti džentelmeną. Italai – tobulą žmogų, prancūzai – laisvą. Kai kurios kultūros išvis labiau linkusios rengti pomirtiniam gyvenimui – matyt, dėl šio jau nebeturi jokių iliuzijų.

Spalvotos iškamšos

XXI amžiaus pradžia ateityje bus minima kaip lyderystės guru laikotarpis. Jų daug, jie moka kalbėti ir sukurti regimybę klientui, kad jis už pinigus gaus kažką vertinga. Ar atsimenate, kai Lietuvoje tam tikslui buvo pasitelkti vaikščiojimai basomis per žarijas? Tikrai tikėtina, jog šitaip žmogus atranda daugiau savo kūno ir dvasios išteklių.

Tačiau lyderystė – tai susikalbėjimas su kitais, turėjimas ką jiems pasakyti. Įprastos paskaitos prideda žinių, pratybos – įgūdžių. Bet čia iškyla viena problema. Kai žmogus elgiasi pagal savo charakterį bei prigimtį, jis turi šansą nuolat savo elgesį koreguoti – nukentėdamas dėl klaidų. Kai imama elgtis pagal svetimus patarimus, jie neįtelpa į savą „sistemą“, todėl mažėja ir klaidų korekcijos galimybė. Kitaip tariant, neturėdamas tvirto stuburo netapsi tuo, paskui kurį seks minios. Na gerai, bent jau vienos firmos kolektyvas.

Kaip atsirado ši lyderystės idėja? XX amžiaus viduryje šis žodis jau buvo naudojamas – bet tik labai ryškiems, itin apdovanotiems žmonėms apibūdinti. Dabar pasaulyje per metus išleidžiama daugiau kaip 2 tūkst. rūšių su lyderystės ugdymu susijusių knygų.

Panašu, kad žmonija bręsta dar vienam išsilaisvinimo etapui, ją apėmęs troškimas išsivaduoti nuo mechaninio „vydomojo“ darbo. Kitaip tariant, visi nori kažkaip save įprasminti, būti vadovais – jei ne kitiems, tai bent sau.

O „sau“ yra tokia sudėtinga forma, kai jautiesi laisvas viršininko šešėlyje. Todėl vadovams taip pat nelengva – didėjant pavaldinių vidinei laisvei, jie tampa vis sunkiau valdomi.

Vedliai ir vedamieji

Šiais laikais daugybė žmonių atkakliai siekia nusipirkti ar išmokti vedlio savybių, todėl norint iš jų išsiskirti reikės dar ryškesnių savybių, nei būtų pakakę anksčiau. Vėlgi – kiek tų lyderių išvis reikia? Į šį klausimą sociologai yra pateikę konkretų atsakymą – maždaug 30 procentų. Tiek žmonių turi galvoti, , kurti strategiją – kitiems reikia vykdyti. Tik šitaip normaliai funkcionuos visuomenė.

Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, pasaulį beveik visada tobulino kūrybiška mažuma.

Lyderiai gali ir persiskirstyti, – juos patikrina laikas bei įvykiai, – bet juodą darbą vis tiek reikia nudirbti. Taigi kiekvieną bandyti padaryti vedliu tikrai neverta. Pirmiausia, galima išugdyti ir tamsių gaivalų – tokių pavyzdžių istorija žino. Antra, mada būti lyderiu sukuria lyderio ir aukos kraštutinumus, nekalbant jau apie tai, kad žmogus nuo primestos lyderystės idėjos gali tik kamuotis.

Tada ir dabar

Kita vertus, šiandien išauginti tikrą lyderį net su prigimtiniais duomenimis nėra paprasta. Bet kurioje srityje. Jei pakalbini, pavyzdžiui, muzikos profesionalus, išgirsti tokią priežastį – kaltas greitis. Koks J. S. Bachas galėjo ramiai bręsti, nes laikas tada tekėjo lėčiau. Dabar viskas vyksta pernelyg greitai – naujos žvaigždutės išstumia jau pabodusias, albumai kepami mikliai, kas nespėjo į traukinį – išvis pamirštamas.

Senieji „dinozaurai“ išmiršta, o naujieji “lyderiai“ raitosi kaip unguriai ant karštos keptuvės. Kita vertus, negalima atmesti ir žmogiško faktoriaus – jei staiga, be lyderystės programų pagalbos, išaugs tikrai valingas, ryškus ir gabus asmuo, manote, visi aplinkiniai labai apsidžiaugs? Nieko panašaus. Toks individas ilgai kamuosis smaugiamas savo paties talento. Sustabarėjusi sistema mėgins jį išstumti ar sumenkinti. Nes tikras lyderis sistemai – kaip rakštis. Tokie visada kėsinasi ją peraugti, o vadinasi – reformuoti arba net išardyti.

Kam tada pasauliui išvis reikia lyderių – kad kuris nors smagiau užsimojęs pagaliau jį sugriautų? Šiais laikais jų trokštama dėl padidėjusio nesaugumo jausmo. Daug kam ateitis atrodo miglota, būtų nuostabu, jei atsirastų toks, kuris iškeltų ranką ir pasakytų – eikite ten, būsite išganyti. Panašiai kaip kažkada per garsųjį gaisrą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ – jei ten nebūtų pasitaikęs vienas šaltakraujis pilietis, liepęs visiems elgtis ramiai, panikos apimti žmonės būtų uždusę nuo dūmų ir savo pačių emocijų. Tačiau gelbėtojų atsiranda ne kiekviename gaisre.

Dydis ir įtaka

Kai susirenka grupė G20 – tai yra žmonės, kurie mus vienaip ar kitaip veda – analitikai dažnai gūžčioja pečiais. Nuobodu stebėti, kaip įtakingi vyriai ir moterys susitinka vien tam, kad kartu nusifotografuotų.

Kažką kalba, bet nesusikalba. Neturi kaip vienas kitą įtikinti, šneka bendromis savo pilkų patarėjų surašytomis frazėmis.

Dar nejaukiau kartais žiūrėti į mūsų lyderius –tarp tų pasaulinių jie dažniausiai išvis pradingsta. Netiesa, kad viską lemia dydis. Štai Argentina didelė, o įtakos – nulis. Panašiai ir Australija arba Kanada. O štai Belgija, Danija – mažos, bet reikšmingos. Arba Estija, kuri kitais metais įsives eurą. Esmė paprasta – lyderiai bręsta ten, kur jiems tinkamos sąlygos, kur visuomenė juos iškelia, o sistema nežlugdo.


Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 1
2010 02 25

Top 10: žmogaus proto klaidos

Žmogaus protas yra nuostabus dalykas, rašo Listverse.com. Supratimas, galvojimo procesas leidžia žmogui greitai įsisavinti didelį kiekį informacijos. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai mūsų akys yra atmerktos, smegenys nesustojant yra bombarduojamos informacija. Gali atrodyti, kad galvojame apie vieną dalyką, tačiau mūsų smegenys tuo pačiu metu dirba su tūkstančiais pasąmonės idėjų. Deja, mūsų protas nėra tobulas ir yra tam tikrų klaidų, kurias mūsų mąstymas yra linkęs daryti. Jos gali priklausyti nuo mūsų amžiaus, lyties, išsilavinimo, intelekto ir kitų veiksnių.

Klaidingas lošėjo įsitikinimas

Klaidingas lošėjo įsitikinimas – tai tendencija mąstyti, kad praeities įvykiai turi įtakos ateities galimybėms, nors iš tiesų taip nėra. Pavyzdžiui, metant monetą, tikimybė, kad iškris herbas arba skaičius, yra lygiai tokia pati visada (50 procentų), nesvarbu, kad prieš tai dešimt kartų iš eilės iškrito herbas. Ypač tikėjimas, kad praeities įvykiai lems ateities įvykius, tampa ryškus lošiant. Pavyzdžiui, žaidžiame ruletę. Keturis pastaruosius kartus buvo išsukta juoda spalva, todėl dabar turėtų būti raudona. Teisingai? Ne! Nepaisant to, kokia spalva buvo išsukta prieš tai, tikimybė nuo to nesikeičia. Ji lygi 47,37 procentams (18 raudonų langelių iš 38). Nors tai akivaizdu, toks klaidingas lošėjo įsitikinimas ne vieną privertė pralošti dideles pinigų sumas.

Reaktyvumas

Reaktyvumas – tai žmogaus elgesio tendencija elgtis kitaip, kai jie žino, kad yra stebimi. 1920 m. „Hawthorne Works“ kompanija finansavo tyrimą, kad pamatytų, kaip šviesa veikia darbuotojų produktyvumą. Tyrimų rezultatai atrodė neįtikėtini. Tačiau pasibaigus tyrimui ir pakeitus apšvietimą, darbuotojai pradėjo dirbti taip pat, kaip ir anksčiau. Taip atsitiko todėl, kad darbuotojų produktyvumas išaugo ne dėl apšvietimo, o todėl, kad jie buvo stebimi. Tyrimas įrodė žmogaus reaktyvumą, kad jis pakeičia elgesį, kai jaučia, jog yra stebimas.

Pareidolija

Pareidolija – tai žmogaus proto savybė priimti atsitiktinai susidariusius vaizdus ar garsus kaip konkretaus žinomo objekto vaizdą arba garsą. Tipiškas pavyzdys – tai objektų matymas debesyse. Bendras pareidolijos bruožas, kad vaizdiniai ir garsai kyla iš neutralių objektų, kurie neturi paslėptos minties, ją sukuria žiūrovo pasąmonė.

Įdomus faktas: Roršacho testas, paremtas pareidolija, yra naudojamas atskleisti žmogaus psichologinę būseną. Pacientui rodomos įvairios dėmės ir jis turi pasakyti, ką jose mato. Atsakymai yra analizuojami ir taip bandoma išsiaiškinti vidines žmogaus mintis.

Įsitikinimas

Žmogaus tikėjimas iš troškimo, didelio noro ar tvirto įsitikinimo lemia žmogaus elgesį. Jis nesąmoningai elgiasi taip, kad jo tikėjimas išsipildytų. Pavyzdžiui, aš tikiu, kad, jei blogai mokysiuosi mokykloje, tai sumažins mano galimybes studijuoti, todėl gyvensiu vargingai. Kadangi taip galvoju, taip ir atsitinka. Kitas dažnai pasitaikantis pavyzdys: aš manau, kad mano santykiai su antrąja puse nepasiseks, todėl pradedu kitaip elgtis. Pasikeitęs elgesys neigiamai veikia santykius ir jie nutrūksta. Tuo naudojasi psichologai. Jie į mūsų smegenis „implantuoja“ idėją, kuri išsipildo, nes mes tikime, kad taip turi nutikti.

Įdomus faktas: ekonominė recesija taip pat yra susijusi su žmonių įsitikinimu. Kai buvo paskelbta apie galimą krizę, jos dar nesijautė, nes tam reikėjo mažiausiai šešių mėnesių. Tačiau žmonių panika iš tiesų sukėlė recesiją daug anksčiau.

Halo efektas

Halo efektas – tai žmogaus tendencija interpretuoti dabartinius žmogaus veiksmus kaip buvusių veiksmų pasekmę. Pavyzdžiui, mano pasamdytas darbuotojas Biffas tris pastarąsias dienas vėluoja laiku atvykti į darbą. Tai pastebėjęs darau išvadą, kad Biffas yra tinginys ir jam nerūpi darbas, nors gali būti daugybė pateisinamų priežasčių, kodėl jis vėluoja į darbą (gal nepasirodė Biffo auklė, o gal sugedo jo mašina). Žmogaus protas linkęs dėl vieno neigiamo aspekto neigiamai „nupiešti“ ir visą žmogaus asmenybę.

Įdomus faktas: Halo efektas dažnai lemia ir asmenybės vertinimą. Dažnai galvojama, kad patrauklūs žmonės vien dėl savo išvaizdos gali pasigirti laimingu gyvenimu, sėkme ir protu. Patraukliems žmonėms tai tampa įsitikinimu, jog jie privalo tą pasiekti, todėl dažnai jiems pavyksta gauti geresnį darbą ar atlyginimą.

Bandos mąstymas

Bandos mąstymas – tai tendencija prisitaikyti ir sekti daugumos nuomone, taip jaustis saugesniam ir išvengti konfliktų. Dar žinoma kaip „minios psichologija“ paaiškina, kodėl tokiomis populiariomis tampa trumpalaikės drabužių, hobių, stilių mados.

Įdomus faktas: daiktai, kurie yra nepatrauklūs ir niekada neatrodė galintys tapti madingais, šiais laikais tampa populiarūs būtent dėl bandos mąstymo.

Maištingas mąstymas

Maištingas mąstymas yra potraukis nesutikti su kieno nors norais ar patarimais, net jei jie būtų teisingi, vien tam, kad apgintume savo teisę rinktis. Toks maištingas mąstymas itin būdingas paaugliams, bet taip pat taikomas ir kovai su valdžia. Toks mąstymas kyla egzistuojant draudimams, nes žmonės linkę norėti to, kas jiems neleidžiama.

Įdomus faktas: pasinaudojus „atvirkštine psichologija“ ir naudojantis žmogaus maištingu mąstymu, galima jį priversti padaryti tam tikrus dalykus. Ypač ši priemonė naudojama vaikams.

Apsiskaičiavimas

Pastebėta, kad žmonės yra linkę mokėti už daiktus ar paslaugas mažiau ir dažniau nei daugiau, bet rečiau (nors pastarasis variantas būtų naudingesnis). Taip pat kaip ir daugiau žmonių rinktųsi dabar gauti dvidešimt litų, nei gauti šimtą po vienerių metų. Nors logiškiau būtų rinktis didesnę sumą, žmogaus protas sako priešingai.

Įsipareigojimo jausmas

Įsipareigojimo jausmas verčia žmones įsipareigoti nesėkmingoms idėjoms ir siekiams net tada, kai tampa akivaizdu, kad iš to nebus jokios naudos. Pavyzdžiui, jūs visą gyvenimą taupote pinigus nuosavam verslui. Kai galiausiai jį pradedate, tampa aišku, kad jis bus nesėkmingas. Tačiau vien dėl to, kad jūs visą gyvenimą jam taupėte, jums atrodo, kad dabar privalote į jį investuoti dar daugiau.

Placebo efektas

Placebo efektas – tai tikėjimas, kad jokio poveikio neturintis vaistas gali padėti išgyti. Buvo atlikti medicininiai tyrimai, kai vietoje tikrų vaistų pacientams buvo duodamas cukrus, ir šie manydami, kad tai yra tikri vaistai, iš tiesų pasijuto geriau. Placebo efektas vis dar yra medicininė paslaptis ir dar nėra aišku, kaip iš tiesų poveikio sveikatai neturintis vaistas pagerina žmogaus savijautą.


Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 1
2009 09 29

Meilės kančios būdingos tik neurotikams

Žmonės gimsta genijais, o auklėjimo procese padaromi kvailiais. Meilę daugelis painioja su liguistu kito žmogaus poreikiu. Jeigu žmogus nepaeina per gyvenimą, nes neturi į ką atsiremti, tai reiškia, kad pats neišmoko vaikščioti. “Meilė – tai kai man su tuo žmogumi dar geriau, nors man ir taip gerai.” Taip samprotauja garsus psichoterapeutas, lektorius, skaitantis paskaitas Europoje ir JAV, populiarių knygų autorius Michailas Litvakas.

Perskaičius jūsų knygas, susidaro įspūdis, kad žmonės viską daro ne taip: ne taip moko vaikus, ne taip dirba, ne taip myli.

Tie, kurie iš širdies mokosi, dirba, kuria šeimą ir kelia teisingus tikslus, jiems pas mane nėra kas veikti. Pas mane ateina žmonės, kuriems sunku. O jei jau jiems sunku, vadinasi, jie kažkaip ne taip augo. Man patinka tokia metafora: tiesus medis, kuris auga aukštyn, jaučiasi gerai. O kreivam – bloga.

Pagal jūsų samprotavimus, beveik visi mes kreivi.

Taip, sveikų ne taip jau daug. Psichologiškai sveikų. Auklėjimo procese žmogui užkraunami apribojimai ir, užuot augęs tiesiai, jis ima riestis. Paskui jam pasidaro bloga, ir jis ieško pagalbos.

Kokia yra pedagoginės sistemos esmė? Kad žmogus toks, koks yra, mums nereikalingas. Kaip gazone – kai tik augalas išstypsta į viršų, jį nukerpa. Taip ir mus karpo. Atsiras kitoks mokinys – ir mokykla ims kovoti, kad jis būtų kaip visi. Žinoma, labiausiai kenčia tie žmonės, kurie gali daugiausiai.

Ir ką gi daryti?

Neauklėti vaiko; auginti. Auklėjimas – tai ribojimai. Ir pats blogiausias iš jų – draudimas mąstyti.

Jeigu vaikas ims daryti ką nors savaip, nesuprantamai mokytojams, jie jam parašys dvejetą. Štai aš padėjau jaunesniajam sūnui išspręsti matematikos uždavinį. O paskui sūnus sako – neteisingai, mokytoja ne taip išsprendė. Ir kitą kartą jis jau ne užduotį spręs, o bandys atspėti, ko reikia mokytojai.

Viena iš jūsų idėjų – tai meilės desakralizacija. Bent jau tos, apie kurią dainas dainavo, dėl kurios žudėsi. Štai atėjo Litvakas ir tarė: “Meilė – tai aktyvus suinteresuotumas meilės objekto gyvenimu ir tobulėjimu, o visa kita – neurotinis sutrikimas.”

Žmonės iš meilės tikisi daugiau, nei ji gali duoti. Štai aš namą pastačiau. Elektra yra, vandentiekis, šildymas, kanalizacija. Viskas, galima gyventi. Bet nėra tapetų. Žmonės galvoja, kad tapetai – svarbiausia. Vaizdžiai tariant, mėšlo galvoj daug, ir tas mėšlas valdo elgesį.

Ką turite galvoje kalbėdamas apie mėšlą?

Nuostatas, kurios prieštarauja tikrovei. Imkime vestuves. Anksčiau visi, kurie ateidavo pas tave į vestuves, paskui eidavo statyti tau namo. O dabar tai vaiduoklis. Ir tokie vaiduokliai toliau vagia iš mūsų brangų laiką, energiją, jėgas, ir paskui jau realiems darbams jų nelieka.

Arba socialinio gyvenimo dėsniai. Jeigu aš užaugu, o žmogus kartu su manim augti nenori, su juo reikia skirtis. Čia prasideda – “vienoje klasėje mokėmės, o dabar bendrauti nenori…” O aš taip mokau – jeigu tavo draugas gavo paaukštinimą ir tapo viršininku, liaukis su juo bendravęs. Jam su tavim neparanku bus, dabar pas jį kitokie žmonės vaikšto. O jei nepatinka tavo padėtis – galvok, kaip užaugti.

Ir kaipgi užaugti?

Reikia tapti ekstra klasės profesionalu. Tada būsi naudingas kitiems. Tą dar Adamas Smitas sakė. Štai aš knygas rašau. Pasakoju, kaip geriau gyventi, patogiau. Rezultatas yra – daugelis mano mokinių aukštyn pakilo. Galima, pasirodo, sėkmę nusikalti. O kai lioviausi gimimo dienas ir Naujuosius metus švęsti, kad bent kas būtų bendrauti su manimi atsisakęs…

Su šventėmis aišku. Jos sukurtos tiems, kurių nuobodus darbas. O iš kur tas kirpimas tų, kurie aukštesni už kitus?

Taigi man sunku iškęsti, kad kitas aukštesnis už mane! Pavydas.

Tai kaip čia išeina: žmogaus laimė – asmenybės augimas, o augti žmonės nenori?

Jie neurotizuoti. Aš dabar stengiuosi nekonsultuoti dėl meilės sunkumų, nes man, atvirai sakant, nuobodu, kai žmogus pats nieko nepasiekė, o pretenduoja į tai, ką turi turėti daug pasiekęs žmogus. Sveikas, dvasiškai brandus, ekonomiškai nepriklausomas. O man sako – koks cinizmas.

Čia į jūsų pasiūlymą tapti profesionalu?

Kai žmogus ateina dėl meilės sunkumų, aš klausiu: kiek tu uždirbi? Išmok uždirbti penkis tūkstančius dolerių, o paskui užsiimk šeimos problemų sprendimu.

O be šito, kad turi tapti ekstra klasės profesionalu, kitų būdų yra?

Aš nežinau. O kieno sąskaita gyventi?

Kitaip tariant, tie žmonės, kurie nedirba, pavyzdžiui, turtuolių žmonos…

Idiotės. Pateiksiu pavyzdį. Vienas oligarchas vedė kirpėją. Liepė mesti darbą: o kam, sako, tau dirbti, aš pats daug uždirbu. O paskui jį nušovė. Jai 25 metai ir penkiametis vaikas. Kalbėti apie tai sunku lygiai taip pat, kaip ir apie tai, kad vyras ar moteris profesine prasme – tai vienas ir tas pats.

Dauguma moterų sako, kad karjera – antroje vietoje. O pirmoje – namai, šeima, vaikai. Pagal jus, tai kvailystės?

Žinoma, kvailystės. Žmonės susieina, kad vienas kitą papildytų. Pažįstu vieną šeimą. Ji – gamyklos direktorė, o jis vaikus auklėja. Ir viskas normaliai pavyksta, nes vyras supranta, kad jo šitos savybės geriau išlavintos, o jos – dalykinės. Juk tai statistika, kad vyrai dalykiškesni. Pagal statistiką, vyrai aukštesni nei moterys, bet mano seminaruose yra moterų, kurios 10 centimetrų aukštesnės už mane.

Vyras ir moteris – tik kai kalbama apie seksą ir vaikų gimdymą. O kai kalbama apie reikalus, tai čia jau kuris geriau išmano.

Mes moterį auklėjame latentinės prostitucijos stiliumi. Ji ieško vyro, kuris ją gintų, maitintų, gyventų dėl jos. O pati gali būti niekuo. Kaip tą pavadinti? Man įprasta prostitucija atrodo sąžiningesnė, nes prostitutė išmoksta sekso technikos, gauna pinigų ir neprimeta savęs vyrui kaip nuolatinės gyvenimo palydovės. Man rėkia – amoralu. O aš sakau – argi neamoralu gyventi su žmogumi, kurio tu nemyli ir jis tavęs nemyli, o tiesiog to sociumas reikalauja? Mano nuomone, tai amoraliau.

O jeigu šeimoje vienas žmogus orientuotas į augimą, o kitas augti nenori, tai skyrybos neišvengiamos?

Žinoma. Ir geriau jas užfiksuoti, nei apsimesti, kad šeima yra.

Vienas jūsų mokinys kartą jūsų paklausė, ar tiesa, kad aplinkui – vieni bepročiai? Jūs pasakėte, kad taip.

Tai čia dar Nyčė sakė, kad individų beprotybė – išimtis, minios beprotybė – taisyklė. Yra psichotiniai sutrikimai – kliedesys, haliucinacijos, neprotingas elgesys. Tokių pamišėlių nedaug. Bet yra ir neurotiniai sutrikimai – pavydas, įžeidumas, drovumas, gėda, kaltės jausmas. Ir juos kenčia dauguma. Ir mano mokinys tiesiog atkuto ir suvokė, kad visi gyvena ne pagal gyvenimą, o pagal taisykles. O gyvenimas visai kitoks. Žmonės nemato vienas kito, jie mato tik pavidalus.

Eikvoja visas jėgas vaidmenims?

Taip. Mergina turi aukso medalį ir raudoną diplomą. Jai reikia toliau mokytis, o ji įstrigo ties vyrais. Esą kada aš vaikus gimdysiu.

Norite pasakyti, kad moterims neverta sielotis, jeigu sulaukusios 25-30 metų jos dar neturi vyro ir vaikų?

Tai jeigu ji beržas, jai reikia kipariso. O kol kas ji pomidoro ūgio, tai kaip jai pasitaikys geras vyras? Ne. Tik pomidorai ir pasitaikys.

Ar gyvenimo užteks užaugti?

Aišku, užteks. Reikia tik pradėti augti. Iš pradžių lėtai, o paskui ūgis eisis labai dideliu greičiu.

O ką daryti seniams ir invalidams, kuriems profesionalais tapti jau nelemta?

To aš nežinau. Bet jaunam ir sveikam žmogui, jeigu jam nieko neišeina, aš jokios užuojautos nejaučiu. Eik į didmeninę prekybą, pirk ir paskui parduok. Arba taksistu dirbk.

Jeigu būtumėt prezidento patarėjas, ką jam patartumėt?

Iš pradžių išstudijuočiau situaciją. Nes sėdėdamas matai viena, o atsistojęs – kita. Čia ir bėda, kad mes už prezidentus imamės mąstyti, o patys dėl savęs niekaip neapsisprendžiam. Imkitės darbo, kad valstybei jumis nereiktų užsiimti. Jeigu nereikės tąsytis su jaunais ir sveikais, gal ir seneliams daugiau gero rasis.

Ar valdžia į jus kreipiasi patarimo?

Gana dažnai. Daug mano mokinių jau patys nuėjo į valdžią. Arba gerą gydytoją paskiria skyriaus vedėju, o ten visai kitokios pareigos. Ten reikia kitus valdyti, o ne ligonius gydyti. Štai ir praverčia mano mokykla. Aš turiu direktorių grupę, 30 žmonių. Beje, su olimpiečiais dirbu, tai jų netgi biocheminiai rodikliai sunormalėjo. Tie žmonės motyvuoti aukščiausiems pasiekimams. O kai neurotikui sakai: mesk tai, tu turi visą pasaulį užkariauti, – jis žiūri į mane kaip į beprotį. Jis išgyventi ateina, kaip nors ištempti.

Ko gi olimpiečiams trūko?

Problemos tos pačios. Žmona paliko, o jis apie ją galvoja. Mes padėjome, kad negalvotų, ir rezultatai pagerėjo.

Yra toks posakis “Kas nepraranda galvos, tas praranda visa kita.”

Kvailystė.

Daugeliui žmonių meilė nesiseka: jų niekas nemyli, jie neturi gyvenime į ką atsiremti. Kur tą atramą rasti?

Čia problema ne ta, kad nėra ką mylėti. Kai myliu, aš noriu, kad mylimam žmogui būtų geriau. Aš moku mylėti, aš aktyvus. Todėl mylėti gali tik brandūs žmonės. O nebrandūs, kuriems reikia atramos, jie iš esmės negali mylėti. Jeigu sako, kad jiems nėra į ką atsiremti.

Atsiremti reikia į ką? Į save patį. O jeigu jie negali į save atsiremti, vadinasi, kito žmogaus nemyli, o yra jo reikalingi.

Kuria prasme į save atsiremti?

Atsiremti į savo žinias, savo įgūdžius, į savo mokėjimą sutarti su žmonėmis. Bazinė meilė – tai meilė sau. Reikia iš pradžių save pamilti. Jeigu aš sportuoju, jeigu mokausi, tai tuo metu save myliu. Aš gi tampu geresnis. Jei aš savęs nemyliu, vadinasi, aš blogas žmogus, šūdas, galima pasakyti. Ir todėl jei ką nors pamilau, tai turiu jį palikti. Negalima gi šūdo mylimam žmogui kišti.

Juk iš esmės kai žmogus sako, kad jam nėra į ką atsiremti, tai reiškia, kad jis pats vaikščioti negali. Tai išmok pats vaikščioti, kad nereikėtų ramstytis!

Ar tai reiškia, kad žmogus, pradėjęs save tobulinti, po kurio laiko atras meilę?

Jis galės mylėti. Juk tai svarbiausia. Mokėti mylėti, o ne būti mylimam. Kai žmogus taps vertingas, tai ir jį pamils.

Mes painiojame meilę su seksu, pagalba, su poreikiu.

Meilės tragedijų nebūna. Būna tik nusivylimai. Aš myliu žmogų, aš galiu jį tobulinti, aš turiu būtinų tam žinių ir įgūdžių, o jis išeina. Žinoma, aš nusivylęs. Bet jokios dramos man čia nėra. O tie žmonės, kurie mylėti nemoka, jiems būtinas kitas žmogus, ir jų jausmai kur kas stipresni. Kartais žmonės net sekso atsisako dėl meilės.

Kodėl?

Todėl, kad jeigu aš žinau, jog tas ryšys moteriai pakenks, o aš ją myliu, tai aš atsisakysiu ryšio su ja.

Mačiau filmą, kai vyras susirgo AIDS ir atsisakė sekso su savo žmona, kad jai nepakenktų. Štai jis ją mylėjo.

Tie, kurie iš meilės kankinasi, – tai čia vis neurotikai?

Visi neurotikai, be abejo. Meilė – tai grynai žmogiškas jausmas, susijęs su aukštu intelektu. Jeigu žmogus pametė galvą iš meilės, vadinasi, jis silpnaprotis.

Iš meilės galva nepametama. Atvirkščiai, ji nušvinta. Jeigu aš myliu žmogų, mano galva turi būti šviesi, nes antraip aš jam negalėsiu padėti augti.

Apskritai meilė – retas dalykas. Ją mažai kas yra matęs, mažai kas moka mylėti. Meilė – tai kai man su tuo žmogumi dar geriau, nors man ir taip gerai.

O kai vienam žmogui kito akivaizdoje ima daužytis širdis…

Pati tikriausia isterija. Vaikiška reakcija – inkštimas ir zirzimas. Ir nuoskauda, kad tave paliko.

Kaip atskirti – ar tave myli, ar nori suvalgyti?

Labai lengvai. Iš frazių. Jeigu žmogus sako: “Aš tokios gražios kaip tu dar nesu matęs”, tai jis mergišius. Kaip galima savo išrinktąją lyginti su kitomis?

Arba štai tipiškas meilės prisipažinimas, kuris patinka moterims: “Aš be tavęs negaliu.” O aš galiu apsieiti be mylimosios. Su ja man įdomiau, linksmiau, bet apsieiti be jos aš galiu. O jeigu žmogus negali apsieiti be tavęs, tai siųsk jį kuo toliau. Nes jis gi tave suės. Tu žingsnio negalėsi be jo žengti.

Yra meilės prisipažinimas, kurį retai girdi moteris ir vyras: “Eikim per gyvenimą kartu.” Linksmybes ir skausmą noriu su tavimi dalintis. Štai čia veikiausiai meilė. Nes jeigu aš su žmogumi noriu eiti per gyvenimą, vadinasi, aš tą žmogų laikau protingu, patikimu. Kai sakau, jog tai ir yra meilės prisipažinimas, man atsako, jog tai neromantiška. Bet jeigu aš pasiruošęs su jumis bendradarbiauti, kokiu žmogumi aš jus laikau?

Patikimu.

Jeigu vyras sako mylimai moteriai: “Eime kartu per gyvenimą”, – jis ją laiko protinga. Gyvenimas yra gyvenimas, čia gi visko būna. Čia kaip susirišę į kalnus aukštyn kopsim kartu. Aš ją stumteliu aukštyn, paskui ji mane prisitraukia prie savęs. Tokia mano meilės samprata.

Meilė mano, kaip gydytojo, praktikoje – labai retas reiškinys. Tie, kurie myli, neserga.

O kokie reiškiniai dažni jūsų praktikoje?

Minėti neurotiniai jausmai. Aš esu straipsnį parašęs šia tema “Narkomaniška meilė”.

Kas čia per liga?

Čia kai be kito gyventi negali. Iš tikrųjų tokiam žmogui, kuris “negali” be kieno nors kito, trūksta savybių, kurias būtina žmogui turėti. Įsivaizduokite: aš – automobilis, bet neturiu ratų. Galiu važiuoti be ratų? Ne. Ir tie ratai man – kitas žmogus. Na, ir važinėju. O kai jis išeina, ratų nebėra.

Ratus reikia turėti savus. Štai pavyzdys iš mano praktikos. Jis buvo labai sumanus žmogus, bet nekomunikabilus. O ji mėgo bendrauti, greitai užmegzdavo pažintis. Ji jį metė, ir tas vargšelis kamavosi. O kai pats tapo bendraujantis, visa ta meilė ir praėjo.

Ko sveikam žmogui reikia iš kito žmogaus?

Bendradarbiavimo. Meilė nėra nesavanaudiška. Aš pasiruošęs kitą auginti, bet noriu, kad ir mane augintų.

Nebūtina abiem dirbti tą patį, bet reikia turėti tą pačią ideologiją. Meilė – kai žiūri viena kryptimi, o ne vienas į kitą. O kai tos audringos aistros, tai čia jau ne meilė.

Narkomanišką meilę galima į sveiką paversti?

Narkomaniška meilė – tai ne meilė, tai liga. Čia gydytis reikia. Meilė yra meilė, be epitetų. O narkomaniška meilė – tai vaizdingas posakis. Tai potraukis tam asmeniui kaip narkotikui. Paprastai kai žmogus išsigydo, tai jis to meilės objekto nė matyti nenori. Jis jau prisikentėjo. Kaip toji moteris. Jam sekasi – ji atsiranda, jam nesiseka – ji dingsta. Na, dingai – tai jau nebesirodyk. Tik pradėjo pamiršti, abstinencija praėjo, ji ir vėl čia. Kai jis pasveiko nuo šito, tai jos tiesiog nekentė. O kai dar suskaičiavo, kokį nuostolį jam padarė…

Didelį?

Be abejonės. Jis gi sustojo, nes jėgas išeikvojo iracionaliems jausmams. Taip, tai jausmai, bet ne meilė.

Norite pasakyti, kad visos šeimos, kurios susikūrė iš narkomaniškos meilės, pasmerktos žlugti?

Dažniausiai taip. Jeigu jie pasikeis abu, galima šeimą išsaugoti. Bet greičiausiai iširs. Beje, tas kuris narkomaniškai myli, supranta, kad tai jam žalinga. Lygiai taip pat narkomanas suvokia, kad narkotikai jam kenkia. Bet vis tiek traukia. Liga.

Tie, kurie ateina pas jus ir prašo sugrąžinti vyrą ar žmoną, – meilės narkomanai?

Žinoma. Mes jiems padedame paaugti, ir tie, kurie juos paliko, jiems tampa nebereikalingi. Kitų reikalų atsiranda.

Vadinasi, to, kuris išėjo, neverta stengtis susigrąžinti?

Pamąstykime. Jeigu moteris mane paliko, čia yra du variantai. Ji, kvailė, paliko mane tokį gerą. Reikia ją sugrąžinti?

Ne.

Antras variantas. Ji išėjo, nes aš jos neatitinku.Tada reikia klausti, ką turiu padaryti, ką pakeisti. Reikia padirbėti su savimi. O iš karto sugrąžinti – nėra prasmės. Mano meilės objektas mane paliko, nes aš jo netenkinu toks, koks esu.

Imu blogiausią variantą, reikia būti kukliam. Ji – protingas žmogus ir verta kur kas daugiau; ji negali iškęsti manęs tokio silpnapročio. Tada man reikia savimi užsiimti.

Žodžiu, beveik visų, kurie šiandien eina tuoktis iš didelės meilės, laukia nusivylimai ir skyrybos?

Deja, taip. Dažniausiai šeimos kuriamos be proto.

Juk jeigu nori įkurti kokią nors instituciją, turi turėti pradinį kapitalą, patalpas ir kvalifikuotą personalą.

Kaip atskirti, ar šeima laiminga, ar tik formali?

Paklauskite, ar ji tekėtų už jo dar kartą. Ar jis darkart ją vestų? Beje, gali paaiškėti, kad jis ją vestų, bet ji netekėtų. Arba atvirkščiai.

O ant kokio pamato laikosi tos laimingosios poros?

Ant tokio, kad abu – subrendę žmonės. Tai ekonominė, dvasinė branda ir gera fizinė sveikata.

Į meilę turi teisę žmogus, kuris gali išmaitinti save, žmoną ir vaikus. O kokia man reikalinga žmona? Tokia, kuri galėtų išmaitinti mane ir vaikus, jeigu man kas nors nutiktų.

Moterys pasipiktina: “O kodėl aš jį turiu išlaikyti?” Aš sakau, neturi išlaikyti, o turi sugebėti. Protingas vyras niekada neves nesavarankiškos moters. Todėl, kad vaikai – tai manęs pratęsimas. Ir labai rizikinga, jeigu man kas nors nutiks, o ji nesugebės jų išmaitinti.

Kaip vis dėlto tos laimingos šeimos pasidaro?

Po ilgalaikio bendradarbiavimo. Dažniausiai žmonės, kurie tuokiasi, vienas kito nepažįsta, nėra išbandę sunkiomis aplinkybėmis. O daugelis laimingų šeimų atsirado ištikus force majeure, kai pamatė, kaip žmogus elgiasi nelaimės akivaizdoje. Gyvenimas taigi nėra nesibaigianti šventė. Nelaimingos tos šeimos, kurios galvoja, kad yra.

O teatrai, restoranai, – visi tie ritualai, – nereikalingi?

Su meile tai neturi nieko bendra. Tai garnyras, o ne bifšteksas. Nesakau, kad garnyras nereikalingas, bet jis nebūtinas. Kuo moteris brandesnė, tuo mažiau jai to reikia. Beje, jeigu vyras gražiai asistuoja, tai jis garantuotai blogas profesionalas. Jis gi kažkur išlavino ranką, mergišius, jeigu gražiai asistuoja. O jeigu žmogus įvaldęs profesiją, tai profesija reikalauja tiek daug darbo su savimi, kad nemoki gražių reveransų. Laiko gaila, ir tiesiog pateiki pasiūlymą: eikim per gyvenimą kartu.

Tai skyrybos, išeitų, – gėris?

Žinoma. Aš manau, kad gyventi be meilės – ištvirkimas. Tarkime, aš gyvenu su moterimi, kuri manęs nemyli, o aš reikalauju: tu gi padorus žmogus, nemesk manęs, mes turime šeimą, vaikus. Atkreipkite dėmesį: aš ją darau nelaimingą.

Gyventi su nemylimu žmogumi – nelaimė. O ir man koks čia džiaugsmas, kad moteris su manimi tik todėl, kad ji – padori, o ne kad myli mane.

Šeima be meilės – tai ne tik katorga, bet ir savanoriškas išsiprievartavimas. Ypač sunku moterims. Juk šeima – tai ir seksas. Joms reikia mylėtis su nemylimu žmogumi. Vyrams lengviau. Jiems jeigu nėra teigiamų jausmų, tai erekcijos nebus – ir sekso nebus.

Ir tai dar ne viskas. Santuoka be meilės daro nelaimingus dar du žmones – tuos, kuriuos jie galėtų sutikti, jeigu išsiskirtų. Jis galėtų rasti moterį, kuri būtų su juo laiminga, o jis – su ja. Ji rastų vyrą, su kuriuo būtų laiminga.

Bet tėvų skyrybos – didžiulė psichologinė trauma vaikams.

Trauma tada, kai vaikai jau neurotizuoti. Vadinasi, juos irgi reikia gydyti. Žinoma, puiku, kai viena šeima, kai vaikai bendri. Jeigu santuoka laiminga, tai vaikai irgi laimingi. Bet kokia čia laimė vaikams, kai tėvai nuolat barasi, kai santykiai įtempti?

Tokiu atveju vaikams po skyrybų geriau?

Geriau. Bet jeigu tėvai ima tuos vaikus į savo pusę tempti ir vienas prieš kitą nuteikinėti, tuomet vaikai patenka į siaubingą situaciją. Vaikui ir tėtis, ir mama vienodai reikalingi. O jie, vargšeliai, blaškosi. Šunys, ir tie tokioje situacijoje suserga.

Pavlovas darė tokį eksperimentą: jis išmokė šunis skirti apskritimą nuo elipsės, o paskui ėmė elipsės formą artinti prie apskritimo. Ir kai jie tapo vienodi, šunis ištiko nervų priepuolis. Tai štai vaikams tai yra tokios pačios sąlygos.

Vienas iš jūsų seminarų vadinasi “Gydymas meile”. Kas ir kaip ja gydoma?

Daug suaugusių žmonių kenčia todėl, kad vaikystėje jų nemylėjo. Nemylėjo žvelgiant iš tos pozicijos, kad meilė – aktyvus suinteresuotumas meilės objekto gyvenimu ir tobulėjimu.

Beje, aš niekuomet neklausiu tėvų, ar jie myli savo vaiką. Aš klausiu, ką jis moka daryti. Ir jeigu vaikas nieko nemoka, vadinasi, jo nemylėjo, jis netobulėjo. Paskui, aišku, jam sunku gyventi.

Apskritai meilė vaikui – tai viso labo deklaracija. Žmonės su vaikų pagalba sprendžia tam tikras savo problemas. Tipiškas pavyzdys: vaiką pamėtėjo į viršų, ir jis juokiasi, patenkintas. Bet jis juokiasi ne todėl, kad pametėjo, o todėl, kad pagavo. Įsivaizduokite, kad 70 cm mažylį mes metame du metrus? Koks jūsų ūgis?

178 cm.

Tai va, jeigu pamėtėtume jus per tris jūsų ūgius į viršų – 5,5 metro, kaip jūs jaustumėtės? Štai vaikas ir juokiasi iš džiaugsmo, kad pagavo.

Tėvams nusispjauti į vaikų interesus. Jie tik iščiulpia jų psichologines sultis. Žmogui darbe nesiseka, ir jis patenkina savo reikšmingumo jausmą: “Aš tave maitinu, o tu man atsimoki nedėkingumu.”

O nebūtų vaiko, kur tu jaustumeis reikšmingu žmogumi? Iš esmės tai fariziejiškumas, ne meilė.

Nenoriu kaltinti dėl to tėvų, nes jie patys nežino, ką daro. Gebėjimas mylėti įdėtas mums į genus. Bet dažnai jis neišlavinamas arba visai išraunamas.

Kokia gydymo meile esmė?

Vaikui reikalingi ne mama su tėčiu, o motiniška ir tėviška meilė.

Motiniška meilė duodama veltui. “Aš tavęs tokio nemyliu” – tipiška daugelio mamų frazė. Ir vaikas ima save lankstyti taip, kad įtiktų tėvams.

Kai žmogus suvokia, kad tokio, koks yra, jo mylėti neįmanoma, jis pradeda kažką iš savęs raityti.

Jeigu žmogus pernelyg susirūpinęs tuo, kaip jis atrodo, vadinasi, mama jo nemylėjo šiaip sau. Jis įsitikinęs, kad pamilti jį galima tik tada, kai jis apsirengęs kaip nors ypatingai arba keikiasi.

Kartą viena leidykla nutarė išleisti brošiūrą ir kreipėsi į mane, kad parašyčiau straipsnį, kaip vaikus apsaugoti nuo maniakų. Aš parašiau, kad juos reikia auklėti meile.

Be meilės vaikas gyventi negali, ir jeigu jis šeimoje jos neturėjo, tai jį lengva įvilioti. O jeigu jį šeimoje myli, tai jo niekas neįvilios.

Kitaip tariant, jeigu vaikas šeimoje matys, kad yra rūpinamasi jo tobulėjimu, tai jis iškart atskirs viską, kas su tuo nesusiję?

Taip, žinoma. Ir paskui, beje, jie būtent tuos gabalus ir išmetė. Žinote, be bendrų frazių straipsnio neparašysi. Tai jie tas bendras frazes ir paliko. Apie “reikia” ir “privalo”. O kaip tai daryti, šito ir neliko.

Kas vyksta jūsų seminaruose?

Žmogus susirenka negautąją meilę.

Tėviška ir motiniška meilė būna kelių variantų: infantili ir brandi. Kiekvienos vaidmuo svarbus vaiko raidai. Negavai infantilios motinos meilės – tave suries. Negavai brandžios motinos meilės (brandi meilė – kai mama paleidžia vaiką nuo savęs) – prarasi autonomiją.

Negavai infantilios tėviškos (daryk kaip aš) – neįgijai įgūdžių. Negavai brandžios tėviškos meilės (daryk kaip nori, aš tavimi pasitikiu) – prarandi savo kūrybinį potencialą.

Vienas mano seminarų lankytojas prašydavo tėvo leidimo viskam. Sakau, leisk man pabūti tavo tėvu. Jis: “Tėti, leisk man padaryti tą, tą ir aną.” Aš klausiu: “Geras tai dalykas?” – “Geras.” – “Jeigu neleisiu, tai ką – negi nedarysi?” Čia jam ir pramušė.

Jūs pakeičiate motinos ir tėvo figūrą ir tą negautą meilę atiduodate?

Taip, tai, ko jie negavo, atiduodu. Čia seminaro “Gydymo meile” esmė. Beje, šį projektą sukūrė mano sūnus, ir aš laimingas, kad mokausi iš savo vaikų.

Vaikai apskritai neturi klausyti tėvų. Tai gyvūnų vaikai turi klausyti tėvų, nes jeigu jie išgyveno, tai jie visaip teisūs. O jeigu žmonių vaikai klausytų tėvų, tai mes oloje gyventume.

Progresas vyksta būtent todėl, kad vaikai neklauso tėvų. Čia yra du variantai. Arba mano sūnus kvailesnis už mane, arba jis protingesnis už mane. Aš dėl senatvės jau negaliu visko pagauti taip, kaip jis pagauna. Todėl aš savo vaikams visada nusileidžiu. “Daryk kaip nori.”

Aš su sūnumis patyriau nesutarimų, bet daugeliu atvejų jie buvo teisūs. Ir netgi tada, kai teisus būdavau aš, nusileisdavau, nes norėjau, kad jie kauptų savo patirtį, o ne mano žodžius.

Ar meilė bent kiek priklauso nuo išvaizdos?

Visiškai nepriklauso. Tik nuo vidinių savybių. Yra dvasinis grožis, jeigu jis yra, ir jis permuša fizinį.

Karen Horney sakė, kad aukštas vertinimas žemoje kategorijoje liudija žemą vertinimą aukštoje kategorijoje.

Liežuvis nesiverčia gražią protingą moterį pavadinti gražuole. O va kvailą gražuole pavadinti tiesiog savaime nuo liežuvio nusprūsta. Todėl aš moterims visada sakau: jeigu jus vadina gražuole, reiškia, laiko kvaila.

Norite pasakyti, kad negraži moteris šansų būti mylima turi ne mažiau nei graži, o gal ir daugiau?

Daugiau, be abejonės. Ji grožiu nepasikliauja ir pradeda su savimi dirbti. Ir galiausiai… Horney, beje, sakė: “Aš buvau tokia negraži, kad turėjau vienintelę galimybę prasimušti – tapti protinga.”

Jos biografija žinoma – ištekėjo, pagimdė tris vaikus, paskui dar ir vyrą išvijo. Ir meilužį ji turėjo – labai didis psichiatras. Jaunesnis už ją. Ji buvo protinga, o protingas, žinia, visada pasirinks protingą.

Kartais protingas dar šalia gali būti ir gražus. Bet čia šiaip – neesminis papildymas.

Argi nėra tokios taisyklės, kad pagal abipusį papildymą gražūs žmonės myli negražius, protingi – kvailus?

Grožis – subjektyvus dalykas. Jis priklauso nuo žmogaus, kuris vertina savo seksualinį partnerį.

O proto atžvilgiu?

Proto atžvilgiu irgi niekada nebūna, kad protingi kvailus mylėtų. Arba vėliau gailisi labai. Iš esmės jeigu jis kvailą vedė, tai, vadinasi, ir pats kvailys. Protingas kvailos neves. Arba greitai išsibėgios, juk su kvailu žmogum gyventi labai sunku. Žinote patarlę – geriau su protingu prarasti nei su kvailu atrasti.

Žinoma, galima suklysti. Jeigu kvailys vaikščiotų su kvaila fizionomija, būtų labai paprasta. Bet kvailiai dažniausiai atrodo protingai. Kvailį gi pažinsi iš protingos veido išraiškos. Jeigu matai visažinio povyzą, būk tikras: kvailys. Ir atvirkščiai.

Jeigu žmogus intensyviai mąsto, tai atrodo kvailokai. Juk kai aš susiduriu su nepažįstamu reiškiniu ir jį turiu sugromuluoti, mano išvaizda iškart pasidaro kvaila. O jau genijai paprastų žmonių akyse visada atrodo didžiausi bukagalviai.

Yra toks žodis – geniotas. Genijai, kurie sugalvojo ką nors nauja, ir idiotai, kurie šaukia apie tai. Reikia iš pradžių parengti visuomenę, rasti šalininkų, kad ne vienas rėkautum. Bet jeigu visi jus sveikina, vadinasi, nieko iš esmės naujo nesugalvojote.

Ar meilė susijusi su konkrečiu amžiumi?

Ne.

Įsimylėti galima ir 20-ies, ir 40-ies, 60-ies metų?

Meilei tinkamas bet kuris amžius. Tik reikia kuo ilgiau jaunatviškam išlikti. Žmogus pagal genetiką suprogramuotas gyventi 120-150 metų. Todėl iš gamtos taško žiūrint, įsimylėti sulaukus 70 metų – nieko baisaus. Jeigu normaliai iki tol gyvenai, tai viskas išsisaugojo. Pliusas dar yra ir psichologinis amžius. Tai kalendorinis amžius tų nuostatų, kurios valdo tavo elgesį. Juk mes ir tarp jaunų matome daug senių.

Sakėte, jeigu žmogus iki 35 metų nebuvo vedęs, tai su tokiu neverta prasidėti.

Žinoma. Abejotina asmenybė. Gali būti, homoseksualas. Bet aš turiu galvoje ne juridinę santuoką, o faktinę, pilietinę.

O jeigu žmogus ieškojo meilės, bet taip ir nerado?

Dieve tu mano. Meilės nereikia ieškoti. Ji pati pasitaiko. Kaip grybai. Reikia patekti į mišką, kur tie grybai auga. Ne ten ieško, todėl ir neranda.

Bėda ta, kad mes imame meilės problemą spręsti iki brandos, anksčiau laiko. Kaip Romeo ir Džiuljeta, kuriems ne apie meilę reikėjo galvoti, o kaip tapti žmonėmis.

Vadinasi, visi viengungiai ir vienišės tiesiog ne ten ieškojo?

Žinoma. Jeigu vyras būtų normalus, kuri nors jį vis tiek sugundytų.

Meilė ir seksas – kaip jie sąveikauja?

Mano požiūriu, seksas – viena iš meilės pasireiškimo formų. Meilė – platesnė sąvoka.

O gali iš pradžių būti seksas, o paskui meilė?

Būna. Dažniausiai vyrams. O moteriai atvirkščiai. Ji myli, ir, žinoma, viską gali atiduoti, taip pat ir save. Moteris dažniau mylisi dėl to, kad nenori prarasti vyro. Galvoja, kad jis antraip su kita susitikinės. Bet šiaip tai klausimas, kuris vyresnis: višta ar kiaušinis.

Vienas kitu virsta?

Seksas gali būti be meilės. Motiniška meilė, meilė mokslui, tiesai – čia taip pat be sekso.

O tarp vyro ir moters?

Jeigu aš skaitau paskaitą, vedu seminarą, aš myliu savo klausytojus. Bet sekso nėra. O jeigu aš kviečiu moterį pašokti – tai jau erotika, lytinis gyvenimas. Arba kai aš, kaip vyras, padedu moteriai įveikti sunkumus – panešu jos lagaminą, atidarau duris ir praleidžiu eiti pirma savęs.

Lytinis gyvenimas plačiąja prasme padeda atsiskleisti geriausioms asmens savybėms. O siaurąja prasme tai penio įvedimas į vaginą, po kurio gali būti vaikų.


Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0
Puslapiai:«123»