2009 03 28

Aleksandras Matonis: Nuo „aitvarų“ iki strateginio skydo

Stebėdamas pastarųjų savaičių diskursą žiniasklaidoje – nuo amerikiečio Michaelo Yono rašinio „apie Boratus” iki pirmojo naujosios krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės apsilankymo Specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) bazėje, nusprendžiau pasidalyti su skaitytojais potyriais iš Afganistano, kur metus iš arti stebėjau „aitvarų” misiją.

I dalis

Kalnuose nepučiant vėjui, kvapai tarsi sustingsta. Atrodė, dar tvyro motociklo dūmelis. Šią tykią, bet žvarbią 2007–ųjų gruodžio dieną eskadrono „Aitvaras“ patrulio vadas pro žiūroną tyrinėjo migloje skendinčias Zabulo kalvas, už kurių dar visiškai neseniai ant motociklų išnyko keli ieškomi asmenys. Kelyje, beviltiškai įklimpęs purve, perkaitusiu varikliu, riogsojo tamsiai žalias policijos visureigis „Ford Ranger“, kurį gauja praėjusią savaitę pagrobė, nužudę policininką ir rajono administracijos valdininką. Visureigis rastas, tačiau „aitvarų“ ir seniai garsėjančios gaujos „pasimatymas“ vėl neįvyko. „Perkrautais visureigiais šiuo keliu mes tikrai jų nepasivysime“, – svarstė karininkas. Šis ir keli panašūs atvejai lėmė lietuviško specialiųjų operacijų eskadrono „Aitvaras“ taktikos pakeitimus, atvedusius prie kitų, sėkmingesnių, operacijų.

Specialiųjų operacijų eskadronų „Aitvaras” sugrįžimas į Afganistaną 2007 metų vasarą pirmiausia buvo susijęs su NATO vadovaujamų Tarptautinių paramos saugumui pajėgų (ISAF) operacijos išsiplėtimu per visą Afganistaną. Iki 2005 metų ISAF misija išsiplėtė į Afganistano Šiaurę ir Vakarus, o 2006 metų pavasarį prasidėjo trečiasis ISAF plėtros etapas – į Afganistano pietinį regioną. Kandaharo aviacijos bazėje įsikūrusi ISAF regioninė pietų vadavietė, kuriai vadovavo Didžiosios Britanijos atstovas, buvo atsakinga už regioną, prilygstantį trims Baltijos valstybėms su Kaliningrado sritimi. Kai kuriose regiono provincijose, pvz., Hilmende, Kandahare, Zabule, Uruzgane, jau iki to laiko buvo įsteigtos Provincijų atkūrimo grupės ir sąjungininkų priekinės operacijų bazės, tačiau Nimrūzo ir Dai Kundi provincijos NATO pajėgoms buvo visiška terra incognita. Šiose provincijose ir dabar nėra ISAF bazių, o Afganistano centrinė valdžia turi tik minimalią įtaką, realius valdžios svertus atidavusi karo ir genčių vadams bei narkotikų augintojams.

Eskadrono „Aitvaras“ siuntimas į Didžiosios Britanijos vadovaujamą regioną, tuomet žiniasklaidoje (beje, ir mano paties) traktuotas kaip įsiliejimas į bendras su britų specialiaisiais daliniais operacijas, realybėje pasirodė sudėtingesnis. Nepaisant NATO sąjungininkų atsiųstų kvietimų prisijungti prie misijos Afganistane, 2006 metų rugpjūtį aukšti Krašto apsaugos ministerijos atstovai pareiškė, kad tais metais „Aitvaras“ apskritai į užsienį nebus siunčiamas, nes taip būtų peržengtas tarptautinėms operacijoms skirtas biudžetas. Dėl keistų priežasčių „Aitvarą“ atsisakyta dislokuoti ir Rygoje NATO viršūnių susitikimo dienomis, nors tokios galimybės latviai teiravosi.

2007 metų liepos pabaigoje į Kandaharą atvykęs eskadronas „Aitvaras07A” iš britų gavo raktus nuo gyvenamųjų barakų ir atsakomybės rajoną. Daugybę veiklos organizavimo, operacijų planavimo ir logistinio aprūpinimo klausimų lietuviams teko spręsti patiems.

2002–2004 metais, veikdamas JAV vadovaujamoje operacijoje „Enduring Freedom“, lietuvių eskadronas „Erelis“ buvo pavaldus 82–ajai oro desanto divizijai, vėliau atvykę „Aitvaro“ eskadronai – JAV Specialiųjų operacijų vadavietei. Tai reiškė visapusišką amerikiečių bendradarbiavimą – nuo logistikos ir žvalgybinės informacijos teikimo iki paramos ugnimi ir perdislokavimo operacijų metu. 2007 metais patekę į britų sektorių, „aitvarai“ tapo pavaldūs NATO ISAF pajėgų specialiųjų operacijų vadavietei. Remdamasis ISAF bei savais žvalgybos ištekliais, „Aitvaras“ pradėjo planuoti ir vykdyti atsakingas užduotis, kurių rezultatai iki šiol turėjo realios įtakos saugumo padėčiai Pietų regione.

Eskadrono „Aitvaras“ atsakomybės rajonas yra Zabulo provincijoje, kuri „apžergia“ vadinamąjį Žiedinį greitkelį – svarbiausią Afganistane automobilių magistralę. Žiedinį greitkelį kontroliuojančios jėgos valdo ir saugumo situaciją regione. Talibano judėjimo atsiradimas taip pat susijęs su greitkelio kontrole – dėl Pakistano vežėjų spaudimo „išvalyti“ magistralę nuo tūkstančių nelegalių „muitinių“ postų Islamabado specialiosios tarnybos pradėjo remti ir ginkluoti mulos Omaro „svieto lygintojų“ būrius.

Tarptautinė bendruomenė į Žiedinio greitkelio rekonstrukciją jau investavo milijardus dolerių. Tik šiuo greitkeliu Afganistano Vakarus bei ten dislokuotas NATO pajėgas pasiekia maisto, atsargų ir degalų karavanai. Be to, nuo greitkelio saugumo realiai priklauso ir Afganistano energetikos ateitis. Automagistrale gabenama tūkstančiai tonų statybinių medžiagų į Hilmendo šiaurės rytuose statomą Kadžakio hidroelektrinę, iš kurios bus tiekiama elektra į daugelį Afganistano regionų. Todėl Žiedinio greitkelio prieigos Zabulo, Kandaharo, Hilmendo ir Faraho provincijose – nuolatinės aršių susidūrimų tarp ginkluotų oponuojančių grupuočių bei ISAF pajėgų arena. Nors trumpam sutrikdyti eismą magistralėje, sudeginti tiekėjų vilkstinę – nuolatinis ginkluotų oponentų tikslas. Kiekvienas pražuvęs karavanas smarkiai pakelia maisto ir degalų ir transportavimo kainas ištisame šalies regione, o tai turi neigiamų padarinių Hamido Karzajaus valdžios veiksmingumui ir pasitikėjimui ja.

II Dalis

Nepaisant į Afganistano nacionalinės policijos (ANP) plėtrą ir stiprinimą sąjungininkų mestų šimtų milijonų dolerių, nacionalinė policija nepajėgi užtikrinti teritorijų, kuriose baigėsi kovinės operacijos, kontrolės. Kaip ir 2001–2002 metais, sunaikinus nelegalias grupuotės provincijų glūdumoje, po kurio laiko ginkluoti oponentai įtaką atkuria. Pagrindinis tarptautinių pajėgų ramstis – milžinišką pažangą padarę Afganistano nacionalinė armija (ANA) ir Nacionalinio saugumo direktoratas (NDS). Lietuvos „aitvarai“ dovanojo ANA padaliniams žieminės ekipuotės, teikia afganistaniečiams kovinę paramą bei moko Afganistano gynybines pajėgas.

Aktyviausiai dirbantis kariuomenės junginys

SOP laikosi pozicijos, kad specialiųjų operacijų karys visą laiką turi jausti ryšį su kovinėmis operacijomis. Lietuvių specialiųjų gyvenimo ritmas tiek Lietuvoje, tiek ir Afganistane sukasi nedideliu ratu – operacija, trumpa reabilitacija, intensyvus pasirengimas misijai, vėl kovinė misija. Lietuvos specialiosios pajėgos gali pretenduoti į pastarąjį dešimtmetį aktyviausiai dirbančių kariuomenės junginių ir padalinių titulą. Be nuolatinio SOP pasirengimo ginti valstybės teritoriją specialiosiomis operacijomis, po keturis eskadronus atliko kovinę misiją Afganistane 2002–2004 ir 2007–2008 metais. Kasmet rengiama po kelerias didelio intensyvumo pratybas namie ir užsienyje. Įvykdyta Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono reforma, eskadronai dukart budėjo NATO Reagavimo pajėgose (2005–2006 ir 2008 metais). Be to, buvo teikiama parama nacionalinėms institucijoms. 2005 m. rugsėjo 15 d. lietuviai „specai“ vieni pirmųjų atvyko į Rusijos naikintuvo „Su–27“ kritimo vietą ir ją saugojo tyrimo metu. 2008 m. sausį tuometinio Specialiųjų operacijų junginio kariai per bendrą su Valstybės saugumo departamentu operaciją Vilniuje sulaikė „Tikrosios Airijos respublikonų partijos“ ginklų pirklį Michaelą Campbellą.

Šiuo metu SOP sunku rasti karį, du, tris ar keturis kartus nebuvusį Afganistane.

2007–ųjų liepą atvykę į Kandaharo aerodromo bazę, eskadrono „Aitvaras“ kariai buvo apgyvendinti kareivinėse, apsuptose britų konvencinių pajėgų.

Sąjungininkai skyrė sklypą ką tik išminuotame bazės pakraštyje. 2007–2008 metų sandūroje statybos baigėsi, ir naujoji „Aitvaro“ bazė „Camp Gabriel“ inauguruota per Vasario 16–osios iškilmes.

Nuo pirmųjų išvykų į užduotis Zabulo provincijoje tapo akivaizdu – priešininkas jau nebe toks, kaip 2002–2004 metais. Tuomet, nors ir būta įnirtingų kautynių, „aitvarai“ vis dėlto vaikėsi gerokai susilpnintą, nukraujavusį ir kartais demoralizuotą priešininką. Po trejų metų padėtis pasikeitė – patyrę daugybę rimtų smūgių, ginkluoti opozicionieriai iš esmės persigrupavo. Šiandien tai ne vien talibai ar „al Qaeda“ kuopelės, bet ir talibams lojalūs, įtakos netekę karo vadukai, nusikalstamų susivienijimų vadai ar narkotikų prekeiviai. Pagal šimtmečiais patikrintą partizaninę taktiką opozicionieriai veikia mažomis ir mobiliomis grupėmis, susiliedami su vietos gyventojais. Vieni iš aršiausių kovotojų – užsieniečiai islamistai, atvykėliai arabai, uzbekai, pakistaniečiai. Jie kariauja dėl idėjų ir dėl uždarbio.

Priešininkai lietuvius vadino „žmonėmis mėlynomis akimis“

Lietuviai į antrąją kovinę misiją Afganistane taip pat vyko geriau pasirengę. Kariuomenė deramai investavo į Specialiųjų operacijų junginio kovinę techniką, ginkluotę ir ryšio priemones. Į Afganistaną iškeliavo keliolika lengvųjų visureigių „Landrover Defender 110“.

Sąjungininkai į priešininko taktikos pasikeitimus reaguoja žaibiškai. Pastebėjus, kad lengvieji visureigiai mobilūs ir pravažūs, tačiau jų ekipažai per menkai apsaugoti nuo kulkų ir skeveldrų, bandoma pritaikyti šarvus. Lietuviai sprendimą taip pat rado vietoje – amerikiečiai lietuvius mechanikus įsileido į aikštelę, kur buvo saugomi pamušti ir neremontuotini visureigiai „Humvee“. Auksarankiai pritaikė lietuviškiems visureigiams šarvų bei neperšaunamo stiklo plokštes, užtikrindami geresnę apsaugą vairuotojui bei šauliams. Šarvais buvo padengtos ir į patrulius vykstančių penkiatonių sunkvežimių „Mercedes Benz Unimog“ kabinos. Eskadronui buvo įsigyti keli krosiniai motociklai – galingiausi pagal savo klasę ir žinomi iš pergalių Dakaro ralyje. Motociklininkų atsiradimas pakeitė eskadrono taktiką – patruliuojantiems „aitvarams“ nebereikėjo laukti kovinio kontakto su priešininku, atsirado galimybė jį rasti ir pasivyti.

Po kelių sėkmingų operacijų lietuviai pelnė priešininkų baimę ir pravardes „žmonės mėlynomis akimis“. Lietuvoje publikacijomis savo tinklaraštyje išgarsėjęs amerikietis karo žurnalistas Michaelas Yonas taip pat teigė girdėjęs, kad lietuviai taip vadinami, ir savo akimis JAV bazėje Chalato mieste Zabule matė iš talibų konfiskuotus motociklus. Jis, tiesa, suklydo, rašydamas, jog jais važinėjasi lietuviai.

„Aitvarai“ numalšino neramumus Čagčarane

Lietuviškas eskadronas iš daugumos sąjungininkų išsiskiria ne tik mobilumu, bet gerokai gausesne ginkluote. Mano vertinimu (o teko matyti gretimai sustojusius JAV specialiųjų operacijų pajėgų ir „Aitvaro“ patrulių karavanus), lietuviai ugnies galia pralenkia sąjungininkus du tris kartus. Vien jau automatinis 40 mm granatsvaidis GMG – itin grėsmingas ginklas, tuo įsitikinau dykumoje prie Kandaharo. Prieš paspausdamas nuleistuką, net neįsivaizdavau, kad po akimirkos už beveik kilometro stūksantis plieninis konteineris virs metalo draiskanomis.

Apsisprendžiant dėl eskadrono siuntimo į Afganistano Pietus, buvo numatyta ir galimybė specialiąsias pajėgas panaudoti saugumo padėties pablogėjimo Goro provincijoje atveju. Pasirengta iškilus reikalui perkelti eskadroną į Čagčaraną, kur dislokuota Lietuvos vadovaujama provincijos atkūrimo grupė. Teorinis scenarijus virto realybe iškart po 2008–ųjų gegužės 22–osios įvykių Čagčarane, kai kilo gyventojų riaušės. Formalus pretekstas tam buvo protestas prieš Korano sušaudymą Irake. Proga paversti sankcionuotą mitingą miesto centre gaivališka protesto akcija pasinaudojo net kelios vietos valdžiai ir tarptautinei koalicijai nepalankios politinės ir kriminalinės interesų grupės. Įsisiautėjusi minia, kurioje buvo ginkluotų asmenų, apsupo PAG stovyklą, mėtė akmenis, lipo ant apsauginės sienos, sugebėjo padegti naftos produktų saugyklą, laimei, tuščią. Viena iš kulkų, manoma, atsitiktinė, mirtinai sužeidė gynybiniame bastione buvusį seržantą Arūną Jarmalavičių. Dar nenurimus riaušėms, buvo nuspręsta padėčiai stabilizuoti perkelti iš Kandharo specialiųjų pajėgų eskadroną. Ankstyvą kitą dienos rytą Čagčarano aerodrome nusileido amerikiečių transporto lėktuvas „Hercules“, atskraidinęs eskadroną. Specialiųjų operatorių atvykimas neliko nepastebėtas – riaušių skatintojai pajuto, kad tolesnis eskalavimas pasibaigtų ne jų naudai.

Speciali SOP grupė saugo Lietuvos diplomatus

„Aitvarai“ prabuvo Gore savaitę. Nors eskadronui neteko atlikti savo įprasto darbo – suimti ar sunaikinti įtariamus teroristus, „aitvarų“ atvykimas padėjo provincijos atkūrimo grupės kariams. PAG pajėgos per tą laiką persigrupavo, sustiprino stovyklos gynybą, ėmėsi kitų saugumo priemonių. „Aitvarai“ tomis dienomis gerokai padėjo Lietuvos diplomatams – eskortuojami eskadrono karių, lankėmės įvairiuose kaimuose, žmonėms aiškinome apie riaušininkų padarytą žalą patiems Goro žmonėms – „įšaldytus“ pagalbos projektus, nuo grėsmių pasitraukusias tarptautines ir nevyriausybines `organizacijas.

Lietuvoje beveik nežinoma, kad Specialiųjų operacijų pajėgos Afganistane atlieka ne vieną, o dvi misijas. Nuo 2008 metų sausio Lietuvos diplomatinę atstovybę – Specialiąją misiją – Kabule saugo speciali SOP grupė, lydinti Lietuvos diplomatus ir išvykose į kitus Afganistano regionus.

SOP kūrimas strigo

Afganistane keičiantis eskadronams, Lietuvoje vyko Specialiųjų operacijų junginio reorganizavimas į ketvirtąją kariuomenės rūšį – Specialiųjų operacijų pajėgas. Šis procesas, gana sklandžiai prasidėjęs 2005–2006 metais, kai Krašto apsaugos ministerijai vadovavo Gediminas Kirkilas, vėliau įgijo dramatišką pobūdį. Atrodė, kad 2006 metų viduryje KAM vairą perėmęs Juozas Olekas ir kariuomenės vadas Valdas Tutkus sutarė, jog vertėtų įteisinti faktinę padėtį – SOJ turėjo visus pajėgoms būdingos požymius – savo funkcijas, užduotis, atranką, parengimą, štabą, biudžetą, kovinius dalinius bei vienetus. Tačiau politinė konjunktūra sutvarkė kitaip – SOP įteisinančios Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (KASOKTĮ) pataisos buvo priimtos Seime tik praėjus pusantrų metų. Iš dalies tai nulėmė biurokratiniai girgždesiai – socialdemokratų Vyriausybė nemėgo teikti Seimui pavienių pataisų.

Artėjant Seimo rinkimams, socialdemokratai Krašto apsaugos ministerijoje nusprendė „forsuoti“ privalomosios karinės tarnybos atsisakymą, todėl gausias KASOKTĮ pataisas nuspręsta pateikti vienu pluoštu. Tai buvo rizikingas žingsnis, nes, jei dešinioji opozicija būtų aktyviau pasipriešinusi mažumos Vyriausybės siūlymui pereiti prie profesinės karinės tarnybos, procedūriškai galėjo būti numarintas visas pataisų paketas. Galiausiai įstatymo pataisos buvo priimtos, o jų įsigaliojimo diena – 2008 metų balandžio 3 diena – laikoma SOP gimimo data.

Esama ir kitų paaiškinimų, kodėl SOP kūrimas strigo. Pagal vieną versijų, KAM strateginiu lygmeniu buvo (ir iki šiol yra) įtakingų asmenų, abejojusių dėl specialiųjų pajėgų kūrimo būtinybės. Minėtiesiems asmenims kėlė nesuprantamą susirūpinimą itin veiksmingos, gerai parengtos ir ginkluotos pajėgos, kitaip nei kiti kariuomenės padaliniai, galinčios operatyviai imtis konkrečių šalies gynybos specialiųjų operacijų.

Lygiagrečiai su jau minėtais SOP įteisinimo procesais kariuomenėje vyko transformacija. Pagal krašto apsaugos ministro patvirtintas transformacijos gaires SOP teks vykdyti specialiąsias operacijas, kurių negali vykdyti konvenciniai kariuomenės pajėgumai. Panašiai SOP paskirtį – „vykdyti karines specialiąsias operacijas“ – apibrėžia ir KASOKTĮ 16 straipsnis. Transformacijos projekto vienam etapų vadovavęs pulkininkas Gintautas Zenkevičius (dabar jau brigados generolas) interviu teigė, kad SOP po transformacijos bus „kariuomenės piramidės viršūnė“.

SOP – Lietuvos teritorijos gynimui nekonvencinėmis priemonėmis

SOP ateitį Lietuvos kariuomenėje panagrinėčiau tiek pasaulinių tendencijų, tiek Lietuvos gynybos situacijos kontekste. KASOKTĮ 12 straipsnis numato kariuomenės uždavinius: taikos metu – saugoti valstybės teritoriją, o karo metu – savarankiškai ir kartu su sąjungininkių ginkluotosiomis pajėgomis ginklu ginti Lietuvos valstybę bei kitas sąjungininkes. Taigi Specialiųjų operacijų pajėgų, kaip reguliariosios kariuomenės elemento, vaidmuo aiškus – tai pajėgos, skirtos ne vien ekspedicijoms į karštuosius taškus ir teroristų gaudymui Afganistano dykynėse, bet pirmiausia – Lietuvos teritorijos gynimui nekonvencinėmis priemonėmis.

Specializuotoje Vakarų karinėje spaudoje specialiosios pajėgos neretai minimos Strateginių pajėgų vardu. Išties, esant deramiems materialiniams ir techniniams resursams, pristatymo priemonėms (lėktuvams, povandeniniams laivams), gerai parengti mažieji padaliniai gali įvykdyti ne tik taktinio–operacinio, bet ir strateginio lygmens užduotis – pavyzdžiui, išvesti iš rikiuotės strateginės reikšmės priešininko objektą. Lietuvos SOP šiuo metu realiai vykdo taktinio ir operacinio lygmens užduotis. Strateginės užduotys už Lietuvos ribų taip pat teoriškai būtų įkandamos, priklausomai nuo veiksmų teatro, su sąlyga, jog sąjungininkai suteiks aviacijos pajėgumus perdislokavimui, infiltravimui, paramai iš oro bei pasitraukimui iš užduoties regiono. Specialiųjų pajėgų ateities pajėgumus nemažai lems ir Lietuvos kariuomenės įsigijimai. Nauji orlaivių, priešlėktuvinės ar prieštankinės ginkluotės pirkimai atitinkamai išplėstų ir SOP galimybes. Tačiau neverta pamiršti, kad SOJ pirmiausia buvo sukurtas kaip kariuomenės junginys, gebantis savo užduotis įvykdyti turimomis priemonėmis.


Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 1


Komentarų: 1

  • Straipsnis šaunus, nes kiekvienas panegirika yra pelnyta ir turbūt į gerą mūsų specukams :)
    Bet labai idomiai skamba kai kurios mintys, pvz, kad “ugnies galia 2-3 kartus lenkiame amerikičius” (roll) Na taip, minimas “GMG” ginklas geras, bet… ir ant eilinio jankiu hamerio esantis MK-19 automatinis granatsvaidis ar sunkusis .50 cal kulkosvaidis (rock) – argumentas rimtas, ką kalbėti apie spec. pajėgų aprūpinimą ir ugnies galią 8)

Turite ką pasakyti į temą? Komentuokite!