2010 01 10

Šuolis nuo 125 m Limska draga viaduko

Gruodžio 29 d rytas. Išaušo lemiamo išbandymo diena, taip sakant :) Šiandien vykstame prie savo svajonių šuolių objekto – 125 m aukščio automagistralės viaduko per Limska dragą kanjoną, nuo kurio teoriškai įmanoma atlikti net iki 100 m sistemos ilgio šuolį! Bet iš principo ant jo net vaikščioti negalima, tai dar net labai neaišku, kaip pasiseks mūsų iššūkis. Paskutinis kroatų bandymas nuo ten nušokti prieš ~5 metus baigėsi nemažais nemalonumais su policija ir net ropejumping veiklos nutraukimu…

Na, bet pesimizmas anksčiau laiko niekam dar nepadėjo, tad atidedam jį “iki pareikalavimo” ir susirinkę Pazino speleologų klubo patalpose planuojam ir ruošiamės įrangą šuoliui.

Po geros valandos vykstame prie Limska viaduko, kur automobilių stovėjimo aikštelėje pradedame paskutinius pasirengimo darbus. Tik pradėjus išiminėti įrangą, pravažiavo policijos patrulis… po 10 min atgal… ne koks ženklas iš pat ryto :)

Bet jie nesustoja, mūsų nieko neklausia, tad mes ramiai tęsiame darbus :) Tuomet, neaišku specialiai ar šiaip, toje pačioje aikštelėje sustoja medikų automobilis, pabūna kurį laiką ir nuvažiuoja… O dar dargana visą rytą, šlampa virvės… žodžiu, sąlygos šuoliui ne itin palankios kaip reta :)

Atmatuojama pagrindinė šuolio virvė – 80 metrų, su 10 m sauga “in case” ir 10 m rezervu, jei po pirmojo šuolio matysis, kad pagal šuolio dinamiką ir landšaftą galima dar pailginti iki 90 m.

Kai viskas suruošta, surišta ir parengta sąlyginai greitam užkabinimui, kad kuo mažiau užtruktume ant viaduko važiuojamosios dalies, pajudama į savo pozicijas. Aš su Pranske einame pakabinti šuolio sistemos prie tilto turėklų, nuleisti viską žemyn, patys nusileisti per remontininkų platformą ant kolonos ir ruoštis pirmajam šuoliui.

O prieš mus išėję komandų lyderiai – Luka ir Arvydas, pirmi nulipę ant kolonos tuo metu jau leidosi žemyn 100 m kolona ir įrenginėjo kilimo virves ir stotis sekantiems užlipimams – bet kas kas norės nušokti, pirma turės ilgai ir pakankamai sunkiai kopti virve (“žumaruoti”) į viršų. Kas bandė, tas žino, kad tai nėra lengva :)

Tie du taškiukai ant kolonos – 2 žmonės :) Puikus mastelis įvertinti jos aukščiui :)

Pakabinę sistemą ir nusileidę į exit`ą, pradėjome laukti, kol jie baigs nusileidimą, paduos šuolių sistemą užsikėlimui ir galėsime pasiruošti pirmajam bandymui. Tuo metu visi kiti su transportu aplinkeliu nusileido į slėnį ir taip pat pradėjo laukti šuolių kai… kur buvus kur nebuvus pasirodė policija… :(

Prasidėjo kamantinėjimai, kas čia vyksta, ir raginimai susirinkti įrangą ir kuo greičiau iš čia dingti, nes antraip viskas baigsis areštinėje ir įrangos konfiskavimu :( Mums tai dar kas – svečių turistų gal nesušaudys, bet negalime taip pavesti kolegų kroatų, kurie mus taip šauniai priėmė. Jiems čia reiks likti, gyventi, dirbti, tad būtų bukaprotiška gadintis reputaciją ir turėti nemalonumų su policija…

Po keliolikos derybų nuskamba ultimatumas – nusirenkat įrangą ir dingstat iš čia, kol policijos patruliai nuvažiuos iki kažkokio miestelio. Jei grįždami atgal mus ras – nemalonumai garantuoti…

Jiems tik nuvažiavus, kadangi 95% pasiruošimo darbų buvo atlikta, apačioje esantys lyderiai priėmė sprendimą – DAROM vieną šuolį ir jei ką paaiškinsim, kad tai buvo būtina sistemos nuėmimui :D

Delsti ir dvejoti nebebuvo nė akimirkos laiko – užsikėlėme šuolio sistemą į kolonos aikštelę ir aš pradėjau ruoštis šuoliui. Dar vakar, kai buvo mąstoma, planuojama ir braižoma, kaip atlikti šį šuolį, atėjus momentui apsispręsti, kas šoks pirmas, be didelių dvejonių pasisiūliau aš. Tiesiog Peračicos tiltą “išbandė” Pranskė, nuo Pazinska jama tilto pirmas šoko Arvis, tad kažkaip natūralu, kad dabar kaip ir mano eilė pabūti bandomuoju “maišu” :) Žinoma, tai ir savotiška garbė, bet ir nemažas pavojus – vis tik kiekvienas objektas kitoks, kiekviena sistema surišama vis unikaliai ir dar daugelis kitų faktorių, pavojų verčia sveikai nerimauti… Todėl pasiryžęs tokiam šuoliui bene pusę paros išgyveni “apsivertusį” skrandį ir spazmus, adrenalino ir baimės antplūdžius vien įsivaizduojant, kaip atsispiri…

Tačiau likus lemiamoms minutėms, bent aš visada nurimstu – gali jaudintis, kol mąstai apie kokį projektą, kol ruošiesi jam, kol įrenginėji. Bet kai ateina laikas šokti, užplūsta ramybė ir pasitikėjimas įranga, draugais, savo pasirinkimu. Nuo čia kelias tik į vieną pusę – į skrydžio  ir laisvės pojūtį, laimės antplūdį kai viskas pasibaigia :) Tad peržengiu per apsauginę platformos tvorelę, pažvelgiu į užtikrintą ir ramų draugo, rankose laikančio mano gyvybę saugančią virvę, veidą, pridegu dūminę granatą ir paprašau pradėti atgalinį skaičiavimą…

3… 2… 1…

… kelios sekundės laisvo kritimo ir sklandus perėjimas į milžinišką švytuoklę… Wow :) Ką čia ir bepridursi :D

O toliau seka skubus sistemos nuėmimas ir pasišalinimas nuo objekto, kol rimtai neprišaukėme vietiniams kolegoms bėdos. Žinoma, gaila, kad tik vienas šuolis, bet tuo pačiu džiugu, kad NET vienas šuolis nuo TOKIO objekto! Tai didelis visos komandos pasiekimas, ilgo planavimo ir darbo, nepalaužiamo ryžto siekti tikslo rezultatas!

O šiaip viltis miršta paskutinė, tad visai realistiškai kalbama apie tai, kad čia šoksime gal sekančią naktį, o gal poryt. O jei ne poryt, tai po metų ar kelių :) Išlauksim tilto remonto ar naujo gretutinio statybos ar pan. Žodžiu, toks objektas taip sau nepaliekamas ;)


Šuoliai su virve - "RopeJumping"    Komentarų: 0


Turite ką pasakyti į temą? Komentuokite!