Stanisławas Jerzy Lecas (tikr. Tusch-Letz, 1909–1966) – žydų kilmės lenkų poetas, satyrikas. 1927–1933 m. studijavo polonistiką ir teisę Lvovo Jono Kazimiero universitete. Nuo 1934 m. gyveno Varšuvoje. 1941–1943 m. nacių kalintas Ternopolio koncentracijos lageryje, iš kurio pabėgęs slapstėsi, vėliau dalyvavo pasipriešinimo sąjūdyje, kovojo Liaudies armijos gretose. 1946–1950 m. buvo Lenkijos misijos okupuotoje Vienoje spaudos atašė. Paskui emigravo į Izraelį, 1952 m. grįžo. Išleido nemažai filosofine refleksija paženklintų poezijos rinkinių („Spalvos“ („Barwy“, 1933), „Karo lauko bloknotas“ („Notatnik polowy“, 1946), „Jeruzalės rankraštis“ („Rękopis Jerozolimski”, 1956), „Abeliui ir Kainui“ („Do Abla i Kaina”, 1961) ir kt.). Kaip rašytojas labiausiai išgarsėjo aforizmų ir sentencijų ciklu „Nesušukuotos mintys“ („Myśli nieuczesane”, 1957) ir „Naujosios nesušukuotos mintys“ („Myśli nieuczesane nowe”, 1964), kurioms būdingi sąmojingi sugretinimai, filosofinis skepticizmas, paradoksai, netikėtos įžvalgos, kalambūrai ir juodasis humoras.

Pats kartą mačiau stebuklą. Tai nutiko tuomet, kai buvo apsieita be stebuklų.
*
Versdami paminklus, saugokite pjedestalus. Visad gali praversti.
*
Prisikelti iš mirusiųjų gali tik lavonai. Gyviesiems sunkiau.
*
O gal Dievas lėmė man būti ateistu?
*
Ir ant sosto prasitrina kelnės.
*
Apie jį kalba: „Tai – liūtas!“ Na ir kas, dykumos tai nėra. Geriau jį atiduoti į cirką ar į zoologijos sodą. Arba iškamšą padarius – į muziejų.
*
Žinau, iš kur legenda apie žydų turtus. Žydai moka už viską.
*
– Pagrasinsiu jam tik pirštu, – tarė jis, dėdamas pirštą ant nuleistuko.
*
Saulė, įspindusi pro kamaros langelį, ant grindų meta grotų šešėlį. Tuose langeliuose kaliniai gali sudarinėti kryžiažodžius. Kryžiažodžių galimybės priklauso nuo grotų skaičiaus.
*
Idėją galima dogmarinti iki galo.
*
Gyventi yra labai nesveika. Kas gyvena, miršta.
*
Ant jo krinta įtarimo šešėlis, o jis jame slepiasi.
*
Kvailystė nuo mąstymo neatleidžia.
*
„Karalius nuogas“, bet po prašmatniais drabužiais.
*
Duodu jums karčių piliulių, aplietų cukriniu glajumi. Piliulės nekenksmingos, nuodai tik saldėsy.
*
Kartais velnias mane gundo įtikėti Dievą.
*
Laikas daro savo. O tu, žmogau?
*
Lengvabūdiškumas pražudo. Kitus.
*
Žaizdos surandėja, bet randai auga drauge su mumis.
*
Iš kur vėjas žino, kur link pūsti?
*
Ar žuvys, pralendančios pro tinklo akis, kenčia nuo nevisavertiškumo komplekso?
*
Įvykdė nusikaltimą: nužudė žmogų. Savyje.
*
Nori paslėpti veidą – išeik nuogas.
*
Ir sąžinės balsas patiria mutaciją.
*
Daugiausia formų turi abstrakcija.
*
Priešpaskutinis Mohikanas dažnai nužudo paskutinį Mohikaną, kad juo taptų.
*
Gyvenimas žmonėms atima per daug laiko.
*
Visi dievai buvo nemirtingi.
*
Ne vienas nulis manosi esąs elipsė, kuria sukasi pasaulis.
*
Idėjų mūšyje žūsta žmonės.
*
Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia akmenį. Spąstai. Tuomet jau nebus be nuodėmės.
*
Iš svajonių košės neišvirsi? Kodėl gi, reikia tik kruopų ir druskos.
*
Visad bijojau neužtaisytų šautuvų. Jų buožėmis daužomos galvos.
*
Tai, ko negali įsivaizduoti, dažnai gali nusipirkti.
*
Daugelis mano draugų pasidarė mano priešai, daugelis mano priešų pasidarė draugais, tačiau tik abejingieji liko man ištikimi.
*
Keista, kad taip sunku sukelti aidą tuščiose galvose.
*
Ar aš tikintis? Vienas Dievas težino.
*
Puritonams verčiau nešioti du figos lapelius ant akių.
*
Įvairios mintys ateina į galvą. Kai kurios net ir išeina.
*
Suglebęs šauktukas virsta klaustuku.
*
Atsargiai! Mūsų niekinamas beraštis gali sudėti taškus ant i.
*
Kaip išversti atodūsius į svetimą kalbą?
*
Ne kiekvienam gyvenimas tinka prie veido.
*
Tarnų pirštai palieka šeimininkų atspaudus.
*
Kas šlubuoja – eina.
*
Beraščiai turi diktuoti.
*
Daugelis mėgino sukurti filosofinį akmenį stingdydami mintį.
*
Kai miražas paaiškėja esąs tikrovė, reikalaukite kompensacijos.
*
Kada pats tikslas pasiekė tikslą?
*
Ar žmogėdra turi teisę kalbėti suvalgytųjų vardu?

• 309 views
• 0 Komentaras