Pagaliau prabėgo porą gana sunkių mėnesių nuo to laiko, kai grįžau iš žygio Austrijoje ir įdomios kelionės, aplankant Krokuvą ir Velički druskų kasyklas, Vieną ir t.t. Tik grįžęs namo netvėriau savo kailyje – vėl norėjosi kažkur lėkti – skristi, eiti pėsčiomis, keliauti… daryti bet ką, kad tik nedaryti to ką „reikia” 🙂 Na bet gyvenimas toks dalykas, kad ne visad šoka pagal mūsų norus 🙂 Tačiau esmė, kad tada iškart pataikiau ant gero draugų pasiūlymo pasitrankyti po Italiją ir Vokietiją po kelias dienas, tad iškart susipirkome nebrangius bilietus ir teliko laukti skrydžio datos.

Tie porą mėnesių kaip tyčia susiklostė įtempti ir sunkūs kaip retą – daug darbų, projektų, reikalų, budėjimų, pratybų, paskaitų ir kt. Dar, lyg maža ir to būtų, lygiagrečiai visa ta įtampa, nedamiegojimai ir nuovargis dvigubinosi dėl, švelniai tariant, prastos situacijos asmeniniame gyvenime… Tad pastarosiomis dienomis darbinius ir tarnybinius įsipareigojimus jau vykdžiau vos ne „per sukastus dantis” ir vis labiau, bent mintimis, gyvenau būsimos kelionės nuotaikomis.

Ir štai pagaliau tiksi paskutinės valandos iki skrydžio! Dar gerokai mažiau laiko iki pirmųjų draugų pasirodymo pas mane svečiuose, kur kartu lauksime ir vyksime į oro uosta, nes iš manęs patogiausia.

Šiaip ne mėgėjas aš per daug planuoti, nes planai – griūna. Geriausias planas – jokio plano, o ekspromtas – visada pasiseka geriausia 😎 Bet šioks toks kelionės planelis yra:

Iš Kauno skrendam į Duseldorfą Vokietijoje, kur persėdame į kitą reisą, nuskraidinsiantį mus (viso 13 šaunių kompanionų!) į Piza Italijoje. Ten, bent mano kuklia nuomone, neužtruksime ilgai, nes ne tie žmonės, ne tie „novaturiniai” / „asfaltiniai” turistai, kuriems tik prie svyrančio bokšto nusifotkint ir leist pinigsu kavinėse bei kitose žioplių keliautojų pamėgtose vietose (chuckle).

Žinoma įžymybes apibėgsime, tiesiogine to žodžio prasme, manau per kelias valandas. O tuomet sėsime į tarpmiestinį traukinį ar autobusą nuvešiantį mus į Massa ar kita mieselį Alpi Apuane priekalnėse. Tai kad ir sąlyginai nedideli (viršūnės siekia iki ~2 km), bet KALNAI – tikras grožis, tikra laisvė. O ne miestų plytos, kurios, kad ir kokios gražios, bet jau pabosta ir maišosi visos tos sostinės Londonai, Berlynai, Romos ir Vienos, visi tie karalių rūmai, pilys ir katedros… Gražu, įspūdinga – taip. Pamatei, nufotografavai ir norisi sugrįžti vėl – retai. tai tik PLYTOS 🙂 Jų daug visame pasaulyje, sudėliotu vienaip ar kitaip 😉 O gamta, kalnai, kriokliai, pajūrio uolos, miškai ir upės nenustoja žavėti niekuomet, tad ir čia stengsiuos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti tiesiog hikinant po Italijos Alpes.

O paskutinį vakarą planuojame praleisti gražiame vakarų Italijos pakrantės miestelyje Manarola, gal mėgautsi naminiu vynu, dūžtančiomis bangomis ir žuvėdrų klykavimu (inlove)

Na o po to laukia skrydis atgal į Vokietiją ir pora dienų ten. Plano jokio išvis, nes visas mano dėmesys Italijai 🙂 Na bet manau iš eigos gausis taip, kad daug geocachinsim Duseldorfe ar pvz traukiniais nuvažiuosime į Amsterdamą ar pan (rock)

• 292 views
• 0 Komentaras