Pasauliui gelbėti reikia mesijo – ši taisyklė galiojo tūkstančius metų įvairiuose visuomenėse ir teritorijose. Bet dabar kai kas pasikeitė. Blankūs politikai, valdininkai, prisitaikėliai. Kur dingo ryškūs vedliai?

Eilinė darbo diena eilinėje ministerijoje. Aplink didelį stalą susėdusios kelios dešimtys žmonių – tarp jų nemažai užsieniečių. Vyksta ilga diskusija apie tai, kaip x srityje išugdyti lyderio bruožų turinčias asmenybes. Kalbama ištisą dieną, klausomasi įtaigiai šnekančių konsultantų, keičiamasi išmintingomis frazėmis.

Paskui dar vienas kelių dienų seminaras apie tą patį. Pagaliau parašoma stirta popierių, viskas derinama, ir pagaliau lyderystės vystymo planas pasiekia sritį, kuriai buvo numatytas. Nepaisant šios veiklos ir išleistų mokesčių mokėtojų pinigų, lyderių šioje srityje neatsiras nei šiemet, nei kada nors vėliau. Nes vedliai šitaip nekuriami.

Beveidžiai vadai

Tai – ne vidutinės grandies vadybininkų deficitas, tai – kitokios prigimties problema. Lyderių, palyginus, su XX amžiumi, smarkiai sumažėjo. Ar atsimenate, kas šiuo metu yra, pavyzdžiui, Ispanijos premjeras? Jau nešnekant apie tokią svarbią figūrą, kaip visos ES prezidentas – kurio nei pavardės, nei veido, nei kalbų išvis neįmanoma įsidėmėti.

Arba Vokietijos kanclerė Angela Merkel – geras žmogus, dora politikė, tačiau nė iš tolo neprilygsta nedrausmingam, kartais nenuspėjamam, bet vis dėlto įsimintinam savo pirmtakui Gerhardui Shroderiui. O pastarieji britų premjerai – ar nors vienas jų savo asmenybės magija lenkia Margaret Thatcher?

Regis, Vakarų Europa be Nicolas Sarkozy dabar išvis neturi charizmatinių veikėjų. O amerikiečiai lyg užhipnotizuota pelė akis išplėtę tebežiūri į Baracką Obamą, nors užkrautas pasitikėjimo kreditas jį jau ima slėgti. Taip, jis išsiskiria iš savo amžininkų iškalba ir asmeniniu žavesiu, tačiau realių veiksmų kol kas nematyti. O be jų lyderis – kaip vėliava be kariaunos.

Pinigai į balą

Tai kur yra tikrieji lyderiai? Trumpam grįžkime į jau minėtą ministeriją. Po darbo dienos parėjęs namo šios diskusijos dalyvis žmonai pasiskųs, kad tas įkyrėjusias kalbas jis jau girdėjo šimtą kartų. Todėl veltui praleido visą dieną ir žiauriai pavargo.

Dar kalbės apie tai, kad po gražia lyderystės programos vėliava „vaikšto“ nemaži pinigai, kuriuos organizacijai reikia išleisti, o visiems tiems susirinkusiems žmonėms – tvarkingai pasidalinti. Tie pinigai – net ne šalies mokesčių mokėtojų, jie – Europos Sąjungos. Visi viską puikiausiai supranta, todėl niekas nekelia jokių nereikalingų klausimų. Kuo čia dėti lyderiai? Ogi iš tiesų tai – tik graži iškaba, madingo žaidimo pavadinimas. Todėl ši programa – tokia pat ydinga, kaip ir daugelis kitų, „nuleistų iš viršaus“, gerai finansuojamų, tačiau jokios apčiuopiamos naudos neatnešanti.

Tiesiog šiandien pasaulyje madinga tokia utopija – ugdyti lyderius. Po kelių dešimčių metų taps madinga kitokia kryptis. Bet turbūt žmonės amžinai kamuosis bandydami tobulintis, arba kaip dabar madinga sakyti, „investuoti į save“.

Buvo ir anksčiau tokių pedagoginių utopijų. Tarkime, britai ilgus amžius bandė išugdyti džentelmeną. Italai – tobulą žmogų, prancūzai – laisvą. Kai kurios kultūros išvis labiau linkusios rengti pomirtiniam gyvenimui – matyt, dėl šio jau nebeturi jokių iliuzijų.

Spalvotos iškamšos

XXI amžiaus pradžia ateityje bus minima kaip lyderystės guru laikotarpis. Jų daug, jie moka kalbėti ir sukurti regimybę klientui, kad jis už pinigus gaus kažką vertinga. Ar atsimenate, kai Lietuvoje tam tikslui buvo pasitelkti vaikščiojimai basomis per žarijas? Tikrai tikėtina, jog šitaip žmogus atranda daugiau savo kūno ir dvasios išteklių.

Tačiau lyderystė – tai susikalbėjimas su kitais, turėjimas ką jiems pasakyti. Įprastos paskaitos prideda žinių, pratybos – įgūdžių. Bet čia iškyla viena problema. Kai žmogus elgiasi pagal savo charakterį bei prigimtį, jis turi šansą nuolat savo elgesį koreguoti – nukentėdamas dėl klaidų. Kai imama elgtis pagal svetimus patarimus, jie neįtelpa į savą „sistemą“, todėl mažėja ir klaidų korekcijos galimybė. Kitaip tariant, neturėdamas tvirto stuburo netapsi tuo, paskui kurį seks minios. Na gerai, bent jau vienos firmos kolektyvas.

Kaip atsirado ši lyderystės idėja? XX amžiaus viduryje šis žodis jau buvo naudojamas – bet tik labai ryškiems, itin apdovanotiems žmonėms apibūdinti. Dabar pasaulyje per metus išleidžiama daugiau kaip 2 tūkst. rūšių su lyderystės ugdymu susijusių knygų.

Panašu, kad žmonija bręsta dar vienam išsilaisvinimo etapui, ją apėmęs troškimas išsivaduoti nuo mechaninio „vydomojo“ darbo. Kitaip tariant, visi nori kažkaip save įprasminti, būti vadovais – jei ne kitiems, tai bent sau.

O „sau“ yra tokia sudėtinga forma, kai jautiesi laisvas viršininko šešėlyje. Todėl vadovams taip pat nelengva – didėjant pavaldinių vidinei laisvei, jie tampa vis sunkiau valdomi.

Vedliai ir vedamieji

Šiais laikais daugybė žmonių atkakliai siekia nusipirkti ar išmokti vedlio savybių, todėl norint iš jų išsiskirti reikės dar ryškesnių savybių, nei būtų pakakę anksčiau. Vėlgi – kiek tų lyderių išvis reikia? Į šį klausimą sociologai yra pateikę konkretų atsakymą – maždaug 30 procentų. Tiek žmonių turi galvoti, , kurti strategiją – kitiems reikia vykdyti. Tik šitaip normaliai funkcionuos visuomenė.

Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, pasaulį beveik visada tobulino kūrybiška mažuma.

Lyderiai gali ir persiskirstyti, – juos patikrina laikas bei įvykiai, – bet juodą darbą vis tiek reikia nudirbti. Taigi kiekvieną bandyti padaryti vedliu tikrai neverta. Pirmiausia, galima išugdyti ir tamsių gaivalų – tokių pavyzdžių istorija žino. Antra, mada būti lyderiu sukuria lyderio ir aukos kraštutinumus, nekalbant jau apie tai, kad žmogus nuo primestos lyderystės idėjos gali tik kamuotis.

Tada ir dabar

Kita vertus, šiandien išauginti tikrą lyderį net su prigimtiniais duomenimis nėra paprasta. Bet kurioje srityje. Jei pakalbini, pavyzdžiui, muzikos profesionalus, išgirsti tokią priežastį – kaltas greitis. Koks J. S. Bachas galėjo ramiai bręsti, nes laikas tada tekėjo lėčiau. Dabar viskas vyksta pernelyg greitai – naujos žvaigždutės išstumia jau pabodusias, albumai kepami mikliai, kas nespėjo į traukinį – išvis pamirštamas.

Senieji „dinozaurai“ išmiršta, o naujieji “lyderiai“ raitosi kaip unguriai ant karštos keptuvės. Kita vertus, negalima atmesti ir žmogiško faktoriaus – jei staiga, be lyderystės programų pagalbos, išaugs tikrai valingas, ryškus ir gabus asmuo, manote, visi aplinkiniai labai apsidžiaugs? Nieko panašaus. Toks individas ilgai kamuosis smaugiamas savo paties talento. Sustabarėjusi sistema mėgins jį išstumti ar sumenkinti. Nes tikras lyderis sistemai – kaip rakštis. Tokie visada kėsinasi ją peraugti, o vadinasi – reformuoti arba net išardyti.

Kam tada pasauliui išvis reikia lyderių – kad kuris nors smagiau užsimojęs pagaliau jį sugriautų? Šiais laikais jų trokštama dėl padidėjusio nesaugumo jausmo. Daug kam ateitis atrodo miglota, būtų nuostabu, jei atsirastų toks, kuris iškeltų ranką ir pasakytų – eikite ten, būsite išganyti. Panašiai kaip kažkada per garsųjį gaisrą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ – jei ten nebūtų pasitaikęs vienas šaltakraujis pilietis, liepęs visiems elgtis ramiai, panikos apimti žmonės būtų uždusę nuo dūmų ir savo pačių emocijų. Tačiau gelbėtojų atsiranda ne kiekviename gaisre.

Dydis ir įtaka

Kai susirenka grupė G20 – tai yra žmonės, kurie mus vienaip ar kitaip veda – analitikai dažnai gūžčioja pečiais. Nuobodu stebėti, kaip įtakingi vyriai ir moterys susitinka vien tam, kad kartu nusifotografuotų.

Kažką kalba, bet nesusikalba. Neturi kaip vienas kitą įtikinti, šneka bendromis savo pilkų patarėjų surašytomis frazėmis.

Dar nejaukiau kartais žiūrėti į mūsų lyderius –tarp tų pasaulinių jie dažniausiai išvis pradingsta. Netiesa, kad viską lemia dydis. Štai Argentina didelė, o įtakos – nulis. Panašiai ir Australija arba Kanada. O štai Belgija, Danija – mažos, bet reikšmingos. Arba Estija, kuri kitais metais įsives eurą. Esmė paprasta – lyderiai bręsta ten, kur jiems tinkamos sąlygos, kur visuomenė juos iškelia, o sistema nežlugdo.

• 298 views
• 1 Komentaras