Browsing "Psichologija, mąstymas, logika"
2010 12 13

Lėtas šokis

Ar kada nors stebėjote vaikus, skriejančius ratu?
Ar klausėtės, kaip lietus Tyška į žemę?
Ar kada nors grožėjotės drugelio šokiu?
Ar žiūrėjote į saulę, besislepiančią už horizonto?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Ar kasdien lekiate visą savo dieną nesustodami?
Ar paklausiate: “Kaip gyveni?”,
Ar girdite atsaką?
Kai prabėga diena, ar gulite lovoje,
Ir jūsų galvoje skrieja dar kitas šimtas laukiančių darbų?
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Ar nesakydavote vaikui: “Padarysime tai rytoj?”
Ir skubėdami nepastebėjote jo skausmo?
Ar nenutraukėte ryšių, leidote gražiai draugystei užgesti,
Nes niekada neturėjote laiko paskambinti ir pasakyti:”Sveikas!”
Sustokite.
Nešokite taip greitai.
Laikas nelaukia.
Muzika negros be galo.

Kai bėgate taip greitai, kad kažkur suspėtumėte,
Prarandate pusę to kelio džiaugsmo,
Kai pergyvenate ir skubate gyventi savo diena,
Tai – kaip neišpakuota dovana… Išmesta.

Gyvenimas – ne lenktynės.
Sustokite,
Išgirskite muziką,
Kol nesibaigė daina…


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0
2010 05 24

Mylėk save

Perpublikuoju vieną senesnį straipsnį apie puikią knygą. Pasirodo daug kas ją jau atradę, tiksliau per šią knygą atradę save, bet nedraugiškai nuo manęs slėpė ir nepasidalino :) Juokauju. Viskam pribręsta savas laikas. Tai vat ir mano gyvenimui besiverčiant aukštyn kojom, tiksliau bent jau atsakingai ir nuodugniai, po daugelio metų miglos pūtimo sau į akis ir gyvenimo dėl įsivaizduojamo savo atvaizdo, o ne taip kaip norėčiau iš tikrųjų… perkainuojant vertybių, įsitikinimų, baimių ir poelgių skalę, labai laiku ir vietoje pateko ši knyga: Eva-Maria Zurhorst “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis” ir… negaliu sakyti, kad atvėrė akis :) Tas suvokimas, tos žinios, tos akys visad su mumis būna, bet įsisukę į klaidingų įsitikinimų, nuostatų ir poelgių ratą, kas dieną kovodami su savimi ir su visu pasauliu, vietoj to, kad tiesiog mylėtumėme, mes tiek viską sugadiname, tiek užtušuojame, tiek toli į pasąmonės užkaborius nugrūdame bet ką tyro, nuoširdaus ir paprasto, to ką iš tikro patiems ir kitiems vertą mylėti mumyse, o tada vieną diena nustembame ir baisiai užpykstame, bei bėgame slėptis, kai kažkas išdrįsta pasakyti tikrą tiesą apie mus, išdrįsta griauti mūsų iliuzijų namelį…

Žodžiu galėčiau rašyti daug. Bet tai labai individuali patirtis ir išgyvenimai :) Tiesiog žinau viena – šios knygos autorei reikia paminklą pastatyti! Ir tą knygą skaityti vėl ir vėl. Ir patarti kietiems :) Aišku atitinkamose situacijose, nes tai ne grožinis romanas :)

Ta knyga taps mano biblija. Ir nežinau ar bus iš to tokia nauda, kokią vienintelę norėčiau matyti ateityje… bet kokiu atveju bus, jei ne MUMS tai bent man!! O tai labai svarbu ir visiems mano aplinkiniams. Ir jei visą likusį gyvenimą reikės – paskirsiu, pastūmėtas šios knygos, tapti savianalizės ir santykių Guru :) Tapti geresniu. Tapti nuoširdesniu. Tapti paprasčiau mylinčiu. Tapti pagaliau vėl SAVIMI o ne savo kauke!!

„Mylėk save“ – taip vadinasi interneto tinklalapis, taip prasideda ir abi knygos, šiuo metu karaliaujančios negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąrašuose. „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ – pirmoji, „Mylėk save ir džiaukis būsima krize“ – šviežutėlė antroji. Abi jos – apie tarpusavio santykius. Amžina tema. Kaip sugebėti visą gyvenimą būti laimingam su vienu ir tuo pačiu partneriu?

Nepaisant kasdienybės, nepaisant vyro ir moters dilemos, „greito maisto“ visuomenės, nepaisant nieko? Eva Maria Zurhorst – ne aštuoniasdešimtmetė, jai viso labo keturiasdešimt penkeri, ji – ne žiniuonė, visą savo gyvenimą patyrusi vien meilę. Ji nuolat bando. Ir ji, žinoma, nėra pirmoji ir nebus paskutinė, kuri savo patarimus išleidžia kaip knygą. Tačiau ji tai daro neįprastai asmeniškai. Prieš devynetą metų jos santuoka buvo priėjusi liepto galą. Kaip tai nutiko ir kodėl, kaip ji įveikė krizę ir kaip kovoja už santuoką dabar, gali sužinoti kiekvienas norintis. Smulkiai.


Kaip atrodo moteris, viešai skelbianti asmeninius dalykus? Kaip atrodo pora, „išverčianti“ savo vidų? Zurhorstai – mitrūs savo pačių viešųjų ryšių ekspertai ar esybės, kurios sklendžia neliesdamos grindų? Wolframas Zurhorstas vidutinio ūgio, plikai skusta galva, dėvi kostiumą, su kuriuo atrodo kaip tas, kuo jis kadaise ir buvo: vieno didelio drabužių tinklo pardavimų vadybininkas. „Į visas tas psichologines nesąmones, – sako jis, – man buvo nusispjaut“.
Eva Maria nekrinta į akis. Neaukšta, moteriška, tamsūs plaukai griežtai sušukuoti ir sukelti viršugalvyje. Šviesiai žalios miškų fėjos akys santūresnės, nei atrodo fotografijose. Ramiai, tarsi kalbėtų apie kito žmogaus kūrinį, ji pasakoja, kad jos knyga „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ iš perkamiausių knygų sąrašo nesitraukia jau 117 savaičių, išversta į 14 kalbų ir yra geriausiai perkama psichologinių patarimų knyga Vokietijoje. Reguliaria pokalbių šou viešnia ji dar netapo. Kad ir kaip viešai ji pasakotų apie savo privatų gyvenimą, į viešumą ji žiūri atsargiai. „Gaunu labai daug laiškų, – sako ji. – Tačiau duodu labai nedaug interviu“.

Eva Maria Zurhorst nesiunčia moterų atgal prie židinio. Vyrus ir moteris ji siunčia atgal į santuoką. Daugumos skyrybų, įsitikinusi E.M.Zurhorst, neturėjo būti. Tačiau kokių nors „dešimties punktų, kaip išgelbėti santuoką“ tiek pirmoje, tiek ir antroje knygoje ieškotumėte veltui. „Nieko panašaus nėra, – sako ji. – Ir kiekvienas, kuris ką nors panašaus skelbia, yra įtartinas kaip netikras guru. Vienintelis dalykas, galintis pastūmėti santykius pirmyn, yra įsiklausymas į save. Negali būti, kad kiekvienam žmogui būtinai reikia terapijos“.

Eva Maria Zurhorst rašo Benui. Ir Ruthai. Ir moteriai, kuri vakar buvo jos kabinete. „Prieš akis visuomet turiu konkretų asmenį“, – teigia ji. Iš pradžių ji rašė pačiai sau.  „Mes atsitiktinai susipažinome Berlyne“, – dėsto ji savo santykių istoriją. – Mano vyras buvo visai ne mano “tipas“, aš taip pat visiškai netilpau į jo schemą. Tada aš pastojau. „Jei nebūtume turėję dukters, – svarsto Wolframas Zurhorstas, – tikriausiai būtume išsiskyrę“.

Tačiau į pasaulį atėjo duktė, jie susituokė, o po devynerių metų viskas sugriuvo: vyras jau seniai turėjo meilužę, žmona nuolatos eidavo į rūsį slapta paverkti. Ji prisipirko galybę psichologinės pagalbos knygų, apsilankė daugybėje seminarų, tačiau žodis „skyrybos“ nepaliovė grėsmingai kaboti ties jų santuoka. Ji nepasidavė – dar ir dėl to, kad prieš tai jau buvo dukart pasidavusi.

Kaip žurnalistė, Eva Maria Zurhorst dvejus metus praleido Pietų Afrikoje. „Juodo ir balto“ konfliktas, drauge su patyrimu, kad skirtingos odos spalvos žmonės ilgisi ir trokšta to paties, paskatino ją mesti darbą. „Nebegalėjau rengti radijui trijų minučių trukmės reportažų, tai buvo tarsi realybės prievartavimas“. Grįžusi į Vokietiją po susijungimo ji vienoje Rytų Vokietijos įmonėje buvo atsakinga už personalą ir komunikaciją. „Juodo ir balto“ problema virto Rytų ir Vakarų problema, ir tema vėl tapo pernelyg svarbi, kad būtų galima elgtis su ja kaip vadybininkei.

Ji kaip tik ieškojo naujo kelio, kai užgriuvo nėštumas, vedybos, šeima, didžiulė krizė. Po krizės – pirmoji knyga. „Jokių instrumentų, jokių metodų, jokios išeities, tik kelias“, – rašo ji. Visų pirma – jos pačios kelias, draugų, skaitytojų, klientų – prieš šešetą metų pradėtos psichoterapeutės praktikos kelias yra antrosios knygos tema.

„Išorėje galima rasti tik pribuvėjų. Bet gimti turi pats“, – teigia ji savo knygoje. Ji prieina išvadą, kad netrukdyti padėti sau pačiam – vienintelė tikrai veiksminga priemonė. Kad „su kitu partneriu viskas bus kitaip“ – taip pat netiesa. Tiesa, kad „vienintelis tikras partneris esate jūs pats“. Tas, kas įgyja šią partnerystę, taps partneriu ir kitam – ir tas partneris neturi būti naujas.

„Jeigu tai gali ji, galiu ir aš“ – šiuo principu paremta E.M.Zurhorst sėkmė. Tačiau nauja krizė ateis neišvengiamai. Ir į Zurhorstų šeimą. „Mes nuolat mokomės, – tvirtina Eva-Maria. – Tik mūsų pasaulyje neįprasta taip žiūrėti į santykius. Mokymasis kurti santykius nėra mūsų socializacijos dalis. Tarp mūsų viskas nesiklosto puikiai ir lengvai. Vos tik įveikėme didžiąją santuokos krizę, atėjo kita: aš parašiau bestselerį, o mano vyras kaip tik tuo metu prarado darbą“. Tai taps naujos knygos tema: darbas, nedarbas, baimės įveikimas. „Tačiau mes negalime išgelbėti viso pasaulio“, – teigia Eva Maria Zurhorst. O kas gali?


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 0
2010 03 27

Kaip ryškius lyderius pakeitė pilkos vidutinybės

Pasauliui gelbėti reikia mesijo – ši taisyklė galiojo tūkstančius metų įvairiuose visuomenėse ir teritorijose. Bet dabar kai kas pasikeitė. Blankūs politikai, valdininkai, prisitaikėliai. Kur dingo ryškūs vedliai?

Eilinė darbo diena eilinėje ministerijoje. Aplink didelį stalą susėdusios kelios dešimtys žmonių – tarp jų nemažai užsieniečių. Vyksta ilga diskusija apie tai, kaip x srityje išugdyti lyderio bruožų turinčias asmenybes. Kalbama ištisą dieną, klausomasi įtaigiai šnekančių konsultantų, keičiamasi išmintingomis frazėmis.

Paskui dar vienas kelių dienų seminaras apie tą patį. Pagaliau parašoma stirta popierių, viskas derinama, ir pagaliau lyderystės vystymo planas pasiekia sritį, kuriai buvo numatytas. Nepaisant šios veiklos ir išleistų mokesčių mokėtojų pinigų, lyderių šioje srityje neatsiras nei šiemet, nei kada nors vėliau. Nes vedliai šitaip nekuriami.

Beveidžiai vadai

Tai – ne vidutinės grandies vadybininkų deficitas, tai – kitokios prigimties problema. Lyderių, palyginus, su XX amžiumi, smarkiai sumažėjo. Ar atsimenate, kas šiuo metu yra, pavyzdžiui, Ispanijos premjeras? Jau nešnekant apie tokią svarbią figūrą, kaip visos ES prezidentas – kurio nei pavardės, nei veido, nei kalbų išvis neįmanoma įsidėmėti.

Arba Vokietijos kanclerė Angela Merkel – geras žmogus, dora politikė, tačiau nė iš tolo neprilygsta nedrausmingam, kartais nenuspėjamam, bet vis dėlto įsimintinam savo pirmtakui Gerhardui Shroderiui. O pastarieji britų premjerai – ar nors vienas jų savo asmenybės magija lenkia Margaret Thatcher?

Regis, Vakarų Europa be Nicolas Sarkozy dabar išvis neturi charizmatinių veikėjų. O amerikiečiai lyg užhipnotizuota pelė akis išplėtę tebežiūri į Baracką Obamą, nors užkrautas pasitikėjimo kreditas jį jau ima slėgti. Taip, jis išsiskiria iš savo amžininkų iškalba ir asmeniniu žavesiu, tačiau realių veiksmų kol kas nematyti. O be jų lyderis – kaip vėliava be kariaunos.

Pinigai į balą

Tai kur yra tikrieji lyderiai? Trumpam grįžkime į jau minėtą ministeriją. Po darbo dienos parėjęs namo šios diskusijos dalyvis žmonai pasiskųs, kad tas įkyrėjusias kalbas jis jau girdėjo šimtą kartų. Todėl veltui praleido visą dieną ir žiauriai pavargo.

Dar kalbės apie tai, kad po gražia lyderystės programos vėliava „vaikšto“ nemaži pinigai, kuriuos organizacijai reikia išleisti, o visiems tiems susirinkusiems žmonėms – tvarkingai pasidalinti. Tie pinigai – net ne šalies mokesčių mokėtojų, jie – Europos Sąjungos. Visi viską puikiausiai supranta, todėl niekas nekelia jokių nereikalingų klausimų. Kuo čia dėti lyderiai? Ogi iš tiesų tai – tik graži iškaba, madingo žaidimo pavadinimas. Todėl ši programa – tokia pat ydinga, kaip ir daugelis kitų, „nuleistų iš viršaus“, gerai finansuojamų, tačiau jokios apčiuopiamos naudos neatnešanti.

Tiesiog šiandien pasaulyje madinga tokia utopija – ugdyti lyderius. Po kelių dešimčių metų taps madinga kitokia kryptis. Bet turbūt žmonės amžinai kamuosis bandydami tobulintis, arba kaip dabar madinga sakyti, „investuoti į save“.

Buvo ir anksčiau tokių pedagoginių utopijų. Tarkime, britai ilgus amžius bandė išugdyti džentelmeną. Italai – tobulą žmogų, prancūzai – laisvą. Kai kurios kultūros išvis labiau linkusios rengti pomirtiniam gyvenimui – matyt, dėl šio jau nebeturi jokių iliuzijų.

Spalvotos iškamšos

XXI amžiaus pradžia ateityje bus minima kaip lyderystės guru laikotarpis. Jų daug, jie moka kalbėti ir sukurti regimybę klientui, kad jis už pinigus gaus kažką vertinga. Ar atsimenate, kai Lietuvoje tam tikslui buvo pasitelkti vaikščiojimai basomis per žarijas? Tikrai tikėtina, jog šitaip žmogus atranda daugiau savo kūno ir dvasios išteklių.

Tačiau lyderystė – tai susikalbėjimas su kitais, turėjimas ką jiems pasakyti. Įprastos paskaitos prideda žinių, pratybos – įgūdžių. Bet čia iškyla viena problema. Kai žmogus elgiasi pagal savo charakterį bei prigimtį, jis turi šansą nuolat savo elgesį koreguoti – nukentėdamas dėl klaidų. Kai imama elgtis pagal svetimus patarimus, jie neįtelpa į savą „sistemą“, todėl mažėja ir klaidų korekcijos galimybė. Kitaip tariant, neturėdamas tvirto stuburo netapsi tuo, paskui kurį seks minios. Na gerai, bent jau vienos firmos kolektyvas.

Kaip atsirado ši lyderystės idėja? XX amžiaus viduryje šis žodis jau buvo naudojamas – bet tik labai ryškiems, itin apdovanotiems žmonėms apibūdinti. Dabar pasaulyje per metus išleidžiama daugiau kaip 2 tūkst. rūšių su lyderystės ugdymu susijusių knygų.

Panašu, kad žmonija bręsta dar vienam išsilaisvinimo etapui, ją apėmęs troškimas išsivaduoti nuo mechaninio „vydomojo“ darbo. Kitaip tariant, visi nori kažkaip save įprasminti, būti vadovais – jei ne kitiems, tai bent sau.

O „sau“ yra tokia sudėtinga forma, kai jautiesi laisvas viršininko šešėlyje. Todėl vadovams taip pat nelengva – didėjant pavaldinių vidinei laisvei, jie tampa vis sunkiau valdomi.

Vedliai ir vedamieji

Šiais laikais daugybė žmonių atkakliai siekia nusipirkti ar išmokti vedlio savybių, todėl norint iš jų išsiskirti reikės dar ryškesnių savybių, nei būtų pakakę anksčiau. Vėlgi – kiek tų lyderių išvis reikia? Į šį klausimą sociologai yra pateikę konkretų atsakymą – maždaug 30 procentų. Tiek žmonių turi galvoti, , kurti strategiją – kitiems reikia vykdyti. Tik šitaip normaliai funkcionuos visuomenė.

Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, pasaulį beveik visada tobulino kūrybiška mažuma.

Lyderiai gali ir persiskirstyti, – juos patikrina laikas bei įvykiai, – bet juodą darbą vis tiek reikia nudirbti. Taigi kiekvieną bandyti padaryti vedliu tikrai neverta. Pirmiausia, galima išugdyti ir tamsių gaivalų – tokių pavyzdžių istorija žino. Antra, mada būti lyderiu sukuria lyderio ir aukos kraštutinumus, nekalbant jau apie tai, kad žmogus nuo primestos lyderystės idėjos gali tik kamuotis.

Tada ir dabar

Kita vertus, šiandien išauginti tikrą lyderį net su prigimtiniais duomenimis nėra paprasta. Bet kurioje srityje. Jei pakalbini, pavyzdžiui, muzikos profesionalus, išgirsti tokią priežastį – kaltas greitis. Koks J. S. Bachas galėjo ramiai bręsti, nes laikas tada tekėjo lėčiau. Dabar viskas vyksta pernelyg greitai – naujos žvaigždutės išstumia jau pabodusias, albumai kepami mikliai, kas nespėjo į traukinį – išvis pamirštamas.

Senieji „dinozaurai“ išmiršta, o naujieji “lyderiai“ raitosi kaip unguriai ant karštos keptuvės. Kita vertus, negalima atmesti ir žmogiško faktoriaus – jei staiga, be lyderystės programų pagalbos, išaugs tikrai valingas, ryškus ir gabus asmuo, manote, visi aplinkiniai labai apsidžiaugs? Nieko panašaus. Toks individas ilgai kamuosis smaugiamas savo paties talento. Sustabarėjusi sistema mėgins jį išstumti ar sumenkinti. Nes tikras lyderis sistemai – kaip rakštis. Tokie visada kėsinasi ją peraugti, o vadinasi – reformuoti arba net išardyti.

Kam tada pasauliui išvis reikia lyderių – kad kuris nors smagiau užsimojęs pagaliau jį sugriautų? Šiais laikais jų trokštama dėl padidėjusio nesaugumo jausmo. Daug kam ateitis atrodo miglota, būtų nuostabu, jei atsirastų toks, kuris iškeltų ranką ir pasakytų – eikite ten, būsite išganyti. Panašiai kaip kažkada per garsųjį gaisrą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ – jei ten nebūtų pasitaikęs vienas šaltakraujis pilietis, liepęs visiems elgtis ramiai, panikos apimti žmonės būtų uždusę nuo dūmų ir savo pačių emocijų. Tačiau gelbėtojų atsiranda ne kiekviename gaisre.

Dydis ir įtaka

Kai susirenka grupė G20 – tai yra žmonės, kurie mus vienaip ar kitaip veda – analitikai dažnai gūžčioja pečiais. Nuobodu stebėti, kaip įtakingi vyriai ir moterys susitinka vien tam, kad kartu nusifotografuotų.

Kažką kalba, bet nesusikalba. Neturi kaip vienas kitą įtikinti, šneka bendromis savo pilkų patarėjų surašytomis frazėmis.

Dar nejaukiau kartais žiūrėti į mūsų lyderius –tarp tų pasaulinių jie dažniausiai išvis pradingsta. Netiesa, kad viską lemia dydis. Štai Argentina didelė, o įtakos – nulis. Panašiai ir Australija arba Kanada. O štai Belgija, Danija – mažos, bet reikšmingos. Arba Estija, kuri kitais metais įsives eurą. Esmė paprasta – lyderiai bręsta ten, kur jiems tinkamos sąlygos, kur visuomenė juos iškelia, o sistema nežlugdo.


Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 1
2010 02 25

Top 10: žmogaus proto klaidos

Žmogaus protas yra nuostabus dalykas, rašo Listverse.com. Supratimas, galvojimo procesas leidžia žmogui greitai įsisavinti didelį kiekį informacijos. Pavyzdžiui, kiekvieną kartą, kai mūsų akys yra atmerktos, smegenys nesustojant yra bombarduojamos informacija. Gali atrodyti, kad galvojame apie vieną dalyką, tačiau mūsų smegenys tuo pačiu metu dirba su tūkstančiais pasąmonės idėjų. Deja, mūsų protas nėra tobulas ir yra tam tikrų klaidų, kurias mūsų mąstymas yra linkęs daryti. Jos gali priklausyti nuo mūsų amžiaus, lyties, išsilavinimo, intelekto ir kitų veiksnių.

Klaidingas lošėjo įsitikinimas

Klaidingas lošėjo įsitikinimas – tai tendencija mąstyti, kad praeities įvykiai turi įtakos ateities galimybėms, nors iš tiesų taip nėra. Pavyzdžiui, metant monetą, tikimybė, kad iškris herbas arba skaičius, yra lygiai tokia pati visada (50 procentų), nesvarbu, kad prieš tai dešimt kartų iš eilės iškrito herbas. Ypač tikėjimas, kad praeities įvykiai lems ateities įvykius, tampa ryškus lošiant. Pavyzdžiui, žaidžiame ruletę. Keturis pastaruosius kartus buvo išsukta juoda spalva, todėl dabar turėtų būti raudona. Teisingai? Ne! Nepaisant to, kokia spalva buvo išsukta prieš tai, tikimybė nuo to nesikeičia. Ji lygi 47,37 procentams (18 raudonų langelių iš 38). Nors tai akivaizdu, toks klaidingas lošėjo įsitikinimas ne vieną privertė pralošti dideles pinigų sumas.

Reaktyvumas

Reaktyvumas – tai žmogaus elgesio tendencija elgtis kitaip, kai jie žino, kad yra stebimi. 1920 m. „Hawthorne Works“ kompanija finansavo tyrimą, kad pamatytų, kaip šviesa veikia darbuotojų produktyvumą. Tyrimų rezultatai atrodė neįtikėtini. Tačiau pasibaigus tyrimui ir pakeitus apšvietimą, darbuotojai pradėjo dirbti taip pat, kaip ir anksčiau. Taip atsitiko todėl, kad darbuotojų produktyvumas išaugo ne dėl apšvietimo, o todėl, kad jie buvo stebimi. Tyrimas įrodė žmogaus reaktyvumą, kad jis pakeičia elgesį, kai jaučia, jog yra stebimas.

Pareidolija

Pareidolija – tai žmogaus proto savybė priimti atsitiktinai susidariusius vaizdus ar garsus kaip konkretaus žinomo objekto vaizdą arba garsą. Tipiškas pavyzdys – tai objektų matymas debesyse. Bendras pareidolijos bruožas, kad vaizdiniai ir garsai kyla iš neutralių objektų, kurie neturi paslėptos minties, ją sukuria žiūrovo pasąmonė.

Įdomus faktas: Roršacho testas, paremtas pareidolija, yra naudojamas atskleisti žmogaus psichologinę būseną. Pacientui rodomos įvairios dėmės ir jis turi pasakyti, ką jose mato. Atsakymai yra analizuojami ir taip bandoma išsiaiškinti vidines žmogaus mintis.

Įsitikinimas

Žmogaus tikėjimas iš troškimo, didelio noro ar tvirto įsitikinimo lemia žmogaus elgesį. Jis nesąmoningai elgiasi taip, kad jo tikėjimas išsipildytų. Pavyzdžiui, aš tikiu, kad, jei blogai mokysiuosi mokykloje, tai sumažins mano galimybes studijuoti, todėl gyvensiu vargingai. Kadangi taip galvoju, taip ir atsitinka. Kitas dažnai pasitaikantis pavyzdys: aš manau, kad mano santykiai su antrąja puse nepasiseks, todėl pradedu kitaip elgtis. Pasikeitęs elgesys neigiamai veikia santykius ir jie nutrūksta. Tuo naudojasi psichologai. Jie į mūsų smegenis „implantuoja“ idėją, kuri išsipildo, nes mes tikime, kad taip turi nutikti.

Įdomus faktas: ekonominė recesija taip pat yra susijusi su žmonių įsitikinimu. Kai buvo paskelbta apie galimą krizę, jos dar nesijautė, nes tam reikėjo mažiausiai šešių mėnesių. Tačiau žmonių panika iš tiesų sukėlė recesiją daug anksčiau.

Halo efektas

Halo efektas – tai žmogaus tendencija interpretuoti dabartinius žmogaus veiksmus kaip buvusių veiksmų pasekmę. Pavyzdžiui, mano pasamdytas darbuotojas Biffas tris pastarąsias dienas vėluoja laiku atvykti į darbą. Tai pastebėjęs darau išvadą, kad Biffas yra tinginys ir jam nerūpi darbas, nors gali būti daugybė pateisinamų priežasčių, kodėl jis vėluoja į darbą (gal nepasirodė Biffo auklė, o gal sugedo jo mašina). Žmogaus protas linkęs dėl vieno neigiamo aspekto neigiamai „nupiešti“ ir visą žmogaus asmenybę.

Įdomus faktas: Halo efektas dažnai lemia ir asmenybės vertinimą. Dažnai galvojama, kad patrauklūs žmonės vien dėl savo išvaizdos gali pasigirti laimingu gyvenimu, sėkme ir protu. Patraukliems žmonėms tai tampa įsitikinimu, jog jie privalo tą pasiekti, todėl dažnai jiems pavyksta gauti geresnį darbą ar atlyginimą.

Bandos mąstymas

Bandos mąstymas – tai tendencija prisitaikyti ir sekti daugumos nuomone, taip jaustis saugesniam ir išvengti konfliktų. Dar žinoma kaip „minios psichologija“ paaiškina, kodėl tokiomis populiariomis tampa trumpalaikės drabužių, hobių, stilių mados.

Įdomus faktas: daiktai, kurie yra nepatrauklūs ir niekada neatrodė galintys tapti madingais, šiais laikais tampa populiarūs būtent dėl bandos mąstymo.

Maištingas mąstymas

Maištingas mąstymas yra potraukis nesutikti su kieno nors norais ar patarimais, net jei jie būtų teisingi, vien tam, kad apgintume savo teisę rinktis. Toks maištingas mąstymas itin būdingas paaugliams, bet taip pat taikomas ir kovai su valdžia. Toks mąstymas kyla egzistuojant draudimams, nes žmonės linkę norėti to, kas jiems neleidžiama.

Įdomus faktas: pasinaudojus „atvirkštine psichologija“ ir naudojantis žmogaus maištingu mąstymu, galima jį priversti padaryti tam tikrus dalykus. Ypač ši priemonė naudojama vaikams.

Apsiskaičiavimas

Pastebėta, kad žmonės yra linkę mokėti už daiktus ar paslaugas mažiau ir dažniau nei daugiau, bet rečiau (nors pastarasis variantas būtų naudingesnis). Taip pat kaip ir daugiau žmonių rinktųsi dabar gauti dvidešimt litų, nei gauti šimtą po vienerių metų. Nors logiškiau būtų rinktis didesnę sumą, žmogaus protas sako priešingai.

Įsipareigojimo jausmas

Įsipareigojimo jausmas verčia žmones įsipareigoti nesėkmingoms idėjoms ir siekiams net tada, kai tampa akivaizdu, kad iš to nebus jokios naudos. Pavyzdžiui, jūs visą gyvenimą taupote pinigus nuosavam verslui. Kai galiausiai jį pradedate, tampa aišku, kad jis bus nesėkmingas. Tačiau vien dėl to, kad jūs visą gyvenimą jam taupėte, jums atrodo, kad dabar privalote į jį investuoti dar daugiau.

Placebo efektas

Placebo efektas – tai tikėjimas, kad jokio poveikio neturintis vaistas gali padėti išgyti. Buvo atlikti medicininiai tyrimai, kai vietoje tikrų vaistų pacientams buvo duodamas cukrus, ir šie manydami, kad tai yra tikri vaistai, iš tiesų pasijuto geriau. Placebo efektas vis dar yra medicininė paslaptis ir dar nėra aišku, kaip iš tiesų poveikio sveikatai neturintis vaistas pagerina žmogaus savijautą.


Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika    Komentarų: 1
Puslapiai:«123»