Browsing "Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika"
2009 05 09

Jungtinės Valstijos kuria kibernetinę kariuomenę

Jungtinėse Valstijose nuspręsta kurti „skaitmeninę kariuomenę“, kuri galėtų užtikrinti šalies saugumą nuo išorinių elektroninių grėsmių, praneša BBC. Tikimasi, kad naujas padalinys bus įsteigtas jau 2009 m. spalio mėn pradžioje.

Per pastaruosius šešis mėnesius Pentagonas išleido daugiau nei 100 milijonų JAV dolerių apsaugai nuo elektroninių įsilaužimo išpuolių. Pasak JAV oro pajėgų informacijos departamento vadovo William Shelton (William Shelton), Jungtinių Valstijų pramonė yra labai priklausoma nuo elektroninių grėsmių, todėl būtina didinti saugumo lygį.

„Vienintelis būdas kovoje su interneto nusikaltėliais ir interneto šnipinėjimu, tai imtis prevencinių priemonių. Teigiama, kad daugumos kompiuterinių išpuolių prieš Vakarų šalių infrastrūktūras yra Kinija.

Kita vertus, ir Europoje suprantama, kad reikia kelti kibernetinio saugumo lygį. Europos Komunikacijos komisijos komisarė Vivian Reding (Viviane Reding) reikalauja formuoti naują valstybės tarnybą interneto saugos srityje.

Kaip argumentus jis nurodo pastarųjų metų pavyzdžius kibernetinių atakų prieš Estiją, Lietuvą ir Gruziją. Pasak jo, labai tikėtina, kad per artimiausius 10 metų tos atakos dažnės ir kartosis.

Europos komisarė, atsakinga už vartotojų apsaugą, Meglena Kunev (Meglana KUNEVA) nurodo skaičių 12%. Tiek procentų Europos gyventojų jaučiasi saugūs, atlikdami atsiskaitymo veiksmus internete. Trečdalis interneto vartotojų pasirengę pirkti interneto parduotuvėse, bet iš tikrųjų tai atlieka tik 7%. Daugiausiai dėl to kaltas SPAMas, kuris verčia vartotojus abejoti savo saugumu. Pasak Europos Komisijos, penktoji dalis SPAMo patenka iš JAV, 10% – iš Kinijos ir 6,4% – iš Rusijos. Valdžios institucijos ketina išleisti naujus teisės aktus, siekiant apsaugoti piliečius nuo nepageidaujamos korespondencijos.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga    Komentarų: 1
2009 05 08

Kariuomenės ir visuomenės šventė šiais metais prasidės Kaune

Pagaliau… tiek metų mane keikė dėl iniciatyvos ir sugebėjimo išnaudoti internetą kariuomenės reklamai, bet pagaliau ir patys susiprotėjo atsikraustyti į YouTube… Aš turiu omenyje KAM VRD :)

Gegužės 16 d. Kauno Santakoje vyks kariuomenės ir visuomenės šventė. Joje pirmą kartą Lietuvos kariuomenei atstovaus visos keturios Lietuvos kariuomenės pajėgų rūšys, bus demonstruojama ne tik šiuolaikinė kariuomenė, bet ir pristatomos pokario laikų partizaninės kovos.

Šventės Santakos parke pradžia – 15 val., tačiau jau 14 val. Laisvės alėjoje prie Soboro pradės būriuotis persirengusieji partizanais su kovine ginkluote ir Vilniaus gatve patrauks į Santaką. Šis būrys su daina žygiuos į Santakoje įrengtą giraitę „1949-ieji, gegužės 16 diena“, link specialiai įrengto bunkerio, kuriame veiks karinė radijo stotelė, prie žibalinės lempos spausdinimo mašinėle bus spausdinami atsišaukimai. Šventės metu bus surengta partizaninės kovos inscenizacija.

Partizanų giraitė – tik maža dalis to, ką šventės svečiai išvys Santakoje. Kariniame palapinių miestelyje bus išskleistos palapinės, skirtos sausumos, karinių oro, jūrų ir specialiųjų operacijų pajėgoms, tarptautinėms operacijoms, kitoms įdomioms karinėms ir netgi ne karinėms temoms.

Šventės dalyviai galės pabendrauti su kariais, taip pat pamatyti ar net išbandyti karinę techniką ir ginkluotę: šarvuočius M113, visureigius HMMWV, sunkvežimius SISU ir UNIMOG, artilerijos pabūklus, prieštankinės raketinės sistemos JAVELIN simuliatorių, priešlėktuvinius ginklus STINGER, lengvuosius šaulių ginklus, sraigtasparnį MI-8, lengvuosius atakos lėktuvus L-39, povandeninių veiksmų komandos įrangą.

Kariniame palapinių miestelyje bus įrengta ir tarptautinių operacijų stovykla, kurioje šventės svečiai turės progą susipažinti su Lietuvos karių atliekamomis misijomis Afganistane ir Kosove.

Šventėje bus galima išbandyti savo jėgas įvairiuose kariniuose atrakcionuose – išardyti ir surinkti ginklą, pasimatuoti karinę uniformą ir nusifotografuoti, užsimaskuoti veidą. Stiprių pojūčių mėgėjai galės patys pabandyti „išminuoti“ lauką. Karo medicinos tarnybos palapinėje įrengtoje karinėje operacinėje norintieji bus „operuojami“– tikroviški muliažai gali išgąsdinti ne tik silpnesnių nervų stebėtojus.

Daugeliui kvapą gniaužia Karinių oro pajėgų karių žygdarbiai gelbėjant žvejus nuo atskilusių lyčių ar gesinant gaisrus. Kaip tai daroma, papasakos į Santaką nusileidusio paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnio įgula, parodys, kaip veikia sraigtasparnio gervė, kaip atrodo vandens rezervuaras, iš dangaus gesinantis pragaištingus gaisrus.

Kariuomenės ir visuomenės šventė – vienintelė diena metuose, kai visuomenė iš arti gali stebėti karines operacijas. Šiemet pirmą kartą rengiama jungtinė karinių pajėgų operacija – „Priešo sulaikymas: žemė, oras, vanduo“.

Šventės svečiai stebės Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos karių, kariuomenės orkestrų, parašiutininkų ir akrobatinio skraidymo pilotų meistriškumą.

Renginio programoje – ir žiniasklaidoje skelbtų publikacijų, vaizdo ir garso darbų konkurso „Šiuolaikinio kario portretas“ laureatų apdovanojimo ceremonija. Šventėje, kaip paprastai, veiks karo lauko restoranai.

Gegužės 17 d., sekmadienį, tęsiant ilgametes tradicijas ir minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės dieną, šventiniai renginiai vyks ir Vilniuje. Bus atiduota pagarba Lietuvos partizanams ir Laisvės gynėjams. Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje 10.30 val. bus aukojamos padėkos šv. Mišios už partizanus ir gynėjus, Simono Daukanto aikštėje vyks Valstybės vėliavos keitimo ceremonija ir karių su XIV a. apranga ir ginkluote pasirodymas. 13.00 val. prie Krašto apsaugos ministerijos įvyks iškilminga Lietuvos partizanų pagerbimo ceremonija. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Tuskulėnų rimties parko memorialiniame komplekse bus atidaryta Ukrainos išsivadavimo judėjimo tyrimo centro kilnojamoji paroda „Ukrainos sukilėlių armija: nenugalėtųjų istorija“.

Tradicija švęsti kariuomenės ir visuomenės dieną kilo dar tarpukario Lietuvoje, ši šventė rengiama kasmet trečiąjį gegužės savaitgalį.

„Net ir išgyvendami sunkmetį, nusprendėme neatsisakyti šios gražios tradicijos, svarbiausio visuomenei skirto Lietuvos kariuomenės renginio. Renginį Santakoje organizuojame apsvarstę įvairius būdus, kaip mažiausiomis išlaidomis surengti gražią ir įsimintiną šventę. Nuoširdžiai kviečiame visus norinčius ir galinčius ateiti su savo šeimomis, draugais, artimaisiais į jums organizuojamą šventę ir pabūti kartu su Lietuvos kariais“, – sakė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Palyginti su ankstesniais metais, šiemet šventei skirta žymiai mažiau lėšų – sąmata siekia apie 56 tūkst. litų. Buvo atsisakyta koncerto, sumažintos išlaidos degalams, nes daugelis kariuomenės dalinių, dalyvausiančių šventėj, dislokuoti netoli Kauno esančioje Ruklos karinėje įguloje.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 0
2009 04 21

Taupymo vėjai – ir taikos misijose

Horizonte — dideli kalnai, o ant jų viršūnių — sniegas. Tai — vaizdas, kurį kaskart regi misiją Kosove atliekantys Lietuvos kariai. Tačiau netrukus šis peizažas jiems liks tik prisiminimuose — Lietuvos karių būrio misija čia nutraukiama. Taupymo vajus palietė ir taiką prižiūrinčius kariūnus. Kartu su paskutiniu tautiečių būriu praėjusią savaitę Kosove lankėsi ir „Ekstros“ žurnalistai.

Kosovas — karų nualinta šalis, kurioje jau matyti atsigavimo ženklai. Nors čia dar driekiasi narkotikų keliai, siaučia mafija, šalies gamta priverčia stabtelėti ir grožėtis. Toks yra kontrastų draskomas šis Balkanų kraštas.

Paskutiniai grįš vasarą

Praėjusią savaitę į Kosovą atskrido paskutinis — dvidešimtasis Lietuvos karių būrys. Dėl mažėjančio gynybos biudžeto Lietuva savo karių būrio į Balkanų regioną daugiau nebesiųs. Mūsų šalies kariškiai iš Kosovo namo ketina grįžti vasarą.

Kosove vietoj kelių dešimčių Lietuvos karių bus vos penki kariuomenės instruktoriai — jie mokys šios šalies karius.

Pernai nepriklausomybę paskelbusiame Kosove formuojasi šalies karinės pajėgos. Karybos žinių Kosovo kariai semsis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių karininkų.

Be to, jiems pasiūlyta atvažiuoti mokytis į Vilnių ir baigti kursus Karo akademijoje.

Misija Kosove mažinama ne tik dėl mažėjančio gynybos biudžeto, bet ir todėl, kad Lietuva siekia išlaikyti savo karinius įsipareigojimus Afganistane. Todėl kitas karštasis taškas — Afganistanas — Lietuvai buvo ir liks prioritetinis.

Iš Afganistano dar nesitrauksime

Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė Aganistaną palygino su negaluojančiu ligoniu, kurį palikti be priežiūros būtų per daug rizikinga.

„Sunkus ligonis, turintis galimybių išgyti, šiandien dar yra reanimacijoje. Atimti iš jo deguonį, dirbtinį maitinimą būtų nusikaltimas, jis mirtų.

Tačiau po kelerių metų galbūt tas ligonis galės persikelti į normalią palatą ir stotis ant savo kojų“, — neseniai yra sakiusi ministrė, kalbėdama apie Goro provinciją.

KAM iš savo biudžeto finansuoja karinę misiją Gore, kur Lietuva vadovauja provincijos atkūrimo grupei (PAG). Anot ministrės, šios misijos finansavimas nemažinamas: „Afganistaną laikome prioritetu, galų gale tai yra mūsų karių saugumo reikalas“.

Tuo tarpu civiliniai projektai — aprūpinimas elektros energija, talibų iškirsto parko atsodinimas, mokyklų ir namų statyba Afganistane finansuojami iš Užsienio reikalų ministerijos biudžeto. Pasak krašto apsaugos ministrės, šie projektai yra svarbūs — reikia, kad žmonės matytų pažangą pačioje Goro provincijoje, jiems reikia bent minimalių dalykų: asfaltuotos gatvės provincijos sostinėje Čagčarane, ligoninės skyriaus, kuriame būtų vanduo ir panašiai.

Kadangi šiemet Afganistane rengiami prezidento rinkimai, Lietuva planuoja padidinti savo karių skaičių provincijos atkūrimo grupėje. Norint garantuoti saugumą rinkimų laikotarpiu, vasarą ketinama papildomai nusiųsti 20—26 karius. Jie Gore liktų iki rinkimų pabaigos.

Kosovas primena praeities Lietuvą

NATO vadovaujamoje karinėje misijoje Kosove (KFOR) Lietuva dalyvauja jau dešimt metų. Nuo 1999-ųjų čia yra tarnavę per 900 Lietuvos karių.

Lietuviai, taip pat kitų šalių kariai, įsitikinę, kad saugumo padėtis misijos rajone Kosove yra stabili, ir tai pasiekta dėl NATO pajėgų.

Šiuo metu didžiausi vietiniai iššūkiai saugumui — prasta ekonominė padėtis, nusikalstamumas ir ypač — kontrabanda.

Lietuvai atsisakius siųsti būrius į Kosovą, kas mėnesį bus sutaupyta ketvirtis milijono litų — tiek kainuoja Kosove išlaikyti tokį būrį. Smaugia ir pasirengimo misijai išlaidos — parengti karius šiai tarnybai irgi reikia lėšų. Ketinimą mažinti pajėgas Kosove yra pareiškusi ir Ispanija. Artimiausiu metu iš Kosovo ketinama išvesti per 600 Ispanijos karių. Kitos NATO pajėgos misiją tęs.

Lietuvos karių būrys dislokuotas bazėje „Camp Bondsteel“, netoli Uroševaco (Ferizajaus) miesto Kosovo rytuose. Tai yra pagrindinė JAV karinė bazė Kosove. Nuo sostinės Prištinos, kur ir yra oro uostas, iki šios bazės — maždaug valanda kelio automobiliu. Keliai primena prieš kelerius metus buvusius Lenkijoje. Magistraliniai keliai — siauri ir nesutvarkyti.

Pro langus visur matyti šiukšlynai — vienas greta kito. Netoliese — jau naujos statybos pastatai. Kontrastai Kosovo apylinkėse bemaž labiausiai krinta į akis.

Kosovas šiek tiek primena Lietuvą 1993—1994 metais. Kai kūrėsi nepriklausoma mūsų valstybė, šalyje atsirado pirmųjų turtuolių ir vargšų: vienoje pusėje — prabangūs nauji statiniai, kitoje — seni nameliai. Šalyje siaučia ir savo taisykles diktuojanti mafija.

Visa tai Lietuvoje — jau praeitis, tačiau tokį etapą dabar išgyvena Kosovo žmonės. Dauguma jų — albanai. Pats Kosovas yra musulmoniška šalis — didžiąją gyventojų dalį čia sudaro musulmonai.

Karinė bazė — atskiras miestas

Maždaug po valandos pasiekėme karinę bazę. 360 tūkstančių kvadratinių metrų teritorija iš karto nustebino dydžiu.

Tai — miestas mieste. Pati bazė kruopščiai saugoma karių. Be specialių leidimų kojos čia įkelti negali joks prašalaitis.

Karinėje bazėje įrengti konteinerinio tipo nameliai — laikinieji karių namai. Kur gyvena Lietuvos kariai, rasti nesunku — prie kiekvieno namelių bloko iškabintos šalies vėliavos. Teritorijoje yra parduotuvės, bažnyčia, sporto salės, biliardo stalai, kino teatras, valgyklos. Kitaip tariant, viskas, ko reikia įprastam gyvenimui: darbui ir poilsiui. Jei aplinkui nezuitų ginkluoti kariai, galėtum pamanyti, kad esi keistos architektūros miestelyje. Patys kariai juokauja, kad jei nesitreniruotų, į namus tektų grįžti su nemenku antsvoriu. Mat maistas čia — ir įvairus, ir gausus. Beje, prie kiekvieno patiekalo nurodomas kalorijų skaičius.

Valgykloje kariai gali rinktis iš kelių patiekalų — atskirai įrengti karštojo maisto, salotų, deserto barai. Lentynose sustatytas nealkoholinis vynas ir alus.

„Bazėje — sausasis įstatymas ir apie alkoholį negali būti kalbos“, — mus tikino čia misiją atliekantys lietuviai.

Saugo Makedonijos sieną

Šnekučiuodamiesi išvydome atžingsniuojančius karius — bemaž visi jie susirinko į pagrindinę bazės aikštę. Kariai aikštę vadina „prie vėliavų“ — šioje vietoje plevėsuoja visų misijoje dalyvaujančių šalių vėliavos.

Čia vyko Lietuvos karių būrio pasikeitimo ceremonija — būrys KFOR-19 savo misiją baigė, o KFOR-20 pradėjo.

Pasibaigus Lietuvos būrių pasikeitimo ceremonijai, po rankos paspaudimo, kalbų ir vienų kitiems žeriamų padėkų kariai pakvietė mus pasivažinėti po apylinkes. Per taikos palaikymo misiją lietuviai budi KFOR kontrolės poste prie sienos su Makedonija, patruliuoja, vykdo kitas užduotis.

Budėdami pasienyje lietuviai tikrina, kad per specialiai tik kariniam transportui skirtą pervažiavimo punktą nevažinėtų kiti automobiliai: ties Kosovo siena su Makedonija yra trys punktai. Vienu keliu važiuoja karinis transportas, kitu — lengvieji automobiliai, trečiu — vilkikai.

Dar viena lietuvių užduotis — patruliuoti apylinkėse. Karinis visureigis lengvai kopė kalnuotomis vietovėmis. Tačiau išlipti ir vaikštinėti leidžiama ne visur. Mat nuo karinių konfliktų laikų čia likę minų laukai. Kosove dirba amerikiečių išminuotojai.

„Lietuviai išminuotojai tarnybą atlieka Afganistane, o Kosovo išminavimo darbai — amerikiečių rankose“, — paaiškino lydintys lietuviai.

Paprastai po vietoves važinėja du lietuvių karių automobiliai. Kariai — ginkluoti, tačiau, skirtingai nuo tarnybos Afganistane, čia nuotaikos kitokios: nėra šalmų ir neperšaunamųjų liemenių.

Tarpusavyje jie bendrauja radijo ryšiu. „Atsargiai, priekyje — automobilis. Atsargiai, dešinėje — karvė“, — tokie įspėjimai siauruose kalnų keliuose skamba gana dažnai.

Vietiniai vaikai pravažiuojantiems lietuviams nuolat moja rankomis. Palankiai lietuvius sutinka ir šio krašto gyventojai.

Dabar lietuvių patrulis yra labiau prevencinis: nebetenka atlikti jokių kratų, tikrinti įtartinų asmenų.

Lietuvos kariai dalyvauja šiose misijose:

Lietuvos vadovaujamoje provincijos atkūrimo grupės (PAG) misijoje Afganistano Goro provincijoje (nuo 2005 m. birželio mėn.).

Pagrindinė PAG užduotis — padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, garantuoti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti. PAG — NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms priklausanti Lietuvos vadovaujama bendra civilinė ir karinė misija.

NATO ISAF operacijoje Afganistano pietuose. Čia dislokuotas Lietuvos specialiųjų pajėgų karių būrys (nuo 2007 m.). Dar beveik 10 Lietuvos karių tarnauja ISAF pajėgų centriniame ir regioniniuose štabuose.

NATO mokymo misijoje Irake dalyvauja keturi Lietuvos kariai (nuo 2005 m.).

Jungtinių Tautų karinėje stebėjimo misijoje Gruzijoje yra du karininkai (nuo 2007 m.).

Nuo 2004 m. Lietuva dalyvauja ir ES vadovaujamoje operacijoje „Althea“ Bosnijoje ir Hercegovinoje. NATO Kosovo pajėgose (KFOR) dalyvauja būrys Lietuvos karių. Planuojama mažinti Lietuvos karių dalyvavimą KFOR — būrį išvesti šių metų vasarą.

Misijas išlaikyti kainuoja

Terorizmas neturi sienų. Narkotikai visame pasaulyje turi vienodą vardą. Pasaulis — per mažas, kad būtų galima atsiriboti nuo kitų šalių.

Tokius teiginius tenka išgirsti tuomet, kai kalbama apie Lietuvos karių misijas karštuosiuose pasaulio taškuose, ypač — Afganistane.

Europos Sąjunga 2007—2010 metais numatė Afganistanui skirti 610 milijonų eurų. Be to, dar apie 100 milijonų eurų atiteks humanitarinei pagalbai.

Lietuva nuo 2005-ųjų kasmet Afganistanui skiria keletą milijonų litų. Tuo tarpu vien JAV 2007 metais Afganistanui skyrė 10 milijardų JAV dolerių.

Lietuva į NATO vadovaujamą misiją Kosove įsitraukė 1999 m. Tai buvo viena svarbiausių ir didžiausių NATO vykdomų operacijų: joje dalyvavo per 60 tūkst. kariškių.

Lietuva, kaip NATO partnerė, tuo metu dar tik siekianti visateisės narystės šioje organizacijoje, nusprendė su savo karinėmis pajėgomis prisidėti prie šios operacijos.

Misijoje Kosove Lietuvos kariai įgijo praktinės dalyvavimo tarptautinėse operacijose patirties, galimybę mokytis veikti kartu su sąjungininkių pajėgomis.

Kosovas yra svarbi ir neatsiejama viso Vakarų Balkanų regiono dalis. Šio regiono valstybės siekia visateisės narystės NATO ir ES.

Kosovas 2008 m. vasario 17 d. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, kuri Kosovą laiko savo dalimi, ir priėmė Kosovo nepriklausomybės deklaraciją.

2008 m. gegužės 6 d. Lietuvos Seimas pripažino Kosovo nepriklausomybę. 2008 m. birželio 15 d. įsigaliojo naujoji Kosovo konstitucija pagal kurią šalies vyriausybė paskelbė perimanti didžiąją dalį įgaliojimų, kuriuos iki tol teritorijoje turėjo Jungtinės Tautos.

Kosovo nepriklausomybę pripažino JAV ir daugelis ES valstybių. Iš viso šalies nepriklausomybę yra pripažinusios 56 šalys. Tarp jų yra 22 ES ir 21 NATO narė, artimiausios Lietuvos kaimynės Latvija, Lenkija, Estija, Skandinavijos valstybės.

Kosovo saugumo situacija gana rami, nors gruodžio 29—sausio 3 d. vyko etniniai susirėmimai Mitrovicoje (šalies šiaurėje).

90 proc. šalies gyventojų yra albanai, 10 proc. — serbai.

Grįžusius patikrina šunys

Iš Kosovo į Lietuvą parskridusius karius — KFOR-19 būrį Zoknių kariniame oro uoste pasitiko ne tik pasiilgę artimieji.

Pirmasis ne tik karių, bet ir visų lėktuve buvusių civilinių susitikimas — su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais ir jų tarnybiniais šunimis.

Dresuoti keturkojai apuostė iš Kosovo atgabentą bagažą ir patikrino, ar iš šios šalies į Lietuvą neatkeliavo narkotikų.

Foto: Vidmantas Balkūnas
Tekstas: Jur­gi­ta Činkienė
Video: Lukas Pileckas
lRytas.lt / Videonaujienos lRytas.lt


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2009 04 16

Karo mokslai žaliajame pragare

Manauso mokymuose dalyvauja labiausiai patyrę specialiųjų tarnybų karininkai iš viso pasaulio. Niekas negali sužinoti jų pavardžių, todėl čia tampa tik numeriais. Nors dalyvavę daugelyje pavojingų akcijų, kai kurie džiunglių neištveria fiziškai, kitiems sutrinka psichika. Čia gali išverti tik geriausieji.

Selva – taip ispaniškai vadinamas tropikų miškas, viena labiausiai netinkamų žmogui vietų. Čia, pačioje Brazilijos džiunglių širdyje, veikia CIGS – specialiųjų dalinių karininkų mokymo centras. Šitame žaliajame pragare palūžta net kiečiausi vyrai. Pasakoja buvęs kursantas, dabar centro instruktorius.

Vadas, glostydamas ant pavadžio laikomą jaguarą, centro talismaną, perspėja instruktorių: „Galbūt kai kuriems mūsų metodai pasirodys per mažai humaniški, bet privalote įsisąmoninti, kad džiunglės nesigaili skystablauzdžių. Išmokysime jus kelių dalykų, kurie ne tik padės likti gyviems, bet ir įveikti priešą. Neslepiu, jog be paliovos varginsime jus, didinsime spaudimą, darysime viską, kad pasiektumėte ištvermės ribas. Daugeliui tas selvos kario grūdinimas bus pragaro prieangis. Jus išgelbėti gali tik nepaprastas ryžtas ir geležinė ištvermė. Ponai karininkai! Linkiu sėkmės!“

„Seel! Vaa!“- garsiai skanduoja trys dešimtys vyrų kamufliažinėmis uniformomis be antpečių ir kitokių skiriamųjų ženklų. Kursantas yra tiktai numeris, kuris aiškiai matomas ant galvos apdangalo. O „selva!“ arba „klausau!“ – tradicinis CIGS atsakymo šūksnis. Esame Centro de Instrucao de Guerra na Selva (kovos džiunglėse mokymo centre), geriausiame ir reikliausiame pasaulyje specialiajame centre, rengiančiame efektyviai veikti priešiškame žmogui „žaliajame pragare“. Centro mokymo realijos prilyginamos elitiniam reindžerių kursui amerikiečių Fort Beninge.

Esame Manause, pačioje Amazonės džiunglių širdyje, kur Rio Negras įteka į Amazonę. CIGS iš pradžių buvo organizuotas pagal amerikiečių Jungle Warfare Centre (karo džiunglėse centro) Panamoje modelį. Per trumpą laiką jo programoje buvo padaryta tiek originalių sprendimų, pritaikant programą Amazonės sąlygoms, kad Brazilijos mokymo centras pralenkė amerikietišką modelį.

Prieš keliolika metų čia įgijau pirmuosius įgūdžius. Dabar kartu su vietiniais instruktoriais vedu užsiėmimus elitinių antiteroristinių dalinių karininkams, dalyvaujantiems tarptautiniame mokymų cikle įvairiose geografinėse platumose. Čia jie žmonės be veidų. Negalima minėti jų pavardžių. Net šalys, iš kurių atvyksta, laikomos paslaptyje. Kaip ir regionų, kuriuose tobulinasi, pavadinimai. Oficialiai žinoma tik tiek, kad visi yra dalyvavę įkaitų vadavimo operacijose ir kad vis brutalesni teroro aktai verčia specialiąsias tarnybas mokytis veikti sunkiausiomis klimato sąlygomis.

Kaimanų ir anakondų draugijoje

Katorgiškas žygis su dvidešimties kilogramų krūviu, rodos, niekada nesibaigs. Susilieję su aplinka, brendame per igarape – apgaulingus liūnus. Kai pajuntame žemę po kojomis, kopiame į skardžių aukštumas arba smunkame iki kelių į nuvirtusių medžių sutręšusius kelmus. Dygliuoti vijokliai drasko rankas; įdrėskimai gali pavirsti sunkiai gyjančiomis žaizdomis ir grėsti rimta infekcija. Mus supa nepermatoma selva – prieblandoje skęstantis tropikų miškas: pilnas chaotiškos žalumos masės, šliaužiojančių žalčių ir spiečiais pakibusių godžių vabzdžių; jie gelia net per prakaitu permirkusius drabužius. Nuo šakų už apykaklės krintančios juodos skruzdėlės kanda be gailesčio, o nepakenčiamai tvankus ir tankus kaip šiltnamyje oras laipsniškai iščiulpia mūsų jėgas ir verčia iš koto. Vienatvė, jokios logistikos, perkrovos, šleikščios higienos sąlygos, įtampa – visa tai sukelia nerimo pojūtį šiame izoliuotame pasaulyje.

Džiunglėse srūvantis prakaitas negaruoja, taigi šiluma iš organizmo nepasišalina. Štai jau antras šiandien išsekintas kursantas, kietuoliu laikytas „varliaėdis“, kuriam prireikė medicinos pagalbos. Neapsieita be lašelinės. Prancūzas sugniuždytas; negali patikėti, kad arkliška jo sveikata sušlubavo. Jis autoritetas kolegoms, kurie akimirkai stabteli paremti moraliai. „Varliaėdis“ aukštos klasės specialistas. Akmeninis veidas ir masyvus smakras būdingi energingam charakteriui. Tikrai nepaprastai tikslus ir ryžtingas akcijos metu. Bet nepalenkiamas jo charakteris neatlaikė, gamta gali suriesti didžiausią kietuolį…

Iki stažuotės pabaigos ištvers daugų daugiausia pusė. Kiti – net jeigu palaužti ne ryžto stokos, o dezinterijos ar drugio – bus pašalinti iš kurso ir jausdamiesi pralaimėję nešlovingai sugrįš į savo dalinius.

Iš pradžių visi turi įsisavinti daug teorijos, o vėliau turi tas žinias paversti veiksmu. Nė vienas kursantas nežino kas jo laukia. Reikia išmokti orientuotis džiunglėse, pelnyti čiabuvių pasitikėjimą, atpažinti valgomus palmių pumpurus, susiręsti slėptuvę, užtikrinančią galimybę pailsėti ir t.t.

Numeris 19, visada veiklus ir paslaugus italas, persipjovė ranką aštriu kaip skustuvas lapu. Sužeistajam puolė padėti seržantas Jorge. Sustabdė kraujavimą, pridėdamas prie žaizdos šviežią voratinklį, po to pabarstė tą vietą surinktomis skruzdėlėmis, kurios puikiai tinka žaizdoms gydyti, nes žanduose turi antibiotinių substancijų, apsaugančių nuo infekcijos. Metisas, išaugęs tarp indėnų prie Rio Negro intako, džiunglėse jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Slėptuvės statymas užima daug laiko, bet ji turi būti patogi pailsėti po dienos darbų. Ir šio užsiėmimo metu neapsieita be nedidelio incidento. Pjaudamas šakas „kazokas“ užmynė širšių lizdą, jos pradėjo jį pulti. Neprarasdamas savitvardos kursantas šoko nuo aukšto skardžio į upę. Skausmingų įgėlimų žymės vis dėlto aiškiai matomos deformuotame veide. Didžiausią grėsmę nesvetingose džiunglėse žmogui kelia visai ne laukiniai žvėrys, o vabzdžiai, platinantys pavojingas ligas.

Tankus ir drėgnas oras iš lėto išsunkia jėgas, sukausto ir paralyžiuoja judesius. Prakaitas, sumišęs su vabzdžius atbaidančiu skysčiu, degina akis. O turime eiti taip tyliai, kad galėtume nepastebimai prasiskverbti į priešo teritoriją. Tas sėlinimas turbūt niekada nesibaigs. Per pirmą valandą įveikėme tik penkis šimtus metrų. Slidus takelis skardžiu atima norą gyventi.

Pagaliau komanda „pirmyn!“ Mokomosios amunicijos salvės pragariškai triukšmingos. Visiems atrodo, kad užduotį įvykdėme, bet instruktorius mano kitaip: „Trūko netikėtumo elemento. Po pusvalandžio pakartojimas.“ Visas vargas veltui. Ir tik geležinės valios ir motyvacijos pastangomis trečiu mėginimu pasiekiame tikslą.

Saulei nusileidus atogrąžų miškas atgyja – skamba įvairiausių garsų simfonija. Nemaloniai dirginantis ausį beždžionių rėksmingumas persipina su viliojančiais paukščių šūksniais ar uždususiais nematomų žvėrių atbalsiais. Iš už juodos džiunglių sienos sklinda įtartini šnaresiai; įkyrios mintys susitelkia į įsivaizduojamus pavojus, sukelia nepagrįstą nerimą. Vaizduotė verčia žmogų be paliovos įtemptai budėti; įtampa prasisklaido tik švintant.

Ne visi pasiekia bazę numeris 2

Pagaliau turime išmėginti kursantus „tiesos kriterijumi“. Vyrus mažomis grupelėmis išsklaidėme selvoje ir priminėme: „Jei norite gauti kurso sertifikatą, turite per 48 valandas prisistatyti bazėje numeris 2.“

„Kartais manydavau, kad nebeištversiu iki galo, kartą buvo nutrūkęs filmas“, – prisipažįsta italas „Maksy“. Visiškai išsekę, vabzdžių sugelti, dvokiantys prakaitu ir nuo purvų limpančiomis prie kūno uniformomis, pusiau sąmoningi stipriausieji atsivelka į bazę. Kiekvienas būna netekęs nuo trijų iki šešių kilogramų. Numerio 6 pėdos apverktinos būklės, vien tik pūslės ir kraujas. Sportiškas „Drugelis“, rusas iš super elitinio dalinio „Beta“, turintis daugiau kovinės patirties negu bet kuris kitas tame kurse, per stebuklą išvengė hipertermijos – šilumos smūgio dėl ilgalaikės intensyvios įtemptos veiklos kaitroje. Vidurdienį truputį skundėsi dėl šleikštulio ir galvos svaigimo, bet labiausiai dėl kojų ir rankų raumenų mėšlungio, kuris paaštrėjo netekus per daug druskos. Skausmo iškreiptu veidu jis vis dėlto ėjo iki galo. Ne visi baigė pragaro kursą. Nors fizinė kondicija neprasta, trims karininkams sušlubavo psichika, jie palūžo sekinančio etapo pabaigoje. Dar keturi išgyveno tikrą dramą – neatsistojo į elito gretas, nes koją pakišo sveikata.

Stažas Manause – tai nobilitacija. „Selva sugeba sugniuždyti stipriausio žmogaus asmenybę, bet jūs įrodėte savo vertę, peržengėte patys save. Didžiuojuosi jumis“ – pabrėžia CIGS vadas, pulkininkas Gustavo de Souza Abreu kurso baigimo šventėje. Geriausias kursantas apdovanojamas prestižine „džiunglių kovotojo“ mačete su numeriu 0055. Pirmą kartą centro istorijoje ją pelnė svetimšalis.

Osvaldas ALEKSA
Balsas.lt


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0
2009 03 28

Aleksandras Matonis: Nuo „aitvarų“ iki strateginio skydo

Stebėdamas pastarųjų savaičių diskursą žiniasklaidoje – nuo amerikiečio Michaelo Yono rašinio „apie Boratus” iki pirmojo naujosios krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės apsilankymo Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) bazėje, nusprendžiau pasidalyti su skaitytojais potyriais iš Afganistano, kur metus iš arti stebėjau „aitvarų” misiją.

I dalis

Kalnuose nepučiant vėjui, kvapai tarsi sustingsta. Atrodė, dar tvyro motociklo dūmelis. Šią tykią, bet žvarbią 2007–ųjų gruodžio dieną eskadrono „Aitvaras“ patrulio vadas pro žiūroną tyrinėjo migloje skendinčias Zabulo kalvas, už kurių dar visiškai neseniai ant motociklų išnyko keli ieškomi asmenys. Kelyje, beviltiškai įklimpęs purve, perkaitusiu varikliu, riogsojo tamsiai žalias policijos visureigis „Ford Ranger“, kurį gauja praėjusią savaitę pagrobė, nužudę policininką ir rajono administracijos valdininką. Visureigis rastas, tačiau „aitvarų“ ir seniai garsėjančios gaujos „pasimatymas“ vėl neįvyko. „Perkrautais visureigiais šiuo keliu mes tikrai jų nepasivysime“, – svarstė karininkas. Šis ir keli panašūs atvejai lėmė lietuviško specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ taktikos pakeitimus, atvedusius prie kitų, sėkmingesnių, operacijų.

Specialiųjų operacijų eskadronų „Aitvaras” sugrįžimas į Afganistaną 2007 metų vasarą pirmiausia buvo susijęs su NATO vadovaujamų Tarptautinių paramos saugumui pajėgų (ISAF) operacijos išsiplėtimu per visą Afganistaną. Iki 2005 metų ISAF misija išsiplėtė į Afganistano Šiaurę ir Vakarus, o 2006 metų pavasarį prasidėjo trečiasis ISAF plėtros etapas – į Afganistano pietinį regioną. Kandaharo aviacijos bazėje įsikūrusi ISAF regioninė pietų vadavietė, kuriai vadovavo Didžiosios Britanijos atstovas, buvo atsakinga už regioną, prilygstantį trims Baltijos valstybėms su Kaliningrado sritimi. Kai kuriose regiono provincijose, pvz., Hilmende, Kandahare, Zabule, Uruzgane, jau iki to laiko buvo įsteigtos Provincijų atkūrimo grupės ir sąjungininkų priekinės operacijų bazės, tačiau Nimrūzo ir Dai Kundi provincijos NATO pajėgoms buvo visiška terra incognita. Šiose provincijose ir dabar nėra ISAF bazių, o Afganistano centrinė valdžia turi tik minimalią įtaką, realius valdžios svertus atidavusi karo ir genčių vadams bei narkotikų augintojams.

Eskadrono „Aitvaras“ siuntimas į Didžiosios Britanijos vadovaujamą regioną, tuomet žiniasklaidoje (beje, ir mano paties) traktuotas kaip įsiliejimas į bendras su britų specialiaisiais daliniais operacijas, realybėje pasirodė sudėtingesnis. Nepaisant NATO sąjungininkų atsiųstų kvietimų prisijungti prie misijos Afganistane, 2006 metų rugpjūtį aukšti Krašto apsaugos ministerijos atstovai pareiškė, kad tais metais „Aitvaras“ apskritai į užsienį nebus siunčiamas, nes taip būtų peržengtas tarptautinėms operacijoms skirtas biudžetas. Dėl keistų priežasčių „Aitvarą“ atsisakyta dislokuoti ir Rygoje NATO viršūnių susitikimo dienomis, nors tokios galimybės latviai teiravosi.

2007 metų liepos pabaigoje į Kandaharą atvykęs eskadronas „Aitvaras07A” iš britų gavo raktus nuo gyvenamųjų barakų ir atsakomybės rajoną. Daugybę veiklos organizavimo, operacijų planavimo ir logistinio aprūpinimo klausimų lietuviams teko spręsti patiems.

2002–2004 metais, veikdamas JAV vadovaujamoje operacijoje „Enduring Freedom“, lietuvių eskadronas „Erelis“ buvo pavaldus 82–ajai oro desanto divizijai, vėliau atvykę „Aitvaro“ eskadronai – JAV Specialiųjų operacijų vadavietei. Tai reiškė visapusišką amerikiečių bendradarbiavimą – nuo logistikos ir žvalgybinės informacijos teikimo iki paramos ugnimi ir perdislokavimo operacijų metu. 2007 metais patekę į britų sektorių, „aitvarai“ tapo pavaldūs NATO ISAF pajėgų specialiųjų operacijų vadavietei. Remdamasis ISAF bei savais žvalgybos ištekliais, „Aitvaras“ pradėjo planuoti ir vykdyti atsakingas užduotis, kurių rezultatai iki šiol turėjo realios įtakos saugumo padėčiai Pietų regione.

Eskadrono „Aitvaras“ atsakomybės rajonas yra Zabulo provincijoje, kuri „apžergia“ vadinamąjį Žiedinį greitkelį – svarbiausią Afganistane automobilių magistralę. Žiedinį greitkelį kontroliuojančios jėgos valdo ir saugumo situaciją regione. Talibano judėjimo atsiradimas taip pat susijęs su greitkelio kontrole – dėl Pakistano vežėjų spaudimo „išvalyti“ magistralę nuo tūkstančių nelegalių „muitinių“ postų Islamabado specialiosios tarnybos pradėjo remti ir ginkluoti mulos Omaro „svieto lygintojų“ būrius.

Tarptautinė bendruomenė į Žiedinio greitkelio rekonstrukciją jau investavo milijardus dolerių. Tik šiuo greitkeliu Afganistano Vakarus bei ten dislokuotas NATO pajėgas pasiekia maisto, atsargų ir degalų karavanai. Be to, nuo greitkelio saugumo realiai priklauso ir Afganistano energetikos ateitis. Automagistrale gabenama tūkstančiai tonų statybinių medžiagų į Hilmendo šiaurės rytuose statomą Kadžakio hidroelektrinę, iš kurios bus tiekiama elektra į daugelį Afganistano regionų. Todėl Žiedinio greitkelio prieigos Zabulo, Kandaharo, Hilmendo ir Faraho provincijose – nuolatinės aršių susidūrimų tarp ginkluotų oponuojančių grupuočių bei ISAF pajėgų arena. Nors trumpam sutrikdyti eismą magistralėje, sudeginti tiekėjų vilkstinę – nuolatinis ginkluotų oponentų tikslas. Kiekvienas pražuvęs karavanas smarkiai pakelia maisto ir degalų ir transportavimo kainas ištisame šalies regione, o tai turi neigiamų padarinių Hamido Karzajaus valdžios veiksmingumui ir pasitikėjimui ja.

II Dalis

Nepaisant į Afganistano nacionalinės policijos (ANP) plėtrą ir stiprinimą sąjungininkų mestų šimtų milijonų dolerių, nacionalinė policija nepajėgi užtikrinti teritorijų, kuriose baigėsi kovinės operacijos, kontrolės. Kaip ir 2001–2002 metais, sunaikinus nelegalias grupuotės provincijų glūdumoje, po kurio laiko ginkluoti oponentai įtaką atkuria. Pagrindinis tarptautinių pajėgų ramstis – milžinišką pažangą padarę Afganistano nacionalinė armija (ANA) ir Nacionalinio saugumo direktoratas (NDS). Lietuvos „aitvarai“ dovanojo ANA padaliniams žieminės ekipuotės, teikia afganistaniečiams kovinę paramą bei moko Afganistano gynybines pajėgas.

Aktyviausiai dirbantis kariuomenės junginys

SOP laikosi pozicijos, kad specialiųjų operacijų karys visą laiką turi jausti ryšį su kovinėmis operacijomis. Lietuvių specialiųjų gyvenimo ritmas tiek Lietuvoje, tiek ir Afganistane sukasi nedideliu ratu – operacija, trumpa reabilitacija, intensyvus pasirengimas misijai, vėl kovinė misija. Lietuvos specialiosios pajėgos gali pretenduoti į pastarąjį dešimtmetį aktyviausiai dirbančių kariuomenės junginių ir padalinių titulą. Be nuolatinio SOP pasirengimo ginti valstybės teritoriją specialiosiomis operacijomis, po keturis eskadronus atliko kovinę misiją Afganistane 2002–2004 ir 2007–2008 metais. Kasmet rengiama po kelerias didelio intensyvumo pratybas namie ir užsienyje. Įvykdyta Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono reforma, eskadronai dukart budėjo NATO Reagavimo pajėgose (2005–2006 ir 2008 metais). Be to, buvo teikiama parama nacionalinėms institucijoms. 2005 m. rugsėjo 15 d. lietuviai „specai“ vieni pirmųjų atvyko į Rusijos naikintuvo „Su–27“ kritimo vietą ir ją saugojo tyrimo metu. 2008 m. sausį tuometinio Specialiųjų operacijų junginio kariai per bendrą su Valstybės saugumo departamentu operaciją Vilniuje sulaikė „Tikrosios Airijos respublikonų partijos“ ginklų pirklį Michaelą Campbellą.

Šiuo metu SOP sunku rasti karį, du, tris ar keturis kartus nebuvusį Afganistane.

2007–ųjų liepą atvykę į Kandaharo aerodromo bazę, eskadrono „Aitvaras“ kariai buvo apgyvendinti kareivinėse, apsuptose britų konvencinių pajėgų.

Sąjungininkai skyrė sklypą ką tik išminuotame bazės pakraštyje. 2007–2008 metų sandūroje statybos baigėsi, ir naujoji „Aitvaro“ bazė „Camp Gabriel“ inauguruota per Vasario 16–osios iškilmes.

Nuo pirmųjų išvykų į užduotis Zabulo provincijoje tapo akivaizdu – priešininkas jau nebe toks, kaip 2002–2004 metais. Tuomet, nors ir būta įnirtingų kautynių, „aitvarai“ vis dėlto vaikėsi gerokai susilpnintą, nukraujavusį ir kartais demoralizuotą priešininką. Po trejų metų padėtis pasikeitė – patyrę daugybę rimtų smūgių, ginkluoti opozicionieriai iš esmės persigrupavo. Šiandien tai ne vien talibai ar „al Qaeda“ kuopelės, bet ir talibams lojalūs, įtakos netekę karo vadukai, nusikalstamų susivienijimų vadai ar narkotikų prekeiviai. Pagal šimtmečiais patikrintą partizaninę taktiką opozicionieriai veikia mažomis ir mobiliomis grupėmis, susiliedami su vietos gyventojais. Vieni iš aršiausių kovotojų – užsieniečiai islamistai, atvykėliai arabai, uzbekai, pakistaniečiai. Jie kariauja dėl idėjų ir dėl uždarbio.

Priešininkai lietuvius vadino „žmonėmis mėlynomis akimis“

Lietuviai į antrąją kovinę misiją Afganistane taip pat vyko geriau pasirengę. Kariuomenė deramai investavo į Specialiųjų operacijų junginio kovinę techniką, ginkluotę ir ryšio priemones. Į Afganistaną iškeliavo keliolika lengvųjų visureigių „Landrover Defender 110“.

Sąjungininkai į priešininko taktikos pasikeitimus reaguoja žaibiškai. Pastebėjus, kad lengvieji visureigiai mobilūs ir pravažūs, tačiau jų ekipažai per menkai apsaugoti nuo kulkų ir skeveldrų, bandoma pritaikyti šarvus. Lietuviai sprendimą taip pat rado vietoje – amerikiečiai lietuvius mechanikus įsileido į aikštelę, kur buvo saugomi pamušti ir neremontuotini visureigiai „Humvee“. Auksarankiai pritaikė lietuviškiems visureigiams šarvų bei neperšaunamo stiklo plokštes, užtikrindami geresnę apsaugą vairuotojui bei šauliams. Šarvais buvo padengtos ir į patrulius vykstančių penkiatonių sunkvežimių „Mercedes Benz Unimog“ kabinos. Eskadronui buvo įsigyti keli krosiniai motociklai – galingiausi pagal savo klasę ir žinomi iš pergalių Dakaro ralyje. Motociklininkų atsiradimas pakeitė eskadrono taktiką – patruliuojantiems „aitvarams“ nebereikėjo laukti kovinio kontakto su priešininku, atsirado galimybė jį rasti ir pasivyti.

Po kelių sėkmingų operacijų lietuviai pelnė priešininkų baimę ir pravardes „žmonės mėlynomis akimis“. Lietuvoje publikacijomis savo tinklaraštyje išgarsėjęs amerikietis karo žurnalistas Michaelas Yonas taip pat teigė girdėjęs, kad lietuviai taip vadinami, ir savo akimis JAV bazėje Chalato mieste Zabule matė iš talibų konfiskuotus motociklus. Jis, tiesa, suklydo, rašydamas, jog jais važinėjasi lietuviai.

„Aitvarai“ numalšino neramumus Čagčarane

Lietuviškas eskadronas iš daugumos sąjungininkų išsiskiria ne tik mobilumu, bet gerokai gausesne ginkluote. Mano vertinimu (o teko matyti gretimai sustojusius JAV specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ patrulių karavanus), lietuviai ugnies galia pralenkia sąjungininkus du tris kartus. Vien jau automatinis 40 mm granatsvaidis GMG – itin grėsmingas ginklas, tuo įsitikinau dykumoje prie Kandaharo. Prieš paspausdamas nuleistuką, net neįsivaizdavau, kad po akimirkos už beveik kilometro stūksantis plieninis konteineris virs metalo draiskanomis.

Apsisprendžiant dėl eskadrono siuntimo į Afganistano Pietus, buvo numatyta ir galimybė specialiąsias pajėgas panaudoti saugumo padėties pablogėjimo Goro provincijoje atveju. Pasirengta iškilus reikalui perkelti eskadroną į Čagčaraną, kur dislokuota Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė. Teorinis scenarijus virto realybe iškart po 2008–ųjų gegužės 22–osios įvykių Čagčarane, kai kilo gyventojų riaušės. Formalus pretekstas tam buvo protestas prieš Korano sušaudymą Irake. Proga paversti sankcionuotą mitingą miesto centre gaivališka protesto akcija pasinaudojo net kelios vietos valdžiai ir tarptautinei koalicijai nepalankios politinės ir kriminalinės interesų grupės. Įsisiautėjusi minia, kurioje buvo ginkluotų asmenų, apsupo PAG stovyklą, mėtė akmenis, lipo ant apsauginės sienos, sugebėjo padegti naftos produktų saugyklą, laimei, tuščią. Viena iš kulkų, manoma, atsitiktinė, mirtinai sužeidė gynybiniame bastione buvusį seržantą Arūną Jarmalavičių. Dar nenurimus riaušėms, buvo nuspręsta padėčiai stabilizuoti perkelti iš Kandharo specialiųjų pajėgų eskadroną. Ankstyvą kitą dienos rytą Čagčarano aerodrome nusileido amerikiečių transporto lėktuvas „Hercules“, atskraidinęs eskadroną. Specialiųjų operatorių atvykimas neliko nepastebėtas – riaušių skatintojai pajuto, kad tolesnis eskalavimas pasibaigtų ne jų naudai.

Speciali SOP grupė saugo Lietuvos diplomatus

„Aitvarai“ prabuvo Gore savaitę. Nors eskadronui neteko atlikti savo įprasto darbo – suimti ar sunaikinti įtariamus teroristus, „aitvarų“ atvykimas padėjo provincijos atkūrimo grupės kariams. PAG pajėgos per tą laiką persigrupavo, sustiprino stovyklos gynybą, ėmėsi kitų saugumo priemonių. „Aitvarai“ tomis dienomis gerokai padėjo Lietuvos diplomatams – eskortuojami eskadrono karių, lankėmės įvairiuose kaimuose, žmonėms aiškinome apie riaušininkų padarytą žalą patiems Goro žmonėms – „įšaldytus“ pagalbos projektus, nuo grėsmių pasitraukusias tarptautines ir nevyriausybines `organizacijas.

Lietuvoje beveik nežinoma, kad Specialiųjų operacijų pajėgos Afganistane atlieka ne vieną, o dvi misijas. Nuo 2008 metų sausio Lietuvos diplomatinę atstovybę – Specialiąją misiją – Kabule saugo speciali SOP grupė, lydinti Lietuvos diplomatus ir išvykose į kitus Afganistano regionus.

SOP kūrimas strigo

Afganistane keičiantis eskadronams, Lietuvoje vyko Specialiųjų operacijų junginio reorganizavimas į ketvirtąją kariuomenės rūšį – Specialiųjų operacijų pajėgas. Šis procesas, gana sklandžiai prasidėjęs 2005–2006 metais, kai Krašto apsaugos ministerijai vadovavo Gediminas Kirkilas, vėliau įgijo dramatišką pobūdį. Atrodė, kad 2006 metų viduryje KAM vairą perėmęs Juozas Olekas ir kariuomenės vadas Valdas Tutkus sutarė, jog vertėtų įteisinti faktinę padėtį – SOJ turėjo visus pajėgoms būdingos požymius – savo funkcijas, užduotis, atranką, parengimą, štabą, biudžetą, kovinius dalinius bei vienetus. Tačiau politinė konjunktūra sutvarkė kitaip – SOP įteisinančios Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) pataisos buvo priimtos Seime tik praėjus pusantrų metų. Iš dalies tai nulėmė biurokratiniai girgždesiai – socialdemokratų Vyriausybė nemėgo teikti Seimui pavienių pataisų.

Artėjant Seimo rinkimams, socialdemokratai Krašto apsaugos ministerijoje nusprendė „forsuoti“ privalomosios karinės tarnybos atsisakymą, todėl gausias KASOKTĮ pataisas nuspręsta pateikti vienu pluoštu. Tai buvo rizikingas žingsnis, nes, jei dešinioji opozicija būtų aktyviau pasipriešinusi mažumos Vyriausybės siūlymui pereiti prie profesinės karinės tarnybos, procedūriškai galėjo būti numarintas visas pataisų paketas. Galiausiai įstatymo pataisos buvo priimtos, o jų įsigaliojimo diena – 2008 metų balandžio 3 diena – laikoma SOP gimimo data.

Esama ir kitų paaiškinimų, kodėl SOP kūrimas strigo. Pagal vieną versijų, KAM strateginiu lygmeniu buvo (ir iki šiol yra) įtakingų asmenų, abejojusių dėl specialiųjų pajėgų kūrimo būtinybės. Minėtiesiems asmenims kėlė nesuprantamą susirūpinimą itin veiksmingos, gerai parengtos ir ginkluotos pajėgos, kitaip nei kiti kariuomenės padaliniai, galinčios operatyviai imtis konkrečių šalies gynybos specialiųjų operacijų.

Lygiagrečiai su jau minėtais SOP įteisinimo procesais kariuomenėje vyko transformacija. Pagal krašto apsaugos ministro patvirtintas transformacijos gaires SOP teks vykdyti specialiąsias operacijas, kurių negali vykdyti konvenciniai kariuomenės pajėgumai. Panašiai SOP paskirtį – „vykdyti karines specialiąsias operacijas“ – apibrėžia ir KASOKTĮ 16 straipsnis. Transformacijos projekto vienam etapų vadovavęs pulkininkas Gintautas Zenkevičius (dabar jau brigados generolas) interviu teigė, kad SOP po transformacijos bus „kariuomenės piramidės viršūnė“.

SOP – Lietuvos teritorijos gynimui nekonvencinėmis priemonėmis

SOP ateitį Lietuvos kariuomenėje panagrinėčiau tiek pasaulinių tendencijų, tiek Lietuvos gynybos situacijos kontekste. KASOKTĮ 12 straipsnis numato kariuomenės uždavinius: taikos metu – saugoti valstybės teritoriją, o karo metu – savarankiškai ir kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis ginklu ginti Lietuvos valstybę bei kitas sąjungininkes. Taigi Specialiųjų operacijų pajėgų, kaip reguliariosios kariuomenės elemento, vaidmuo aiškus – tai pajėgos, skirtos ne vien ekspedicijoms į karštuosius taškus ir teroristų gaudymui Afganistano dykynėse, bet pirmiausia – Lietuvos teritorijos gynimui nekonvencinėmis priemonėmis.

Specializuotoje Vakarų karinėje spaudoje specialiosios pajėgos neretai minimos Strateginių pajėgų vardu. Išties, esant deramiems materialiniams ir techniniams resursams, pristatymo priemonėms (lėktuvams, povandeniniams laivams), gerai parengti mažieji padaliniai gali įvykdyti ne tik taktinio–operacinio, bet ir strateginio lygmens užduotis – pavyzdžiui, išvesti iš rikiuotės strateginės reikšmės priešininko objektą. Lietuvos SOP šiuo metu realiai vykdo taktinio ir operacinio lygmens užduotis. Strateginės užduotys už Lietuvos ribų taip pat teoriškai būtų įkandamos, priklausomai nuo veiksmų teatro, su sąlyga, jog sąjungininkai suteiks aviacijos pajėgumus perdislokavimui, infiltravimui, paramai iš oro bei pasitraukimui iš užduoties regiono. Specialiųjų pajėgų ateities pajėgumus nemažai lems ir Lietuvos kariuomenės įsigijimai. Nauji orlaivių, priešlėktuvinės ar prieštankinės ginkluotės pirkimai atitinkamai išplėstų ir SOP galimybes. Tačiau neverta pamiršti, kad SOJ pirmiausia buvo sukurtas kaip kariuomenės junginys, gebantis savo užduotis įvykdyti turimomis priemonėmis.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1
2009 02 12

Filmas: Skausmo skrynutė (The hurt locker)

Vakar į rankas pateko puikus filmas, kažkas panašaus į “Stop-loss” ir “Generation kill“, kokių dabar ne dažnai pasitaiko (roll)

Jūsų dėmesiui užkabinantis ir nelabai popsiškas karinis filmas “The hurt locker” (lietuviškai būtų “Skausmo skrynutė”, bet rusiškai, kaip visada, kažkodėl išverstas į kažkokią nesamonę kaip pvz. “Povilelitel buri“… vėliau Lietuvoje, kažkokie idiotai, vėl iš naujo “perkrikštijo” šita filmą į “Išminuotojų būrys” :D)

Jei pradėjote nuo treiler`io peržiūros tai jau aišku, kad tai filmas apie Iraką, o dar tiksliau – apie EOD (improvizuotų sprogmenų išminavimo) komandos darbą tenai.

Žinoma, kaip ir pritinka amerikiečiams, gal kiek daugokai išaukštinama vieno žmogaus, išminuotojo – adrenalino fanatiko charizma, o ne komandos darbas, bet vis tik filmas nėra tik kažkoks karo propagavimo ir amerikiečių armijos, ar kokio herojaus panegirikos kokteilis. Jame daug puikių psichologinių dialogų, monologų ir veiksmų, įdomių, sukrečiančių ar akis prie monitoriaus prikaustančių kadrų, kai nori grįžti atgal ir tą pačia vietą žiūrėti vėl ir vėl… Žinoma žavi ir drąsa ar tam tikras veikėjų ekscentriškumas, išaukštinamas draugystės ir meilės Tarnybai reikalas, nes tai ir daugeliui iš mūsų nėra svetimą :) Juk neįsivaizduojame savęs pačių kažkur kitur, pvz dirbančių Maxima kasose, o ne kariuomenėje, tarp tikrų Draugų, nuotykių ir veiksmo?..

Žodžiu galėčiau daug čia daugiažodžiauti, bet Jūs geriau tiesiog paimkite ir pažiūrėkite šį filmą ir susidarykite savo nuomonę. Kokia ji bebūtu, bet filmas abejingų manau nepaliks, nes vis tik ne “Rembo” stiliaus pasilakstymai ir pasišaudymai (wait)


Apžvalgos apie viską, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    komentarai 6
Puslapiai:«1...7891011121314»