Paskambino Vaidas, salo Linai reikia vado į Monblaną. Na aš ten nebuvęs, kompanija gera lengvai ir sutikau pavadovauti. Iš tikrūjų apie Monblano kalną nedaug žinojau. Težinojau tiek kad tai nėra techniškai sudėtingas kalnas, pagrindinis priešas tai aukštis, na kad dar yra mirties koluaras, kur krenta akmenys.

Šiek tiek pasiklausinėjęs buvusių susidariau nuomonę apie ši kalną, sudariau kopimo planą.

Išvykome išnuomotu mikroautobusu, kadangi visi vairuotojai, Gintas dar ir gitarą pasiėmė, tai kelionė neprailgo.

Arvydas nuo mūsų vyko atskirai, vijosi skrisdamas lėktuvu, vėliau atsilikęs vieną dieną prisivijo mus kai dėl aklimatizacijos ėjome į radialinį pasivaikščiojimą, teisingiau kabarojimasį uolomis ir nusileidimą ton pačion stovyklon.

Į Šamoni miestelį atvykome vakare, beieškodami nakvynės sutikome kalnų gidę, kuri mus visus sužavėjo ir papasakojo, kad aukštai daug sniego ir ten nėra lengva. Na mes taip lengvai nepasiduosim. Išsimiegoję keltuvu pasikeliame iki 1801 toliau pėsčiomis, aplinkui gėlės žydi paukščiai čiulba.

Praėjome keletą namelių, Rustemas, gailiai žiūrėdamas į akis karštligiškai ieškojo nakvynės, tai čia tai ten rasdamas patogias aikšteles palapinėms. Bet aš stebėdamas bendražygių savijautą ir nuotaikas sugebėjau visus nuvesti iki namelio 3167 Refuge de Tete Rousse. Kažkaip kalnų liga per daug nepasireiškė, vakarienę valgėme visi. Nuotaika gera. Pagal pirminį planą čia turėjome atsirasti tik kitos dienos vakare.

Ryte išeiname į aklimatizacinį pasivaikščiojimą, tikslas palypėti aukščiau. O čia daugiau kur lipti nėra kaip tik link sekančio namelio. Paimame apraišus virvę pietukus ir patraukėme viršun. Žmonių tikrai daug, net gėda kad mes jiems maišomės tik stengdamiesi aklimatizuotis. Lipam lenkdami daugelį. Tik keletas gidų pralekia pro mus prisirišę klientus kaip veršiukus išraudusiais veidais. Šie lipikai didžiausias pavojus kopiantiems,tempiami veršeliai nebemato, kur stato kojas, jiems iš po kojų lekią kruša įvairaus dydžio akmenų, tie savo ruožtu byra ant žemiau kopiančių.

Ir šią dieną neturėdami aiškaus tikslo užlipome iki namelio 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter, ten išgėrę arbatos, pasvarstėm, kad būtu gerai likti ir ryte kopti į viršūnę, nes oro prognozės rodo, kad dar kitą dieną oras suges. Aišku, kad svarstyti galime, bet aš nusprendžiu leistis žemyn ir nedurniuoti. Su aukščiu nepajuokausi, jau ir taip kai kurie skundžiasi galvos svaigimu ir pats jaučiu aukščio poveikį. Taigi leidžiamės, nusileidimas techniškai nesudėtingas, nors daugeliui nebandžiusiems uolinio laipiojimo atrodo kraupiai, bet vyrai sugeba įveikti baimės jausmą tai mes nusileidžiame laimingai. Kirsdami koluarą kabiname virvę dėl žemyn krentančių akmenų. Apačioje jau laukia mūsų Arvydas. Nakvojame toje pačioje vietoje, Nakvynės vietoje sutinkame dar vieną lietuvių grupę, vadovaujamą Aido Bubino. Vienas mūsų grupės narys atsisakė lipti į viršūnę. Fiziškai tikrai būtu pajėgęs, bet nusileidus apačion, vėl atgal kilti tingėjosi, kalnų liga baidė, nes ten aukščiau visiems jautėsi.

Ryte jau su visu svoriu kylame vakarykščiu keliu. Stebiu Arvyda, jis aukštį staigiau pagavo tai ir savijauta jo prastesnė. Bet viskas normoje ir mes neskubėdami, nors ir daugelį aplenkdami pakylame iki 3817 Refuge de l’Aiguille du Gouter. Virš jo įsirengiame stovyklą, teisingiau patobuliname, anksčiau įrengtą. Dirba visi nes žino, kad darbas padeda įveikti aukščio poveikį, iškasėme net urva-virtuvę valgyklą. Matome, kad genda oras. Prasideda pūga, statume vėjo sieneles, atkasinėjame užpustytas palapines, verdame valgyti, taupome benziną, karts nuo karto einame į trobelę žaisti kortomis, kur bandome prisijaukinti namelio šeimininkus nesvetingus prancūzus, Rustemo nuomone “даже хуже чем руские”. Ginto ir Andriaus pastangų ir jumoro dėka ledai pralaužti, dar namelio šeimininkus žavi mūsų pasiryžimas nepasiduoti audrai ir nenoras ieškoti prieglobsčio namelyje. Palapinėse apart lietuviu nebenakvoja niekas, ir namelyje ištuštėję. Bijodami oro beveik visi leidžiasi žemyn, kas jau bijo apledėjusiais akmenimis tai su malūnsparniu gelbėjami. Liko rusakalbiai Latviai jau užkopę į viršūnę, bet bijantys leistis žemyn, Meksikietis su gidu laukiantys gero oro viršūnei pasiekti, du draugiški makedoniečiai ir keletas lenkų. Visgi rusakalbiai latviai po paros baimių dvidešimtą kartą atsisveikinę nusileidžia žemyn. Taip prabėga keletas dienų. Klausimai apie orų prognozes turbūt net pačiam Dievui įkyrėjo, tai pagaliau siuntė žinią apie gerą orą. Iš apačios pasipylė lipikų banda.

Keliamės antrą nakties, dangus žvaigždėtas, pavalgome, laukiam niekas nelipa, duodu komandą lyst dar į palatkes, kadangi geriau tegul eina gidai ar grupės priekyje žinantys kelią. Pagulėjus pusvalandį virtinė pajudėjo, mes irgi šokame į trasą, beveik paskutiniai. Bet geros aklmatizacijos dėka, lyg ir neskubėdami pradedame visus lenkti. Po truputi aušta, po kojomis debesų jūra užpildžius visas tarpukalnes, žara dangų dažo auksine spalva, ji atsispindi debesyse, visi jaučia euforiją, saulėtekis nuostabus. Gintui pradeda šalti kojos, jis nebežino ką daryti pradeda panikuot, bet čia gi šalia draugai kurie numovę batus trina jo kojas, atstato kraujotaką atima celofanus kurios jis neapdairiai susikišo į batus neva taip išvengs drėgmės. Oras puikus išskyrus vėją, jis pučia negailestingai stengdamasis mus nuversti nuo kalno, nešdamas ledo gabaliukus kerta per neuždegtas vietas, išpučia iš po drabužių šilumą, palikdamas šaltį. Judinu veido raumenis stengdamasis nenušalti žandų nosies, kiti irgi panašiai elgiasi, slypime po kaukėmis. Kopimas vyksta palyginus lėtai, bet štai ji išsvajota viršūnė. Vietos ne daug džiaugsmo šūksniai nunešami vėjo, susikalbame tik rėkdami vienas kitam į ausį. Bendra nuotrauka, ilgai neužtrukę leidžiamės žemyn. Nepaminėjau kad kartu su kita lietuvių grupe užkopė 65 metų amžiaus Rimantas iš Šilutės, paklausus vardo jis prašė jį vadinti seneliu… Visi jautėme pagarbą šiam žmogui įveikusiam visų pirmą save. Nusileidome iki palapinių nesunkiai, kiekvienas žingsnis žemys tai kelias į šilumą. Žemiau išviso jaučiausi kaip keptuvėje saulė plieskė negailestingai, bet drabužių nenusivilkau, kadangi retame ore labai greitai galima apsvilinti odą.

Nusileidus į stovyklą griuvome pagulėti, kaip tarėmės Vaidas po valandos jau atsikėlęs pradėjo ardyti savo palapinę, Gintas niurzgėjo, niurzgėjo dėl tokio greito įvykių veiksmo, bet teko nusileisti ir rangytis lauk iš šilto guolio.

Pradėjus leistis žemyn teko sustoti, kadangi vyko gelbėjimo darbai. Gelbėtojai malūnsparniu gelbėjo grupę žmonių, kaip vėliau paaiškėjo žuvo vienas lenkas ir sužeista jo draugė, mes juos prisiminėme sėdėjusius namelyje mums už nugaros. Netrukus nusileidome iki 3167 Refuge de Tete Rousse, čia Gintas bečiuoždamas išsisuko koją ir iškarto sugalvojo planą kaip toliau neiti, skambino draudimui reikalaudamas malūnsparnio. Kadangi namelis netoli įkalbėjome eiti tenai ir mėginti išsiaiškinti padėtį su gelbėtojais. Ten Gintui numovę batus kelias minutes spaudinėjo koją ir iškvietė malūnsparnį NEMOKAMAI, atskrido 5 gelbėtojai ir išgabeno nabagą į ligoninę. Viso namelio lankytojai susirinko pažiūrėti šios gelbėjimo operacijos, spragsėjo fotoaparatai dūzgė kameros. Mes likę tenai movėme nuo klausimų kuo toliau, teisingiau žemiau. Taip belėkdami pasiekėme žolę, ir aikšteles palapinėms. Andrius belėkdamas pakeliui pametė kilimėlį tai miegojom susiglaudę trise ant 2 kilimėlių.

Ryte pasiekėme keltuvą leidomės apačion ir ten jau laukė kelionė į Lietuvą.

Važiuodami į Lietuvą ieškojome nakvynės, bet Joninių švenčių dėka visi viešbučiai užimti, o miego po kopimo labai norėjosi visiems, taigi nenorėjom rizikuoti. Jau praradę viltį dar Ginto uoslės vedini sustojome prie kažkokio viešbutuko, kuris pasirodo ne viešbutukas, o restoranas, pažadinti šeimininkai pagailėjo mūsų pakvietė vidun pavalgydino, užleido vieną kambarį, kur mes išmiegojome. Viskas įvyko kaip kokioje pasakoje. Tai tokia graži kelionės pabaiga.

Visi gryžo užgrūdinti šalčio, aukščio, uolų, pūgų, uraganinio vėjo, visokių nepriteklių ir jau nebebūdami pieno pakeliais.

Dalyviai: Vaidas, Raimondas, Gintautas, Andrius, Arvydas, Linas, Rustemas.

Linas
XGenomas.lt

• 234 views
• 0 Komentaras