Pačiame Žemaitijos viduryje, gražioje vietoje netoli Platelių ežero, slepiasi šiurpus Šaltojo karo palikimas – buvusi sovietų kariuomenės raketų bazė. Iš šios vietos buvo galima nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kurį Europos miestą. Ilgus metus vietos gyventojai galėjo tik įtarti, ką slepia Plokštinės miškai, bet dabar ši bazė atvira visiems smalsuoliams – kiekvienas, nebijantis prietemos, požemio vėsos ir slegiančiai mažų erdvių, gali pabandyti porai valandų įlįsti į sovietų kario, prižiūrinčio pragariškai pavojingus užtaisus, kailį.

Raketos – galingesnės nei numestoji ant Hirosimos

Nepasidomėjęs, kaip atvažiuoti į Plokštinės požeminė balistinių raketų su termobranduoliniais užtaisais paleidimo bazę, kelio lengvai nerasi. Buvusį sovietų strateginį objektą slepia miškas, iki jo reikia ne vieną kilometrą kratytis poprasčiu keliu: iš pradžių – žvyrkeliu, po to – per betono luitus. Ant kelio buvo pilamas tas gruntas, kurį kareiviai iškasė rankomis, įrengiant šachtas.

Netrukus patenkame į saulės nutviekstą proskyną, kurioje būriuojasi daugiau nei pusšimtis žmonių. Tarp jų – ne vien lietuviai. Bazė traukia ir kaimynus, ir turistus iš tolimesnių Vakarų šalių, norinčius pažiūrėti, iš kur sovietai prieš kelis dešimtmečius taikydavosi į jų kraštus.

Sumokame po 5 Lt ir keliaujame į tinklu bei spygliuota viela aptvertą ir žole apaugusią aikštelę. Anksčiau apsauga esą buvo kur kas solidesnė – jos buvo net šešios linijos: naudota signalizacija, aukštos įtampos (naktį – 1700, dieną – 220 voltų) elektros srovė.

Aikštelės kampuose virš žemės lyg didžiulių grybų kepurės iškilę keturi gelžbetoniniai kupolai, dengiantys raketų paleidimo šachtas. Specialiems mechanizmams juos bėgiais patraukus į šalį, iš po žemės turėjo išlėkti raketos. Tam būtų pakakę 30 min.

Kiekvienos iš šių raketų termobranduolinės galvutės galingumas buvo keliasdešimt kartų didesnis už bombos, kurią amerikiečiai numetė ant Hirosimos. “Little Boy” galingumas prilygo 13-18 kilotonų trotilo, “žemaitiškų” raketų – nuo 1-1,3 iki 2-2,3 megatonų.

Viena tokia raketa galėjo sulyginti su žeme bet kurį Europos didmiestį. Jos skrydžio nuotolis siekė iki 2280 km, paklaida – vos puskilometris, startinė masė – iki 42,2 tonų, kovinės dalies masė – iki 1630 kg.

Priklausomai nuo politinės situacijos, raketos būdavo nukreipiamos į NATO nares Europoje – Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją. Kryptis būdavo keičiama kas trejus-ketverius metus.

Plėšikai nepanešė tik generatoriaus

SSRS ginkluotųjų pajėgų raketų bazė iškilo Žemaitijos nacionaliniame parke, Plokštinės miške netoli Platelių ežero,13 km į šiaurę nuo Plungės. Vieta – miškinga, mažai apgyvendinta, virš jūros lygio iškilusi apie 160 m, apsupta pelkių, kuriose gausu geležies – dėl jos vaizdas optiniuose taikikliuose susiliedavo ir trukdydavo iš viršaus aiškiai matyti įtvirtinimus.

Tai pirmoji kovinė “Dvina” tipo požeminė balistinių vidutinio nuotolio raketų bazė Sovietų Sąjungoje. Ji buvo SSRS ir JAV ginklavimosi varžybų rezultatas. Amerikiečiams ėmus statyti požemines branduolinių raketų bazes, Maskva pradėjo dairytis vietos analogiškiems statiniams. SSRS vakaruose buvusi Lietuva tam puikiai tiko.

Vietos gyventojai buvo iškeldinti, kiekvienam esą buvo sumokėta tais laikais didelė kompensacija – 4,5 tūkst. rublių. Poros kilometrų spinduliu žmonių nebeliko.

27 m gylio ir 5 m skersmens šachtas tarytum didžiulius šulinius raketoms laikyti kastuvais iškasė ir išbetonavo pamainomis dirbę 10 tūkst. kareivių, daugiausia estai. Kartu buvo įrengtos patalpos raketų valdymo ir paleidimo įrangai, elektros generatoriams, kitiems įrenginiams, darbo ir poilsio kambariai budėtojams. Centrinį valdymo pultą su šachtomis sujungė siauri, tamsūs koridoriai žemomis lubomis.

Iškasus didžiulį kiekį žemės, pastačius gelžbetonines sienas, perdangas ir galingus įrenginius, viskas buvo užpilta skystu stiklu ir vėl paslėpta po žole.

Įprastomis sąlygomis požemiuose, neiškylant į žemės paviršių, buvo galima gyventi 15 parų, o susiklosčius ypatingai situacijai, pavyzdžiui, įvykus branduoliniam sprogimui, kai patalpos visiškai hermetizuojamos, – tris valandas. Bazė buvo įrengta 30 karių.

Bazė buvo statoma 1960-1962 m., priimta į ginkluotę 1964 m. sausį. Dėl itin didelio bazės slaptumo ir galimo pavojaus Platelių gyventojams raketos iš bazės niekada nebuvo leidžiamos. 1978 m., greičiausiai bazę aptikus amerikiečiams, ginkluotė buvo išvežta, kariai pasitraukė, o įrenginiai ir teritorija buvo apleisti. 1996 m. bazė buvo atverta turistams – kasmet jų apsilanko po keliolika tūkstančių.

Požeminis statinys ilgą laiką buvo neprižiūrimas ir niokojamas. Ko neišsivežė kariškiai, pasiėmė vietos gyventojai. Tamsos ir apačioje slypinčių pavojų nepabūgę drąsuoliai leisdavosi žemyn, lupdavo nuo sienų bet ką, tempdavo su savimi metalą, elektros kabelius, kilometrus laidų, sugebėjo išnešti net azoto rūgščiai skirtą cisterną ir kelias tonas svėrusias metalines duris į požemį.

Smalsuoliai ir plėšikautojai, norėdami nepasiklysti, koridoriuose ištempdavo siūlus, kurie ilgainiui apraizgė požemius lyg vorantikliai. Vėliau imta ant sienų braižyti rodykles. “Jei pasiklysite, ieškokite rodyklių”, – pasiūlo gidė, bet vargu ar tai padėtų ištrūkti – kiek vėliau ji įspėja, kad išeidama užrakina duris.

Šiandien galima pamatyti tik didžiulį 830 kilovatų galios generatorių, turėjusį gaminti elektrą, staiga nutrūkus jos tiekimui. Metalo surinkėjai tiesiog nepajėgė jo išsinešti – generatorius buvo pernelyg sunkus ir didelis, nebūtų tilpęs pro jokią angą. Statybų metu jis buvo įkeltas per viršutinę angą.

Kodai būtų atskrieję iš Maskvos

Lendant pro siauras duris virš galvos sumarguoja kažkada ryškus, o dabar apsitrynęs užrašas: “Valykite kojas”. Viduje – siauri koridoriai žemomis lubomis, kai kur iš vienos patalpos į kitą galima patekti gerokai pasilenkus net neaukštam žmogui.

Tamsius požeminius tunelius menkai apšviečia palubėje pakabintos lemputės. Tunelius primenantys koridoriai – neilgi, nuolat reikia suktis kairėn ar dešinėn, kelti kojas ir lenkti galvą lendant į kitą patalpą ar lipti žemyn. Metalines grindis keičia medinės ir atvirkščiai. Visur tvyro seniai vėdintų patalpų kvapas.

Buvusiame centriniame valdymo punkte įrengta sovietinės atributikos ekspozicija. Nedideliuose kambarėliuose tebestovi pora lovų, prie vienos ant spintelės padėtas apdulkėjęs virdulys, ant stalo atverstos kelios sovietinės knygos.

Kitoje patalpoje kabo sovietų kario uniforma, sienas puošia plakatai su paaiškinimais, kaip išardyti ir surinkti įvairius ginklus, LTSR ir SSRS vėliavos bei herbai, Lenino portretas. Keli lankytojai, pamatę ant sienos pakabintą sovietų himno tekstą, garsiai jį užtraukia.

Keturios R-12U tipo raketos su galvutėmis (amerikiečiai jas vadino SS-4) buvo valdomos iš požeminio centro. 1,65 m skersmens ir 23 metrų aukščio (raketos-nešėjos ilgis buvo apie 19 m, likusią dalį sudarė galvutė) prietaisai saugoti šachtose.

Esant reikalui, slaptus raketų paleidimo kodus kariškiai būtų gavę iš Maskvos. Raketas galėjo paleisti tik du žmonės, prie skirtingų pultų vienu metu pasukę raktelius. Raketos tarnaudavo 5-15 metų. Lietuvoje jos buvo pakeistos vieną kartą. Įrangos valdymo pultų vietas šiandien žymi tik kabelių tvirtinimo taškai.

Požemyje buvo įrengtos ir didžiulės raketinio kuro saugyklos. Raketa svėrė 5 tonas, kuras – apie 37 tonas. Vienos tonos kuro ji netekdavo per pirmas 4 sekundes.

Raketinį kurą sudariusios nuodingos medžiagos ir ekstremalios sąlygos kėlė nemažą pavojų. Todėl patalpų sienos buvo išmargintos iki šiol matomais rusiškais užrašais: “Pajutęs raketinio kuro kvapą, nedelsdamas užsidėk dujokaukę!”, “Dirbti tik su saugos diržais!” Nepaisant to, per keliolika metų bazėje žuvo du kariai. Sakoma, kad dėl toksinių medžiagų vėliau mirė ir vienas plėšikautojas.

Bene įspūdingiausias vaizdas prieš akis atsiveria prie raketos paleidimo šachtos. Čia patekti nelengva – palypėjus laipteliais reikia pralįsti pro siaurą angą. Vietos aplink šachtą nedaug – reikia gerokai pasispausti. Šachtą dengia tinklas, tačiau jis gali apsaugoti nebent pernelyg smalsius turistus – vienas neatsargus užsienietis čia neseniai pametė išsinuomoto automobilio raktelius.

Kai išsiropščiame į lauką, gidė patikrina lankytojų gebėjimą orientuotis: “Po kuriuo kupolu buvome nusileidę?” Dauguma baksteli teisinga kryptimi, tačiau nemažai daliai atrodo, kad pabuvojo šachtoje, kuri dabar užpilta vandeniu. Medžių žaluma ir grynas oras leidžia lengviau atsikvėpti – grįžti į povandeninį laivą ar atominę elektrinę, tik gerokai aprūdijusią ir susitraukusią, primenančias patalpas kol kas nesinori.

Eglė Digrytė, Delfi.lt

• 239 views
• 0 Komentaras