Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

Taip nelaužyk sau rankų, kaip beržo šakas
Kad laužo užrūstintas vėjas.
Tau dar liko sūnų; kas tėvynę praras,
Antros neišmels apgailėjas.

Ten už upių plačių žiba mūsų pulkai:
Jie mylimą Lietuvą gina
Kam nusviro galva, tam dangaus angelai,
Vainiką iš deimantų pina.

Daugel krito sūnų, kaip tų lapų rudens
Baltveidės ai verks, nes mylėjo!
Bet nei bus, nei tekės Nemune tiek vandens,
Kiek priešų ten kraujo tekėjo.

Vedė Vytautas ten didžiavyrių pulkus
Ir priešų sulaužė puikybę:
Už devynes mares, už tamsiausius miškus
Išvarė kryžiuočių galybę.

Saulė leidos raudona ant Vilniaus kalvų,
Kai duobę kareiviui ten kasė:
Ir paguldė daug brolių greta milžinų,
O viešpats jų priglaudė dvasią.

Oi neverk motušėle, kad jaunas sūnus
Eis ginti brangiosios tėvynės,
Kad parvirtęs kaip ąžuolas girių puikus
Lauks teismo dienos paskutinės.

(P.S.: dvi paskutinės stulpelių eilutės kartojamos du kartus)

• 322 views
• 0 Komentaras