Manauso mokymuose dalyvauja labiausiai patyrę specialiųjų tarnybų karininkai iš viso pasaulio. Niekas negali sužinoti jų pavardžių, todėl čia tampa tik numeriais. Nors dalyvavę daugelyje pavojingų akcijų, kai kurie džiunglių neištveria fiziškai, kitiems sutrinka psichika. Čia gali išverti tik geriausieji.

Selva – taip ispaniškai vadinamas tropikų miškas, viena labiausiai netinkamų žmogui vietų. Čia, pačioje Brazilijos džiunglių širdyje, veikia CIGS – specialiųjų dalinių karininkų mokymo centras. Šitame žaliajame pragare palūžta net kiečiausi vyrai. Pasakoja buvęs kursantas, dabar centro instruktorius.

Vadas, glostydamas ant pavadžio laikomą jaguarą, centro talismaną, perspėja instruktorių: „Galbūt kai kuriems mūsų metodai pasirodys per mažai humaniški, bet privalote įsisąmoninti, kad džiunglės nesigaili skystablauzdžių. Išmokysime jus kelių dalykų, kurie ne tik padės likti gyviems, bet ir įveikti priešą. Neslepiu, jog be paliovos varginsime jus, didinsime spaudimą, darysime viską, kad pasiektumėte ištvermės ribas. Daugeliui tas selvos kario grūdinimas bus pragaro prieangis. Jus išgelbėti gali tik nepaprastas ryžtas ir geležinė ištvermė. Ponai karininkai! Linkiu sėkmės!“

„Seel! Vaa!“- garsiai skanduoja trys dešimtys vyrų kamufliažinėmis uniformomis be antpečių ir kitokių skiriamųjų ženklų. Kursantas yra tiktai numeris, kuris aiškiai matomas ant galvos apdangalo. O „selva!“ arba „klausau!“ – tradicinis CIGS atsakymo šūksnis. Esame Centro de Instrucao de Guerra na Selva (kovos džiunglėse mokymo centre), geriausiame ir reikliausiame pasaulyje specialiajame centre, rengiančiame efektyviai veikti priešiškame žmogui „žaliajame pragare“. Centro mokymo realijos prilyginamos elitiniam reindžerių kursui amerikiečių Fort Beninge.

Esame Manause, pačioje Amazonės džiunglių širdyje, kur Rio Negras įteka į Amazonę. CIGS iš pradžių buvo organizuotas pagal amerikiečių Jungle Warfare Centre (karo džiunglėse centro) Panamoje modelį. Per trumpą laiką jo programoje buvo padaryta tiek originalių sprendimų, pritaikant programą Amazonės sąlygoms, kad Brazilijos mokymo centras pralenkė amerikietišką modelį.

Prieš keliolika metų čia įgijau pirmuosius įgūdžius. Dabar kartu su vietiniais instruktoriais vedu užsiėmimus elitinių antiteroristinių dalinių karininkams, dalyvaujantiems tarptautiniame mokymų cikle įvairiose geografinėse platumose. Čia jie žmonės be veidų. Negalima minėti jų pavardžių. Net šalys, iš kurių atvyksta, laikomos paslaptyje. Kaip ir regionų, kuriuose tobulinasi, pavadinimai. Oficialiai žinoma tik tiek, kad visi yra dalyvavę įkaitų vadavimo operacijose ir kad vis brutalesni teroro aktai verčia specialiąsias tarnybas mokytis veikti sunkiausiomis klimato sąlygomis.

Kaimanų ir anakondų draugijoje

Katorgiškas žygis su dvidešimties kilogramų krūviu, rodos, niekada nesibaigs. Susilieję su aplinka, brendame per igarape – apgaulingus liūnus. Kai pajuntame žemę po kojomis, kopiame į skardžių aukštumas arba smunkame iki kelių į nuvirtusių medžių sutręšusius kelmus. Dygliuoti vijokliai drasko rankas; įdrėskimai gali pavirsti sunkiai gyjančiomis žaizdomis ir grėsti rimta infekcija. Mus supa nepermatoma selva – prieblandoje skęstantis tropikų miškas: pilnas chaotiškos žalumos masės, šliaužiojančių žalčių ir spiečiais pakibusių godžių vabzdžių; jie gelia net per prakaitu permirkusius drabužius. Nuo šakų už apykaklės krintančios juodos skruzdėlės kanda be gailesčio, o nepakenčiamai tvankus ir tankus kaip šiltnamyje oras laipsniškai iščiulpia mūsų jėgas ir verčia iš koto. Vienatvė, jokios logistikos, perkrovos, šleikščios higienos sąlygos, įtampa – visa tai sukelia nerimo pojūtį šiame izoliuotame pasaulyje.

Džiunglėse srūvantis prakaitas negaruoja, taigi šiluma iš organizmo nepasišalina. Štai jau antras šiandien išsekintas kursantas, kietuoliu laikytas „varliaėdis“, kuriam prireikė medicinos pagalbos. Neapsieita be lašelinės. Prancūzas sugniuždytas; negali patikėti, kad arkliška jo sveikata sušlubavo. Jis autoritetas kolegoms, kurie akimirkai stabteli paremti moraliai. „Varliaėdis“ aukštos klasės specialistas. Akmeninis veidas ir masyvus smakras būdingi energingam charakteriui. Tikrai nepaprastai tikslus ir ryžtingas akcijos metu. Bet nepalenkiamas jo charakteris neatlaikė, gamta gali suriesti didžiausią kietuolį…

Iki stažuotės pabaigos ištvers daugų daugiausia pusė. Kiti – net jeigu palaužti ne ryžto stokos, o dezinterijos ar drugio – bus pašalinti iš kurso ir jausdamiesi pralaimėję nešlovingai sugrįš į savo dalinius.

Iš pradžių visi turi įsisavinti daug teorijos, o vėliau turi tas žinias paversti veiksmu. Nė vienas kursantas nežino kas jo laukia. Reikia išmokti orientuotis džiunglėse, pelnyti čiabuvių pasitikėjimą, atpažinti valgomus palmių pumpurus, susiręsti slėptuvę, užtikrinančią galimybę pailsėti ir t.t.

Numeris 19, visada veiklus ir paslaugus italas, persipjovė ranką aštriu kaip skustuvas lapu. Sužeistajam puolė padėti seržantas Jorge. Sustabdė kraujavimą, pridėdamas prie žaizdos šviežią voratinklį, po to pabarstė tą vietą surinktomis skruzdėlėmis, kurios puikiai tinka žaizdoms gydyti, nes žanduose turi antibiotinių substancijų, apsaugančių nuo infekcijos. Metisas, išaugęs tarp indėnų prie Rio Negro intako, džiunglėse jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Slėptuvės statymas užima daug laiko, bet ji turi būti patogi pailsėti po dienos darbų. Ir šio užsiėmimo metu neapsieita be nedidelio incidento. Pjaudamas šakas „kazokas“ užmynė širšių lizdą, jos pradėjo jį pulti. Neprarasdamas savitvardos kursantas šoko nuo aukšto skardžio į upę. Skausmingų įgėlimų žymės vis dėlto aiškiai matomos deformuotame veide. Didžiausią grėsmę nesvetingose džiunglėse žmogui kelia visai ne laukiniai žvėrys, o vabzdžiai, platinantys pavojingas ligas.

Tankus ir drėgnas oras iš lėto išsunkia jėgas, sukausto ir paralyžiuoja judesius. Prakaitas, sumišęs su vabzdžius atbaidančiu skysčiu, degina akis. O turime eiti taip tyliai, kad galėtume nepastebimai prasiskverbti į priešo teritoriją. Tas sėlinimas turbūt niekada nesibaigs. Per pirmą valandą įveikėme tik penkis šimtus metrų. Slidus takelis skardžiu atima norą gyventi.

Pagaliau komanda „pirmyn!“ Mokomosios amunicijos salvės pragariškai triukšmingos. Visiems atrodo, kad užduotį įvykdėme, bet instruktorius mano kitaip: „Trūko netikėtumo elemento. Po pusvalandžio pakartojimas.“ Visas vargas veltui. Ir tik geležinės valios ir motyvacijos pastangomis trečiu mėginimu pasiekiame tikslą.

Saulei nusileidus atogrąžų miškas atgyja – skamba įvairiausių garsų simfonija. Nemaloniai dirginantis ausį beždžionių rėksmingumas persipina su viliojančiais paukščių šūksniais ar uždususiais nematomų žvėrių atbalsiais. Iš už juodos džiunglių sienos sklinda įtartini šnaresiai; įkyrios mintys susitelkia į įsivaizduojamus pavojus, sukelia nepagrįstą nerimą. Vaizduotė verčia žmogų be paliovos įtemptai budėti; įtampa prasisklaido tik švintant.

Ne visi pasiekia bazę numeris 2

Pagaliau turime išmėginti kursantus „tiesos kriterijumi“. Vyrus mažomis grupelėmis išsklaidėme selvoje ir priminėme: „Jei norite gauti kurso sertifikatą, turite per 48 valandas prisistatyti bazėje numeris 2.“

„Kartais manydavau, kad nebeištversiu iki galo, kartą buvo nutrūkęs filmas“, – prisipažįsta italas „Maksy“. Visiškai išsekę, vabzdžių sugelti, dvokiantys prakaitu ir nuo purvų limpančiomis prie kūno uniformomis, pusiau sąmoningi stipriausieji atsivelka į bazę. Kiekvienas būna netekęs nuo trijų iki šešių kilogramų. Numerio 6 pėdos apverktinos būklės, vien tik pūslės ir kraujas. Sportiškas „Drugelis“, rusas iš super elitinio dalinio „Beta“, turintis daugiau kovinės patirties negu bet kuris kitas tame kurse, per stebuklą išvengė hipertermijos – šilumos smūgio dėl ilgalaikės intensyvios įtemptos veiklos kaitroje. Vidurdienį truputį skundėsi dėl šleikštulio ir galvos svaigimo, bet labiausiai dėl kojų ir rankų raumenų mėšlungio, kuris paaštrėjo netekus per daug druskos. Skausmo iškreiptu veidu jis vis dėlto ėjo iki galo. Ne visi baigė pragaro kursą. Nors fizinė kondicija neprasta, trims karininkams sušlubavo psichika, jie palūžo sekinančio etapo pabaigoje. Dar keturi išgyveno tikrą dramą – neatsistojo į elito gretas, nes koją pakišo sveikata.

Stažas Manause – tai nobilitacija. „Selva sugeba sugniuždyti stipriausio žmogaus asmenybę, bet jūs įrodėte savo vertę, peržengėte patys save. Didžiuojuosi jumis“ – pabrėžia CIGS vadas, pulkininkas Gustavo de Souza Abreu kurso baigimo šventėje. Geriausias kursantas apdovanojamas prestižine „džiunglių kovotojo“ mačete su numeriu 0055. Pirmą kartą centro istorijoje ją pelnė svetimšalis.

Osvaldas ALEKSA
Balsas.lt

• 391 views
• 0 Komentaras