Savaitgalį Kaune viešėję šuolių su virve virtuozai surengė ekstremalių išbandymų kupiną renginį “Rope Jumping Halloween 2009″. Savo pasirodymams svečiai iš sostinės pasirinko vieną labiausiai pamėgtų objektų – Panemunės pėsčiųjų tiltą.

Jei vadinamasis “helovynas” neatsiejamas nuo siaubo ir kitų baisybių, tai galima sakyti, kad šeštadienį nuo ryto ant pėsčiųjų tilto besibūriavę Rope Jumping asai tokią atmosferą sugebėjo meistriškai sukurti apsieidami be banalybėmis tapusios “helovyniškos” atributikos. Šuolinių su virve fanatikų susibūrime anaiptol nebuvo lėkšta ir nuobodu – nei kaukių, nei persirengėlių ar kitokių gąsdinimų čia net neprireikė. Pakankamą kiekį adrenalino garantavo itin ekstremalūs šuoliai nuo Panemunės tilto. Šuolininkai pasiekė neoficialų rekordą – per dieną buvo atlikti net 28 šuoliai. Beje, šįkart Ekstremalas.lt komanda juos ne tik stebėjo iš šalies. Šių eilučių autorius viską išmėgino savo kailiu būdamas tarp nemažo būrelio pirmašuolininkų.

“Dabar žinosi, apie ką tiek laiko rašei, o vis nebuvai patyręs”, – šypsojosi šuolių su virve krikštatėviu Lietuvoje laikomas Arvydas Vasiliauskas.

Taigi šįkart bent trumpai perteiksime tai, ką teko išgyventi didžiuliu greičiu skriejant žemyn ir palengva sustojant visai netoli apačioje tekančio Nemuno vandens paviršiaus.

“Aš drąsus, tikrai nieko baisaus čia nebus. Tik ką nušoko mergina, o prieš ją vienas po kito šokę du bičiuliai panoro tai pakartoti dar po vieną kartą. Vadinasi, tai tikrai veža”, – tokios pirmosios mintys sukosi galvoje išgirdus pasiūlymą pagaliau gyvai išbandyti, ką reiškia vadinamasis “fryfolas” (angl. Freefall – laisvasis kritimas) ir tas užburiantis jausmas.

“Naudojame naują sistemą. Vadinamajai “vazai” panaudota ilgesnė virvė. Taip kiek įmanoma suminkštintas tempimas. Pats tuo įsitikinsi – šuolio pabaigoje stabdymas bus lengvas ir švelnus. Ši sistema ypatinga ir tuo, kad padaryta šuoliui tiesiai į apačią, su minimaliu švytuoklės efektu”, – detaliai apie šuoliui skirtos sudėtingos virvių sistemos įpatumus papasakojo Arvydas, taip lyg dar labiau padrąsindamas šuoliui.

Tuo metu, kai Arvydas su kitu “Vilnius Rope Jumping team” nariu Dariumi demonstravo, kaip teisingai užsidėti apraišus, mintyse vis dar jaučiausi ramus.

“Ar visur aptempta pakankamai? Imk mano pirštines, kad būtų komfortabiliau”, – pusiau juokais pasiūlo Darius ir po akimirkos nusiima nuo rankų veikiausiai profesionaliems alpinistams skirtas juodas pirštines bei laikinai perleidžia jas man.

“Pasirink, nuo kur šoksi, – pasiūlo Arvydas ir trumpai primena pagrindines instrukcijas. – Įsivaizduok, tarsi mėgintum pasiekti ir įsitverti į priekyje, tolėliau esantį skersinį. Ištiesęs rankas turi šokti į priekį pasviręs maždaug 45 laipsnių kampu.”

Išklausęs nurodymų, imu galvoti apie vietą šuoliui. Galimybės yra dvi – perlipti per tilto turėklus ir atsistoti ant atbrailos nugara į juos arba dar metru padidinti laisvo kritimo aukštį ir stryktelti tiesiai nuo turėklų viršaus. Mąstyti pernelyg nėra kada, nes už nugaros stovi dar du ne mažiau entuziastingai nusiteikę pirmašuoliai. Taigi renkuosi antrąjį variantą: “Jei jau šokti, tai šokti, kad ilgam pakaktų.”

Po akimirkos jau ropščiausi ant turėklų. Tik tada supratau, kad visa manyje buvusi drąsa, iki tol man stovint ant kieto grindinio, staiga vienu ypu išgaravo. Kojos ėmė nevalingai drebėti, o žiūrint žemyn, šypsena veide nebebuvo tokia natūrali ir nerūpestinga.

Ką tik buvo pradėję nesmarkiai lynoti, tad nuo dulksnos turėklai gerokai sušlapo ir tapo slidūs. Man už nugaros „žemo starto” pozicijoje su virve rankose stovi Arvydas, pasirengęs taisyklingai paleisti virvę pasku mane, vos tik žengsiuu tą savo pamišėlišką žingsnį. Kad nenugarmėčiau žemyn anksčiau laiko, paprašau pagalbos iš pašalės: “Gal galit kas nors ranką paduot?”

Čia vėl pirmasis suskumba Darius. Taigi dešine ranka nesmarkiai atsiremiu jam į petį, o kaire – į Arvydą. Išmušė lemtinga akimirka – aš jau ant turėklo viršaus! Akimirką dirsteliu žemyn ir suvokiu, kad geriau to nedaryti, nes antraip mano šuolis su virve taip ir liks tik svajone, o aplink susirinkusiems smalsuoliams ir patyrusiems RopeJumper’iams tai sukels nemažai juoko ar bent jau tylaus prunkštimo.

Akimirką pasižiūriu į kairę, kur stovi bičiulis su vaizdo kamera ir fiksuoja bene didžiausią mano gyvenime iššūkį (vis dar dvejoju ir svarstau, kad akrobatinis skrydis su Jurgiu Kairiu galbūt tam irgi prilygo). Po to pasisuku į dešinę, iš kur į mane nutaikytas fotoaparato objektyvas.

“Viskas gerai. Buvai drąsus iki šiol, tai nepraskysk ir dabar. Ne tu pirmas, ne tu paskutinis… Kelis kartus giliai įkvėpk ir atmink, ką kažkada yra sakęs Arvydas, Darius ir kiti „Rope Jumping team” nariai – kuo ilgiau galvosi, tuo mažiau šansų, kad nušoksi”, – maždag tokius žodžius mintimis ištariau pats sau.

Jau ketinau kaip tik kelis kartus giliai įkvėpti ir buvau bepradedąs tariamą saviįtaigos ir raminimo “seansą”, bet kur tau! Arvydas užbėgo visoms dvejonėms ir kitiems bereikalingiems samprotavimams už akių ir ėmė garsiai skaičiuoti: “Pasiruošęs? Trys!.. Du!.. Vienas..!”

Akimirką pamaniau, kad imsiu rėkti jam atgal kažkur ne sykį jau girdėtą frazę: “Ne, ne, palauk. Leisk susikaupti. Aš tuoj, tuoj nušoksiu…”

Bet ne, kažkas veikiausiai prilaikė už liežuvio ir mintyse akimirksniu suskambo banalus, bet šiuo atveju teisingas šūkis: “Dabar arba niekada!”

“Einaaa!”, – po skaičiaus vienas nuskambėjo jokių vilčių nepaliekanti Arvydo komanda ir aš atsispyręs “su vėjeliu” skrieju žemyn. Beje, vėjelis iš apačios tikrai pūtė nemenkai, nes atrodė, kad ant galvos užmaukšlintas gobtuvas atlieka parašiuto funkciją.

Viskas vyko labai greitai. Nežinau, ar ten mano šešėlis, ar atvaizdas vandenyje artėjo nežmonišku greičiu, bet susidurti su nė vienu iš jų taip ir nepavyko. Jau po akimirkos sustojau ir likau kaboti žemyn galva. Tiesa, pamiršau paminėti, kad skirtingai nei buau iki tol įpratęs matyti šuolius su virve, aš, kaip ir dauguma kitų “helovyno” pirmašuolių ir patyrusių asų, šįkart buvau pririštas iš nugaros, kad adrenalino antplūdis kraujyje būtų mamsimalus, kai krenti veidu žemyn upės link.

Smagiai siūbuodamas po tiltu ir vis negalėdamas atsitokėti, savo emocijoms apsakyti negailėjau balso stygų. Ką šūkavau, tiksliai nepamenu ir pats, bet iki šiol žinau, kad jausmas buvo unikalus ir veikiausiai nepakartojamas.

Netrukus iš viršaus nusileido virvė, kurią man teko prisisegti prie savęs, kad būčiau ištrauktas viršun. Po minutėlės aš jau buvau ten pat, iš kur neseniai nušokau ir plačiai šypsodamasis sunkiai rinkau žodžius tam, kad apsakyčiau, ką patyriau per tas kelias svaiginančias laisvojo kritimo sekundes.

Perpublikuota iš: Ekstremalas.lt

• 230 views
• 0 Komentaras