Sausio 22-osios rytas prasidėjo labai malonia staigmena – mano brangiausioji, kaip visada su dideliu entuziazmu ir išradingumu, įsigudrino išslapstyti „gimtadienio geocache” užuominų lapelius ir mano kelionė po tarnybos namo prasidėjo  su šypsena nuo ausies iki ausies, radus pirmąją užuominą savo kuprinėje 🙂 Toliau užuominos ir užduotys vedė iki mūsų pašto dėžutės ir iki elektros skydinės, o paskutinioji – iki namuose ant sienos kabančios plieno rožės, kur manęs laukė dovana (cake) (party) Ech, mergaitė :*

Toliau dienos eigoje laukė įprasti darbai ir reikalai, o vakare planavome važiuoti į Kėdainius, pageocach`inti senamiestyje ir pabandyti patekti ant „baltųjų kalnų„. Šis pasiūlymas labai natūraliai ir logiškai nuskambėjo iš draugų lūpų, bet širdyje žinojau, kad neapsieita ir be draugės organizavimo, nes ji dažniausia per mano gimtadienius stengiasi surinkti į krūvą kuo daugiau mano artimiausių draugų (hug) (sun)

Sulaukus pirmųjų draugų iš Vilniaus ir besiruošiant kartu važiuoti į Kėdainius, visai netikėtai dar aplankė brolis su sūnėnu (party)

Neprivažiavę Kėdainių pasukome į pramoninį rajoną ir ieškojome pakankamai originalios susitikimo su kitais, atvažiavusiais iš Panevėžio, vietos – kapinių 😀 Čia radome draugus, jau apšilusius, nes nemenkame šaltyje mūsų jau laukė apie pusvalandį 🙂

Čia realiai nuoširdžiai nustebau, kai buvo uždegtas gimtadienio tortas ir šaudomi „fejerverkai” – į CocaColą mėtomos Mentos pastilės :D, nes mano galvoje jau sukosi mintys apie Kėdainių „kalnus”, o ne apie gimtadienį (chuckle) Ačiū, chebra (clap)

Pasivaišinę tortu ir ne tik, patraukėme į „Alpes” – greta „Lifosos” fabriko iš technologinių atliekų gaminant trąšas pilamus fosfogipso kalnus, kurių čia jau prisikaupę virš 22 milijonų tonų ir vietomis šie balti dirbtiniai kalnai siekia 60 metrų aukštį! 8-|

Kai kurie iš mūsų čia lankėsi pirmą kartą, o kai kurie buvę dešimtis kartų, bet, manau, visiems panašiai – kai užlipi ant pirmų šlaitų ir pamatai vis tik kokie milžiniški to gipso plotai čia plyti aplink, negali nesistebėti 🙂

O ir šlaitų statumas… kad ir neaukštas, keli metrai, bet vos ne stačia siena kyla auktyn, tad nuo pirmų žingsnių susidūrėme su ropojimu aukštyn ir pagalba vienas kitam (rofl)

Perėję mažuosius „kalnagūbrius” ir lomas su užšalusiais vandens telkiniais, patekome ant pagrindinės „magistralės”, kuria didžiuliai sunkvežimiai kas ~10 min dieną naktį veža ir veža naujas fosfogipso tonas išvertimui ir šių „kalnų” didinimui. Sako, 5500 tonų „priaugina” kasdien…

Nuo šitų mašinų šviesų pradėjom slapstytis, sušokdami į kokį pakelės griovį ar sniego duobes, nes juk kam mums problemos, jei sugalvotų iškviesti apsaugą ar pan 🙂 Taip, beeidami ir nuolat besislapstydami, pasiekėme pirmą ryškesnį virš bendro masyvo iškilusį „kalną” 🙂 Kurį, žinoma, nutarėme „šturmuoti” 😀

Sulipti, tai sulipome, pasilaikydami trosų, bet tuomet „susišvietė”, kad galima ir net reikia… pult ant užpakalių ir nučiuožti žemyn stačiausiu šlaitu žemyn 😀 Taip sakant, kaip tarėm, taip ir padarėm, juk daug proto tam nereikia 🙂

Pradėjom čiuožti… 10 m ok, 20 ok… įgaunam pagreitį… mąstom, kad, va, nusitversim tų krūmokšnių ir sustosim… realybė parodo, kad tai ne taip lengva 😀 Čiuožiam toliau, statumas didėja, greitis irgi… Darosi neberamu kuo čia viskas baigsis ir kaip reiks sustot  (think) Ir pagaliau kulverstis į kažkokius bruzgynus apačioje… iš paskos atsiridenusios merginos spyris batu į galvą… guliu… galvoju – keista, kad dar kokiais šonkaulių lūžiais nesibaigė, nes apsitrankymo, greičio ir jėgos buvo nebejuokingai 🙂 Ech… (emo)

O toliau protas parodė kitą faktą, kad ši idėja nučiuožti buvo pakankamai kvaila, nes dabar reiks užlipti atgal į aukštą ir statų šlaitą 😀 Na, šiaip ne taip lipome, slydome, vėl lipome ir užlipome 🙂 Ir toliau tęsėme kelionę per Kėdainių „kalnų masyvą”.

Daugelis jau su tinkama apranga – slidininkų šiltomis kelnėmis, bachilais, atitinkamomis striukėmis ir pirštinėmis, tačiau per kelias valandas vis tiek visi daug prisivoliojome lipdami ir slysdami, gulinėdami sniege, o aktyviai judant prilindęs sniegas greit tirpsta nuo šiltų kūnų bei dėl nemenko aplinkos šalčio (buvo apie -19) greitai šąla, tad rūbai ir ypač pirštinės ėmė stingti „į ragą” ir bendrai darytis šalta, tad apie 3 val nakties pasukome link mašinų nepasiekę aukščiausių šlaitų.

Visi pavargo nuo tikrai nemažų pastangų lipant ir slystant ir vėl lipant į apledėjusius šlaitus, bet užtat gimė puiki idėja – kitą kartą čia sugrįžti ir atsivežti iš, tarkim, „MontisMagia” išsinuomotus antbačius „kates” bei ledkirčius (muscle) ir realiai pasitreniruoti kopimo į apledėjusius šlaitus technikos, nes sąlygos čia tam idealios. Keista, kad niekas to neišnaudoja (wait)

Žodžiu, gimtadienio diena susiklostė super 🙂 Neskaitant vienos blogybės, kad nenumaldomai senstu :D, tai visa kita tiesiog super. Gyvenimas – jėga!

• 514 views
• 0 Komentaras