Lietuvos kariuomenėje tarnaujantis kėdainiškis Gerardas Sutkus apie savo šeimos istoriją kalba retai ir ne itin noriai. Tačiau kai prabyla, pasakojimo galima klausytis valandų valandas.

Gerardo senelis Bruno (Lietuvoje jis vadintas Broniumi) Sutkus buvo garsus vokiečių snaiperis, per Antrąjį pasaulinį karą į priešus – sovietų karius – paleidęs 209 taiklius šūvius.

Oficiali Vermachto statistika byloja, kad taikliau už Bruno Sutkų į priešus per tą karą šaudė tik vienas Vokietijos snaiperis.

Po karo Bruno Sutkus daug metų praleido Sibire, po to gyveno Vilniuje. 1997-aisiais jis emigravo į Vokietiją, kur prieš šešerius metus mirė.

Penki šūviai – į vieną tašką

Prieš kelerius metus Lietuvoje buvo išleista Bruno Sutkaus prisiminimų knyga „Snaiperis“.

Bruno Sutkus minimas ir Niujorke išleistoje specialioje enciklopedijoje, kurioje išvardinti visų 20-ojo amžiaus karų garsiausi snaiperiai: ten jis įrašytas šeštuoju.

Į Vermachto armiją Bruno buvo pašauktas todėl, kad augo vadinamuosiuose Rytprūsiuose – dabartinės Kaliningrado srities pasienyje.

Neeilinis jo akies taiklumas atsiskleidė jau per pirmąsias pratybas – visais penkiais šūviais buvo pataikyta beveik į vieną tašką.

Apstulbę vadai davė dar penkis šovinius – jie buvo paleisti taip pat taikliai.

Tuomet Bruno buvo pasiųstas į snaiperių mokyklą, kurioje vokiečių kariai mokyti akimirksniu nustatyti atstumą iki taikinio, įvertinti vėjo stiprumą, kryptį bei daugybę kitų šūvio sėkmę lemiančių faktorių.

Itin atidžiai būdavo studijuojami trofėjiniai sovietinės armijos filmai – iš jų mokytasi geriau pažinti priešo taktiką.

Hitleris neatvyko

Po penkių mėnesių Bruno jau buvo fronte ir pradėjo garsiąją snaiperio karjerą, per kurią buvo pagerbtas aukščiausiais Reicho apdovanojimais – Pirmojo bei Antrojo laipsnio ir Riterio kryžiais.

Į Riterio kryžiaus įteikimo iškilmes žadėjo atvykti pats Hitleris. Tačiau karas jau artėjo Vokietijai nepalankios pabaigos link, tad nuotaiką praradęs jos vadovas paskutiniu momentu planus pakeitė.

Pirmas šūvis – į karininką

Pasak Bruno, snaiperio darbas prasidėdavo dar prieš mūšį – reikėdavo ,,tiesti kelią“ saviesiems.

Į kasdienę kalbą ši žargoniška frazė išverčiama maždaug taip: ,,Neutralizuoti priešininkų pusės snaiperius ir iššaudyti kulkosvaidininkus bei kuo daugiau karininkų“.

Pasak Bruno, pirmąjį šūvį iš snaiperio pozicijos jis paleido į Rusijos armijos karininką, kuris bėgo užpakalyje savo karių ir ginklu ginė juos priekin.

Vėliau tokių šūvių būdavo kone kasdien. Visi jie su vokiečiams būdingu pedantiškumu registruoti specialiame žurnale, kuriame nurodyta, kur, kada ir kaip nukautas priešas.

Į oficialią statistiką – ne visi

Į oficialią statistiką patekdavo tik tie duomenys, kuriuos paliudydavo specialiai skirti stebėtojai ir parašu bei antspaudu patvirtindavo atsakingi štabo karininkai.

Bruno tą žurnalą saugojo ir po karo. Paskutinis jo įrašas liudija, kad 1945 metų sausio 9 dieną 209-uoju šūviu iš 300 metrų atstumo buvo nušautas Rusijos armijos karininkas.

Nestigdavo snaiperiams darbo ir, pavyzdžiui, per tankų mūšius – per juos būdavo šaudoma į bėgančius arba ant šarvuočių užlipusius pėstininkus.

Tačiau per masinius mūšius snaiperių nukauti priešai nebūdavo registruojami.

Klaidos kaina – gyvybė

Iš 209 Bruno Sutkaus oficialiai nukautų priešų – net 53 snaiperiai. Tokios dvikovos būdavo itin sunkios – juk klaida kiekvienam kainuodavo gyvybę.

Bruno ypač įsiminė dvikova, į kurią buvo pasiųstas po to, kai Rusijos snaiperis paryčiais nukovė net penkis vokiečių karininkus.

Atsiųstas į tą vietą, Bruno ėmė galvoti, kur slėptųsi, jei kovotų anoje pusėje.

Tačiau tuomet priekinėse pozicijose pasirodė Rusijos karininkas ir Bruno paleido šūvį į jį.

Rusų snaiperis tuoj pat suprato, kad vokiečių pusėje atsirado jo vertas priešininkas. Prasidėjo vienas kito medžioklė.

Abu snaiperiai iššovė tuo pat metu. Kulka įdrėskė Bruno pakaušį. Jo priešininkas žuvo.

Slapstėsi Sibire

Sovietmečiu Bruno apie savo patirtį kare kalbėdavo tik su itin artimais žmonėmis – suprato, kad kitiems to geriau nepasakoti.

O šaltakraujišką šaudymą į žmones aiškindavo paprasta fraze: ,,Buvau karys ir privalėjau tai daryti. Kitaip būčiau žuvęs pats“.

Iškart po karo, slapstydamasis nuo Sovietų saugumo, Bruno savo noru išvyko į Sibirą – drauge su ten ištremta šeimininke, pas kurią tarnavo.

Sibire jiedu susituokė ir susilaukė sūnaus Vytauto – Gerardo tėvo.

Buvo išsikvietęs J.Andropovas

Sovietų saugumas Bruno visgi demaskavo. Tačiau tik tada, kai po karo jau buvo prabėgę keliolika metų.

Tuomet Bruno buvo išsikvietęs pats sovietinio KGB vadas Jurijus Andropovas.

Visą pasaulį drebinusios struktūros vadovas apie Bruno žygius buvo puikiai informuotas ir su juo elgėsi pagarbiai – siūlė net bendradarbiauti už gerą atlyginimą.

Bruno atsisakius, J. Andropovas atvirai pasakė, kad jam pasisekė – iškart po karo, be abejo, būtų sušaudytas, tačiau kadangi kovų aistros jau spėjo atlėgti, galįs gyventi.

Iš kartos – į kartą

Anapilin jau išėjęs Bruno sūnus Vytautas Sutkus jaunystėje svajojo būti karo lakūnu. Tačiau sovietmečiu jam to nebuvo leista: juk tėvas tarnavo Vokietijos pusėje.

1991 metų sausio 13-ąją Vytautas Sutkus buvo sužeistas Vilniuje – kai drauge su kitais kėdainiečiais budėjo prie Radijo ir televizijos komiteto pastato.

O Vytauto sūnus (Bruno anūkas) Gerardas, kaip jau minėta, dabar tarnauja Lietuvos kariuomenėje – Kaune dislokuotame dalinyje.

Su Lietuvos kariais Gerardas dalyvavo NATO misijoje Balkanų regione – Kosove. Svajoja ir apie Afganistaną.

,,Tokios misijos – neįkainojama patirtis kariui“, – įsitikinęs kėdainiškis. Tačiau detaliau savo įspūdžių iš misijos Kosove jis nepasakojo: ,,Ten – gana ramu, tad kalbėti nelabai yra apie ką. Tiesiog darėme, ką reikėjo – patruliavome, palaikėme tvarką“.

Panašu, kad kario kelias prie širdies ir Gerardo dvylikmečiui sūnui Germantui: berniukas jau dabar – aktyvus jaunųjų Kėdainių šauliukų sąjungos narys, nuolat dalyvauja jų renginiuose.

Prisiminė smulkiausias detales

„Senelio prisiminimų ne kartą klausiausi iki paryčių. Tiesa, anksčiau nelabai tesuprasdavau, ką jam teko išgyventi.

Dabar manau, kad būtent tie pasakojimai lėmė ir mano gyvenimo kelio pasirinkimą“, – sakė Gerardas.

Kėdainiškis iki šiol stebisi senelio atmintimi – jis prisiminė bemaž viską: vietovardžius, kur ir kada buvo, žmonių pavardes, įvairias kitokias detales.

Rengiant prisiminimų knygą, leidėjams prireikė nemažai laiko, kol buvo sutikrinti įvairūs faktai. Ir viskas, ką pasakojo Bruno Sutkus, pasitvirtino.

Ar paveldimas akies taiklumas?

,,Tėvas mėgdavo šaudyti, dalyvaudavo įvairiose varžybose ir turėjo tikrai taiklią akį.

Neblogai sekasi ir man – per šaudymo varžybas mūsų komanda jau trečius metus iš eilės užima pirmąją vietą.

Tačiau nemanau, kad galėtume lygintis su seneliu: šaudyti per varžybas ir iš snaiperio kovos pozicijos – tikrai ne tas pat“, – atsakė Gerardas.

Iš: Muge.eu

• 356 views
• 1 Komentaras