2009 06 30

Lietuviai išbandė B.A.S.E. nuo 960 metrų aukščio uolos

Kartą paragavęs negali sustoti! Dabar Klaipėdos parašiutininkų klubo narys Gytis Skučas šypsosi. Tačiau neseniai Norvegijoje, neslepia, iš baimės drebėjo kojos. Gytis ir trys kolegos atliko po septynis-aštuonis B.A.S.E. šuolius vienoje gražiausių pavojingiausiam sportui skirtų vietų – nuo 960 metrų aukščio Kjerag uolos.

Ekstremalas.lt rašė, kad užsienyje gyvenantys lietuviai jau anksčiau yra išbandę B.A.S.E. bent vienas jų, vilnietis Jurijus Gračiovas, 2005 metais žuvo.

Gytis, taip pat Klaipėdos bei Kauno parašiutininkų klubo nariai Robertas Rezgevičius bei Alvydas Samuolis – bene pirmieji Lietuvoje gyvenantys ekstremalai atlikę beiso šuolius.

Kartu su klaipėdiečiais bei kauniečiu, ekstremalų potyrį pirmą kartą išgyveno ir JAV gyvenantis lietuvis – Tadas Šimonis.

Keturi vyrai parašiutu yra atlikęs po1000-1500 šuolių.

Nuostabaus grožio fiordą “kontroliuoja” “Stavanger B.A.S.E.” klubas: “Toje vietoje galima šokinėti tik parodžius dokumentus, jog atlikote bent 250 šuolių parašiutu, išklausius instrukciją bei mokymo kursą.”

Šokti neatkalbinėja, tačiau neretai, peržiūrėję filmuotą medžiagą, kurioje yra įamžinti ir nelaimingi atsitikimai, abejojantys persigalvoja.

“Matėme, kai žuvo italas, – vieną tragišką istoriją prisiminė G.Skučas. – Jis apgavo, jog namuose paliko parašiutininko knygelę, kurioje oficialiai fiksuojami šuoliai. Tik po mirties paaiškėjo, kad italas parašiutu buvo šokęs tik du kartus!”

Lietuviai matė, kai viena beiserė beveik visą laiką skriejo žemyn galva, jai taip ir nepavyko persisverti ore ant pilvo bei atitrūkti toliau nuo uolos krašto, o po to per vėlai išskleidė parašiutą ir žuvo. Tiesa, patyrusiems parašiutininkams nėra itin sunku ore valdyti kūną.

“Ryžto ir noro netrūko, – šypsojosi G.Skučas. – Tačiau prie uolos krašto kojos virpėjo smarkiai”.

Šioje vietoje “Stavanger “B.A.S.E.” klubas siūlo šuolius nuo 18 uolų. Kjerag ir Smellveggen aukščiausios – po 3150 pėdų. Tiesa, Kjerag, jei šoksi tiesiai žemyn, maždaug 600 metrų aukštyje yra atsikišusi uolos atbraila. “Todėl laisvas kritimas, priklausomai, kaip išlaviruosi kūnu, kol išskleisi parašiutą, gali trukti nuo 10 iki 17 sekundžių, – ekstremalias akimirkas prisiminė G.Skučas. – Ten labai gražu, tačiau yra tik nedidelis plotas nusileidimui”.

Kjerag – viena saugiausių vietų B.A.S.E. šuoliams. Iki šių metų buvo atlikti 28903 šuoliai: 95 baigėsi traumomis, 9 – mirtimi. Ekstremalas.lt primena – B.A.S.E. – pati pavojingiausia pasaulyje sporto šaka.

Beiso šuoliams Kjerag tinkamas oras. Neparankus tik itin retai čia pučiantis rytų vėjas, kuris gali nunešti parašiutą į uolą, arba žemai “plaukiojantys” debesys.

“Visi mūsų šuoliai buvo labai skirtingi, – Ekstremalas.lt prisipažino Gytis. – Kelis kartus šokome per lietų, taip pat pranėrėme debesis.”

Po šuolio grįžti ant kalno su maždaug 10 kilogramų svorio manta prireikė 2 valandų. Kiekvienas ekstremalus malonumas kainavo po 200 litų. Į kainą įskaičiuota ir garsios amerikiečių firmos “APEX” įrangos nuoma. Parašiutą sulankstydavo tą darbą atliekantys profesionalai “pakeriai”.

Ar parašiutininkai pajuto skirtumą? Ar jiems taip pat, kaip tvirtina visi B.A.S.E. išbandę parašiutininkai, buvo baisiau nei šokti parašiutu iš lėktuvo?

G.Skučas neslepia: “Taip! Iššokęs iš skrendančio lėktuvo iškart įgauni pagreitį, turi daugiau laiko, atsarginį parašiutą. Beise pirmąsias dvi sekundes kūnas skrieja lėtai, tik po to, pasinaudodamas oro srovėmis, juo gali sklęsti. Ir parašiutą reikia ištraukti tinkamu laiku!”

Beiserio įranga – minimali. Parašiuto sulankstymas primena tradicinio, bet atsarginio parašiuto sulankstymo technologiją: “Ne, baimės, kad parašiutas neišsiskleis nebuvo. Beiseriai dažniausiai žūsta tik per vėlai ištraukę raištį, nesuvaldę parašiuto ir atsitrenkę į uolas”.

Vieno įspūdingiausių pasaulyje Kjerag uolos beiso istorija prasidėjo 1994 metais, kai Steinas Edvardsenas, atlikęs vos du šuolius beisu, pamatęs fantastiško grožio fiordo nuotrauką, nusprendė nušokti žemyn su parašiutu. Tai jis įgyvendino po dvejų metų, o kai apie tai pasklido internete, kitais metais Kjerag buvo atlikta 400 šuolių.

1995 metais Steinas su kolega Alexu įkūrė Norvegijos B.A.S.E. asociaciją, o po metų, vasarį pradėjo veiklą. Tačiau du metus iš eilės žuvo po beiserį.

1999 metais buvo atlikti net 2850 šuoliai nuo Kjerag, tačiau žuvo du beiseriai. Kitais metais – vėl du. Prasidėjo konfliktai su policija.

2000 metų gruodį buvo įkurtas “Stavanger B.A.S.E. Klubb” ir 2001 metais buvo atlikta 1600 šuolių, beiseriai patyrė tik septynis incidentus, o žuvusiųjų nebuvo. 2002 metais žuvo vėl du beiseriai ir tuomet “Stavanger B.A.S.E. Klubb” priėmė griežtas taisykles: šokinėti gali ekstremalai atlikę bent 250 šuolių parašiutu. Be to, neišbandę bent 15 beiso šuolių, privalo išklausyti instrukciją, susipažinti su vaizdo medžiaga.

Beiserio įranga sveria apie 10 kilogramų. Krepšius, kuriame buvo laikomas vandens buteliukas, prieš šuolį užsikiša už nugaros.

Ant galvos – šalmas su mini vaizdo kamera. Beiseriai neturi specialios aukštimačių įrangos. Nes stebėti aukštį – nelieka laiko. Tam yra akys ir skaičiavimas. Akimirkos užsisvajojimas – gali kainuoti gyvybę.

“Šokinėdami iš lėktuvo su parašiutu greit įprantame, atsipalaiduojame, žinome, kaip viskas bus, – prisipažino G.Skučas. – Beise buvo baisu prieš kiekvieną šuolį.”

Tačiau grįžus iš Norvegijos, neslėpė parašiutininkai, vėl norisi paragauti B.A.S.E. teikiamo adrenalino skonio. Lietuvoje? Gytis atviras: mūsų šalyje yra tik kelios vietos – televizijos bokštas, didžiausias dangoraižis.

Tačiau, šypsosi klaipėdietis, nesinori juokinti žmonių: reikia dar daug mokytis. Šokinėti nuo antenų, pastatų nelengva: “Dažnai po šuolio mieste nusileidimui lieka labai mažas plotas. Todėl nenorime pakibti ant antenos, medžio ar stogo”.

Europoje yra beiseriams puikių vietų Italijoje, Šveicarijoje. Tačiau Gytis ir jo kolegos jau vėl svajoja apie Norvegiją. Mirties baimė? Gytis purto galvą: Kjerag beiseriams viena saugiausių vietų – tikimybė žūti tik 0,031 procento.


Parašiutizmas, BASE    Komentarų: 0


Turite ką pasakyti į temą? Komentuokite!