2007 12 09

Rope Jumping :: Free fly šuoliai su dinamine virve :)

<%image(gallery/RopeJumping.jpg|500|375|Rope Jumping)%>

Pirmas dalykas ką išgirdau parodęs foto – “nusibodo gyventi??? :o” Ne… būtent, kad ne… Netgi sakyčiau labai atvirkščiai :) Gyvenimas užknisa, kai jis tėra rutina – mokslas, darbas, namai, šeima, paskola, įsipareigojimai ir visos kitos gyvenimo nesamonės :) Tada tikrai jau net nesižudai, tada zmogus tiesiog esi miręs :?

Aišku yra žmonių, kuriems ta rutina – vienintelė gyvenimo prasmė ir teisingiausias kelias. Tačiau gerai, kad ne visiems :) Šaunu, kad yra žmonių, kurie nesvajoja, ne pavydi kitiems ir surūgę keikia gyvenimą, o realiai Gyvena – kopia į kalnus, šokinėja parašiutu, nardo, dalyvauja klubų veikloje ir t.t.

Vienas iš tokių šaunių dalykų – RopeJumping`as. Tai kažkas giminiško bungejumping`ui ir B.a.s.e. Nuo pirmojo skiriasi, kad čia šokama švytuoklės principu su dinamine virve o ne su guma, nuo antrojo – ne tie aukėčiai, rizika (bent Lietuvoje kol kas nėra geresnių galimybių). Tačiau vistiek tai GĖRIS :)

Pastovi ant tilto krašto, pamąstai. Arba nemąstai :) Atsispiri ir sklendi. Nekrenti, nesižudai… o sklendi, kaip paukštis :) Bent porą sekundžių, bet jos pakankamai ilgos, kad spėtum pamąstyti apie tai, kad tu GYVAS, kad gyveni, nusišypsoti, nes jautiesi laimingas ;) Metai, mėnesiai, dienos bėga greitai, ypač kai žmonės švaisto laiką taip beprasmiškai… O sekundės gali būti ilgos, kai tik jos tave skiria nuo… nuo visko – nuo pasaulio, nuo rutinos, nuo pabodusių draugų ar darbų :) Sekundės, kai tarsi pakimbi tarp dangaus ir žemės, kai esi laisvas, kai esi ramus, kai esi laimingas :!

Iš principo tai nėra nei baisu nei pavojinga – tam naudojama tūkstančius kainuojanti sertifikuota saugos įranga, ilgametė patirtis, žinios. Iš šono tik gal kiek keistoka žmonėms :) Bet jie ir yra ta pilkoji mase, kuri tik praeis, vienas kitas stabtelės, drąsiausias paklaus ar replikuos ką, bet pats niekada NEIŠDRĮS :) Neišdrįs pasielgti kitaip, padaryti kažką ne kaip visi, ne su banda. Ėjo vakar tokios bobulės pro šalį… palingavo galvomis, sako bet juk tai pavojinga, vaikeliai… (roll) Ne močiute, sakau, pavojinga vaikščioti per gatvę – gali koks girtas ar šiaip idiotas nutrenkti, pavojinga apskritai vaikščioti po miestą – koks narkomanas gali pripjauti ir pan :) Tai pavojinga ir 100x labiau tikėtina nelaimė, nei čia ;)

Žodžiu gana filosofuoti, geriau patys pažiūrėkit, pamąstykit o gal kada ir pabandykit. Tik ne patys aišku.

Daugiau info: RopeJumping.lt

VAIKAI, NEKARTOKIT TO NAMUOSE :D VISUS TRIUKUS ATLIEKA PROFESIONALAI 8)


Šuoliai su virve - "RopeJumping"    Komentarų: 0
2007 12 03

Shiptare boys – Kosovo

Gerai vyrukai “pakalbėjo” apie misijų prasmę :) Prisikalbėjo šiek tiek kiek girdėjau, jankiai savaime aišku liko nepatenkinti, bet juk realiai panašiai ir yra – lakstom po pasaulį “įvedinėdami taiką”… t.y. sulekiam JAV pamojus į kokią vargesnę, rūpesčių slegiamą šalį, birbinam džipus, demonstruojam neperšaunamas liemenes ir moderniausius ginklus, pravalgom po 120 lt per dieną (kiek išleidžiama kurui, gyvenimui ir pan net nekyla noras skaičiuoti :)), užsidirbam kažkiek pinigų, pasidarom gražių nuotraukų ir gryžtame patenkinti. Žinoma, mes įgijome patirties, pamatėme pasaulio ir t.t., tad tikrai viskas į naudą. Mums :) O jei taip paklausti tarkim Kosoviečių, kas jiems iš to :) Sumum sumarum tai tik kvaila politika… kaip ir toje dainoje – “įvedinėjam taiką oro atakomis ir bombų sprogimais… atspardysim subines čia, pažiūrėsim kaip viskas eisis toliau ir važiuosim kažkur kitur…” Kur JAV ar NATO pamos :) Į Iraką, į Afganistaną, į Kosovą ar kokią Ugandą :) Darbo, pinigų visad bus. Medalių spindesio ir skurdo taip pat bus. Aš už, man patinka. Pats važiuoju :) Bet tai ne pretekstas nemąstyti ir nematyti tokių “misijų” absurdiškumo :)


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2007 11 15

Lithuanian AirSoft SWAT Team. Jonava 8-)

Jonavos airsoft`o SWAT (specialiųjų ginklų ir taktikos) komandos raida – laipiojimo komandos (2001 – 2005 metai) nariai Anglijoje (2005 – 2006 metais) įsigyja pirmuosius ginklus ir žaidimų, šratasvydžio taktikos patirties vietiniuose klubuose, kol pagaliau čia, Lietuvoje, imama formuoti pilnavertė, gerai “ginkluota”, apsirūpinusi ir pasirengusi komanda:

Daugiau info: SWAT.lt


Taktinis ir pramoginis šratasvydis - "AirSoft", dažasvydis    Komentarų: 0
2007 10 19

Prie ruso buvo geriau?! :)

Viskas tuo pasakyta :D

Prie ruso buvo geriau? :D

+ alternatyva, požiūris, kurį radau kažkur internete apie tuos laikus:

“Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dvirka važinėti su šalmu. Siaubas.

Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo. Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!

Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio.

Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų,
kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo!

Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio!

Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.

Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą.

Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!?

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui…

Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau. Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip
automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites! O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana”?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!” O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!” Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius „Rubin” – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!” Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti.

Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta!

Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. „Mamyte, sveikinu tave Moters dienos proga…” Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių!

O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta… O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras, o be to nepilnametis!

Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje.

Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai…”


Istorija, archeologija, paveldas, legendos, Humoras, pokštai    Komentarų: 1