Guliveris.lt | NiekoNaujo.lt

Naujas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Laisvės trajektorijos” — lietuvių režisieriaus Juozo Saboliaus ir švedo Jono Ohmano filmas apie pusę amžiaus — nuo 1940 iki 1990 m.– trukusią Lietuvos okupaciją.

„Laisvės trajektorijos” pasakoja apie praėjusio amžiaus antroje pusėje Lietuvos patirtas fizines ir dvasines netektis, apie tremtį, holokaustą, sovietizaciją ir laisvės vilties netekimą. Kita vertus, filmas kalba ne tik apie netektis, bet ir atskleidžia žmonių ryžtą apginti save ir savo įsitikinimus, apie ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą iki Sąjūdžio ir laisvės susigrąžinimą — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

UAB “Baltijos arsenalas” parduotuvių tinklas “Armijai ir civiliams” sveikina karius su Lietuvos kariuomenės diena!

Lapkričio 23 dieną pateikus kario pažymėjimą (LK PKT, KASP, LŠS) – taikoma 15% nuolaida.

Pateikus pažymėjimą ir nuolaidų kortelę – nuolaidos sumuojamos, pavyzdžiui jei turite ar galite gauti 20% VIP nuolaidų kortelę, VISOMS prekėms gali būti pritaikyta net 35% nuolaida

Nepaprastai gerbiu ir didžiuojuosi bene vieninteliu LR Prezidentu – butent Adamkumi. Turiu ir su pasimėgavimu skaičiau jo knygas “Likimo vardas – Lietuva”, bei “Be nutylėjimų”. Šią taip pat įsigysiu prie progos popierinę. Tačiau, gyvename tokiais laikais, kad el. variantas pateko pirmiau į rankas ir jau dalinai perskaitytas. Nesu nei už nei prieš “piratavimą” – tiesiog šiuo atveju laikausi pozicijos, kad reikia turėti ir realią knygą ir e-knygą, nes joje patogiau ieškoti info, cituoti kažką ir pan. Tad dalinuosi nuorodomis ir su Jumis:

Parsisiųsti iš: “Linkomanija.net” arba “RapidShare.com”

“85 metų jubiliejų švenčiantis V. Adamkus knygą parašė su literatūriniu bendraautoriu žurnalistu Valdu Bartasevičiumi.

Dešimt metų (1998-2003 ir 2004-2009 m.) šaliai vadovavusio Prezidento V. Adamkaus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų Prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
Prezidentas V. Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs Prezidentu. Dienoraščiai žiniasklaidos susidomėjimą sukėlė po to, kai būsimos knygos pristatyme V. Adamkus užsiminė apie esą buvusius šantažavimo atvejus, tačiau atsisakė ką nors įvardyti.

Tuomet pristatydamas būsimą knygą Prezidentas žadėjo palikti istorijai “įdomių dalykų”, skelbtinų gal tik po pusšimčio metų, kai daugelio liudininkų jau nebūsią tarp gyvųjų. “Jeigu pradėsiu kalbėti, nepalengvinsiu mūsų gyvenimo, yra dalykų, apie kuriuos geriau nekalbėti”, – sakė V. Adamkus.

Anot leidėjų, dviejų kadencijų Prezidento dienoraščiuose pateikta daug net politologams nežinomų faktų, vertinimų, politikų portretų.

Leidyklos “Tyto alba” išleisti užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos Prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos. Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų.

Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.

Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių Prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.”

“Ar pamenate šį skambų rinkiminį šūkį, kuris turbūt skamba kiekvieno dar neemigravusio ir sunkiai besiverčiančio lietuvio galvoje? Pasaulio mastu gyvename kai kuriais atžvilgiais netgi pavydėtinai – nebadaujame, neišgyvename siaubingų gamtos stichijų, žiaurių ir brutalių perversmų, negyvename totalitarinėje valstybėje, kur galvos skraido kaip krepšinio kamuoliai per čempionatą.

Ir vis tik nesidžiaugiam tuo, ką turim, o pavydžiai žvelgiam į savo vakarines ES kaimynes. Tad gyvename gerai, bet nusipelnėme gyventi dar geriau. Bet ar tikrai mes to nusipelnėme? Ar vaikas, kuris nesimoko, mušasi ir daro kitas niekšybes, nusipelnė, tarkim, iPhono vien dėl to, kad jis pastarojo išradimo neturi, o kaimynas iš antro aukšto jį turi?

Kapitalistiniame pasaulyje – tikrai ne, socialistiniame/komunistiniame – tikrai taip (tik klausimas, ar tokie aparatai apskritai būtų). Taigi ar mes nusipelnėm gyventi turtingai kaip kokie švedai vien dėl to, kad mes sunkiai dirbam, o daugelis tiesiog viską metę išlekia plauti indų į kokį mažą Anglijos miestelį? Žiauriai nuskambės, bet – ne.

Faktas, kad Lietuvą paversti turtinga ir progresyvia teisine valstybe mes tikrai galim. Bet ne dabar – artimiausius dvidešimt metų mūsų tikrai laukia toks pats gyvenimas kaip ir dabar. Kaltinsim valdžią? Puiku, kaltinkim valdžią.

Tačiau ar nors vienas pažiūrės į veidrodį ir pasakys, kad kaltas yra tas žmogus, kurio atspindį mato? Ar pasakys įmonės programuotojas, kuris ką tik grįžo iš daktaro ir jam į kišenę įgrūdo šimto litų kupiūrą? Ar pasakys tas, kuris išsipirko už greičio viršijimą varganais 50 litų? Ar pasakys įmonės direktorius, kuris iš įmonės degalų kortelės pripila benzino į 4 savo šeimos mašinas? Ar pasakys dėstytojas, kuris už brendžio butelį pardavė 10-tuką? Arba savivaldybės klerkas, kuris pusseserės vyro mamai suveikė leidimą statyti namą prie ežero? Vargu.

Bet perkelkime analogiškas situacijas į valstybės valdymo aparato lygmenį: kažkas kažkokiam politikui davė pinigų sumą su daug nuliukų, kad būtų „prastumtas” palankus sprendimas, kuris visiškai nepalankus daugeliui Lietuvos gyventojų. O čia, žiūrėk, parlamentaras UAB „Lietuvos respublika” lėšas naudoja savo šeimos atostogoms bei naujam automobiliui įsigyti. Taigi, kuo skiramės mes, paprasti piliečiai, duodami ir imdami kyšius, imdami „smulkmenėles” iš savo darboviečių, pildami benziną iš įmonės sąskaitos savo reikmėms, nuo Jų – valstybės galvų ir valdininkų, kurie daro tą patį?

„Mes iš Lietuvos žmonių nevagiam” – sušuko alytiškis santechnikas iš Rytų Londono, stengdamasis pamiršti, kad kažkada iš darbo „pasiskolino” visą dėžę vokiškų nikeliuotų vamzdžių, kurie per klaidą nebuvo įtraukti į apskaitą.

O ar žinote, kad Seimo nariai, kol dar yra vaikai, auginami specialiose kolonijose, kuriose mokomi vogti? Tikrai taip. Ir nė vienas iš jų nebuvo mūsų kaimynas, klasės draugas ar pirmoji meilė. Jie – kitokie. Kitokie nei mes. Daugeliui Jų tiesiog užprogramuota daryti bloga mums, nuskriaustiems nabagams lietuviams.

Bet kiekvienas iš mūsų slapta norėtume sėdėti toje šiltoje parlamento kėdeje, kur sėdi Jie – tie kiti žmonės, visai nepanašūs į mus.

Korupcija, „ėjimas” per pažintis mums jau tapo tokiu įprastu dalyku, kad ieškant darbo, pirma pagalvoji, ar iš pažįstamų darbdavių niekas neieško darbuotojo, vos išvydus policijos patrulį austostradoje Vilnius-Kaunas, pagalvoji, ar piniginėje turi grynų.

Ir retas, kuris supranta, kad būtent tokios mintys, tokie veiksmai duoda pagrindą tęstis šiai valstybės griovimo lavinai. Kiekvienas iš mūsų, darydami šiuos „nekaltus” darbelius, darome milžinišką nusikaltimą prieš save, Lietuvos piliečius ir prieš pačią valstybę.

Jei taip ir nedarote, galite padėkoti savo kaimynui, kuris taip daro. Atrodo, kuo susijęs 50 litų policininko kišenėj su neteisėtai laimėtu viešųjų pirkimų konkursu, per kurį kokią nors įmonė nepelnytai praturtės? Tie patys 50 litų tiesiog virs 50 000 litų vieno valdininko kišenėje, kuris ir leido priimti šį sprendimą.

„Valstybė – tai aš” – šaukė Liudvikas XIV užlipęs ant stalo. „Valstybė – tai aš” turėtų sušukti kiekvienas iš mūsų, suprasdamas, kad kokie esame mes – tokia ir valdžia – tokia ir valstybė.

Kol savo mentalitetu būsime skurdūs, tol ir atostogos Kanaruose ar naujas automobilis paprasto buhalterio garaže mums atrodys kaip tolima svajonė. Mentalitetas – ne krūtinė, kurią galimą įsistatyti metus pataupius. Jo formavimasis prasideda vos gimus, o baigiasi su paskutiniu atodūsiu. Sunkiai besuprantam, kas apskritai yra toji valdžia, kas už ką yra atsakingi, tikime tuščiais priešrinkiminiais pažadais, kurie yra tiesiog neįgyvendinami ne dėl to, kad kažkas nori mus nuskriausti, o dėl to, kad išrinktieji tiesiog neturi galios tai padaryti.

Elementari matematika: kaip, turėdamas mažiau, gali duoti daugiau? Prasilenkia su visais dėsniais. O atlyginimus ir pensijas gi vis žada kelti!

Gaila man buvo mūsų premjero per „Žalgirio” arenos atidarymo ceremoniją. A. Kubilius tikrai turėtų būti be galo drąsus žmogus, jei pasiryžo įlysti į visą šitą mėšlą, žinodamas, kad bus kaltinamas būtais-nebūtais dalykais, kad bus mėtomas purvais neišprususios visuomenės. Apskritai šios kadencijos vyriausybė praktiškai visose problemose turi tik du sprendimus: arba imtis veiksmų ir žiauriai kirsti botagu tautai, arba vienais ar kitais būdais visą tai atidėti iki kitos kadencijos.

Dažniausiai pasirenka pirmąjį būdą, taip A. Kubiliaus galvą vis labiau užverždami kilpoje. Žinoma, daug sprendimų yra neadekvatūs ir galbūt ne visada racionalūs, bet, pripažinkime – kitų sprendimo būdų tiesiog nėra. O jeigu ir yra, tai jie ne tokie efektyvūs arba tokie pat skaudūs. Arba sunkūs laikai šiandien, arba bankrotas rytoj.

Žmonėms reikia atpirkimo ožio, kurį, apimti prietarų, galėtume kaltinti dėl visų negandų, net neįsigilinę į situaciją. Graikai turėjo Sokratą, žydai turėjo Kristų, Hitleris turėjo žydus, mes turime Kubilių (tik prašau, nepradėkite kaltinti, kad Kubilių lyginu su Kristumi ar Sokratu, o mus, doruosius lietuvius, su Hitleriu). Aš neginu nei Vyriausybės, nei Seimo. Man tiesiog liūdna, kad mes, lietuviai, savo veiksmais leidžiam ir netgi, teigčiau, priverčiam vykti tam, kas vyksta šiandien.

Ar suprantame mes, Lietuvos piliečiai, kur mes gyvename ir ką mes darome? Ar suprantame, kas vyksta plačiajame pasaulyje? Ar suprantame, kad turime taikytis prie pasaulio, o ne jis prie mūsų? Tikiuosi, kad tai supras grįžę išsimokslinę emigrantai, neutralioje, modernioje bei tolerantiškoje aplinkoje subrendę kaip piliečiai bei patriotai. Stebint visą mūsų valstybės „muilo operą”, nenorom imi galvoti, kad būtent jie ir yra mūsų deus ex machina.”

MarciusJr
pilietis.delfi.lt

Tik ką baigėsi labai sėkmingai pavykęs debiutinis Pėsčiųjų žygių asociacijos projekas – žygis “eXtreme 2 x 100 km”. Pradėjome nuo sunkiausio… Per įtin trumpą laiką, minimaliais resursais, panašu, pavyko padaryti puikų renginį. Visos tos šypsenos, juokas, bendravimas ir pakili dalyvių nuotaika, tiek atidarant, tiek vykstant, tiek ir uždarant renginį parodo, kad mūsų pastangos ne veltui Ačiū tiems, kas dalyvavo!

O toliau PŽA taryba irgi nė nesiruošia sėdėti sudėjusi rankų, ir jau pirmąjį rugpjūčio savaitgalį skelbiame “Lietuvos žygeivių festivalį”!

Tai tradicinis dviejų dienų pėsčiųjų žygis visiems ir mažiems, ir dideliems! Pasirenkamos trasos: 2 x 20 km nepilnamečiams, iki 16 m. amžiaus ir 2 x30 km arba 2 x 40 km visiems vyresniems.

Renginio vieta: Jurbarkas, žygiai po etnografines, nuostabaus kraštovaizdžio apylinkes. Apgyvendinimas: Giedraičio – Giedriaus gimnazijos sporto salėje (yra tualetai, dušai, reikalingi kilimėliai, miegmaišiai) ir/arba lauko stovykla (reikalingos palapinės, miegmaišiai, kilimėliai).

Taisyklės, programa, apdovanojimo pristatymas bus paruošti per artimiausias kelias savaites, laukite info. O kam nebereikia papildomos informacijos, žino tokių renginių (“Radvilų keliais” ir pan.) principus ir tinka data – kviečiame registruotis ir laukiame susitikimo!

http://pesciujuzygiai.lt/lt/tema/zygeiviu-festivalis/

Mažiau nei mėnuo liko iki šaunių Vilnius Challenge multisporto varžybų. Tai – dviejų žmonių komandinis sportas, kuriame naviguosite, važiuosite dviračių, plauksite baidare, kelsitės virvėmis – tai darysite pačiame Vilniaus miesto centre birželio 4 dieną. Renginys skirtas visiems – ir elito sportininkams (piniginiai prizai), ir mėgėjams (trumpesnė ir lengvesnė, bet nemažiau įdomi trasa).

2010 metais, kaip jau rašė Ekstremalas.lt, į šias įspūdingas varžybas atvyko ekstremalai ne tik iš visos Lietuvos, bet ir kai kurių užsienio šalių – Baltarusijos, Latvijos ir Estijos, Suomijos, Prancūzijos, Belgijos ir stipriausia multisporto komanda iš Rusijos.

Taip pat buvo ir dalyvių iš egzotiškesnių šalių – po vieną dalyvę iš Irano ir Indijos. Taip pat dalyvavo ir atstovai iš už anapus Atlanto.

2010 metais vykęs renginys buvo daug daug didesnis nei pirmasis. Užsiregistravusiųjų buvo daugiau nei 800, o dalyvavo 732 žmonės. Tai – tris kartus daugiau nei praėjusiais metais.

“Iš tiesų nesiekėme, kad tai būtų toks internacionalinis renginys. Pirmiausiai juo norėjome sudominti lietuvius, tačiau dabar jau manome, kad jos gali tapti tam tikru fenomenu ir tarptautiniu mastu”, – sako pagrindinis organizatorius bei šių multisporto varžybų idėjos autorius – Vytenis Benetis.

Nori dalyvauti? Tada pulk registruotis (buvę dalyviai gaus nuolaidą):
https://spreadsheets.google.com/viewform?&formkey=dHNQUVp4R2ZUQjJqaThoZjBaMEVqRkE6MA

Nori stebėti? Daugiau suzinok: VilniusChallenge.lt
Sek naujienas facebook‘e: FaceBook.com/vilniuschallenge

Preliminari varžybų “Vilnius Challenge 2011″ programa

Birželio 4 diena (šeštadienis)

Gedimino kalno papėdė Prieš Nacionalinį muziejų – Varžybų diena.

9:00 Elito (~250 dalyvių) trasos startas

12:30, 14:15, 16:00, 18:00, 19:00 Ropejumping komandos šuoliai nuo 50 m krano virš Neries

13:00 Lietuvos himno atlikimas ir Lietuvos vėliavos pakėlimas

13:15 Mėgėjų (~850 dalyvių) trasos startas

10:00, 11:00, 12:00, 14:00 Mini trasos startai

10:00 iki 18:00 Išbandyk naująją Nissan Qashqai. Baltasis tiltas / Žalioji erdvė

iki 18:00 Finišas elito ir mėgėjų trasų dalyviams

18:30 Apdovanojimų įteikimas prizininkams

18:30-21:00 Afterparty. Vakarienė

Ekstremalas.lt