Atsisiųstas sausio mėn. žurnalo „Karys” numeris nudžiugino įdomiu straipsniu apie tiek metų psk. E. Kuckailio „stūmtą” ir panašu, kad pagaliau pribrendusį realybei, projektą kurti taikliųjų šaulių ir snaiperių padalinius, kaip puikią galimybę išnaudoti mažos valstybės pajėgumus esant totalinės gynybos būtinybei, ne tik SOP bet ir visose Sausumos pajėgose! Ir dar vienas straipsnis apie sudėtingą, bet įdomią kovinių narų tarnybą.

Tačiau labiausiai, tiesą sakant, patiko vieno iš skaitytojų atsiųstas laiškas – pasvarstymas apie į biurokratizmo ir dažnai absurdo liūną grimztančią sistemą, kur džemperio spalva, batų modelis ar įsakymo paraštės milimetrinis atitikimas standartams ir biurokratinėms normoms statomas aukščiau to pačio įsakymo esmės ir prasmės, realaus kovinio rengimo ir pastangų siekiant rezultato o ne tiesiog gražių ataskaitų 🙁

„Krizė – dabar tikriausiai dažniausiai vartojamas žodis. Kokių tik krizės rūšių nėra – ekonominė, politinė, finansinė… Sveiko proto krizė – absoliučiai nemateriali rūšis, bet pasekmės atsispindi visa kur.

Planuojant ir vykdant karines operacijas dažnai minimas „lankstumas“. Tai kario ar vado, kuris vadovaujasi sveiku protu, analizuoja ir nebijo atsakomybės, bruožas. Lankstumas tikriausiai neatsiejamas nuo kompetencijos. Kompetencija įgyjama su laiku, gaunant išsilavinimą, kaupiant patirtį, ilgus metus kryptingai dirbant (savo srityje). Kompetencija padeda pasiekti gerą pasirengimo lygį, o tai susiję ir su drausme, ir su karių morale.

O dabar apie mus kamuojančias ligas. Sakoma, kad liga viena nevaikšto. Galima rasti daugybę sveiko proto krizės simptomų. Ligos priežastį tiksliai sunku nustatyti, tačiau, pavyzdžiui, gamtoje kai kurios rūšys atsiduria ties išnykimo riba, kai pažeidžiama pusiausvyra ir dominuojanti rūšis pradeda stumti kitą ir ši iš lėto nyksta. Šitaip ir sveiką protą iš lėto „graužia“ biurokratinis ir formalus požiūris į daugelį dalykų. Net krizės metu spausdintuvų ir popieriaus niekas nepradėjo naudoti mažiau.

Štai kad ir atšvaitų nešiojimo taisyklės. Jos gana lanksčios, palikta teisė vadams spręsti – nešioti juos kiaurą parą ar ne. Prisiminkime įvykius Goro provincijoje užpernai, kai karių išvaizda buvo kur kas svarbesnė už pasirengimą atremti grėsmes. Teko girdėti, kad vykstant tarptautinėms pratyboms Latvijoje apsijuokėme su tais „kojų blizgučiais“, nes net ir taktinių veiksmų metu kariai buvo verčiami dėvėti tuos nelemtus atšvaitus. Yra pavyzdžių, kai vadas, atvykęs stebėti taktinių pratybų, išbara visus dalyvius ir instruktorius dėl uniformos dėvėjimo taisyklių pažeidimų ir, net nepasidomėjęs, kaip vyksta pačios pratybos, išvyksta. Gal mes neteisingai suvokiame prioritetus: pirmiausia – išvaizda, o tik po to – mokėjimas kariauti? aArba ginklų patikrinimas naudojant ausų krapštukus ar vienkartines servetėles. Dar pamenu atvejį, kai vienas vadas, per pratybas tikrinęs patrulio bazę, pasidomėjo, o kurgi įrengtas priešgaisrinis skydas. Yra buvę atvejų, kai kariams „plaunamos smegenys“ dėl „nestatutinių“ kojinių ar batų, už kuriuos kariai sumokėjo amerikietiškuose „PX“ nemažas sumas, tausodami savo sveikatą, vien dėl to, kad lietuviškųjų batų padų atsparumas nesiekia net 50 proc., o tai – daugelio traumų priežastis. Štai tokie dalykai mažina karių pasitikėjimą vadais, o tai jau turėtų kelti susirūpinimą. Iš tiesų gal čia ne kompetencijos problema, o pernelyg stropus susikurtų instrukcijų, kurios dažnai orientuotos ne į kovinių užduočių atlikimą, vykdymas? Kalbos tvarkytojai užversti pratybų planais, kurie iš esmės yra tik pagalbinė priemonė, tačiau rašyba itin sureikšminta, todėl instruktoriai rūpinasi ne tik pratybų saugumu, bet tampa techniniais redaktoriais ir pan. Yra ir dar „stipresnių“ pavyzdžių, kai karys verčiamas prisiūti atlapų kampus prie švarko, kad gražiau būtų, kai privalo išsitraukti plaukelį iš nosies, nes kitaip negali stoti sargybon, kai kariui skiriama nuobauda „3 po 30“ (nuobauda, kai kariui trečdaliu sumažinamas atlyginimas tris mėnesius iš eilės) už tai, kad pratybose pametė šautuvo varžtelį, o įėjus į teisininko kabinetą per tarnybinių tyrimų bylų barikadas nematyti žmogaus, tyrimai vyksta daugiausia dėl sisteminių ginklų gedimų ar sulūžusios kulkosvaidžio šovinių juostos, kuri buvo panaudota kokius keturis šimtus kartų.

Neseniai per rytinę rikiuotę, kai buvo keliama vėliava ir visa rikiuotė giedojo „tautiškąją giesmę“, ūmai suvokiau, kad nebegirdžiu himno žodžių ir kad giedu ne iš širdies, o atlieku formalumą pagal įprastas kasdienines standartines procedūras, kaip dantų valymas rytais. tai mane privertė susirūpinti. Ar turėčiau tikėtis, kad tai nutiko tik man vienam? Ei, apsidairykime! pažvelkime į save veidrodyje. Jei dar atpažįstate save kaip karį ir matote kolegą, panašų į save, gerai, vadinasi, dar turime šansų nepasiduoti šiai krizei. Manau, tai priklauso nuo visų mūsų, tad ir pradėkime nuo savęs.

Skaitytojas”

• 269 views
• 0 Komentaras