2006 11 09

Paminėjo geru žodžiu

Citata pasisakymo buvusio OS trenerio Vytenio Aleksandraičio:

“Klaus: J.U. rašo:
Vyteni, …kokiu pagrindu siuo metu Brazilijoje esantys lietuviai orientacininkai atstovauja Lietuva KARISKIU cempionate? pvz. Krepsta, Pauzaite, Ambrazas, ir kiekvienas kitas?

Trenerio ats: Mano supratimu tokiu pagrindu, kad kiekvienam piliečiui būti patriotu ir tarnauti gynybinėse pajėguose galima bet kada – tik priesaiką priimk. Juk yra savanorių, šaulių sąjungos struktūros. Pavyzdžiui Jonavoje jaunųjų šaulių kuopą atkūtė mūsų vienas orientacininkas – 17-metis Dainius Pilypas., kuris vėliau buvo tapęs ir net Lietuvos jaunųjų šaulių vadu ir Jonavos kuopą jam vadovaujant, jei neklystų, buvo net prieš Vilniaus prof-us OS respublikines v-bas komandines laimėjusi. Sveikinu ir savo buvusį auklėtinį studentą Svajūną P. irgi nesenai priesaiką Tėvynei davusiam. Taigi nesistebėkime, kad visų šalių kiečiausi pasaulio orientacininkai atstovauja savo karines pajėgas. “


Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 0
2006 10 16

Ar Lietuvos „aitvarai“ pavirs NATO „grifais“?

Ironizuoti apie Holivudo filmus, besistengiančius žiūrovus įtikinti pasakų tikroviškumu, ko gero, reikėtų atsargiau: faktai liudija, kad „pasakų fabriko“ produkcija anksčiau ar vėliau visiškai priartėja prie realybės. Naujausias pavyzdys – legendinio Betmeno sparnai, kuriais slaptuosius specialiųjų pajėgų arsenalus ėmėsi pildyti Vokietijos bendrovė ESG

Betmeno sparnai lietuviškiems aitvarams

Jei šia „ESG Gryphon“ pavadinta naujove kolegos iš NATO pasidalytų su Lietuvos kariuomenės specialiosios paskirties kariais, NATO greitojo reagavimo pajėgose budinčio „Aitvaro“ eskadrono vyrai, pavirtę „betmenais“, Holivudo specialiuosius efektus galėtų demonstruoti bet kuriame pasaulio „karštajame taške“.

Svarbiausia, kad NATO greitojo reagavimo pajėgų vadovybės itin gerai vertinami Lietuvos „aitvarai“ galėtų kaip reikiant pasireikšti be milijoninių investicijų. Lietuvos kariuomenė be jokių tankų, naikintuvų ar sparnuotųjų raketų galėtų tapti nepakeičiamu NATO „skalpeliu“: juk mūsų „aitvarai“ jau dabar yra beveik „betmenai“.

Viskas, ko trūksta – tik ESG sukurtų 1,8 m ilgio sparnų iš anglies pluošto, kuriais iš didelio aukščio jie galėtų nepastebėti pasiekti savo užduoties rajoną per dešimtis ir net šimtus kilometrų.

<%image(ESGgryphon/gryphon.jpg|500|389|ESG Gryphon)%>

Specialiosios paskirties pajėgoms sukurta ESG aerodinaminė įranga suteikia galimybę iš lėktuvo išmestiems desantininkams nusklęsti iki 190 kilometrų ir pasiimti su savimi iki 90 kg sveriantį krovinį – ginklus, amuniciją, maisto atsargas ir kt. Kada atėjo metas užbaigti laisvąjį kritimą ir pasinaudoti parašiutu, „betmenams“ praneša navigacinė įranga.

Iš aštuonių kilometrų ar dar didesnio aukščio išmesti „betmenai“ su deguonies kaukėmis savo skrydžio tikslą pasiekia nepastebėti: jų negali aptikti radarai, o parašiutai išskleidžiami tik paskutinėmis sklendimo minutėmis. Tad specialios paskirties dalinių kariai gali būti dideliame aukštyje išmesti iš lėktuvų dar savo ar draugiškos valstybės teritorijoje, o vykdyti operacijas už šimto ir daugiau kilometrų nuo dominančios valstybės sienos.

Sklendimo iš didelio aukščio technologijos galimybės buvo pademonstruotos dar prieš 3 metus, kai sklendimo laisvojo kritimo metu pionieriumi vadinamas „dangaus nardytojas“ iš Austrijos Felixas Baumgartneris, 9 kilometrų aukštyje išmestas virš Duvro Anglijoje, sėkmingai perskrido Lamanšą ir po 12 minučių sklendimo sėkmingai nusileido Prancūzijoje, netoli Kalė miesto.

F. Baumgartneris naudojosi specialiu aerodinaminiu kombinezonu ir 1,8 m ilgio sparnu, kuris leido jam sklęsti į tikslą beveik 350 kilometrų per valandą greičiu.

Nežinia, ar specialiosios paskirties daliniai naudojo šį būdą dar iki įspūdingojo F. Baumgartnerio skrydžio, tačiau neabejotinai ši Betmeno technologija jiems yra itin paranki.

Šuoliai iš didelio aukščio, naudojantis specialiais parašiutais, kostiumais ir kvėpavimo įranga, specialiosiose operacijose buvo naudojami jau seniai, tačiau desantininkai tokiame aukštyje turėdavo įveikti stiprių vėjų pasipriešinimą, o tai savo ruožtu sumažindavo nusileidimo tikslumą. Laisvasis sklendimas išsprendžia šią problemą. Be to, desantininkai dėl didesnės konspiracijos gali būti išmetami civilinės aviacijos lėktuvų trasose bei aukštyje, ir sklęsti dešimtis kilometrų į savo tikslą. ESG teigimu ši aerodinaminė įranga yra „100 procentų begarsė“ ir ypač sunkiai aptinkama radarų.

<%image(ESGgryphon/hs1.jpg|500|339|Special forces gryphon)%>

„ESG Gryphon“ sudaro šalmas, tiekiantis deguonį dideliame aukštyje, terminis kostiumas, atlaikantis 55 laipsnių šaltį, radarų nematomas aerodinaminis sparnas iš anglies pluošto, maksimaliai sumažinantis oro pasipriešinimą bei triukšmą, skrydžio valdymą užtikrinanti vairalazdė, kompiuterinė navigacijos ir sklendimo stabilizavimo sistema, nukreipianti karį į tikslią paskirties vietą, krovinių konteineriai ir, žinoma, parašiutas.

Naujesnis įrangos variantas, pasak ESG atstovų, bus dar įspūdingesnis: bendrovė jame planuoja sumontuoti du mažus turboreaktyvinius variklius ir maždaug 2 litrų kuro talpą. Įjungus variklius laisvojo kritimo metu bus galima įveikti iki 200 kilometrų atstumą maksimaliu 224 km/h greičiu.

Desantininkai be parašiutų

Atrodo, ne už kalnų diena, kai „grifams“ ir kitai tokios paskirties aerodinaminei įrangai išvis nebereikės parašiutų.

Jei tikėtume pagarsėjusiu „BASE šuolininku“ – „BASE jumping“ – sporto šaka, kurioje parašiutas naudojamas šuoliams nuo fiksuotų objektų – ir laisvojo kritimo skrydžių entuziastu Jebu Corlissu, teliko laukti vos metus kitus, kai iš lėktuvo iššokęs „padangės nardytojas“ su aerodinaminiu kostiumu galės nusileisti – žinoma, gyvas ir sveikas – be tradicinio parašiuto.

Skamba iššaukiančiai ir taip primena stebuklingus supermenų triukus iš Holivudo filmų, kad kyla įtarimas, jog tai išties gali būti tiesa.

<%image(ESGgryphon/wingsuit.jpg|300|370|WingSuit)%>

Jebu Corlissas dar prieš porą metų kartu su parašiutininku Luigiu Cani pradėjo eksperimentus, kuriais siekė įvertinti nusileidimo ant žemės tik su sparno formos parašiutu (wingsuit) galimybes. Bandymų metu Corlissas sklęsdavo greta su mažiausiu ir greičiausiu pasaulyje parašiutu „Icarus VX-39“ besileidžiančiu partneriu. Abu naudojo GPS imtuvus, kurie fiksavo greitį, aukštį ir sklendimo trajektoriją. Bandymų metu gauti duomenys buvo naudojami apskaičiavimams, kokių aerodinaminių savybių ir kitų būtinų sąlygų reikėtų, kad būtų galima saugiai nusileisti vien tik su Betmeno kostiumu.

Pasak Luigi Cani, bandymai parodė, kad dabartinės parašiutų technologijos suteikia galimybę leistis parašiutu taip pat greitai, kaip ir laisvuoju kritimu, ir šiuo metu jiedu su Corlissu stengiasi sukurti technologiją, kuri leistų saugiai nusklęsti ant žemės. Savo ruožtu Corlissas teigia nagrinėjantis net 4 būdus, kaip tai galima įgyvendinti.

Jis yra tikras, kad įmanoma saugiai nusileisti be parašiuto. Norintys gali pasižiūrėti ištrauką iš 2005 m. atliktų Corlisso ir Cani bandymų, o čia galima įsigyti ir juose naudotą Betmeno kostiumą.

Jei laisvojo sklendimo entuziastams pavyktų rasti būdą, kaip sėkmingai užbaigti skrydį be parašiuto, neregėtos galimybės atsivertų ne tik specialiosios paskirties eskadronams. Betmeno kostiumu apsivilkęs vyras, kelių kilometrų aukštyje žengiantis pro atidarytas keleivinio lėktuvo duris, nebūtinai turi būti specialią užduotį vykdantis SAS ar „Aitvaro“ supermenas – jis gali būti ir paprasčiausias nelegalus migrantas…


Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga    Komentarų: 0
2006 07 15

Bianca Ryan – America`s got talent!

Unbelievable… ! Tai kažkas nerealaus… toks vaikas – tik 11 metų!!!, toks balsas… ne kokia fonograma kaip visos yvos ir 69 danguje Lietuvoje :D (bad). Ne… ne be reikalo visos Amerikos talentų konkursą (roll). Respect`as tokiai mergaitei (ok) ir tikiuosi nesusigadins to tembro augdama ar kokie prodiuseriai lievi nepražudys kur talento…

Enjoy:

Taip vaikuti – tu Žvaigždė!
(ok) (ok) (ok)


Muzika, audio klipai, dainų žodžiai    Komentarų: 0
2006 01 30

Lietuvos patruliai Afganistane

Mes – Afganistane…

„Dėmesio, grupė. Klausyt kovinio įsakymo. Vykdant PAG vado sumanymą…“ Tokiais MRSG „Čarli“ vado kapitono Raviliaus Vilčinsko žodžiais prasidėjo eilinis mobilios grupės pasiruošimas vykdyti užduotį – vykti patruliuoti į Goro provincijos La‘l Va Sardžiangalo rajoną: ten išžvalgyti kelius, sužinoti gyventojų nuotaikas, problemas, požiūrį į centrinės valdžios atstovų darbą ir surinkti kitą labai svarbią PAG misijai Afganistane informaciją.

Kariai susikaupę ir įdėmiai sekė vado ir kolegų pateikiamą informaciją. Dėjausi į galvą ją ir aš. Šįkart mobilioji grupė išvyks patruliuoti su „balastu“ – dviem štabo karininkais, vairuotoju ir apsaugos kariu. Mes vykdysime savo užduotis La‘l Va Sardžiangale, tačiau mobilios grupės kariai mums padės…

Tiesa, dieną prieš patruliavimą pasistengėme išnaudoti naudingai – kartu su „Čarli“ kariais treniravomės, kaip veikti ekstremaliose situacijose. „Pašautas pirmas automobilis“, „pašautas antras…“, „priešas trečia valanda“, „priešas dvylikta…“, „atsitraukiam vikšru“. Žiūri ir tyliai žaviesi „Čarlių“ komandos profesionalumu ir iki automatizmo suderintais veiksmais dengiant vienam kitą, judant kovos lauke. Žaviesi ir stengiesi neatsilikti, būti lygiavertis komandos karys, o ne „balastas“, nes mes – Afganistane…

Rytas. Pajudame iš stovyklos pietryčių kryptimi. Čagčaranas dar tik bunda. Negrįstas, išmaltas provėžom lauko kelias – pagrindinė „magistralė“ į Kabulą, rangosi Harirudo upės šlaitais ir galų gale užlipa į kalnagūbrį. Važiuojam palyginti greitai – iki 40-50 km per valandą. Po kelių valandų kelionės – pirmas kaimas. „Čia piktas kaimas“, – sako MRSG vado pavaduotojas vyr. leitenantas Mindaugas Neimontas. Įvažiavus supranti kodėl. Gyventojų beveik nesimato. Mojuojančių vaikų irgi nėra. Kelios grupelės vyrų stebi mus iš tolo. Ir visur aplink kaimą ant uolų ir stataus slėnio šlaitų – sargybos bokšteliai. „Arba ugnies pozicijos“, – tarsi atspėjęs mano mintį pritaria Mindaugas. „Pasalai čia vietos idealios“, – priduria grupės vado vairuotojas seržantas Darius Vaitkevičius. Taip, būtent pasalai… juk čia – Afganistanas.

Bandome iš kaimo išvažiuoti kitu keliu, ne Kabulo „magistrale“. Deja, kelias siaurėja, porąkart kerta upę ir atsiremia į skardį, kur pavirsta asilų takeliu. Mūsų „Toyotos“ čia bejėgės. Apsisukę per didelius vargus grįžtam. Toliau vingiuojam Kabulo „magistrale“.

Pietūs. Išlipam ir su malonumu ištiesiam nutirpusias kojas. Akina skaisti sausio saulė, kuri net ir šildytų, jei ne vėjas. Vėjas toks žvarbus, kad košia kiaurai drabužius. Arbata iš termoso atšąla vos ne akimirksniu, lupant kiaušinius sugrumba rankos, bet savo paprastus, kareiviškus pietus kertam su apetitu. Drauge „pietauja“ ir kulkosvaidis, nukreiptas į kelią. Kitaip negalima, aplink Afganistanas…

Iki vakaro kratomės sausu ir nederlingu slėniu. Kertam kelis kaimus. Privažiuojam La‘l Va Sardžiangalą. Tai jau nemažas rajoninis miestelis. Net degalinė yra centre. Leidžiasi saulė, oro temperatūra sparčiai krinta. Naktis tikrai nebus šilta, bet mes nakvosim „safe house“ – „saugiame name“ pas vietinės policijos viršininką. Kiek tai yra saugu, niekas negali pasakyti. Čia Afganistanas, čia kitas saugumo suvokimas. Uždarą kiemą supa aukšta, kulkų nepramušama, storų molio plytų tvora. Tvirti plieniniai vartai. Galima greit užlipti ant plokščio stogo, užimti ugnies pozicijas ir atidengti ugnį į apačioje esantį slėnį. Afganistane tai gana saugi vieta. Viršininkas leidžia naudotis pora kambarių. Tikra kariška prabanga – net „buržuikės“ pakurtos…

Pavakarieniavę sugulam, kol neišsisklaidė ta menkutė užgesusių „buržuikių“ šiluma. Po poros valandų keliuosi, užsitempiu batus, seguosi amunicijos diržus. Mano eilė sargybon. Lauke jau stovi kapitonas Ravilius Vilčinskas. Budėsim kartu. Šviečia mėnulio priešpilnis, spaudžia nemenkas šaltukas. Kojos batuose sumedėja iškart, vos nustoji trypčiojęs. Į kiemą vis užklysta dar šaltesnio vėjo gūsis. Sujuda sukrauti kurui sausi krūmynų stagarai, ant sandėliukų pakabintos užuolaidos – policijos „garažų“ vartai. Mėnulio šviesoje šoka paslaptingi šešėliai. Tyliai šnekučiuojamės su Raviliu, bet akies krašteliu visą laiką sekam šešėlius ant plokščio stogo krašto. Juk mes – Afganistane…

Rytas, šaltas kaip kosmosas. Mano palydovinis telefonas naktį paprasčiausiai užšalo ir niekaip neatsigauna. Mobili grupė pradeda savo darbą. Pirmas susitikimas su policijos viršininku. Klausimai, atsakymai. Laisvas pokalbis. „Jeigu mes dabar čia geriam arbatą, tai dar nereiškia, kad rytoj nekariausim“, – šypsodamasis taria policijos viršininkas. Pokštas? Niekada nesi tikras – čia Afganistanas…

Apsilankome nuovadoje. Kariai apžiūri policininkų surinktus ginklus vykdant nelegalių grupuočių nuginklavimo procesą. Minos, granatsvaidžiai, automatiniai ginklai, karabinai. Įspūdinga, bet kol kas ne per daugiausiai. Daug didesnis arsenalas yra išslapstytas kalnuose ir kaimuose – šiuose kalnuose kiekvienas pasitiki tik savimi ir savo sugebėjimu apsiginti… arba užpulti.

Vizitas į vietinę mokyklą, ligoninę. Pokalbiai su mokytojais, gydytojais. Mus apsupa vis didėjantis vaikų būrys. Visi nori bendrauti ir… ką nors gauti. Čia, Afganistane, viskas yra vertinga. O labiausiai sujaudina, kai vaikai vienas per kitą prašo… sąsiuvinių. Jie nori mokytis, jie noriai mokosi. Jie veržiasi kalbėti angliškai. Jų nereikia skatinti, jiems reikia tik sąsiuvinių… Dalijame sąsiuvinius, o priėjusiems vyresniems afganams – laikraščius. Ima visi, bet daugelis iš jų „skaito“ tik nuotraukas, o jei tekstą, tai dažnai paėmę laikraštį aukštyn kojomis… Apie 40 procentų šių žmonių neraštingi… Tai – Afganistanas…

Išvažiuojam iš La‘l va Sardžangalos. Kelias vėl raitosi tai siauru Harirudo upės kanjonu, tai plačiu slėniu. Čia tankiai gyvenama. Pravažiuojam daug kaimų. Visur atbėga būriai vaikų. Nuo pačių mažiausių, kuriuos jų kiek didesni broliukai ar sesutės vos tempia įvyniotus į skaras, iki paauglių. Oro temperatūra -8 C šalčio. Darosi pačiam šalta žiūrint į jų raudonas ar net mėlynas nuo šalčio kojas. Apsiavę daugiausia guminiais botais, apie kojines nėra nė kalbos, o kiti ir basi… čiuožinėja užšalusios upės ledu. Kažkas kosti, kažkas snargliuoja… Silpnesni čia neišgyvena… Taip jau yra Afganistane…

Leidžiasi saulė. Nespėjam šiandien iki Daulat Jaro, teks nakvoti kalnuose – važiuoti tamsoje čia būtų vos ne savižudybė. Dar šviesoje pasukam iš pagrindinio kelio į šoninį tarpeklį. Reikia atkreipti kuo mažiau vietinių dėmesio. Sunkiai kylame siauru tarpekliu ant kalnagūbrio. Užkyla pirmas ekipažas. Iki automatizmo suderinti komandiniai veiksmai užimant patrulio bazę. Nėra ko stebėtis – seržantą Kęstutį Biekšą ir eilinį Raimundą Kuliešą prisimenu iš misijos Irake. Teko šiuos vyrus sutikti ne kartą ir Al-Hillahoje, ir patruliuojant Irako keliuose. Išbandyti kariai, profesionalai, perėję ir Irako dykumos karštį, ir Afganistano kalnų šaltį. Bet tik tokie kariai čia ir reikalingi, nes mes – Afganistane…

Saulė greitai leidžiasi. Šaltis vis labiau spaudžia. Dar šviesoje užkandę sauso ir šalto davinio, išsiverdame arbatos. Verdanti, gomurį nuplikinanti arbata – tikra palaima tokiame šaltyje. To niekas nesupras, kas nebuvo kalnuose, kas nebuvo gairinamas Afganistano žiemos vėjo trijų kilometrų aukštyje. Tylūs karių pokalbiai prieš miegą. Toliau – miegoti. Reikia taupyti jėgas. Čia jų gali prireikti bet kurią akimirką – aplink Afganistanas…

Po sunkios ir trumpos snūdos pabundu. Laikrodis rodo be penkių dvi – mano eilė sargybon…Girdžiu vyr. seržantės Kristinos Gavėnienės žingsnius. Turiu ją pakeisti. Išlįsti iš drungno miegmaišio tiesiai į ledinį Afganistano aukštikalnių šaltį ir mautis suragėjusius batus reikia išties šiokių tokių pastangų. Sugrubusiomis rankomis užsirišu raištelius, juosiuosi amunicijos diržus, patikrinu ginklą. Perimu iš Kristinos naktinio matymo prietaisą. Užimu poziciją ant viršūnės. Šalia kulkosvaidis, priekyje už automobilių – kitas. „Įdomu, ar nebus jų spynos užšalusios“, – pagalvoju. Žvaigždės šviečia neįprastai ryškiai – jų šviesa net bado akis kaip kokie ledo kristaliukai. Stovėti vietoje negali – akimirksniu pradedi nejausti kojų pirštų. Rankų pirštus pirštinėse irgi judini nuolat. Per naktinio matymo prietaisą viskas matosi ryškiai žalioje šviesoje. Apačioje, užsikloję viskuo kuo tik įmanoma, guli mūsų mobiliosios grupės kariai. Dar žemiau slėnyje – afganų kaimeliai… Taikūs?.. Staiga užsidega šviesa viename, skalija šunys… Čia reikia būti budriam, čia Afganistanas…

Rytas ir vėl šaltas… Kyla saulė, nors menkutė, bet vis tiek šilumėlė. Vėl užkandam ir vėl į kelią. Daulat Jaras. Kelias veda į brastą per užšalusią upę. Deja, pirmas ekipažas įlūžta ir jų „Toyota“ įstringa upės vidury. Kariams tai ne naujiena – stovėdamas saugoje stebiu, kaip vyrai ramiais ir suderintais judesiais kabina įlūžusią „Toyotą“ prie kitos suktuko ir lėtai, bet užtikrintai ištraukia ją iš upės. Niekas nenukentėjo, net automobilis. Vietiniams vaikėzams toks reginys – reta pramoga. Vėl pokalbiai su administratoriumi, policijos viršininku. Daug įdomių naujienų, daug informacijos ir vėl į kelią. Sustojam pietauti vėl užkilę ant kalnagūbrio. Dangus sparčiai niaukiasi, kyla vėjas. Kelias apsnigtas. Jeigu dar pasnigs ir sniegas užvers perėjas, į bazę galime ir nespėti grįžti iki vakaro. „O gali ir iki pavasario“, – linksmai juokiasi seržantas Arūnas Ažukas. Lenktyniaudami su atslenkančia pūga, spaudžiam kiek tik įmanoma šiais kalnų keliukais. Amerikietiškų kalnelių vertus pakilimus keičia dar statesni kritimai į tarpeklius. Mūsų ekipažo vairuotojas seržantas Arūnas Taroza pavargo. Net ir tokiam profesionalui keli šimtai kilometrų Afganistano kalnų keliais yra išbandymas. „Ką ten tas Dakaro ralis, atvažiuotų jie čia pasivažinėti…“, – murma jis. Pagaliau bazė. Ore skraido pirmosios snaigės… Suspėjom… Malonu grįžti „namo“, o ypač čia, Afganistane…

Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (antrosios pamainos) atstovas spaudai majoras Albertas Dusevičius.

Balsas.lt


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2005 12 10

San Callisto katakombos Romoje

       2005 metų pabaigoje trys Lietuvos digeriai lankėsi Romoje. Fantastiškas miestas, fantastiška aplinka ir istorija. Būtų galima pasakot ir rodyti ilgai, bet čia pateikiame kai ką išskirtinai įdomaus ir digeriško – fotoreportažą iš San Callisto katakombų – vietos kurioje griežtai draudžiama fotografuoti… :-)

       Romos katakombos apipintos legendomis, tačiau ir be legendų jos pakankamai įspūdingos! ~20 km giliai (10-30 m.) po žeme besitęsiatys labirintai, šimtmečius grumste ir uoloje rausti koridoriai ir kriptos, dešimčių tūkstančių romėnų amžinojo poilsio vieta… ir pagaliau – tiesiog genialus inžinerinis statinys pagal savo ventiliacijos bei apšvietimo sistemą! 11 balų dešimbalėje sistemoje ;-)

Mėgaukitės:

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Grippen :)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

Catacombs of San Callisto (Rome, Italy)

       Atsiprašome už nekokybiškas foto – kaip jau minėta, ten griežtai draudžiama fotografuoti, o nusižengus šiam reikalavimui, tikėtini nemalonumai su karabinieriais ir kelių tūkstančių eurų bauda! Šios nuotraukos darytos įtin sudėtingomis sąlygomis, kai atitrūkti nuo grupės, nuo gidės akylų akių nė sekundei negali, ka jau kalbėti apie patogų fotografavimą nuo trikojo ar kruopštesnį kompozicijos parinkimą… As good as it is. O jei manot kitaip – nuvažiuokit padaryti geresnių foto ;-)

       Gailą, bet laikas ir pasirengimas mums leido aplankyti tik šias – San Callisto – katakombas Romos priemiestyje. Ir tai, tiesą sakant, tik mažą, oficialiają jų dalį, kurioje įrengtas savotiškas muziejus ir rengiamos ekskursijos (5 eurai žmogui, keli šimtai metrų koridorių, 15 min turas su gidu… :-/).

       Pačiame Romos mieste ir tuo labiau priemiesčiuose – šimtai panašių koridoriais besijungiančių ar pavienių katakombų kompleksų. Tai neišsiamiamas tyrynėjimų ir žavėjimosi objektas!

       Mes ten dar sugryšim ir pratesim pasakojima…

Informacija ir nuotraukos: Grippen, Soldier, Zhucka
Daugiau informacijos:
 http://catacombe.roma.it 


Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0
Puslapiai:«1...8788899091929394»