Ryškiai per daug šiais laikais Lietuvoje pesimizmo, savęs ir ypač kitų smerkimo ir kritikavimo, tad pabandysiu įlieti gerų minčių, žodžių lašą į tą dervos kubilą 🙂

Žinoma daugelis pagrįstai gali smerkti Lietuvos kariuomenę kaip organizaciją dėl kažkokių nesusipratimų tarkim privalomojoje tarnyboje. Iš pačią tą prievolę pagrįstai smerkia, nes tikrai kraupokas vaizdas kokių prigaudo, prirenka ten… atsiprašau už išsireiškimą… atmatų 🙁 Panašumo yra, kad koks 60% nė valstybinės kalbos nemoka, nes surankioti iš visokių pro rusiškų parubežių ir realiai, kaip pašiepiančiai pavaizduota buvo seriale „Garbės kuopą”, nelabai nusimanančių kas tai per daiktas ta automatinė skalbimo mašina ar kam skirtas dantų šepetukas…

Mokomajam pulke kartas nuo karto apsilankau ir taip su gailesčiu nužvelgiu žygiuojančią į ar iš pratybų „karių” koloną – mažiukai kažkokie visi, susmukę, apšepę… Visi įsigudrinę visokių a la sveikatos apribojimų prisirankioti į bilas… varge varge atrodo – klipatų armija… Tokie ir į gatves išeina, liūdna įvaizdi visuomenėje stimuliuoja. Tad tikrai visiems būtų geriau, jei greičiau pereitumėm išimtinai prie profesionalios kariuomenės.

Tarp liktinių, seržantų ir karininkų, karių savanorių ar šaulių taip pat pasitaiko ne kokių pavyzdžių – kažkas atsainiai, tik „nuo algos iki algos”, atsiduoda tarnybai, kažkas išgeria ar susimuša, kažkas išaugęs be moralinių vertybių ir garbės kodekso, ne labai ir rimtoje tarnyboje sugeba persiorientuoti… Bet tokių tikrai ne dauguma 🙂 O svarbiausia tai, kad kariuomenė tėra visuomenės %, atspindys. Tad jei pūva kažkas mūsų visuomenėje, tai to apraiškos aptinkamos ir kariuomenėje. Todėl nereikia dramatizuoti, jei tarp 1000 kari identifikuojamas koks 1 narkomanas, kai tuo tarpu visiems „normalu”, kai tarp civilių tame pačiame tūkstantyje tų narkomanų galima priskaičiuoti gal 10, gal ir daugiau 🙂

Tad pagaliau norčiau pasisakyti pagal straipsnio temą, kad kariai, buvimas kariu, tarnyba kariuomenėje – bet kokiu atveju kur kas geriau nei visą kitą 🙂

Imkime technologijas. Na visuomenė, civiliai moksleiviai ir studentai, šiaip jaunesnioji karta gan imlūs įvairioms technologijoms, bet dažniausiai vis tiek gana siaurai, specifiškai – jei žmogus žmogus kompiuteristas (tarkim technikas), tai mažai tikėtina, kad jis dar lygiai taip pat sėkmingai įsisavinęs automobilių mechaniką, alpinizmo įgūdžius ir tarkim meistravimą ko iš medienos 🙂 O vat kariai dažniausiai būną gan universalūs ir net jei kažkas ne pagal jų specialybę, bet vistiek drąsiai imantys ir įsisavinantys naują dayką, tarkim džipą, ginklą, elektroninį prietaisą ar ekipuotės detalę. Nes visi taip ugdomi ir patys save ugdo – sugebėti praktiškai bet ką, bet kokioje situacijoje. Nepasimesti, nenuvilti, pasiekti tikslą nepaisant kliūčių!

Juoką kelia garsūs kai kurių personų populistiški šūkaliojimai, kad kariuomenė – avinų banda ir išvis nereikalinga, ne praktiška institucija 🙂 O Jūs pabandykit pavaldyti patys tas modernias technologijas (ryšiai, radarai, priešlėktuvinės gynybos sistemos ir t.t.), sugebėkite įvaldyti ir neblogai naudotis tarkim 5 – 8 ginklus, naktinio matymo prietaisus, artileristų liniuotes ir t.t. 😉

Toliau labai rimtas argumentas – sveikata. Karių bendroji sveikata, fizinė forma, sveikos gyvensenos logika – tai milžiniškas pliusas dabartinėje visuomenėje, kur kažkokia kvaila mada tapo sirgti… Baisu žiūrėti, kai jauni žmonės, tarkim 18 – 25 metų taip skundžiasi būtomis ir nebūtomis ligomis… kam stuburas iškrypęs, kam širdis permuša ar spaudimas aukštas, kas nepabėga ar nepakelia nieko demonstratyviai… Žinoma, juk tinginiauti paprasčiau. „Sportuoti” spaudant klaviatūros klavišus, kompiuteryje įdiegus žaidimą „Olimpinės žaidynės” 😀

O kariai, visi be išimties, nuolat tikrinami griežtų med. komisijų ir laikosi fizinių normatyvų testus. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet beveik visi pasportuoja, prisilaiko sveikos gyvensenos filosofijos, higienos aukštų normų ir t.t. Nes patys pamato, pajunta tinkamoje aplinkoje – kariuomenėje viso to naudą, geresnę savijautą, puikų pojūtį įveikūs savę, savo „negaliu” ribas, pakėlus galimybių kartelę aukščiau. Tarpukaryje visuomenė buvo protingesnė… bent jau moteriškoji jos pusė 🙂 Nes visuotinai vyravo požiūris „netarnavęs – ne vyras”. Ir ne todėl, kad kariai gražiai žygiuoja ar taikliai šaudo. Tai mažiausia rūpi kuriant šeimas. Svarbiausia – kariuomenė ta vieta, kur didžiausia tikimybė susirasti SVEIKĄ vyrą. Sveiką savo kūnu ir dvasia. Tokį, kurio petys taps rimta atrama gyvenime. Ir labai keista dabartinių merginų paikumas – pasidavimas kažkuokių „gražuoliukų”, bet realiai nevykėlių, tuščių asmenybių vilionėms… „Ė… kiaune… šok į mašiniuką, varom y Palangą” 😀 Ech… vėliau daugelis jų gailisi ne tuos prioritetus pasirinkę, supratę, kad mašina ar piniginė – tai tik fasadas, o gyventi teks su žmogumi. O jei žmogaus… nėra? Nėra asmenybės, nėra stoto, sveikatos, „galvos ant pečių”? 🙂

Išsilavinimas. Jo pas karius daug ir įvairiapusiško. Karyba nėra vien tik atsispaudimų darymas ir mokėjimas šaudyti 🙂 Tai didelė organizacija su daug labai net protingų žmonių, turinčių po kelis aukštojo mokslo diplomus ar šiaip didelę gyvenimišką patirtį. Čia dirba, tarnauja administratoriai, finansininkai, IT specialistai, inžineriai, chemikai, vertėjai, kalbininkai ir daugelio kitų profesijų atstovai. Ir kariuomenėje niekas nestovi vietoje. Tai bene dinamiškiausia darbovietė – visi pastoviai kelia kvalifikaciją, yra siunčiami į įvairius kursus, gilina savo žinias ir įgūdžius savarankiškai ir t.t. kaip jau minėjau aukščiau, kariai, akivaizdu, lyginant su vis bukėjančia vartotojų visuomene, paprastai išmano kur kas daugiau ir įvairesnių mokslų, turi gabumų ir apsukrumo rasti išeitis, sprendimus net sudėtingiausiose situacijose. Už tai savi kariai senesnėse vakarų demokratijose yra labai gerbiami, išėję į pensiją tarkim, graibstyte graibstomi verslo kompanijų, kaip puikūs darbuotojai, nes išsilavinę, disciplinuoti, išradingi. Ir Lietuvos kariai vertinami misijose, pratybose užsienyje už tokias savybes, už protą, apsukrumą, ambicijas atlikti pareigas puikiai. Bet tik ne marijos žemėje… Na nieko, kada nors ir pas mus pribręs teisingas požiūris į vertybes, teisingas suvokimas visuomenėje kas yra kas iš tikro.

Moralė – iš principo tai visos kariuomenės fundamentas. Bent jau turėtų būti 🙂 Gailą, kad vis kas nors pagriauna tuos pamatus, bet irgi kaip minėjau – tai tik visuomenės pūlinių atspindys galų gale 🙂
Vieni ateiną į kariuomenę, nes gal gimė ir atsinešė tą „kitokią” vertybių skalę jau kraujyje, genuose. Kiti užsaugo teisingai orientuotoje aplinkoje. Tretieji tik tarnyboje, darbe kariuomenėje susiformuoja tvirtesnius moralinius, dorovinius principus, garbės kodeksą.
Nėra kitos tokios organizacijos, nei verslo, nei visuomeninės valstybėje, kurios narius saistytų ne vien kažkokia priesaika ar įsakymai, o realus bendruomenės pojūtis, kad esi ne vienas, kad tai ką darai, kuo tiki yra teisinga, kad visuomet gali pasikliauti savo draugais, kolegomis, kad nedvejodamas jiems ištiesi pagalbos ranką ir žinai, kad to paties sulauksi atgal esant reikalui. Ir ne vien poligone, pratybose – kariškiai dažnai susiburia į specifinisu draugų, bendraminčių ratus, kartu švenčiančius ar liūdinčius, padedančius vieni kitiems ir civiliniame gyvenime. Nemanau, kad mūsų susiskaldžiusioje ir kažkokia liguista neapykanta, pavydų persmelktoje visuomenėje dažni pavyzdžiai, kai kažkas kažkam padeda be išskaičiavimo. O tarp kariškių tai kažkaip savaime suprantama dažniausia.
Išvis kariškiai, policininkai, gaisrininkai – didvyriai natūraliai, net nelaukiant išskirtinių poelgių, situacijų! Mes einame ten, iš kur kiti bėga – į gaisrą, į susišaudymą, šokame į ledinę upę gelbėti skęstančio! Kur dažnas civilis pastovės, palinguos galva… ne mano… neskauda… mes nepraeisime pro šalį, ne todėl, kad kažkas liepa, o dėl iki kaulų smegenų įsismelkiančio kodekso, kurį net sunku paaiškinti.

Dar daug daug galėčiau gero pasakyti apie tarnybos Draugus, apie mūsų specifinį jumorą, požiūrius, neabejingumą politiniams, ekonominiams įvykiams šalyje, atsparumą negandoms ir gyvenimo iššūkiams, bei kitus pranašumus, bet… bet nežinau ar kas iš skaitančių išvis supras apie ką aš čia 😀 Todėl bene kas dieną kylą po idėją, po panašų „straipsnį” galvoje, bet jie ir lieka ten… nes rankos kažkaip nekylą rašyti… nesupras… neįvertins… net atvirkščiai – pasmerks, kaip visad 🙂 Tad gal ir nebesiplėsiu. Sumum sumarum – TĄ reikią PAJUSTI… Kas nebuvo… nežinos…

• 362 views
• 1 Komentaras