2011 08 21

Ar tikrai nusipelnėme gyventi geriau?

Leisiu sau pakopinti viena puikų straipsnį vieno tokio Martyno, tikslesnės autorystės nežinau, bet gal tai ir ne taip svarbu. Džiugu dėl to, kad yra blaiviai realybę suvokiančių žmonių, kuriems ne vis vien. Pačiam tenka panašiomis temomis pasikalbėti kartkartėm su žmonėmis… ir būna gerokai skaudu matyti tą visą aklą tamsumą ir rėkavimus vardan rėkavimų, kad viskas sh, kad kalta vadžia, Kubilius, kad gyvenimas nėra nuostabus ir t.t., absoliučiai nessstengiant įsigilinti į tai kodėl vieni ar kiti procesai vyksta, kaip kiekvienas iš mūsų juos lemiame, kokia priežasčių ir pasėkmių grandinė gali būti išvesta tarp skurdaus plačiųjų masių žmonių mentaliteto ir didžiosios daugumos Tėvynę ir gyvenimą joje kartinančių bėdų…

Ar pamenate šį skambų rinkiminį šūkį, kuris turbūt skamba kiekvieno dar neemigravusio ir sunkiai besiverčiančio lietuvio galvoje? Pasaulio mastu gyvename kai kuriais atžvilgiais netgi pavydėtinai – nebadaujame, neišgyvename siaubingų gamtos stichijų, žiaurių ir brutalių perversmų, negyvename totalitarinėje valstybėje, kur galvos skraido kaip krepšinio kamuoliai per čempionatą.

Ir vis tik nesidžiaugiam tuo, ką turim, o pavydžiai žvelgiam į savo vakarines ES kaimynes. Tad gyvename gerai, bet nusipelnėme gyventi dar geriau. Bet ar tikrai mes to nusipelnėme? Ar vaikas, kuris nesimoko, mušasi ir daro kitas niekšybes, nusipelnė, tarkim, iPhono vien dėl to, kad jis pastarojo išradimo neturi, o kaimynas iš antro aukšto jį turi?

Kapitalistiniame pasaulyje – tikrai ne, socialistiniame/komunistiniame – tikrai taip (tik klausimas, ar tokie aparatai apskritai būtų). Taigi ar mes nusipelnėm gyventi turtingai kaip kokie švedai vien dėl to, kad mes sunkiai dirbam, o daugelis tiesiog viską metę išlekia plauti indų į kokį mažą Anglijos miestelį? Žiauriai nuskambės, bet – ne.

Faktas, kad Lietuvą paversti turtinga ir progresyvia teisine valstybe mes tikrai galim. Bet ne dabar – artimiausius dvidešimt metų mūsų tikrai laukia toks pats gyvenimas kaip ir dabar. Kaltinsim valdžią? Puiku, kaltinkim valdžią.

Tačiau ar nors vienas pažiūrės į veidrodį ir pasakys, kad kaltas yra tas žmogus, kurio atspindį mato? Ar pasakys įmonės programuotojas, kuris ką tik grįžo iš daktaro ir jam į kišenę įgrūdo šimto litų kupiūrą? Ar pasakys tas, kuris išsipirko už greičio viršijimą varganais 50 litų? Ar pasakys įmonės direktorius, kuris iš įmonės degalų kortelės pripila benzino į 4 savo šeimos mašinas? Ar pasakys dėstytojas, kuris už brendžio butelį pardavė 10-tuką? Arba savivaldybės klerkas, kuris pusseserės vyro mamai suveikė leidimą statyti namą prie ežero? Vargu.

Bet perkelkime analogiškas situacijas į valstybės valdymo aparato lygmenį: kažkas kažkokiam politikui davė pinigų sumą su daug nuliukų, kad būtų „prastumtas” palankus sprendimas, kuris visiškai nepalankus daugeliui Lietuvos gyventojų. O čia, žiūrėk, parlamentaras UAB „Lietuvos respublika” lėšas naudoja savo šeimos atostogoms bei naujam automobiliui įsigyti. Taigi, kuo skiramės mes, paprasti piliečiai, duodami ir imdami kyšius, imdami „smulkmenėles” iš savo darboviečių, pildami benziną iš įmonės sąskaitos savo reikmėms, nuo Jų – valstybės galvų ir valdininkų, kurie daro tą patį?

„Mes iš Lietuvos žmonių nevagiam” – sušuko alytiškis santechnikas iš Rytų Londono, stengdamasis pamiršti, kad kažkada iš darbo „pasiskolino” visą dėžę vokiškų nikeliuotų vamzdžių, kurie per klaidą nebuvo įtraukti į apskaitą.

O ar žinote, kad Seimo nariai, kol dar yra vaikai, auginami specialiose kolonijose, kuriose mokomi vogti? Tikrai taip. Ir nė vienas iš jų nebuvo mūsų kaimynas, klasės draugas ar pirmoji meilė. Jie – kitokie. Kitokie nei mes. Daugeliui Jų tiesiog užprogramuota daryti bloga mums, nuskriaustiems nabagams lietuviams.

Bet kiekvienas iš mūsų slapta norėtume sėdėti toje šiltoje parlamento kėdeje, kur sėdi Jie – tie kiti žmonės, visai nepanašūs į mus.

Korupcija, „ėjimas” per pažintis mums jau tapo tokiu įprastu dalyku, kad ieškant darbo, pirma pagalvoji, ar iš pažįstamų darbdavių niekas neieško darbuotojo, vos išvydus policijos patrulį austostradoje Vilnius-Kaunas, pagalvoji, ar piniginėje turi grynų.

Ir retas, kuris supranta, kad būtent tokios mintys, tokie veiksmai duoda pagrindą tęstis šiai valstybės griovimo lavinai. Kiekvienas iš mūsų, darydami šiuos „nekaltus” darbelius, darome milžinišką nusikaltimą prieš save, Lietuvos piliečius ir prieš pačią valstybę.

Jei taip ir nedarote, galite padėkoti savo kaimynui, kuris taip daro. Atrodo, kuo susijęs 50 litų policininko kišenėj su neteisėtai laimėtu viešųjų pirkimų konkursu, per kurį kokią nors įmonė nepelnytai praturtės? Tie patys 50 litų tiesiog virs 50 000 litų vieno valdininko kišenėje, kuris ir leido priimti šį sprendimą.

„Valstybė – tai aš” – šaukė Liudvikas XIV užlipęs ant stalo. „Valstybė – tai aš” turėtų sušukti kiekvienas iš mūsų, suprasdamas, kad kokie esame mes – tokia ir valdžia – tokia ir valstybė.

Kol savo mentalitetu būsime skurdūs, tol ir atostogos Kanaruose ar naujas automobilis paprasto buhalterio garaže mums atrodys kaip tolima svajonė. Mentalitetas – ne krūtinė, kurią galimą įsistatyti metus pataupius. Jo formavimasis prasideda vos gimus, o baigiasi su paskutiniu atodūsiu. Sunkiai besuprantam, kas apskritai yra toji valdžia, kas už ką yra atsakingi, tikime tuščiais priešrinkiminiais pažadais, kurie yra tiesiog neįgyvendinami ne dėl to, kad kažkas nori mus nuskriausti, o dėl to, kad išrinktieji tiesiog neturi galios tai padaryti.

Elementari matematika: kaip, turėdamas mažiau, gali duoti daugiau? Prasilenkia su visais dėsniais. O atlyginimus ir pensijas gi vis žada kelti!

Gaila man buvo mūsų premjero per „Žalgirio” arenos atidarymo ceremoniją. A. Kubilius tikrai turėtų būti be galo drąsus žmogus, jei pasiryžo įlysti į visą šitą mėšlą, žinodamas, kad bus kaltinamas būtais-nebūtais dalykais, kad bus mėtomas purvais neišprususios visuomenės. Apskritai šios kadencijos vyriausybė praktiškai visose problemose turi tik du sprendimus: arba imtis veiksmų ir žiauriai kirsti botagu tautai, arba vienais ar kitais būdais visą tai atidėti iki kitos kadencijos.

Dažniausiai pasirenka pirmąjį būdą, taip A. Kubiliaus galvą vis labiau užverždami kilpoje. Žinoma, daug sprendimų yra neadekvatūs ir galbūt ne visada racionalūs, bet, pripažinkime – kitų sprendimo būdų tiesiog nėra. O jeigu ir yra, tai jie ne tokie efektyvūs arba tokie pat skaudūs. Arba sunkūs laikai šiandien, arba bankrotas rytoj.

Žmonėms reikia atpirkimo ožio, kurį, apimti prietarų, galėtume kaltinti dėl visų negandų, net neįsigilinę į situaciją. Graikai turėjo Sokratą, žydai turėjo Kristų, Hitleris turėjo žydus, mes turime Kubilių (tik prašau, nepradėkite kaltinti, kad Kubilių lyginu su Kristumi ar Sokratu, o mus, doruosius lietuvius, su Hitleriu). Aš neginu nei Vyriausybės, nei Seimo. Man tiesiog liūdna, kad mes, lietuviai, savo veiksmais leidžiam ir netgi, teigčiau, priverčiam vykti tam, kas vyksta šiandien.

Ar suprantame mes, Lietuvos piliečiai, kur mes gyvename ir ką mes darome? Ar suprantame, kas vyksta plačiajame pasaulyje? Ar suprantame, kad turime taikytis prie pasaulio, o ne jis prie mūsų? Tikiuosi, kad tai supras grįžę išsimokslinę emigrantai, neutralioje, modernioje bei tolerantiškoje aplinkoje subrendę kaip piliečiai bei patriotai. Stebint visą mūsų valstybės „muilo operą”, nenorom imi galvoti, kad būtent jie ir yra mūsų deus ex machina.”

MarciusJr
pilietis.delfi.lt


Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 6


Komentarų: 6

  • Puikus straipsnis, pagarba autoriui Martynui. Visiškai sutinku: rėkavimai nieko neduoda, kol nepakeisim mąstysenos, nesuvoksim, kad mokesčių mokėjimas – tautinio sąmoningumo ženklas, kad kol kyšiai bus duodami – tol atsiras ir kas juos ima, kol patys netapsim geresni ir atsakingesni – tol neturėsim ir geresnio gyvenimo, geresnės valdžios, geresnių socialinių garantijų. Ne tik neturėsim, bet ir nebūsim viso to verti.

  • Dažnas lietuvis, kyšių davimą ir išsisukimą nuo kad ir baudų policijai laiko “apsukrumu”, “kietumu” ir visuo kitu, bet tik ne nusikaltimu. Jei sugebi kažką apgauti, apsukti, tai jau baisiai gerai “varai”. Reikėtų nebeskatinti savo sesių, brolių ir draugų posakiais “o, tai gerai išsisukai”, “nu bet čia gerai pavarei, apgavai tuos mentus” ir panašiai… Taip kalbėdami vieni su kitais tik ir kuriame tokius standartus. Gi viskas prasideda nuo mūsų pasąmonės.
    Dar vienas labai geras pavyzdys, kurį pasakojo draugė: “Vaikštom po Norvegijos kaimą, obuolių ant kelio prikritę, sakau vyrui pasirenkam, tokie skanūs. Vyras ir sako: nu tik baik, neimk, juk čia Norvegija!” Ir ne dėl to, kad obuoliai neskanūs, o tik dėl to, kad obuolių rinkimas, gal ir būtų vagystė (ne įstatymiškai, bet morališkai). O tas pats vyras Lietuvoje dar ir per tvorą perliptų, tokius obuolius pamatęs…

    • Tai Norvegija… isvis labai sunkiai sulyginama. Nezianu kiek desimtmeciu reiks lietuviu mentalitetui iki tokio lygio :)
      Pazystamo istorija – uz greicio virsijima pabande nemazai keliu policininkams pasiulyti Norgeje, tai sako viska pasake tos issiputusios akys ir konkretus argumentai, kad uz tokius “bajerius” jau nebe tik bauda uz greicio virsijima bet ir kalejmas gresia :)) Kad pas mus taip…

      • bet čia tie patys lietuviai, toje Norvegijoje jau visai kitaip galvoja, nereikia nei jokių dešimtmečių…

        • Na kaip kas, kaip kur. pasaulio pamatymas, akiracio prapletimas padeda nemazai kam atsizegnoti nuo “runkelisko” mentaliteto. Bet kiti kaip isvaziuoja i kokia Anglija, kaip ilenda i kokius fabrikus, tai nei tobulejimo, nei progreso.
          Pats kazkada pagyvenau ne tiek ir mazai UK, patiko :) Bet mano “emigracija” buvo tolokai nuo “standartu” – mes ten GYVENOME pilnaverti gyvenima, t.y. tieisog didesnem pajamom galejai sau leisti geresni laisvalaiki, daiktus. Nemazai keliauta, aplankyta vietu, dometasi, pazinta, suprasta.
          Bet va to, i ka daugelis vis dar linksta – pluseti uz 3 arklius kazku, lenkti nugara o po to santaupas pragerti nesuprantu niekaip :)

          • nu dar aukso nusiperka (labai tikiuosi, kad ten auksas ant jų kaklų kabo) :)

Turite ką pasakyti į temą? Komentuokite!