2005 02 05

Devyni amatai, dešimtas – aukštis

Apie aukštalipius dar nekuriami filmai, nors vien Rusijoje kasmet žūva apie 12-a šios rizikingos profesijos atstovų. Klaipėdiečiai aukštalipiai, dirbantys NATO karinių bazių laivuose, naftos įmonėse, bažnyčių bokštuose, ant laivų stiebų ir statybų pastolių bet kokiu oru, net 130-ies metrų aukštyje, žinomi jau ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Brazilijoje, Skandinavijos šalyse.

Kol kas tarptautinius IRATA asociacijos sertifikatus vieninteliai iš buvusios Tarybų Sąjungos aukštalaipių turi 29 klaipėdiečiai, o šią vasarą komanda turi išaugti iki 50-ies narių. Kol kas tarp jų nėra nė vienos moters.

“Aukštybėse galime ir naujagimį priimti”

“Mums atlygis – ne tik pinigai ir šlovė, – sako pramoninio alpinizmo įmonės vadovas Aleksandras Gridinas. – Greito pelno besivaikantys vaikinai nesirenka amato, tampančio likimu. Galime didžiuotis, kad tarptautinės IRATA asociacijos sertifikatus turime vieninteliai iš buvusios Tarybų Sąjungos aukštalipių, ir tai suteikia galimybę dirbti stambiausiose pasaulio kampanijose.”

Kai kalbėjomės, keletas klaipėdiečių komandos supervizorių buvo išvykę į Japoniją, vėliau laivu pasieks Korėją. Supervizoriai – tai III lygio aukštalipiai, atsakingi už saugą ir galintys atlikti gelbėjimo darbus, pavyzdžiui, suteikti pagalbą žmogui pažeistu stuburu, ne ilgiau kaip per 12-a minučių nuleisti jį žemyn. Aukštalipiai yra išmokyti net gimdyvei ant dangoraižio stogo suteikti pagalbą ir priimti naujagimį, jei tik to prireiktų.

Jiems nėra žodžio “negaliu”. Jie privalome padaryti tai, ko kiti neįstengtų. “Matai, kad tai neįmanoma, bet padarai”, – sakė Aleksandras.

Dirba kaip betmenai

Aleksandro vyrai remontavo naftos gręžinį STATOIL-o bokšte, pakibę 130-ies metrų aukštyje, kai vėjas siekė kone 15 metrų per sekundę, dirbo ant Rygos vantinio tilto, nuo kurio prieš keletą metų nukrito ir užsimušė žmogus.

“Kur slypi mūsų kaifas ir adrenalinas? Negali padaryti klaidos. Visada privalai numatyti du žingsnius į priekį.” Aukštalipiai turi turėt savo paslapčių, ir yra dalykų, kurių pašaliečiams niekada nerodom. Štai Korėjoj tanklaiviuose įlipo į didžiulę metalo dėžę lygiomis sienomis ir be pastolių. “Užkabinau virvutę”, – lakoniškai paaiškina. Būna taip, kad dieną, dvi ar tris turi ruoštis, galvoti darbų strategiją, geometriškai tiksliai apskaičiuoti, o po to užduotį atlieka greitai kaip kokie betmenai. Štai vokiečių, švedų aukštalaipiai atsisakė vieno objekto, vos pradėję dirbti, o Gridino vaikinukai per pustrečio mėnesio sumontavo 2 800 tonų karkasus.

Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje keturias paras aukštalipiai ruošėsi pastatyti 600 kg sveriantį kryžių, o pastatė per 3 valandas – be specialios kėlimo technikos. Beje, apstulbino rusų cerkvės kupolus dažę pravoslavų vienuoliai, atsisakę aukštalaipių pagalbos (matyt, turi levitacinių sugebėjimų) ir susitvarkę patys.

Klaipėdiečiai saugo Vaikų ligoninės padėkos raštus; čia jie padirbėjo be atlygio.

Demontuojant milžinišką Šv. Kazimiero bažnyčios kryžių, suvis nebuvo už ko užsikabinti, kad nesugadintum sienų apdailos, bet įmantriai kampuose pritaisius virves, jį pavyko nuleisti.

“Vilniuje, “Siemens” arenoje, vyrai kabino “Švyturio” reklamą – fantastinė situacija. Procesui skirtos 6 valandos, arenoje kėdės eina į viršų 60 metrų, 45-ių laipsnių kampu – vienintelis būdas buvo reklamą pakelt įstrižai ir sumontuoti. Ketvertą valandų galvojom būdus, ruošėm trasą, ir konstrukciją pernešėm oru. Kai baigėm darbą, visi buvę apačioje ėmė ploti”, – prisiminė Aleksandras.

Norvegijoj, jūroje naftą gręžusiame bokšte, dirbo tik amerikiečiai aukštalaipiai. Klaipėdiečiai pusę metų prašė darbdavių leisti ten pakeisti senus protektorius. Per penketą dienų pakeitė 150 vienetų, svėrusių po 150 kg – po šito žygio norvegai taip pat prapliupo aplodismentais.

Kai mūsų aukštalipiai dirbo NATO bazėje, laivuose, kuriais vežamas slaptas krovinys, amerikiečių kariuomenės pulkininkas paprašė per 8 valandas išardyti šoninį tentą – vaikinai tai atliko per 20 minučių! Tai vis amato gudrybės; viskas paprasta, kas genialu. Vaikinai sugebėjo išmontuoti Visagino AE reaktorius 52 metrų aukštyje, šie darbai buvę itin sudėtingi.

Ko neištvertų kalnų alpinistai

A. Gridinas nelinkęs į darbą priimti kalnų alpinistų. Mat ten yra rizikos momentų, gal 10 procentų ekstrymo, nes jie tam ruošiasi ilgai, o triumfo akimirka ištinka, kai įkopia į viršūnę. Pramoninis alpinistas turi mokėti kybodamas atlikti visus statybos remonto montavimo, dažymo darbus ir kartais tai trunka 8-10 valandų, šaltyje, siaučiant vėjams. Kai saulė įkaitina pastato skardą ir atsimuša ant langų stiklų – vaikinams iš nosies ir kraujas pliūpteli.

“Vaikinus renkamės iš rajonų, nes iš 100 miestiečių net 80 neturi kantrybės, valios bei ištvermės išbūti nepakenčiamomis sąlygomis ir padaryti tai, ko paprastas statybininkas negali. Todėl mūsų vaikinams aukštybėse dirbti tampa lengviau nei ant žemės. Paradoksas, bet kol kas tik žeme pėdindamas vienas vaikis sugebėjo susilaužyti koją.”

Kartais vienintelis naujoko trūkumas – antsvoris, o šiaip ko šiandie neturi – ryt gali pasiekti ir pralenkti kitus. Pirma sąlyga – eik mokytis. Nes už jėgą svarbiau – skvarbus, treniruotas protas. Intelektas – gyvybės išsaugojimo garantas. “Tarp mūsų vaikinų yra biologų ir archeologų, dailininkų, – Aleksandras, alpinistų vadinamas “tėčiu”, šūkteli naujoką – klaipėdietį Vytautą Kairį. Šnipšteli man: “Tik pažiūrėkit į tą jo Maklaudo kaselę ant galvos. Aš nespaudžiu, laukiu, kol susipras nusikirpti”. – Dirbi čia pusę metų. Sakyk, kiek turėčiau tau sumokėti, kad išeitum?”

Kai liekam vieni, Vytautas sako: “Atsisakyčiau visko, kad tik užsitarnaučiau jo ir vaikinų pasitikėjimą. Kai mačiau aukštalaipius per televiziją, jie man atrodė supermenai, bet kai pats pabandžiau – pastangos maksimalios, pojūčiai – nerealūs. Išmokau visko, ko reikia vyrui. Kai man liepė tanklaivyje nusileisti į ankštą patalpėlę, niekas nežinojo, kad turiu klaustrofobiją. Ir neišsidaviau. Per tris keturis kartus nugalėjau ankštų uždarų patalpų baimę. Čia negali laukti: ne aš, tai kitas padarys. Jei mato, kad susvyravai – pasiųs šalin. Turi psichologiškai bet kokiai situacijai pasirengti. Žinoma, norėčiau kilti karjeros laiptais, vadovaujančio darbo, didesnės atsakomybės ir dar didesnio ekstrymo”, – sakė Vytautas, studijuojantis Universitete rekreaciją ir turizmą.

Baimė – pažįstamas jausmas

“Klausiate, kur mano šlovė? Mano šlovė – mano vaikinai, paskui mane einantys į ugnį ir į vandenį. Gal aš jiems griežtumo etalonas, monstras, kai dirbam, bet kai kartu gyvenam užsienyje, aš ir indus suplaunu, kai mano eilė. Mes daug dėmesio skiriame kultūrai. Kiekvienoje egzotiškoje šalyje stengiamės ištaikyti laiko, kad kuo daugiau pamatytume, pažintume gamtą. O laisvalaikiu vaikinai sugeba atskleisti ir artistinius sugebėjimus. Per Jūros šventę dvidešimt vaikinukų rodė ugnies šou ant Meridiano stiebų. Man garbė, kai ateina jų žmonos, motinos, ir padėkoja už tai, kad jie pajuto savo vertę”, – sako Aleksandras Gridinas.

Beje, baimės jausmas jo komandai nėra nepažįstamas. Sykį pats vadas, užkopęs į aukštybes ir išvydęs porininko amerikiečio akyse paniką, pajuto, kad pakirto kojas. Teko nusileisti žemyn. Savo vaikinų gyvybėmis jis nerizikuoja. Todėl atsisakė darbo Čečėnijoje, Persų įlankoje, bet mielai imsis statyti pastolius Indijoje. Kai tanklaiviuose tenka leistis į kuro rezervuarus, vadovas eina pirmas, ir tik išbuvęs pusvalandį, įsitikinęs, kad vaikinams neteks prarasti sąmonės dėl kokių nuodingų garų, leidžia pasireikšti jiems.

Sykį sprogo degalų rezervuaro talpykla – teko žaibiškai pasišalinti iš tanklaivio, štai tąsyk vaikinai buvo išbalę kaip sniegas. Bet reakcija, orientacija ir šaltakraujiška nuovoka neleido sutrikti ir pulti į paniką.

Archimedo dėsnis

Apsidairėme aukštalaipių sporto salėje, kur jie kartais padeda treniruotis ir “Aro” vyrukams. Kas be ko – atsiveda palaipioti žmonas ir vaikus. Bet šįkart, supervizoriaus Artūro Vengalio treniruojami, vaikinai ruošėsi IRAT egzaminui: atėjo eilė III lygio sertifikatus gauti dar šešetui vaikinų. Jie – jau kvalifikuoti įvairių profesijų specialistai, mokėsi saugos ir gelbėjimo darbų.

“Šis darbas turi patikti. Kiti už adrenaliną moka pinigus, o tu už jį pats gauni algą, – kalbėjo Artūras. – Jeigu nebebijai aukščio – tu jau nesveikas. Mano draugas parašiutininkas sako neįsivaizduojąs, kaip galiu čia dirbti. Jis kaskart turi prisiversti šokti iš lėktuvo. Bet jeigu laikaisi saugos – jautiesi saugesnis, nei vakare išėjęs į miestą. Nebent koks ekstra atvejis, kai stiprus vėjas, o tu lipi į bokštą. Bet, kaip sako Archimedas: “Duokit man vieną atramos tašką – aš žemę pakelsiu!”

Aukštalipiai Marius Laurėnas, Raimundas Zablockis, Edgaras Byra, Darius Patapas, Tomas Daugintis, Andrius Kiričenko, Stasys Ašmontas ir Robertas Petrauskas sakė nesą prietaringi, bet į aukščiausius objektus neleidžia jaunavedžio, tebešvenčiančio medaus mėnesį. O kai miestas aukštybių kaubojams – kaip ant delno, sako pajuntą visus jaunystės, skrydžio ir gyvenimo malonumus…

Ivona Žiemytė, “Vakarų ekspresas”


Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0


Turite ką pasakyti į temą? Komentuokite!