… Antrosios Monblanas.lt organizuotos kelionės, kurios metu sėkmingai sukopė tik keli ryžtingi lietuviai, o kiti dėl itin prastų oro sąlygų pasuko atgal, video siužetas:
Kalnas – aukšta geografinė vietovė, aukštesnė negu kalva. Teigia geografinis apibrėžimas. Ką reiškia aukšta? Kas Lietuvoje patenka į kalnų sąrašų, kitur gali būti per mažas kalvos vardui.
Alpinizmo pradžia laikomi 1786 m. kai rugpjūčio 8 dieną Žakas Balma ir Mišelis Pakardas, užkopę į Monblano viršūnę. Monblanas – Europos “stogas”, aukščiausia Alpių viršūnė, priviliojanti nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, mylinčių kalnus – tiek pradedančiųjų, tiek jau patyrusių alpinistų. Kalnas su daugybe veidų – techniškai nesudėtingas (kopiant klasikiniu maršrutu), bet tuo pačiu kartais ir labai klastingas kiekvienais metais nusinešantis kelias dešimtis gyvybių. To priežastys buna įvairiausios…nepakankamas fizinis pasiruošimas, blogi orai, atsitiktiniai dalykai – liūtys, lavinos, kurių nepavyko numatyti, žmonių neatsargumas, kai patys užsimeta akmenį, bravūra. Nors kalnuose nėra prieš ką pasirodyti. Lipimas į kalną labai priklauso nuo sąlygų.. Vakariečiai dažniausiai blogu oru nelipa, o geria alų papėdėje. Sulaukę gero oro „lango“ su šturmine kuprine įsimetę kelis šimtus eurų sulaksto per pora dienų. Į Monblana geru oru gali eiti beveik su marškiniais, o blogu gali nušalti visus galus jei nepakankamai pasiruošei orui, kuris kardinaliai skiriasi nuo matyto Chamonix miestelyje vidurvasaryje. Tad ko ten visi lipa ? Dauguma todėl, kad jis stovi ten…nes jis ten yra… yra kalnas – reikia užlipti. Alpinizmas prasideda, kai pasieki savo vidines ribas ir norisi jas šiek tiek peržengti. Yra sunku ne tik todėl, kad fiziškai sunku, bet todėl, kad sunku prisiversti – blogai jautiesi, truksta oro, norisi gerti ar valgyti. Visa tai veikia, ir vis tiek turi išlikti tai, kas stumia pirmyn. Yra vidinė nuostata – tik aukštyn. Retas paprašytų: nebegaliu, veskit mane žemyn bet vis dėl to rizika turi būti apskaičiuota. Kai nėra kontrolės – kas nori, eina, kur nori ir kada nori. Kalnai stovės dar tūkstančius metų, o žmogaus gyvenimas yra vienas, tad džiaukimės kalnais ne paskutinį kartą…
Labai domina pažiūrėti dar keli filmai apie alpinizmą, bet sunkokai sekasi juos gauti Jei ir radau torrent`us, tai nesisiunčia arba siunčiasi labai lėtai Tad prašau pagalbos – jei kas turite ar galite greitai atsiųsti, kad dar galėčiau pasiimti į naujametę kelionę į Kroatiją, tai būčiau DJ dėkingas Konkrečiai domina šie filmai, optimaliau rusų kalba, bet be problemų ir anglų:
Vis garsiau ir grasiau su komanda ir šiaip tarpusavį su draugais pasikalbam apie svajonę kopti į koki rimtesnį kalną netolimoje ateityje Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 3 lietuviai…
Tačiau mūsų priešakyje galime tikėtis jau tris kartus ten įkopusio vedlio – mūsų komandos operatoriaus Aido, kuris manau padėtu tinkamai pasiruošti, apsipirkti ir sėkmingai įvykdyti ekspediciją. bet apie tai pakalbėsime gal po pusmečio, kai gal kažkas bus aiškesnio ir realesnio Kol kas kaupiam pinigėlius įrangai, nes tikriems kalnams vis tik reikia nemažai kitokios įrangos nei naudojame dabar, pvz. “kačių”, ledkirčių, palapinių ir miegmaišių tinkamų 4-iems sezonams, tinkamų rūbų ir t.t. O visą tai kainuoja ir net labai nemažai…
O dabar siūlau pasimėgauti straipsniu kaip 5 lietuviai, tame tarpe minėtas kolega Aidas, įkopė į Monblantą per pačius naujuosius 2008-2009 metus, kuomet sąlygos ten tam tikrai net labai ne pačios tinkamiausios
<…>
… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje. Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.
Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.
Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva” ir „Stacia palyva”. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport”, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.
Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.
Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.
Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.
Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.
Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.
Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.
Kalnų neturinčioje Šilutėje yra apie 120 alpinizmo entuziastų. Tai teigia šilutiškis Arnoldas Sirvydis, ne vienerius metus taip ekstremaliai leidžiantis laisvalaikį ir savo pomėgiu sudominęs bendraminčius. Vieni iš jų laipioja dėl pramogos, kiti siekia gauti pramoninio aukštalipio sertifikatą ir iš to uždirbti duoną. A.Sirvydžio vadovaujami Šilutės entuziastai ruošiasi įregistruoti savo klubą.
Alpinistu tapo kariuomenėje
39 metų A.Sirvydis pasakojo, kad su alpinizmu pirmą kartą susidūrė tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje. Patekęs į specialios paskirties dalinį, jis iš pradžių pats susipažino su alpinizmo pagrindais, o vėliau tapo instruktoriumi. Baigęs tarnybą, alpinizmo neužmiršo: mokė laipioti skautus, o paskui subūrė bendraminčius.
Jau keletą metų A.Sirvydis kartu su draugais laipioja ant Rusnės tilto, tariasi su UAB “Šilutės vandenys” vadovais dėl leidimo treniruotis ant vandens bokšto. Dalis treniruočių vyksta Klaipėdoje, kur viena įmonė turi įrengusi specialią salę.
Pasak A.Sirvydžio, jis iš karto mato, ar žmogus gali būti geras alpinistas. Jo nuomone, apie 30 procentų Šilutės alpinizmo mėgėjų per porą metų galėtų gauti reikiamus sertifikatus ir tapti profesionaliais aukštalipiais.
Pomėgis ir profesija
Turėdamas visus reikalingus sertifikatus, A.Sirvydis užsiima pramoniniu alpinizmu. Teko dirbti Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje. Didžiausias aukštis, kuriame teko dirbti, – apie 120 metrų. Pagrindinės užduotys – dažymas, langų plovimas, reklamų kabinimas.
Anot A.Sirvydžio, aukštalipio darbas užsienyje gerai apmokamas. Tiesa, nepigi ir įranga. Komplektas kainuoja apie 2000 litų ir nuolat dirbant, greitai susidėvi. Lietuvoje užsakymų mažiau. Daugeliui įmonių profesionalų paslaugos per brangios, o kainos aukštalipiai nuleisti taip pat negali, nes nuolat reikia atnaujinti įrangą, nuo kurios tiesiogiai priklauso gyvybė.
Aukštalipio darbas kartais būna nuobodus ir gana monotoniškas. Poilsiauja A.Sirvydis, laipiodamas kalnuose, ar ant kokių įdomesnių objektų.
Europiečių nesudomino
Pradėjęs profesionalią veiklą, A.Sirvydis bandė užmegzti ryšius su Europos alpinistų klubais, tačiau šie nepanoro bendrauti. Bendradarbiauti mieliau sutiko Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos ir JAV alpinistus vienijančios organizacijos.
Šilutiškiai tapo alpinistų klubų “American Mountaineering Gruop” asociacijos nariais. Ši asociacija vienija tarptautinius alpinistų klubus, remia juos, teikia metodinę pagalbą.
Šiandien radau laiko išsipakuoti ir apsižiūrėti nemažai naujos ir senos uolų / pastatų laipiojimo / šokinėjimo su virve įrangos Tai toli gražu ne viskas, nes dalies senesnės įrangos tiesiog… nerandu Ar kam paskolinau ar dar kur nukišau prieš misiją bandau prisiminti :? O čia – naujausia ir žinoma geriausia / brangiausia įranga kurią įsigijau per pastaruosius porą mėnesių internetu iš Anglijos ar Amerikos parduotuvių, per pažįstamus Lietuvoje tiesiai iš “Petzl” ir t.t.
Jau tik po bene savaitės mūsų laukia RJ projektas Lenkijoje, o vėliau planuose panaudoti tą įrangą ir patirtį pagaliau gal kur į Tatrus išvažiavus ar kokiuose urvuose, speleo kelionėje.. Planų daug. Kaip visad. Gailą, kad tik gyvenimas jiems visiems įgyvendinti per trumpas
Kaunietis verslininkas Darius Vaičiulis užkopė į vieną aukščiausių Himalajų viršukalnių Cho Oyo, kurią ne visuomet įveikia net profesionalūs alpinistai
Kaunietis verslininkas alpinizmu pradėjo domėtis vos prieš kelis mėnesius. Iš tiesų jis net nėra alpinistas, tik nuolat stengiasi rasti būdų, kaip kuo ekstremaliau ir įdomiau praleisti atostogas. “Gulėti paplūdimyje ir degintis saulėje – ne man”, – sako tikras adrenalino fanatikas, šešias savaites praleidęs Himalajuose ir tapęs pirmuoju kauniečiu alpinistu, įveikusiu Cho Oyo viršukalnę, kurios aukštis 8200 metrų.
Užteko vienos pamokos
Paprastai Į Himalajus vyksta tik patyrę alpinistai, nes šių kalnų viršukalnės laikomos vienomis sudėtingiausių. Tačiau kaunietis verslininkas, paklaustas, į kokias viršukalnes jam teko įkopti iki Cho Oyo, tik nusišypso. “Prieš ekspediciją į Himalajus teko kopti į Monblaną, tačiau to nevadinčiau alpinizmu. Tiesiog Europoje mokėmės pagrindinių elgesio kalnuose taisyklių”. Tik tokius įgūdžius turėjęs vyras nusprendė šturmuoti vieną Himalajų viršukalnę, kuri vos 648 metrais žemesnė nei Everestas.
Jis nesureikšmina alpinizmo įgūdžių ir sako, kad mėgėjas gali pasiekti daugiau nei patyręs kalnų ir kopimo žinovas. “Apskritai nežinau, ar tikslus yra alpinisto apibrėžimas. Juk paprasčiausią vaikščiojimą kalnais galima vadinti alpinizmu. Be to, nepatyręs alpinistas kalnuose būna gerokai atsargesnis”, – kalbėjo D.Vaičiulis.
Jis neslepia, kad jo pasiekimas daugeliui kelia nuostabą, todėl dažnai juokauja, kad kalnuose buvo ne vieną kartą. “Na, yra tekę slidinėti”, – šypsojosi alpinistu savęs vis dar nedrįstantis vadinti kaunietis.
Aklimatizacijai – keliolika dienų
D.Vaičiulio gyvenime apskritai netrūksta įvairių nuotykių ir ekstremalių situacijų. “Gal ir nepatikėsite, bet prieš metus nusprendžiau, kad noriu lipti į kalną. Tiesiog turėjau tikslą ir pradėjau ieškoti tokių ekskursijų rengėjų”, – pasakojo vyras. Ilgai ieškoti neteko, Darius po kelių mėnesių jau buvo Prancūzijoje, ten vyko pirmieji bandymai ir alpinizmo pamokos.
Kartu su kauniečiu Prancūzijoje mokėsi ir kiti ekstremalai. Daugeliui jų alpinizmas buvo nauja sritis. “Tarp komandos narių nebuvo nė vieno lietuvio. Daugelis jų tiesiog troško nuotykių ir aktyviai praleisti atostogas. Puikiai sutariau ir su danais, ir britais, ir Azijos šalių gyventojais”, – neslėpė kaunietis.
Rugpjūčio pabaigoje nuotykių ištroškusi komanda jau buvo Tibeto sostinėje. “Iš jos iki bazinės stovyklos važiavome džipais. Kelionė truko kelias dienas”, – pasakojo vyras ir prisiminė jausmą, kai ekspedicija įsikūrė bazinėje stovykloje.
“Privalėjome aklimatizuotis. Prieš viršukalnės šturmą bazinėje stovykloje gyvenome keliolika dienų”, – prisiminė vyras. Jis neslėpė, kad ekspedicijos sąlygos buvo puikios, todėl viršukalnės šturmui tinkamai pasirengė.
Svarbiausia – psichologinis pasirengimas
Ekspedicijoje kartu su vyrais viršukalnę panoro įveikti ir dvi moterys. “Jos žinojo, ko nori. Nebuvo jokių verkšlenimų ar aikštingų pageidavimų”, – sakė D.Vaičiulis. Su didžiausiu malonumu jis kalba ir apie patį kopimą.
“Judėjimai pirmyn atgal ir užima daugiausiai laiko. Kiekvieną dieną stengiesi įkopti vis aukščiau ir aukščiau. Kuo daugiau judi, tuo geriau pasiruoši viršūnės šturmui. Turėjome gerus bei patyrusius šerpus”, – sakė D.Vaičiulis.
Kai ekspedicijos dalyviai apsiprato, kopė gana greitai. “Vieną dieną lipome į pirmą stovyklą, kitą – į antrą, trečią – į trečią, kol nulipome iki pirmos stovyklos”, – prisiminė kaunietis verslininkas.
Siekiant tikslo, nepavyko išvengti Himalajuose įprastų sunkumų. “Oro Himalajuose trūksta nuolat, todėl ant viršukalnės stovėjome vos keliolika minučių. Tačiau reikia priprasti prie tokių oro sąlygų. Jei organizmas nesugeba adaptuotis, telieka važiuoti namo”, – apie gamtos diktuojamas taisykles pasakojo alpinistas.
Jis paneigia ir kai kuriuos stereotipus, esą į kalnus turi kopti tik fiziškai stiprūs žmonės. “Manau, kad svarbiausias dalykas – psichologinis pasirengimas. Jei morališkai esi išsekęs, vargu ar įmanoma pasiekti tikslą”, – įsitikinęs 8200 metrų aukštį įveikęs kaunietis.
Dvasinė ramybė – apeigose
Alpinizmas – brangus pomėgis. To net nebando neigti lietuvis, įveikęs vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių. “Japonai rengia brangiausias ekspedicijas, jų kaina – apie 50 tūkstančių dolerių, rusų arba prastai aprūpintų bazių paslaugos penkis kartus pigesnės”, – neslėpė vyras.
Verslininkas negailėjo pinigų patogumams ir normalioms gyvenimo sąlygoms. “Norėjosi, kad nereikėtų vienoje palapinėje valgyti ir miegoti, – sakė D.Vaičiulis. – Kol aklimatizavomės, turėjome visus patogumus, todėl ir pati ekspedicija kainavo nepigiai”.
Tačiau jis net neabejoja, kad patirti nuotykiai ir geros emocijos atperka kiekvieną atostogoms išleistą litą. “Sugrįžęs šviežia galva galiu kibti į darbus”, – sakė kaunietis. Savotiškai atsipalaiduoti ir surasti dvasinį balansą jam padėjo ir Tibeto vienuolių bei kitų vietinių gyventojų gyvenimo būdas, dalyvavimas apeigose. “Svarbu ne tik darni komanda, bet ir dvasinis atsipalaidavimas, todėl stengdavomės dalyvauti visose maldose, medituoti su vietiniais vienuoliais”, – neslėpė vyras.
Jis kalba ir apie nepaprasto grožio vietas. “Kai vykdavo religinės apeigos, susėsdavome aplink aukurą, atsiverdavo milžiniški sniegynai, visur matydavome tik baltą sniegą. Toks vaizdas negali nejaudinti”, – sakė vyras, pasisėmęs ir naudingos dvasinės patirties.
Trumpam apako
Lietuvį Tibetas stebino atšiaurumu. “Ten visada pūtė šaltas, stiprus ir sausas vėjas”, – pasakojo alpinistas ir pasidžiaugė, kad sunkesnių sveikatos komplikacijų pavyko išvengti. Tačiau kitiems kolegoms nuotykis vos nesibaigė tragedija.
“Vienas vyras trumpam apako. Jis nieko nematė, tačiau tai buvo tik laikinas sutrikimas. Nusileidus žemyn, regėjimas grįžo”, – pasakojo vyras.
Tho Oyo viršukalnėje tvyro šaltis, pučia žvarbus vėjas. “Pro debesis nieko nesimato, tik Everestas”, – šypsojosi vyras. Ar ir kitas savo atostogas jis praleis Himalajuose, D.Vaičiulis negalėjo pasakyti, tik šypsena jo veide išdavė, kad neketina atsisakyti ekstremalių pojūčių ir netikėtų išgyvenimų.
“Mėgstu ekstremalius išbandymus, noriu pajusti, ką reiškia įkopti į kalnus, šokinėti su parašiutu, nardyti tarp piranijų. Toks jau yra mano gyvenimas”, – neslėpė kaunietis verslininkas, jau galvojantis apie naują adrenalino dozę.
Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje 
Komentarų: 0
Bet kol kas yra laiko tik foto slideshow parodyti. Pasakojimas – vėliau 
Tad prašau pagalbos – jei kas turite ar galite greitai atsiųsti, kad dar galėčiau pasiimti į naujametę kelionę į Kroatiją, tai būčiau DJ dėkingas 
)
Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 
