Dainius Pilypas | Anno 1982

Kaip ir žadėjome, penktadienio vakarą vėl nemažas draugų, aktyvaus laisvalaikio ir žiemiškų pramogų mėgėjų (ir šiaip “freak`ų” kuriems nesisėdi žiemos vakarais namie būrelis susirinkome greta Kėdainių, tam kad “šturmuoti” statų fosfogipso “kalnų” šlaitą

Po praeito žvalgomojo žygio šį kartą išsirengėme kur kas geriau pasiruošę atitinkamą įrangą – ledkirčius, alpinistines “kates”, saugos virves, kilimo ir nusileidimo įtaisus ir t.t.

Prakaitas išpylė vien kol atbridome per pūsnynus iki numatyto šlaito, bet papėdėje, taip sakant “bazinėje stovykloje” pasirengę įrangą pradėjome kopimą

Šlaito statumo foto neatvaizduoja Realiai ten koks 45-50 laipsnių kampas. Žinoma į tokį dar galima lipti ir be visų tų “pribumbasų”, tačiau tikrai buvo labai įdomų išbandyti darbą su katėmis ir ledkirčiu – viską susireguliuoti, pritaikti sau bandyti kopti šiek tiek techniškiau o ne tiesiog keturpėsčiom

Vieni kas turėjo savo ar išsinuomotą kopimo įrangą, lipo individualiai, o kitiems tiesėme pagalbinę virvę – taipogi įdomi ir naudinga treniruotė lydėti ir saugoti virve kitų kopimą.

Taip žingsnis po žingsnio, pakopa po pakopos artėjome “virūnės” link

Ir štai pagaliau “kalnas” paimtas Pagurkšnojome arbatos ir patraukėme plynaukšte paieškoti dar kokių įdomių vietų

Tolėliau radome kur kas statesnį šlaitą ir pradėjome mastyti kaip juo nusileisti žemyn

Žemyn tiesiog nučiuožti? Per aukštai, per statu = per pavojinga. Lipti žemyn atbuliems su katėmis ir ledkirčiais? ne visi turi… Paprasčiausia būtų žinoma per saugos įtaisą nuleist visus žemyn su 50 m virve, bet ką tada daryti paskutiniam? Žodžiu kai nori, kai įdomu, tai iš “nieko” galima prisigalvoti daug įdomių klausimų, užduočių ir jų sprendimų

Pirmas variantas – lipimas žemyn saugantis ledkirčiais buvo ilgas, varginantis ir gana juokingas

Toliau sekė besileidžiančių žmonių saugojimas virve

Dar buvo mintis, kad likę du paskutiniai permesim virve aplink kokį iškišulį  (laikantį tašką) ir lygiagrečiai nusileisime po 25 m žemyn ir nusitempsime virvę žemyn, nes iš viršaus ir tamsoje šlaitas neatrodė labai aukštas, bet jau po pirmų nuleidimų vientisa virve paaiškėjo, kad net ištiesus visus 50 m neužtenka iki šlaito pabaigos, o tik iki mažesnio nuožulnumo pradžios, kurio jau gali nulipti ir be saugos dar kokius 30 m

Na tai priešpaskutinis taip ir padariau – tiesiog greitai nusileidau per aštuoniukę tuos 50 m ir nusitraukiau atlaisvintą virvę žemyn, o viršuje likęs paskutinis tiesiog lėtai nusileido pats pasinaudodamas katėmis ir pora ledkirčių.

Kai parsiradome prie mašinų jau buvo apie 2-a val. nakties, bet visi labai linksmi ir patenkinti – niekas nesušalo, nesušlapo, neužsigavo ir pan. Kai kas šio to pasimokė ar tiesiog gerai praleido laiką, tad super vakaras

P.S. ir vėl neapsieita be gimtadienio paminėjimo

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 4

Sausio 22-osios rytas prasidėjo labai malonia staigmena – mano brangiausioji, kaip visada su dideliu entuziazmu ir išradingumu, įsigudrino išslapstyti “gimtadienio geocache” užuominų lapelius ir mano kelionė po tarnybos namo prasidėjo  su šypsena nuo ausies iki ausies, radus pirmąją užuominą savo kuprinėje Toliau užuominos ir užduotys vedė iki mūsų pašto dėžutės ir iki elektros skydinės, o paskutinioji – iki namuose ant sienos kabančios plieno rožės, kur manęs laukė dovana Ech, mergaitė

Toliau dienos eigoje laukė įprasti darbai ir reikalai, o vakare planavome važiuoti į Kėdainius, pageocach`inti senamiestyje ir pabandyti patekti ant “baltųjų kalnų“. Šis pasiūlymas labai natūraliai ir logiškai nuskambėjo iš draugų lūpų, bet širdyje žinojau, kad neapsieita ir be draugės organizavimo, nes ji dažniausia per mano gimtadienius stengiasi surinkti į krūvą kuo daugiau mano artimiausių draugų

Sulaukus pirmųjų draugų iš Vilniaus ir besiruošiant kartu važiuoti į Kėdainius, visai netikėtai dar aplankė brolis su sūnėnu

Neprivažiavę Kėdainių pasukome į pramoninį rajoną ir ieškojome pakankamai originalios susitikimo su kitais, atvažiavusiais iš Panevėžio, vietos – kapinių Čia radome draugus, jau apšilusius, nes nemenkame šaltyje mūsų jau laukė apie pusvalandį

Čia realiai nuoširdžiai nustebau, kai buvo uždegtas gimtadienio tortas ir šaudomi “fejerverkai” – į CocaColą mėtomos Mentos pastilės , nes mano galvoje jau sukosi mintys apie Kėdainių “kalnus”, o ne apie gimtadienį Ačiū, chebra

Pasivaišinę tortu ir ne tik, patraukėme į “Alpes” – greta “Lifosos” fabriko iš technologinių atliekų gaminant trąšas pilamus fosfogipso kalnus, kurių čia jau prisikaupę virš 22 milijonų tonų ir vietomis šie balti dirbtiniai kalnai siekia 60 metrų aukštį!

Kai kurie iš mūsų čia lankėsi pirmą kartą, o kai kurie buvę dešimtis kartų, bet, manau, visiems panašiai – kai užlipi ant pirmų šlaitų ir pamatai vis tik kokie milžiniški to gipso plotai čia plyti aplink, negali nesistebėti

O ir šlaitų statumas… kad ir neaukštas, keli metrai, bet vos ne stačia siena kyla auktyn, tad nuo pirmų žingsnių susidūrėme su ropojimu aukštyn ir pagalba vienas kitam

Perėję mažuosius “kalnagūbrius” ir lomas su užšalusiais vandens telkiniais, patekome ant pagrindinės “magistralės”, kuria didžiuliai sunkvežimiai kas ~10 min dieną naktį veža ir veža naujas fosfogipso tonas išvertimui ir šių “kalnų” didinimui. Sako, 5500 tonų “priaugina” kasdien…

Nuo šitų mašinų šviesų pradėjom slapstytis, sušokdami į kokį pakelės griovį ar sniego duobes, nes juk kam mums problemos, jei sugalvotų iškviesti apsaugą ar pan Taip, beeidami ir nuolat besislapstydami, pasiekėme pirmą ryškesnį virš bendro masyvo iškilusį “kalną” Kurį, žinoma, nutarėme “šturmuoti”

Sulipti, tai sulipome, pasilaikydami trosų, bet tuomet “susišvietė”, kad galima ir net reikia… pult ant užpakalių ir nučiuožti žemyn stačiausiu šlaitu žemyn Taip sakant, kaip tarėm, taip ir padarėm, juk daug proto tam nereikia

Pradėjom čiuožti… 10 m ok, 20 ok… įgaunam pagreitį… mąstom, kad, va, nusitversim tų krūmokšnių ir sustosim… realybė parodo, kad tai ne taip lengva Čiuožiam toliau, statumas didėja, greitis irgi… Darosi neberamu kuo čia viskas baigsis ir kaip reiks sustot  (think) Ir pagaliau kulverstis į kažkokius bruzgynus apačioje… iš paskos atsiridenusios merginos spyris batu į galvą… guliu… galvoju – keista, kad dar kokiais šonkaulių lūžiais nesibaigė, nes apsitrankymo, greičio ir jėgos buvo nebejuokingai Ech…

O toliau protas parodė kitą faktą, kad ši idėja nučiuožti buvo pakankamai kvaila, nes dabar reiks užlipti atgal į aukštą ir statų šlaitą Na, šiaip ne taip lipome, slydome, vėl lipome ir užlipome Ir toliau tęsėme kelionę per Kėdainių “kalnų masyvą”.

Daugelis jau su tinkama apranga – slidininkų šiltomis kelnėmis, bachilais, atitinkamomis striukėmis ir pirštinėmis, tačiau per kelias valandas vis tiek visi daug prisivoliojome lipdami ir slysdami, gulinėdami sniege, o aktyviai judant prilindęs sniegas greit tirpsta nuo šiltų kūnų bei dėl nemenko aplinkos šalčio (buvo apie -19) greitai šąla, tad rūbai ir ypač pirštinės ėmė stingti “į ragą” ir bendrai darytis šalta, tad apie 3 val nakties pasukome link mašinų nepasiekę aukščiausių šlaitų.

Visi pavargo nuo tikrai nemažų pastangų lipant ir slystant ir vėl lipant į apledėjusius šlaitus, bet užtat gimė puiki idėja – kitą kartą čia sugrįžti ir atsivežti iš, tarkim, “MontisMagia” išsinuomotus antbačius “kates” bei ledkirčius ir realiai pasitreniruoti kopimo į apledėjusius šlaitus technikos, nes sąlygos čia tam idealios. Keista, kad niekas to neišnaudoja

Žodžiu, gimtadienio diena susiklostė super Neskaitant vienos blogybės, kad nenumaldomai senstu , tai visa kita tiesiog super. Gyvenimas – jėga!

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 1