Po šuolių nuo Peračica tilto Slovėnijoje, gruodžio 26 dienos popietę tęsėme savo kelionę link Kroatijos. Vėlgi ne be nuotykių – važiuojant autostrada link Liublijanos pamatėme neregėta dalyką – civilinis automobilis pradėjo blokuoti kelią, o jo galiniame lange švieslentėje bėgo raidės “Follow me… stop… police…” 8)
Sustojus iš mašinos išlipo keli džinsais ir civilinėm striukėm (beje – “North face” ) vilkintys vyrukai su ant kaklų tabaluojančiais pareigūnų žetonais. Iš filmų žinome, kad tokie “ima” narkotikų prekeivius ir pan., tad realiai tapo įdomu, kas čia bus – sulaikys dėl šuolių nuo tilto ar kas. O pasirodo viskas elementariau – ten pas juos tokie “secret service” tiesiog tikrina užsienietiškus automobilius, žmonių dokumentus Pažiūrėjo, paklausė šio to ir paleido
Toliau be ypatingų nuotykių pasiekėme Kroatiją, bet neturėjome įsimetę smulkių vietos žemėlapių į GPS navigatorių, tad šiek teik paklaidžiojom, kol pagaliau pasiekėme Pazin miestą ir iš jo jau pasiskambinom mūsų laukiantiems kolegoms, kad pasiimtų pamestinkus
Ir štai mes pagaliau Karojba kaimelyje, kur pasitikę kroatijos ropejumper`iai apgyvendino patogiame bute su palėpe, kur visi tilpome įsikurti, ir pakvietė į “ice breaking” party savo namuose, kur susipažinom, prisiragavom skanios medicos ir prisibendravom iki išnaktų
Sekantį, gruodžio 27 d. rytą susimetėme įrangą į autobusiuką ir patraukėme į už 15 km esantį rajono centrą Pazin. Kadangi vietine jumper`ių komanda taip pat ir speleologų klubas, ir savanoriai (neapmokami) kalnų gelbėtojai, dažnai naudojantys Pazinska jama pėsčiųjų tiltą treniruotėms, tai be jokių problemų užvažiavome ant jo tiesiog su automobiliais ir patogiai įrenginėjome sistemą
Pats tiltas – arkinis viadukas per upelio išgriaužtą gilų (55 m) slėnį su labai gražiu uolų ir miesto vaizdu aplink ir puikiomis sąlygomis įrengti šuolių sistemai, tad ilgai netrukę ją pakabinome ir pradėjome šuolius
Įrengėme savo sistemos variantą su ~30 m free fall`o, kuris visiems labai patiko, tad ne tik patys džiaugėmės nauju objektu ir kryčiais virš smaragdiniai žalsvo vandens, bet ir kroatų speleologų ir šiaip draugų prisirinko daug, tad šuoliai vyko non stop iki kol pradėjo temti Sumoje apie 20 šuolių padarėme kartu su kroatais – visų foto ir video nesudėsi, neišrodysi, tad tiesiog palaukit kada filmuką sumontuosim O kol kas šiaip keli still kadrai ir… 66% is done
Super diena, super žmonės. Labai susidraugaujam su kroatais – tokių gyvenimą mylinčių, besišypsančių ir gyvenimo džiaugsmu besidalinančių žmonių dažnai paieškoti reikia, o čia tiek daug vienoje vietoje
Vakare po šuolių visi drauge vakarieniavome ir bendravome picerijoje, o dar vėliau nuvažiavome apžiūrėti žymaus Motovun miesto ir pilies.
O sekančią dieną tiesiog apvažiavome Istros regioną – stabtelėjome apžiūrėti svajonių šuolių objektą – Limska draga viaduką, apleistą senovinį Dvigrado miestą, Pulos ir Labino miestus, 365 metrų auksčio termofikacinės elektrinės kaminą, nuo kurio šoko italas base`ris ir t.t. Žodžiu, šauniai praleidom dieną, daug pamatėm, daug sužinojom, visko neaprašysi. Vėliau bus daugiau foto įdėta į PicasaWeb galeriją, kas norėsit – pažiūrėsit
Po kelių mėnesių planavimo, derinimo ir pasirengimo, 2009 m. gruodžio 24 d. RJ asociacijos nariai ir lydintys asmenys pakilo nuo ankstyvų kūčių stalo pas savo artimuosius, susirinko į paskirtą vietą, susikrovė šuolių ir stovyklavimo įrangą bei gerą nuotaiką į išnuomotą erdvų autobusiuką ir pasuko Kroatijos link
Stabtelėjus viduryje Lenkijos paminėti Kalėdų, pavakarieniavome ir apsikeitėme smulkiomis draugiškumo dovanėlėmis. Nuotaika puiki, tad kelionė neprailgs. Toliau kelias be ypatingų nuotykių driekėsi per Čekiją, Austriją ir Slovėniją.
Sekančios dienos apypietę pasiekėme pirmąjį kelionės tikslą – 72 m aukščio Peračica tiltą. Tik atvykus paaiškėjo, kad čia įsibėgėję rekonstrukcijos darbai – viskas aptverta, remontuojama. O nusileidus po tiltu mus pasitiko dar geresnė naujiena – darbininkų iškloti mediniai takai po visa tilto konstrukcija. Tai mums sutaupys daug laiko ir suteiks patogumo bei saugumo vaikštant konstrukcija, įrenginėjant sistemą Apsižiūrėjome viską ir kadangi jau traukė į vakarą, o ir paros kelionės nuovargis darė savo, nutarėme įrengti kažkur netoliese stovyklą, pernakvoti ir anksti ryte pradėti pasirengimo šuoliams darbus.
Atsikėlę ~ 5.30 ryto, papusryčiavę ir susitvarkę stovyklavietę, tamsoje patraukėme į objektą. Ryto ramuma, tylios kalbos ir užtikrinti veiksmai – žavu žiūrėti į pasirengimo darbus, kai visi be bereikalingų kalbų žino ką ir kaip daryti, ryžtingai ruošiasi tikslo įgyvendinimui.
Dviese buvome tilto kolonų papėdėje, kai sulaukėme pirmo dėmesio – atsiradęs kažkoks sargas pradėjo kažką bumbėti “nain nain police police…” ar pan. Mhm, taip… Dar tik pradėjom įrenginėti sistemą, o jau menki neskalndumai To buvo galima tikėtis – aplink daug brangios technikos, įrangos, o mes vis tik kaip ir ne visai legaliai aptvertame objekte, bet nesitikėjome taip greitai… Aš jam parodžiau OK tipo viskas, pabandžiau pakalbėti angliškai ir rusiškai, papasakoti, kad mes esam tiesiog climber`iai ir šiek tiek treniruojamės prieš uolas… bet panašu, kad jam mažai įdomu buvo – paėmė ir paskambino, turbūt policijai. Pasitarėm per racijas apie padėtį su viršuje dirbančiais – buvo nutarta tęsti darbus iki kol policija susems
Toliau tęsėme darbus ir sistemos įrengimas gerokai pasistūmėjo į priekį kai apačioje tikrai pamatėme policijos patrulinį automobilį… Mes lyg niekur nieko tęsiam darbus Iš mašinos išlipo pareigūnas, užsirūkė, vaikšto, žiūri… Mes jį matom tad greičiausia ir mus mato, nesislapstom juk, bet nei moja, nei šaukia ką. Po kokių 10 min išvažiavo atgal ant kalvos ir po kiek laiko pamatėme, kad sukiojasi prie mūsų palikto autobusiuko. Tada atėjo prie tilto konstrukcijos pradžios, stebi mus, kalbasi telefonu, bet mums nieko nesako, nors atstumas nebėra didelis. Juokaujam, kad kviečia “Arą” – tuoj mus jams vyrai juodais drabužiais ir… toliau tęsiame darbus
Dar po kurio laiko atvažiavo kažkokios saugos firmos, matyt, atsakingos už objektą, ekipažas. Išlipęs vyrukas apėjo, apžiūrėjo vartų spynas, konteinerius, ekskavatorius, pažiūrėjo į mus ir… išvažiavo O tuo tarpu mes jau pasiruošėme pirmajam šuoliui.
Kadangi sulaukėme sąlyginai daug policijos ir apsaugos dėmesio, kaip niekad iki šiol, bet jis tęsėsi jau gana ilgai be aiškaus progreso – išvys mus iš čia ar ne, suims ar ne, baigsim šią dieną sėkmingais šuoliais ar areštinėje?? – tad savotiškai pripratome ir mažai bekreipėme dėmesį Na, stebi tegul stebi, o kaip bus toliau tada ir pamatysime, spręsime. O dabar reikia daryti tai ko čia atvažiavome – šokti!
Visą naktį ir paryčiui lijo, buvo gana ūkanota, o dabar lyg tyčia išsigiedrijo ir sušvito saulė. Pirmasis šuoliui pasirengė “bandomasis maišas” a.k.a. Pranskė 3… 2… 1… einaaaaa!! Gražus šuoliukas, graži foto. Sistema veikia, galima dar ilginti ir šokinėti. Voohoo
Toliau sekė dar 7 šuoliai, tame tarpe 1 pirmasis. Nieko sau objektas pirmašuolei
Eigoje atsirado namo, stovinčio tilto kolonų papėdėje, savininkas, kurio paliktas sargas iškvietė tas tarnybas Su juo pabendravus pasirodė labai malonus žmogus, aktyviai domėjosi mūsų veikla, skambino žmonai ir pasakojo “nepatikėsi, jie šokinėja nuo to tilto šalia mūsų” ir t.t.
Bešokinėjant ir ilgai ilgai lipant atgal į kalną prabėgo beveik visa diena ir pagal kelionės planą atėjo laikas nusiimti sistemą ir judėti pas laukiančius kroatijos šuolininkus.
Tikrai įspūdingas objektas ir geri šuoliai. Tik gaila, kad daugiau čia nebešokinėsime… ne… Slovėnijos valdžia mūsų nedeportavo tiesiog objektas yra remontuojamas – visa apačia bus užbetonuota ir konstrukcija paversta į uždarą tunelį, kolonos užrakintos, viskas aptverta ir stebima vaizdo kameromis…
Na svarbu, kad laiku spėjome ir sėkmingai pašokinėjome dabar 33% kelionės tikslų jau pasiekta
Vietoje nenustygstanti šuolių su virve komanda jau kurį laiką ruošėsi ir šiandiena išvyksta į Kalėdinę – Naujametę kelionę, kurioje žinoma nebus apsieita be šuolių
Kelionės maršrutas tęsis į pietryčių Europą, į Kroatiją, kur mūsų laukia kolegos laipiotojai / šuolininkai su virve, pas kuriuos sutiksim Naujuosius metus, lankysime įdomius objektus apylinkėse ir įrenginėsime bendrą šuolių sistemą nuo ~110 metrų viaduko per Limska slėnį:
Pakeliui į ten pirmiausia planuojame įsirebgti sistemą ir pašokinėti nuo šio Peračica tilto Slovėnijoje:
Taip pat aplankyti kitas įdomias vietas – uolas, olas, vienuolynus, Adrijos jūros pakrantę ir kt. pagal galimybes, tad po Naujųjų laukite sugrįžtant su įspūdžiais, bei foto / video medžiaga. O jei kažkur pasigausiu unsecured Wi-Fi, kas lengvai sekėsi Norvegijoje , tai pasistengsiu apie eigą informuoti anksčiau mūsų FaceBook profilyje
Vis garsiau ir grasiau su komanda ir šiaip tarpusavį su draugais pasikalbam apie svajonę kopti į koki rimtesnį kalną netolimoje ateityje Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 3 lietuviai…
Tačiau mūsų priešakyje galime tikėtis jau tris kartus ten įkopusio vedlio – mūsų komandos operatoriaus Aido, kuris manau padėtu tinkamai pasiruošti, apsipirkti ir sėkmingai įvykdyti ekspediciją. bet apie tai pakalbėsime gal po pusmečio, kai gal kažkas bus aiškesnio ir realesnio Kol kas kaupiam pinigėlius įrangai, nes tikriems kalnams vis tik reikia nemažai kitokios įrangos nei naudojame dabar, pvz. “kačių”, ledkirčių, palapinių ir miegmaišių tinkamų 4-iems sezonams, tinkamų rūbų ir t.t. O visą tai kainuoja ir net labai nemažai…
O dabar siūlau pasimėgauti straipsniu kaip 5 lietuviai, tame tarpe minėtas kolega Aidas, įkopė į Monblantą per pačius naujuosius 2008-2009 metus, kuomet sąlygos ten tam tikrai net labai ne pačios tinkamiausios
<…>
… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje. Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.
Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.
Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva” ir „Stacia palyva”. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport”, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.
Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.
Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.
Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.
Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.
Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.
Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.
Tie kas keliauja ar bent rimčiau domisi alpinizmu, slidinėjimu ir pan. gerai žino tokius prekinius ženklus kaip “The North Face”, “Mammut”, “Lowe Alpine”, “Everest” ir t.t. bei tokias technologijas kaip “gore-tex”, “vibram”, “cordura” ir ką jos pasako apie gaminį. Besidomintys ir perkantys žino ir kiek tai kainuoja. Čia ne D&G (“dūra gariūninė”) fufaikę nusipirkti Kainos šiek tiek skiriasi pagal modeli ir paskirti – ar tai rūbas slidinėjimui, ar alpinizmui, ar kelionėms, bet tuo pačiu kainos šiek tiek panašios ir svyruoja už striukę 400-1500 lt, flisinį džemperį 150-400 lt, pirštines 100-300 lt, kelnes 300-900 lt ir t.t.
O tokius pinigus mokėti lengva ranka gali tik seimo narių ir šiaip kokių mafijozų vaikeliai, gal tik porą kartų atsistosiantys ant snieglentės, bet susiperkantys šaltu veidų “Spyder” rūbus už 4000 lt grynais… Visiems kitiems reikia arba ilgai taupyti ir galvoti, kaip čia įsigudrinti susipirkti apranga ir įrangą kelionėms ir pomėgiams, arba rasti gerus rėmėjus ekspedicijoms
O dabar džiugi naujiena – vėl atrasti senokai primiršti “skudurynai”. Paauglystėje mūsų šeima išgyveno tikrai rimtą sunkmetį, tad kai tiesiog trūko pinigų maistui, tai rengtis iš skudurynų buvo gana įprasta. Vėliau šiek tiek prakutus ir finansiškai “atsistojus ant kojų”, įpratau pirkti kad ir ne itin kokybiškus, bet vis tik naujus ten visokius turkiškus megztinius ar džinsus iš urmo bazės ar turgaus. Dabar galiu sau leisti įsigyti pakankamai kokybiškus firminius rūbus bent iš tokių tinklų kaip Monton ir pan Tačiau kai pasidomi aukščiau minėtais sportiniais brand`ais, tai kainos vis dar gerokai nepatrauklios tiek akiai tiek kišenei Todėl savotiškai įdomu ir džiugu buvo vėl atrasti dėvėtų rūbų kalnuose paslėptus “perlus”.
Dar prieš kokius 5-8 metus užsukdavau į skudurynus Kaune, nes ten pasitaikydavo rasti kažko kamufliažinio – kariškų megztiniu ar kelnių O dabar draugai su kuriais keliaujame, laipome, šokinėjame prieš kurį laiką užsiminė, kad nuvažiavus į Panevėžio turgų randą itin kokybiškos aprangos už juokingą kainą – The North Face striukę (kokybiška apsauga nuo vėjo ir lietaus, kvėpuojanti membrana, puikus pasiuvimo stilius ir kokybė visose detalėse) už… 30 lt ar kalnų tracking`o batus su vibram padu ir gore-tex pamušalu bei ištisinės verstos odos viršumi už 25 lt, kai tuo tarpu tokie patys Zamberlan ar kitos firmos parduotuvėje kainuoja bent 300 lt
Nuvažiavom prieš porą mėnesių pirmą kartą, apėjome, nieko ypatingo neįsigijome (netinkami dydžiai, modeliai, kokybe ir pan.) bet tikrai pamatėme, kad yra labai gerų dalykų už itin mažą kainą. Kaip juokėmės tada, matyt panevėžiškiai ir šiaip lankytojai perka ten tik viską su trim poloskėm ar blizgančiu D&G užrašų
Žinoma paprasčiau kažką sau prisitaikyti kai esi vidutinio sudėjimo, ūgio, tavo batų dydis 43 ir pan. Todėl su baltų pavydų žvelgiame į draugą, kuris ir prieš kelias savaites nuvažiavęs apsipirko geriausių medžiaginių savybių striukę, kelnes ir dar rado pas sendaikčių pardavėjus… Ferrino overland turistine kuprinę už ten panašiai 30 lt…
Tik vakar grįžus iš kursų ir mąstant, kad nebe daug laiko liko iki mūsų komandos kalėdinės – naujametės kelionės į pietryčių Europą (Kroatiją ir pan.) su ropejumping projektais, nutarėme jau šiandien vėl pavažiuoti į Panevėžį ir pabandyti susirasti šio to kalnams
Džiugu, kad bent draugę baigiame aprengti nuo galvos iki kojų – kaip sakiau, gerai tiems standartinio sudėjimo žmonėms Per porą tokių “pasikuitimų” skudurynuose ir su draugų pagalba jau turi Ecco turistinius batus, porą slidinėjimo kelnių, porą gerų flisų ir šiandien dar radome puikią, beveik naują Everest striukę su išsegamu flisu, nelaidžią vandeniui iki 2000 mm už 35 lt ir 8848 Altitude Polartec flisą. Na ir sau radau vieną neblogą Everest flisą Žodžiu dėka Panevėžio turgaus skudurynų bent mergaitė šiai kelionei jau bus aprengta 3x geriau nei kelionei į Norvegijos fiordus, kur išvis važiavome kas su džinsais, kas su guminiais botais O dabar speciali tam skirta apranga, kurios parduotuvinė vertė būtų koks 2000 bent litų, įsigytą už mažiau nei 150 lt Kažkas neįtikėtino.
Rytinis prausimasis lediniame šaltinių vandens upelyje ir kylanti saulė žada gražią dieną
Pradėjus kelione jau ryškiai pastebimas kraštovaizdžio kitimas – mus pradeda supti statesni ir aukštesni kalnai, matosi daugiau plikų uolų o kelias ima vingiuoti serpantinais kuriais besileidžiant velniškai svylą visų mašinų stabdžių kaladėlės, kad net reikia daryti sustojimus ir leisti joms ataušti
Pakeliui aptikome gražų krioklį prie kurio sustojome pramankštinti kojas, nusifotografuoti:
Važiuojant toliau vis dažniau pastebimi ir visus žavi namai samaniniais stogais Juokaujame, kad jei turbūt auga iš žemės, kaip grybai – prasikala, auga, išplėštas samanas vis kelia, kelia…
Pagaliau liekant jau gerokai mažiau nei 100 km iki kelionės tikslo kraštovaizdis vėl gana kardinaliai pasikeičia – nebelieka miškų ir net pavienių skurdžių krūmokšnių jau mažai kur matosi, aplink samanoti akmenys ir vanduo. Dag vandes – ežeriukai, upeliai, šaltiniai, balos… visur vanduo. Ir avys. Daug avių Dzimbinėja ir mekena ant kelio, stumdo sustojusias mašinas, lenda per langus.. labai smalsūs irt juokingi gyvūnai
Pasiekiame Kjerag parking`o aikštelę, apsižiūrime ir nutariame, kad mes “ne kaip visi”, tad visų praminti turistiniai takai mūsų nedomina – pasistengsim paieškoti kitos vietos kur palikti mašinas ir iš kur bandyti vykdyti tiesesnį įrangos užsimetimo iki objekto žygį
Susiruošiam kuprines, kol kas be visos alpinizmo / ropejumping įrangos, o tik su stovyklavimui ir maitinimuisi reikiamomis priemonėmimis, bet dėl to jos nėra lengvos jau ir dabar, tai kol kas net nejauku galvot iapie tai, kaip reikės eit idar bent 2-3 kartus nuo ir į kalną kad susinešti visą įrangą… Na bet mintis apie sunkumus kol kas vejame šalin ir pradedame pirmajį žygį link Lysenfiordo. Tiesiog pagal azimutą
Jau nuėjus pirmus kelis šimtus metrų jaučiasi, kad lengvą nebus Na bet ir ne lengvumo ieškoti atkeliavome. Net beveik visos merginos kantriai neša į uolą savo nešulius Po kurio laiko pirmas “šokas” ir prakaitavimas, kojoms kopiant per neįprastą landšaftą ir šokinėjant nuo akmens ant akmens, praeina ir pradedame mėgautis atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Pirmojoje įduboje kuri pastojo kelią randame… sniego! Sniegas viduryje rugpjūčio, kai oras tikrai pakankamai šiltas, o kai eini tai išvis karšta Ir greta to tirpstančio “ledyno” tyvuliuojantis krištolinio tyrumo ežeriukas pribloškia savo savo grožiu
Kuo toliau tuo daugiau imame krypti nuo kurso, nes tai koks ežeras, tai tarpeklis pastoją kelią ir tenką jį apeiti… Taip pat nesitikėjome, kad bus toks aukščių kitimas – realiai nei ten nusileidi nei pakyli kelis šimtus metrų, bet beveik ištisai eini žemyn – aukštyn, o taip labai gaištasi laikas ir eikvojasi jėgos
Po daugiau nei poros valandų ėjimo pasiekiame kalnagūbrį, kuriam iš abiejų šonų kanjonai. Ir suprantame, kad esame ne ant tos pačios uolos kur norėtume būti ir dabar teks leistis į tarpeklį ir vėl kilti į priešprėšom stukstančia sieną… Iš pažiūros atstumas mažas, bet čia mūsų akys nepratusios prie kalnų atstumų mus apgauna… Iš tikro ant priešingos uolos pamatome vos įžiūrimus žmones, kaip skruzdėliukus ir tik tada, kai jau turi tau aiškiai žinoma objektą (mastelį) su kuriuo gali palyginti, tada tampa aiškiau, kad tai dar velniškai toli…
Pagaliau po dar beveik 2 valandų ėjimo, tiksliau vietomis vos ne ridenimosi nuo kalno, pasiekiame tarpeklį kur patenkame į tą patį, kurio bandėme išvengti, turistų kelią Žodžiu “pragrybavome” 4 valandas po kalnus, išeikvojome daug jėgų ir beveik niekur nenuėjome. Na nebent tai įvardinti naudinga patirtimi ir eiliniu priminimu “nemesk kelio dėl takelio” ir “tiesiai arčiau, aplink greičiau”
Tas turistinis takas, pasirodė irgi nėra jau toks patogus ir paprastas… o aš galvojau, kad juo “kiekviena bobutė gali praeiti” Pasirodo vietomis ir mums, jauniems ir tvirtiems, ne taip paprasta ropštis į viršų, vos ne statmena uola, prisilaikant už grandinių ar dar kokių atbrailų, kai nelengva kuprinė verčia atgal…
Užkopus į viršų ir jau einant beveik lygia plynaukšte atsivėrė įspūdingas Lysenfjord vaizdas, bet… šį vakarą mums jau nebe iki vaizdų… 6 valandos atkaklaus ėjimo per kalnus su kuprinėmis galėjo bet ką nuvaryti nuo kojų
Vis tik pasiekę kelionės tikslą – Kjerag tarpeklį su kabančiu Kjeragbolten akmeniu pamirštame nuovargį… įspūdis, aukštis, atsutmai… viska didybė pribloškia ir sukelia susižavėjimą.
Dar trumpa vizitacija ant garsiojo akmens, ant užlipti toli gražu ne visi ryžtasi, nes po jis kabo taip vizualiai “nerimtai” įstrigęs virš 1000 metrų bedugnės, o jo paviršiaus plotas nėra didelis, tad įmanoma nuslysti… o kai kas šiurpsta vien į tokias nuotraukas žiūrėdami… Tačiau jis ten prakabėjo nuo ledynmečio bent 10000 metų, tad logiška, kad išlaikys ir mane, tačiau lipti ir būti ant jo tikrai nejauku net ir užkietėjusiems ekstremalams… toks pojūtis, kad neatsargus judesys ar rimtesnis vėjo gūsis ir tavo šansai išgyventi lygus 0…
Kadangi sparčiai temsta, tai pradedame ieškoti nors kokios užuovėjos ir pradedame ruoštis nakvynei. Atrodo, kad visur ir iš visur pučia kiaurai košiantis vėjas… sunkūs drėgmės debesys slenka galvos lygyje, tiksliau mes jau debesyje… ant žemės visur drėgme, balos… kiekvienas akmuo atrodo “verkia” drėgme, tad darosi akivaizdu kokios čia sąlygos gyventi. Lengva tikrai nebus Dabar suprantu tuos žvilgsnius paskutinių išeinančių turistų, kuriuos sutikime prieš valandą skubančius atgal “į civilizaciją” ir kai pasilabinus paklausė kam mums tos kuprinės, išgirdę atsakymą, kad nakvosime čia, viršuje, matėsi gerokai nustėro ir aiškiai pagalvojo, kad mums “kvankt”
Bazinę stovyklą įsirengėme šiek tiek aukščiau tame pačiame Kjerag tarpeklyje, kuriame tirpstantis ledynas suformavęs gražų ežeriuką. Nors viena siena šiek tiek užstoja vėją, tačiau jis randa kelius kur pūsti ir susidarę sūkuriai plešia palapines, tad tad teko pasirūpinti jas gerokai apkraunant akmenimis, įrišant, nes nėra kaip įsmeigti į akmenį kuoliukų… Pradeda aiškėti spragos, kad čia reikėjo labiau kalnams pritaikyto inventoriaus Na bet kaip nors išgyvensime Pirmoji įspūdžių pilna diena baigėsi. Einame miegoti, kad atgauti jėgas ir pasiruošti naujiems iššūkiams.
) vilkintys vyrukai su ant kaklų tabaluojančiais pareigūnų žetonais. Iš filmų žinome, kad tokie “ima” narkotikų prekeivius ir pan., tad realiai tapo įdomu, kas čia bus – sulaikys dėl šuolių nuo tilto ar kas. O pasirodo viskas elementariau – ten pas juos tokie “secret service” tiesiog tikrina užsienietiškus automobilius, žmonių dokumentus 
Pažiūrėjo, paklausė šio to ir paleido 
O kol kas šiaip keli still kadrai ir… 66% is done 
Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas, Šuoliai su virve - "RopeJumping" 
Komentarų: 0
Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 
bei tokias technologijas kaip “gore-tex”, “vibram”, “cordura” ir ką jos pasako apie gaminį. Besidomintys ir perkantys žino ir kiek tai kainuoja. Čia ne D&G (“dūra gariūninė”) fufaikę nusipirkti 
