Praėjusį savaitgalį į Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos kvietimą dalyvauti ištvermės žygyje atsiliepė beveik 200 dalyvių. Starte prie Kauno istorijos muziejaus plevėsavo ne tik Lietuvos, bet ir Latvijos bei Danijos vėliavos. Ekstremalaus žygio tarptautinės taisyklės paprastos – per 24 valandas turi nueiti 100 km, tada 24 valandos poilsio ir 100 km žygis, kurį vėl turi įveikti per 24 valandas. Pirmą parą turime kairiuoju Nemuno krantu nužymėta trasa pasiekti Jurbarką. Ten – nakvynė, o paskui dešiniuoju Nemuno krantu grįžti į Kauną.

– Eisite Lietuvos „Kruvinuoju keliu“, – išlydėdamas žygeivius prie starto kalbėjo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas. Čia, prie Nemuno upės, per 200 metų kovos su Kryžiuočių ordinu Lietuva neteko apie milijono savo gyventojų. Mūsų Tėvynės upių tėvas buvo linija, tarsi tvirtovės siena, prie kurios lietuviai už savo žemę, kalbą ir papročius kovėsi su atėjūnais iš visos to meto krikščioniškos Europos. Vėliau – švedų, rusų karinės invazijos, 1831 ir 1863 metų sukilimai, I ir II pasauliniai karai niekada neapsiėjo be kruvinų kautynių prie Nemuno. 10 valanda. Startas. Žygių grupės ir grupelės, aidint skambioms muzikos grupės „Ainiai“ melodijoms, pajuda iš Kauno centro. Pavieniui eiti negalima, nes žygiuosi naktį, todėl reikia saugoti ir prižiūrėti vienam kitą, jei kas atsitiktų. Einame trise, o mūsų vadas – ištvermingas senas lapinas Borisas, pagal amžių vyriausias šis žygio dalyvis, jam – 62-eji. Mes su Vytautu taip pat ne jaunuoliai – įpusėję šeštą dešimtį.

– Vyrai, tam, kad įveiktume šią trasą, reikia trečdalio fizinės jėgos ir dviejų trečdalių proto galios. Nebandykite manyti, kad darote kokį nors žygdarbį. Mes tiesiog einame geram draugų būry, žvalgomės aplinkui, bendraujame ir nepersistengiame laikydami savo tempą, – moko Borisas, kuriam toks žygis – jau ketvirtas.
Tai, kad jėga ir ištvermė yra dvasinės žmogaus savybės, žinau seniai, tačiau kitų dalykų mokausi iš savo vado. Kas dvi valandos sustoti, nusiauti sportbačius, kojines ir pagulėti 15 minučių. Gulint ilgiau, ims atšalinėti kojų raumenys ir tada sunkiau pradėti eiti.

Zapyškyje, prie bažnyčios, pirmas sustojimo punktas. Čia groja kaimo kapela, prekybos vieta. Mūsų trijulė iš visos žygeivių kolonos čia ateina paskutinė, kai kiti jau išeina. Aiškiai su užuojauta į mus žvelgdamas kareivis draugiškai paklausia:

– Klausykit, kam jums, pagyvenusiems ir nesportuojantiems žmonėms, reikia dalyvauti šiame žygyje? Čia juk karių, šaulių, sportininkų – žygeivių renginys…

Pertraukėlė ir žengiame toliau. Džiaugiasi širdis, kai matai, kaip gražiai lietuviai moka tvarkyti savo sodybas: tvarkingi sodai, gėlynai, kiekviename kieme koks nors šeimininko sugalvotas meninis akcentas. Visai netoliese mūsų kelio riogso fermų griuvėsiai. Griovėm kolūkius, o sugriovėm kaimus. Kas kelintas namas Panemunės kaimuose negyvenamas, užkaltais langais…

Ir vis tiek graži ta mūsų Lietuva prie Nemuno. Ir tai girdžiu jau iš kelinto šio žygio dalyvio. Kaip tame J.Marcinkevičiaus eilėraštyje: „Taip gražiai skambėjo žodžiai – laukas, pieva, kelias, upė, taip gražiai iš jų išaugo vienas žodis – Lietuva!“ O upė mums iš dešinės ne bet kokia, o pats Nemunas. Čia jis daug platesnis nei pas mus Dzūkijoje prie Merkinės. Istorijoje fiksuoti faktai, kai kryžiuočių upinių laivų flotiles čia, Nemune, užpuldinėdavę didesni mažesnių lietuviškų laivų būriai. Mūšiai vyko ir vandenyje, o jei prisiminsime, kad mūsų maršruto trasoje stūkso virš 20 piliakalnių, priešams lengva nebuvo.

Mūsų vado parinkta žygio taktika pasiteisina. Priekyje ėjusieji pamažu lėtina tempą, kiti ima atsilikti, o mes jau žengiam kartu su lyderiais.

Saulė pamažu leidžiasi, ir eidami mišku pradedam naktinį žygio etapą. Akys pamažu pripranta prie tamsos ir prožektorių niekas beveik nenaudoja. Nepasakysi, kad labai sunku, bet nuovargį jaučiam. Niekas nejuokauja, nekalba – žengiam tamsoje tylėdami. Priekyje girdim ateinančią žvyrkeliu nuo alaus apšilusio jaunimo kompaniją. Vyrai turbūt grįžta iš kokio vakarėlio ir beveik kaktomuša susiduria su priekyje einančiais latvių kariškiais. Nustebę nutyla, bando kažko klausti, bet latviai nieko nesakydami praeina. Kol šie dar nespėjo atsitokėti, pro juos jau žengia Lietuvos karių grupė. Prasilenkdamas su nustebusiais vietos jaunuoliais, girdžiu:

– Ei, chebra, ar kas suprantat, kas čia buvo? Mentai ne mentai. Kas čia vyksta?

Gelgaudiškyje prie bažnyčios visus stabdo žygio organizatoriai. Vidmantas Genys suvadovauja:

– Visiems trumpam gultis. Kolona labai išsitempė, reikia palaukti atsiliekančių. Pailsėkit. Iki Jurbarko liko 20 km.

Antrą kartą raginti nereikia. Visi krinta šventoriuje ant žolės ir čia pat užmiega. Prabundu nuo lengvo lietaus ir komandos, kad jau gali eiti, kas nori. Žvilgteliu į laikrodį, miegojom apie valandą. Dabar šiek tiek po trijų. Turim dar 7 valandas. Galima dar pamiegoti, bet Borisas pataria, kad geriau eiti. Vaizdas įspūdingas – ant žolės pilna miegančių žmonių kūnų. Nežinia, iš kur šiuo paros metu čia atsiradusi pro šalį einanti vietinė porelė net persižegnojo.

– O jie čia gulintys gyvi?

Teka saulė, švinta.

– „Prie Nemuno kitas išaušo jau rytas“, – uždainuoja šalia žygiuojantis Vytautas, bandydamas mus pažvalinti žygio pabaigoje. O tolumoje jau matyti Jurbarko bažnyčios bokštai. 1382 metais čia pilyje įsikūrusius kryžiuočius, kurie šią vietą vadino Jurgenburgu, puolė kunigaikštis Kęstutis. Lietuvos kariuomenė valtimis nusileido Nemunu ir išsilaipinusi krante šaudė į kryžiuočius bombardomis – tuometėmis patrankomis.

Ak, ir ilgi tie paskutiniai kilometrai…

O mes jau einame Nemuno tiltu, už kurio – Jurbarko ir pradžia, ir centras. Nuovargis daro savo: žinom, kad reikia sukti kairėn, o kažkaip vieningai pasukam dešinėn. Keikdamiesi mintyse turim grįžti. Finišas – 7 val. 13 min. Mes penkiese atėjome pirmieji. Viskas, dabar tik miegoti… Kai kažkas iš draugų pasiūlė sudalyvauti žygyje, pasakiau, kad 100 km nueičiau jau vien dėl blogo savo charakterio, o kaip būtų su antru šimtu po paros poilsio, tikrai nežinau.

Praktika rodo, kad tas, kuris nuėjo 100 km, nueis ir kitą šimtą. Bet tai kiekvienam sau pačiam dar teks įrodyti.

Dūdų orkestro garsais ir padrąsinančiomis kalbomis lydimi šeštadienį 10 val. išžygiuojame iš Jurbarko.
Praėjusią parą beveik visą laiką pragulėjome mokyklos sporto salėje ant čiužinių. Kojos atrodo sveikos, didesnių pūslių nepritrynėme.

Oras kol kas geras, nuotaikos – irgi. Visu keliu kaimeliuose ir gyvenvietėse prie kelio esančiuose namų kiemuose mums mojuoja žmonės.

Signalizuoja pro šalį važiuojantys automobiliai.

Žmonės siūlo atsigerti vandens, pieno, vienas – net, kaip jis pats sako, Nemune sugautų džiovintų žuvų.

– Kiek kainuoja? – klausiame.

– Nieko, čia dovana. Juk jūs tiek kilometrų einate, laikraščiuose skaitėme. Būkit geri, paimkit…

Kita moteris praeinantiems dalija supjaustyto sūrio gabaliukus, net šalikelėje „bambalį“ tuštinantys valkatėlės siūlo atsigerti alaus.

Parimusi prie kiemo vartų, į mus žiūri senučiukė.

– Viešpatie, kiek Lietuvos kareivėlių žengia, – taria ji, o akyse – kažkoks nenusakomas jausmas. Tokį žvilgsnį jau esu matęs. Tada, balandžio viduryje, žygiavom Dzūkijos partizanų takais. Einant pro vieną prie Skroblaus esantį kaimelį žila kaip žydinti obelis senutė, stovėdama šalia kelio, švietė tokiomis pat akimis:

– Mūsų kaime tiek tokių kareivėlių nuo Adolfuko laikų nematėm.

Adolfuku močiutė vadino čia partizanavusį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Ir žiūrėdama į kareivius su lietuviškomis uniformomis mintimis grįžo į savo jaunystės metus, kai taip uniformuoti jaunuoliai buvo vienintelė pokario sunkmečio viltis.

Šilinėje mus vaišina žuviene – trumpa pertraukėlė, ir vėl etapas iki Raudonės pilies. Fantastiškas žygis palei Nemuną, jei kartkartėmis nepamatytume užrašo „Parduodu“.

Raudonės pilyje groja kaimo kapela, gaunam rūgštynių sriubos, spėjam užtverti kelią jaunavedžiams. Prisėdęs pailsėti, paimu į rankas laikraštį. „Teisingumo ministras leido Lietuvos žemę pardavinėti užsieniečiams“, – perskaitau.

„Šūdas!“ – pirma, ką spėju pagalvoti.

O šalia esanti žurnalistė kalbina kelis jaunuolius, sėdinčius kartu su latvių ir danų kariais.

– Sakykit, kodėl dalyvaujat šiame žygyje?

– Tikriausiai todėl, kad norim geriau pažinti Lietuvą, savo Tėvynės istoriją.

– Na, o ką jūs pasakytumėte apie tuos, kurie Kovo 11-ąją eitynėse skanduoja „Lietuvą – lietuviams“?!

– Bet kad mes ir esam tie patys. Mes – jaunieji Lietuvos patriotai…

Pamatęs pasikeitusią žurnalistės veido išraišką, nusisuku, kad nepradėčiau juoktis, nors turbūt reikėtų verkti. Nagi pamokėjo pinigėlių Sorošas plunksnos broliams… Šiuose žygiuose nepamatysi liberalų radomauskių, gėjų simonko ar paleckių – frontininkų. Tie, kurie žengia Kovo 11-osios eisenoje, žygiuoja per Lietuvą – eina vedami širdies balso, žino, ko nori. Ko nori, žino ir kita pusė. O nori vieno – sorošų ar kremlių pinigų…

Pasiekiam Veliuoną. Čia, kaip ir pas mus, Perlojoje, stovi tarpukario laikotarpiu pastatytas ir visas sovietmečio negandas atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas. Miestelio centre skamba muzika ir čia, kaip kažkas pasakė, kaip prie Smetonos, pilna žmonių – vietinių ir žygeivių. O mano nuotaika subjurusi. Seimas priėmė rezoliuciją, smerkiančią žemės pardavimą užsieniečiams, ir, užuot priėmęs tam reikalingus įstatymus, išėjo atostogų. Prisimenu 1991 metų rugpjūčio pučą, kai žmona gulėjo ligoninėje Vilniuje. Visur sklandė nežinia ir nerimas. Kai atvykau jos aplankyti, užėjusi į palatą gydytoja ištarė žodžius:

– Moterys, nieko nebijokit, mūsų vyrai mus apgins.

Ir tada man buvo aišku, kad į mūsų namus, į mūsų kaimus, į mūsų šalį priešai ateis tik per mūsų lavonus. O čia brūkšt – teisingumo ministras savo parašą: ateikit užeivių aukso veršiai, imkit mūsų žemelę. Vis galvodavau, kodėl, mano, dzūko, akimis, ta Suvalkija nei šiokia, nei tokia, t.y. beveik be miškų. Pasirodo, kad prieš kelis šimtus metų juos iškirto ir Nemunu žemyn parduoti išplukdė užeivių pirkliai. Praturtėję jie pirko žemes ir būtent jie dešiniame Nemuno krante statėsi čia dabar esančias Raudonės, Panemunės, Belvederio pilis. Vien pavadinimas „Belvederis“, iš prancūzų kalbos išvertus – „gražus vaizdas“, gali pasakyti apie ne vietinio buvusio šios pilies savininko kilmę. Mes, lietuviai, čia buvom tik baudžiauninkais.

Praeinam pro Gedimino kapo kalną. Mane mokykloje mokė, kad Gediminas žuvo prie Veliuonos, kryžiuočiams panaudojus patranką. Dabartiniai mūsų istorikai tvirtina, kad buvo nunuodytas. Dabartiniai Lietuvos istorikai randa daug įdomių dalykų. Kryžiuočiams nepasidavęs ir Pilėnuose su savo vyrais susideginęs Margiris buvo psichikos ligonis, Žalgirio mūšis – didelė Kryžiuočių ordino finansinė nesėkmė, o lietuviai atseit negalėję net dalyvauti Durbės mūšyje, nes tokio atstumo per tiek laiko būtų nepajėgę nueiti. Na, palaukit, kabinetų žiurkės, pakalbėsim, kai ateisiu iki Kauno… Prasideda liūtis. Užsimetus vandens nepraleidžiantį apsiaustą jis nebaisus, bet mirksta avalynė, kojinės, pradedu pritrinti pūsles. Prieš žygį susigriebiau, kad naujų sportbačių gerai panešiot nespėjau, o senieji suplyšę. Kojas reikia saugoti – čia tas pats kaip naujas BMW su sudilusiom padangom. Visą žygį geruoju minėjau puikų Varėnos batsiuvį Stebutį, kuris sulopė man senus sportbačius, kad atlaikytų 200 km. Bet per liūtį tai jau negelbsti. Seniai sutemo ir žengiam panemunių takais apgraibom, žliugsinčiom kojom. Maratono bėgikai sako, kad tikrasis maratonas prasideda nuo 33 km. Iki to gali nubėgti bet kas. Einant 100 km tai prasideda nuo 70 km. Jei man tai kas būtų pasakęs po pirmosios 100 km dienos, būčiau numojęs ranka. Per lietų neprisėsi ir neprigulsi pailsėti. Nuėjom jau 20 km be sustojimo, o iki tarpinio finišo Kulautuvoje liko dar 10. Dabar man jau aišku, kas yra 70 km. Eini tamsumoje per balas kaip robotas. Bandai vis neįlipti į balą, nors ir batai, ir kojinės jau seniai permirkę kiaurai. Būsena tokia, tarsi eitum girtas – bandai save kontroliuoti, o tave mėto į šonus, neturi nei vietos, nei laiko popiečio. Pritilo šalia einantys draugai. Kažkuris dar bando švilpauti maršo melodijas, bet greit prityla. Bandau susitvarkyt su savimi. Tempas sulėtėjęs iki minimumo. Tik žiūrėdamas į laikrodį bandau nuspėti, kiek dar liko. Ir kai atrodė, kad šita velniava niekad nesibaigs, atsimušam į savo mašinų koloną. Vidmanto Genio komanda:

– Stop. Visi miegat iki 6 val. Poilsis.

Susiradęs miegmaišį, krentu ant žemės. Vėliau Vytautas pasakojo, kad pabudęs suprato, jog užmigo net nenusiavęs batų. Nors, kaip pats sakė, apskritai nežinojo, ar miegojo.

Pabudau Boriso purtomas:

– Gediminai, keliamės, 6 val. ryto.

Pirma mintis – ar laiko kojos. Keliuosi, viskas gerai. Dega tik pritrintos nuospaudos. Klijuojamės pleistrus ir pirmyn. Šlubčiodami pradedam eiti. Skauda, bet žinau, kad po kelių kilometrų tai praeis.

Liko apie 15 km. Žinom, kad nagais ragais, bet finišą pasieksim, ir stebuklas – tas žinojimas užveda. Jau žengiam Kaunu, tik niekad nemaniau, kad ta Raudondvario plento gatvė tokia ilga. Jau einam Vilijampolės tiltu, jau matyti Kauno pilis, kurią didvyriškai 1362 m. gynė kunigaikštis Vaidotas, vėliau su 11 savo vyrų sugebėjęs išsiveržti iš kryžiuočių apsupties.

Grojant Kauno pučiamųjų orkestrui „Ąžuolynas“, finišuojam Rotušės aikštėje. Laikrodis rodo be 15 min. 10 val. Spėjom. Ir vėl mūsų trejetukas – tarp pirmųjų. Lietuvos pėsčiųjų žygių asociacijos prezidentas mums sega žygio riterių kryžių medalius, sveikinam vieni kitus. Kai pajuntu stuktelėjimą į šoną, atsisuku. Prieš mane stovi kareivis su lietuviška uniforma.

– Leiskit paspausti jūsų leteną. Aš Zapyškyje jūsų klausiau, kodėl „senukai“ dalyvauja tokiame žygyje. Noriu pasakyti, kad aš ATSIPRAŠAU už savo klausimą.

– Bet kad aš tau neatsakiau, kodėl mes dalyvaujam šiame žygyje. Todėl, kad Nemunas ne tik upė, o mūsų gyvenimo linija…

P.S. Šis žygis buvo pirmasis šiemet įregistruotos Pėsčiųjų žygių asociacijos, kurios prezidentas – buvęs Lietuvos kariuomenės puskarininkis Vidmantas Genys, renginys. 71 šio žygio dalyvis, nuėjęs 200 km, buvo apdovanotas asociacijos riterio kryžiaus, 56 dalyviai, įveikę 100 km, – asociacijos medaliais. Apie šešiasdešimt žygeivių dalyvavo atskiruose žygio etapuose. Iš trasos pasitraukė ir distancijos neįveikė tik 6 dalyviai.

“Respublika”
Gediminas JAKAVONIS
2011 liepos mėn. 09 d. 08:45:11

• 300 views
• 0 Komentaras