1 thought on “Likimo palytėtas”

• 

  Eglė

  2012-03-06 / Atsakyti

  Niekad neturėjau įrašo ir nežinau ar kas jį turi, bet po „Mėnulis tikras tėvas jo” man visad mintyse skamba ši daina. Viena mano mėgstamiausių partizaniškų taip pat.

  OBELISKAI

  Mes žygiavom per žaliąją Lietuvą
  Vakarų kryptimi apdulkėję
  Ir parkritom kovoj, kad galėtume
  Atsinaujint šilainei ir vėjui.

  Žalią rūbą pavasario žėrinčio,
  Netikėk, kad užpustė mūs pūgos.
  Mes kasmet rašom laiškus į tėviškę
  Rugio želmenim, eglės spygliukais.

  Prd. Mes jauni, augaloti, vieninteliai čia,
  Paguldėme galvas ant grumsto,
  Kad ramybės mūs židinio gimtojo niekas
  Niekas daugiau nebedrumstų.
  Nubarstytos čia pamiškės gilzėm surūdijo
  Tos kulkos ir viskas.
  Mes nemiegame, mama, mes ilsimės čia,
  Po beržais, obeliskais.

  Ir namo mes visuomet sugrįžtame,
  Mums nebaisios nei kulkos, nei minos.
  Tarp ramunių mes žaidžiame, krykštaujam,
  Jeigu gyvas- gyvų atminimas.

  Mums nešalta nei žiemą, nei rudenį
  Ant žolės pirmai šalnai sutviskus.
  Mes nemiegame, mama, mes budime
  Po žvaigždėm, po beržais, obeliskais.

  Prd. Mes jauni, augaloti, vieninteliai čia,
  Paguldėme galvas ant grumsto,
  Kad ramybės mūs židinio gimtojo niekas
  Niekas daugiau nebedrumstų.
  Nubarstytos čia pamiškės gilzėm surūdijo
  Tos kulkos ir viskas.
  Mes nemiegam, mama, mes ilsimės (2kart- budime) čia,
  Po beržais, obeliskais.