Mes – Afganistane…
„Dėmesio, grupė. Klausyt kovinio įsakymo. Vykdant PAG vado sumanymą…“ Tokiais MRSG „Čarli“ vado kapitono Raviliaus Vilčinsko žodžiais prasidėjo eilinis mobilios grupės pasiruošimas vykdyti užduotį – vykti patruliuoti į Goro provincijos La‘l Va Sardžiangalo rajoną: ten išžvalgyti kelius, sužinoti gyventojų nuotaikas, problemas, požiūrį į centrinės valdžios atstovų darbą ir surinkti kitą labai svarbią PAG misijai Afganistane informaciją.
Kariai susikaupę ir įdėmiai sekė vado ir kolegų pateikiamą informaciją. Dėjausi į galvą ją ir aš. Šįkart mobilioji grupė išvyks patruliuoti su „balastu“ – dviem štabo karininkais, vairuotoju ir apsaugos kariu. Mes vykdysime savo užduotis La‘l Va Sardžiangale, tačiau mobilios grupės kariai mums padės…
Tiesa, dieną prieš patruliavimą pasistengėme išnaudoti naudingai – kartu su „Čarli“ kariais treniravomės, kaip veikti ekstremaliose situacijose. „Pašautas pirmas automobilis“, „pašautas antras…“, „priešas trečia valanda“, „priešas dvylikta…“, „atsitraukiam vikšru“. Žiūri ir tyliai žaviesi „Čarlių“ komandos profesionalumu ir iki automatizmo suderintais veiksmais dengiant vienam kitą, judant kovos lauke. Žaviesi ir stengiesi neatsilikti, būti lygiavertis komandos karys, o ne „balastas“, nes mes – Afganistane…
Rytas. Pajudame iš stovyklos pietryčių kryptimi. Čagčaranas dar tik bunda. Negrįstas, išmaltas provėžom lauko kelias – pagrindinė „magistralė“ į Kabulą, rangosi Harirudo upės šlaitais ir galų gale užlipa į kalnagūbrį. Važiuojam palyginti greitai – iki 40-50 km per valandą. Po kelių valandų kelionės – pirmas kaimas. „Čia piktas kaimas“, – sako MRSG vado pavaduotojas vyr. leitenantas Mindaugas Neimontas. Įvažiavus supranti kodėl. Gyventojų beveik nesimato. Mojuojančių vaikų irgi nėra. Kelios grupelės vyrų stebi mus iš tolo. Ir visur aplink kaimą ant uolų ir stataus slėnio šlaitų – sargybos bokšteliai. „Arba ugnies pozicijos“, – tarsi atspėjęs mano mintį pritaria Mindaugas. „Pasalai čia vietos idealios“, – priduria grupės vado vairuotojas seržantas Darius Vaitkevičius. Taip, būtent pasalai… juk čia – Afganistanas.
Bandome iš kaimo išvažiuoti kitu keliu, ne Kabulo „magistrale“. Deja, kelias siaurėja, porąkart kerta upę ir atsiremia į skardį, kur pavirsta asilų takeliu. Mūsų „Toyotos“ čia bejėgės. Apsisukę per didelius vargus grįžtam. Toliau vingiuojam Kabulo „magistrale“.
Pietūs. Išlipam ir su malonumu ištiesiam nutirpusias kojas. Akina skaisti sausio saulė, kuri net ir šildytų, jei ne vėjas. Vėjas toks žvarbus, kad košia kiaurai drabužius. Arbata iš termoso atšąla vos ne akimirksniu, lupant kiaušinius sugrumba rankos, bet savo paprastus, kareiviškus pietus kertam su apetitu. Drauge „pietauja“ ir kulkosvaidis, nukreiptas į kelią. Kitaip negalima, aplink Afganistanas…
Iki vakaro kratomės sausu ir nederlingu slėniu. Kertam kelis kaimus. Privažiuojam La‘l Va Sardžiangalą. Tai jau nemažas rajoninis miestelis. Net degalinė yra centre. Leidžiasi saulė, oro temperatūra sparčiai krinta. Naktis tikrai nebus šilta, bet mes nakvosim „safe house“ – „saugiame name“ pas vietinės policijos viršininką. Kiek tai yra saugu, niekas negali pasakyti. Čia Afganistanas, čia kitas saugumo suvokimas. Uždarą kiemą supa aukšta, kulkų nepramušama, storų molio plytų tvora. Tvirti plieniniai vartai. Galima greit užlipti ant plokščio stogo, užimti ugnies pozicijas ir atidengti ugnį į apačioje esantį slėnį. Afganistane tai gana saugi vieta. Viršininkas leidžia naudotis pora kambarių. Tikra kariška prabanga – net „buržuikės“ pakurtos…
Pavakarieniavę sugulam, kol neišsisklaidė ta menkutė užgesusių „buržuikių“ šiluma. Po poros valandų keliuosi, užsitempiu batus, seguosi amunicijos diržus. Mano eilė sargybon. Lauke jau stovi kapitonas Ravilius Vilčinskas. Budėsim kartu. Šviečia mėnulio priešpilnis, spaudžia nemenkas šaltukas. Kojos batuose sumedėja iškart, vos nustoji trypčiojęs. Į kiemą vis užklysta dar šaltesnio vėjo gūsis. Sujuda sukrauti kurui sausi krūmynų stagarai, ant sandėliukų pakabintos užuolaidos – policijos „garažų“ vartai. Mėnulio šviesoje šoka paslaptingi šešėliai. Tyliai šnekučiuojamės su Raviliu, bet akies krašteliu visą laiką sekam šešėlius ant plokščio stogo krašto. Juk mes – Afganistane…
Rytas, šaltas kaip kosmosas. Mano palydovinis telefonas naktį paprasčiausiai užšalo ir niekaip neatsigauna. Mobili grupė pradeda savo darbą. Pirmas susitikimas su policijos viršininku. Klausimai, atsakymai. Laisvas pokalbis. „Jeigu mes dabar čia geriam arbatą, tai dar nereiškia, kad rytoj nekariausim“, – šypsodamasis taria policijos viršininkas. Pokštas? Niekada nesi tikras – čia Afganistanas…
Apsilankome nuovadoje. Kariai apžiūri policininkų surinktus ginklus vykdant nelegalių grupuočių nuginklavimo procesą. Minos, granatsvaidžiai, automatiniai ginklai, karabinai. Įspūdinga, bet kol kas ne per daugiausiai. Daug didesnis arsenalas yra išslapstytas kalnuose ir kaimuose – šiuose kalnuose kiekvienas pasitiki tik savimi ir savo sugebėjimu apsiginti… arba užpulti.
Vizitas į vietinę mokyklą, ligoninę. Pokalbiai su mokytojais, gydytojais. Mus apsupa vis didėjantis vaikų būrys. Visi nori bendrauti ir… ką nors gauti. Čia, Afganistane, viskas yra vertinga. O labiausiai sujaudina, kai vaikai vienas per kitą prašo… sąsiuvinių. Jie nori mokytis, jie noriai mokosi. Jie veržiasi kalbėti angliškai. Jų nereikia skatinti, jiems reikia tik sąsiuvinių… Dalijame sąsiuvinius, o priėjusiems vyresniems afganams – laikraščius. Ima visi, bet daugelis iš jų „skaito“ tik nuotraukas, o jei tekstą, tai dažnai paėmę laikraštį aukštyn kojomis… Apie 40 procentų šių žmonių neraštingi… Tai – Afganistanas…
Išvažiuojam iš La‘l va Sardžangalos. Kelias vėl raitosi tai siauru Harirudo upės kanjonu, tai plačiu slėniu. Čia tankiai gyvenama. Pravažiuojam daug kaimų. Visur atbėga būriai vaikų. Nuo pačių mažiausių, kuriuos jų kiek didesni broliukai ar sesutės vos tempia įvyniotus į skaras, iki paauglių. Oro temperatūra -8 C šalčio. Darosi pačiam šalta žiūrint į jų raudonas ar net mėlynas nuo šalčio kojas. Apsiavę daugiausia guminiais botais, apie kojines nėra nė kalbos, o kiti ir basi… čiuožinėja užšalusios upės ledu. Kažkas kosti, kažkas snargliuoja… Silpnesni čia neišgyvena… Taip jau yra Afganistane…
Leidžiasi saulė. Nespėjam šiandien iki Daulat Jaro, teks nakvoti kalnuose – važiuoti tamsoje čia būtų vos ne savižudybė. Dar šviesoje pasukam iš pagrindinio kelio į šoninį tarpeklį. Reikia atkreipti kuo mažiau vietinių dėmesio. Sunkiai kylame siauru tarpekliu ant kalnagūbrio. Užkyla pirmas ekipažas. Iki automatizmo suderinti komandiniai veiksmai užimant patrulio bazę. Nėra ko stebėtis – seržantą Kęstutį Biekšą ir eilinį Raimundą Kuliešą prisimenu iš misijos Irake. Teko šiuos vyrus sutikti ne kartą ir Al-Hillahoje, ir patruliuojant Irako keliuose. Išbandyti kariai, profesionalai, perėję ir Irako dykumos karštį, ir Afganistano kalnų šaltį. Bet tik tokie kariai čia ir reikalingi, nes mes – Afganistane…
Saulė greitai leidžiasi. Šaltis vis labiau spaudžia. Dar šviesoje užkandę sauso ir šalto davinio, išsiverdame arbatos. Verdanti, gomurį nuplikinanti arbata – tikra palaima tokiame šaltyje. To niekas nesupras, kas nebuvo kalnuose, kas nebuvo gairinamas Afganistano žiemos vėjo trijų kilometrų aukštyje. Tylūs karių pokalbiai prieš miegą. Toliau – miegoti. Reikia taupyti jėgas. Čia jų gali prireikti bet kurią akimirką – aplink Afganistanas…
Po sunkios ir trumpos snūdos pabundu. Laikrodis rodo be penkių dvi – mano eilė sargybon…Girdžiu vyr. seržantės Kristinos Gavėnienės žingsnius. Turiu ją pakeisti. Išlįsti iš drungno miegmaišio tiesiai į ledinį Afganistano aukštikalnių šaltį ir mautis suragėjusius batus reikia išties šiokių tokių pastangų. Sugrubusiomis rankomis užsirišu raištelius, juosiuosi amunicijos diržus, patikrinu ginklą. Perimu iš Kristinos naktinio matymo prietaisą. Užimu poziciją ant viršūnės. Šalia kulkosvaidis, priekyje už automobilių – kitas. „Įdomu, ar nebus jų spynos užšalusios“, – pagalvoju. Žvaigždės šviečia neįprastai ryškiai – jų šviesa net bado akis kaip kokie ledo kristaliukai. Stovėti vietoje negali – akimirksniu pradedi nejausti kojų pirštų. Rankų pirštus pirštinėse irgi judini nuolat. Per naktinio matymo prietaisą viskas matosi ryškiai žalioje šviesoje. Apačioje, užsikloję viskuo kuo tik įmanoma, guli mūsų mobiliosios grupės kariai. Dar žemiau slėnyje – afganų kaimeliai… Taikūs?.. Staiga užsidega šviesa viename, skalija šunys… Čia reikia būti budriam, čia Afganistanas…
Rytas ir vėl šaltas… Kyla saulė, nors menkutė, bet vis tiek šilumėlė. Vėl užkandam ir vėl į kelią. Daulat Jaras. Kelias veda į brastą per užšalusią upę. Deja, pirmas ekipažas įlūžta ir jų „Toyota“ įstringa upės vidury. Kariams tai ne naujiena – stovėdamas saugoje stebiu, kaip vyrai ramiais ir suderintais judesiais kabina įlūžusią „Toyotą“ prie kitos suktuko ir lėtai, bet užtikrintai ištraukia ją iš upės. Niekas nenukentėjo, net automobilis. Vietiniams vaikėzams toks reginys – reta pramoga. Vėl pokalbiai su administratoriumi, policijos viršininku. Daug įdomių naujienų, daug informacijos ir vėl į kelią. Sustojam pietauti vėl užkilę ant kalnagūbrio. Dangus sparčiai niaukiasi, kyla vėjas. Kelias apsnigtas. Jeigu dar pasnigs ir sniegas užvers perėjas, į bazę galime ir nespėti grįžti iki vakaro. „O gali ir iki pavasario“, – linksmai juokiasi seržantas Arūnas Ažukas. Lenktyniaudami su atslenkančia pūga, spaudžiam kiek tik įmanoma šiais kalnų keliukais. Amerikietiškų kalnelių vertus pakilimus keičia dar statesni kritimai į tarpeklius. Mūsų ekipažo vairuotojas seržantas Arūnas Taroza pavargo. Net ir tokiam profesionalui keli šimtai kilometrų Afganistano kalnų keliais yra išbandymas. „Ką ten tas Dakaro ralis, atvažiuotų jie čia pasivažinėti…“, – murma jis. Pagaliau bazė. Ore skraido pirmosios snaigės… Suspėjom… Malonu grįžti „namo“, o ypač čia, Afganistane…
Lietuvos vadovaujamos Afganistano Goro provincijos atkūrimo grupės (antrosios pamainos) atstovas spaudai majoras Albertas Dusevičius.
Balsas.lt
Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika 
Komentarų: 0
“, kam aš absoliučiai pritariu ir populiarinu šį reikalą. Jei turite fantaziją, jei turite drąsos svajoti, mylėti, tikėti, kažką branginti, o ne tik suktis kasdienybės rūpesčių rutinoje, tai tokio pobūdžio knyga patiks, palavins fantaziją ir leis įsijaustį į kažką įdomaus, įsisukti į nuotykių sūkurį 
Na bet jei jau man atsiuntė info tai pasidalinsiu ir su Jumis 
romanas, apie karį, kuris myli Tėvyne ir moteris 
Jamam šitą darbą 
), bet vis tik malonu, kad bent kažkas kažką rašo! Kad pagaliau išeiname iš sovietinių laikų stagnacijos ir “Homus sovietikus” mentaliteto, kai viskas tabu, viskas paslaptys, viską drausti ir karys jokiais būdais negali būti… tiesiog Žmogus – turėti savo nuomonę, rašyti straipsnius į spaudą ar knygas, kurti interneto tinklapius ar dalyvauti fotografijos parodose ir t.t., nebijodamas, kad tai “atsilieps” jo tarnybai 
