Apsiginklavusi Borato versija, šiek tiek pakvaišę, tačiau kovoja narsiai. Amerikiečių žurnalistas Michaelas Yonas 2008-aisiais taip pavadinęs specialiųjų operacijų pajėgų (SOP) eskadrono „Aitvaro“ karius Lietuvoje tada išprovokavo diskusijas: kaip yra iš tikrųjų?
Savaitgalį Lietuvos žurnalistai turėjo galimybę iš arti susipažinti su SOP padalinio veikla.
Pusantros paros specialiame dalinyje
Penktadienį ir šeštadienį Krašto apsaugos ministerija ir kariuomenė organizavo jau tradiciniu tapusį žurnalistų žygį. Tačiau šįkart renginys buvo išskirtinis – pirmą kartą šalies istorijoje jis organizuotas SOP padalinyje – Vytauto Didžiojo jėgerių batalione Kaune.
Žygio metu žurnalistai vykdė kai kurias SOP karių realiame gyvenime atliekamas pratybų užduotis – iš penkto namo aukšto pritvirtinti specialia virve leidosi žemyn, stora virve iš trečio aukšto sliuogė ant žemės, vykdė patrulį pėsčiomis ir važiuodami karinėmis mašinomis dieną ir naktį, mokėsi dirbti su kompasu ir žemėlapiu.
Naktį keliolikai plunksnos brolių teko atlikti ir specialią jiems pavestą užduotį – nustatyti, ar tariamas priešas turi specialią radijo įrangą. Tam buvo vykdoma specialioji žvalgyba ir stebėjimas, vykstama į žvalgybinį patrulį.
Atliekant šią užduotį, be kita ko žurnalistams teko su specialiomis valtimis keltis per tvenkinį, papulti į tariamą pasalą ir imitaciniais šoviniais atsišaudyti tariamam priešui, vėliau nuo jo sprukti per sunkiai praeinamus brūzgynus. Ir visa tai daryti su pilna karine ekipuote – karine apranga, keliasdešimt kilogramų sveriančiu kuprinės turiniu, visada prie savęs turint ne vieną kilogramą sveriantį ginklą.
Kitaip tariant, bent šiek tiek iš arti susipažinti su SOP karių kasdienybe.
Ypatingos užduotys
Kuo ypatingos SOP? Besidominčius užsienio šalių specialiųjų operacijų pajėgomis, pirmiausia intriguoja lietuviškų pajėgų veiklos specifika, o ypač šiai tarnybai priskiriami uždaviniai – specialioji žvalgyba, nekonvencinis karas, įkaitų išlaisvinimo operacijos ir dar keletas kitų.
Kalbant apie pirmąjį paminėtą uždavinį, svarbu pažymėti, kad SOP – pagrindinės šalies greitojo reagavimo pajėgos, kurios vykdytų specialias užduotis Lietuvos suvereniteto pažeidimu atveju. Jei Lietuvos nedraugai pasikėsintų į šalies nepriklausomybę ir įvestų savo ginkluotąsias pajėgas, SOP kariai būtų tie, kuriems būtų patikėtos sunkiausios užduotys.
Kokios tai užduotys? Tarkime, įsiskverbti į priešo kontroliuojamą Lietuvos teritorijos dalį, surasti strategiškai svarbų priešams objektą, nepastebėtiems išžvalgyti šį objektą, o surinktą informaciją perduoti neužimtoje šalies dalyje veikiančiai Lietuvos kariuomenės vadovybei. Arba, tarkime, nepastebėtiems nusigauti į stipriai saugomą priešo objektą, jį užminuoti, susprogdinti ir sėkmingai grįžti į saviškių kontroliuojamą teritoriją.
SOP kariams tektų pasidarbuoti ir kitoje gana realistiškoje situacijoje – tarkime, blogiems žmonėms pagrobus Lietuvos piliečių grupę, o politinei ir karinei šalies vadovybei priėmus sprendimą šiuos asmenis išvaduoti pasitelkiant mūsiškių turimas specialiųjų operacijų pajėgas.
Lietuvos žiniasklaida pastaraisiais metais bent kelis kartus rašė apie pagrobtus Lietuvos jūrininkus ir tai, kad vėliau jie atgavo laisvę. Ar nors vienu iš šių atvejų buvo pasitelktos SOP, dėl suprantamų priežasčių iki šiol viešai skelbta nebuvo.
Kad ir kaip ten būtų, akivaizdu, kad SOP rado garbingą vietą Lietuvos kariuomenės struktūroje – nors de facto įkurtos vos prieš šešerius metus, šiuo metu tai yra viena iš keturių šalies ginkluotąsias pajėgas sudarančių pajėgų rūšių (greta sausumos, jūrų ir oro pajėgų).
Pasikeitusi motyvacija
Kaip patenkama į šias Lietuvos kariuomenės pajėgas? Čia galioja trys pagrindiniai principai – savarankiškumo principas, atranka ir specialusis rengimas.
Pirmasis principas skelbia, kad nei vienas žmogus, nenorintis būti šių pajėgų kariu, negali būti priverstas čia dirbti.
Antrasis principas kalba pats už save ir dėl suprantamų priežasčių detalesnė informacija apie tai, kaip vykdomos atrankos, viešai neskelbiama. Tačiau kariškiai nurodo, kad asmenų, siekiančių čia dirbti, ieškoti su žiburiu nereikia.
„Norinčiųjų tapti specialiųjų operacijų pajėgų kariais netrūksta. Dabar kandidatų motyvacija yra smarkiai pasikeitusi. Iki krizės pagrindinis čia dirbančiųjų motyvas buvo pinigai. Per atrankas dažniausiai ir klausdavo: o kiek aš gausiu, kai mane paimsit?“, – šeštadienį per susitikimą su žurnalistais pasakojo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.
Jo teigimu, dabar ateinančiųjų motyvacija gerokai pasikeitusi. Į specialiųjų operacijų pajėgas esą dabar ateina dirbti gerokai labiau motyvuoti žmonės, kuriems pinigai dabar jau nebėra svarbiausias dalykas.
„Iš tiesų mūsų kariai gauna tik šiek tiek didesnį atlyginimą, nei kitų pajėgų kariai. Tikrai yra mitas, kad SOP’e dirbantys žmonės uždirba labai didelius pinigus“, – nurodė kitas bataliono atstovas.
Su aukštuoju išsilavinimu
Į SOP paprastai atrenkama apie 10 proc. iš visų atrankoje dalyvavusių žmonių, tačiau taip būna toli gražu ne visais atvejais – kartais šis skaičius būna ir didesnis. Nauji kariai dažniausiai priimami atsilaisvinus etatams ar atsiradus specialiems poreikiams.
Kariuomenės atstovai neslepia, kad gana didelė žmonių dalis čia patenka iš Krašto apsaugos savanorių pajėgų. Mat čia tarnaujantys asmenys turi gana stiprią motyvaciją. Tačiau SOP esama ir profesionalių sportininkų – boksininkų, Rytų kovos menų specialistų.
Koks yra SOP kario portretas? Koks šiose pajėgose tarnaujančių karių išsilavinimas? Ar šioje tarnyboje daugiau tarnaujančių iš didmiesčių, o gal iš mažesnių šalies vietovių?
“Atsakyti į šį klausimą nėra paprasta. Niekada nevedėme tokios statistikos. Visgi absoliuti dauguma čia tarnaujančių yra su aukštuoju išsilavinimu” – sakė Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.
Vien stipraus kūno nepakanka
Nors atrenkant tinkamus šiai tarnybai žmones taikoma daugybė metodų, ne paskutinėje vietoje – ir kandidato sumanumas, įžvalgumas, gebėjimas laiku ir tiksliai atlikti jam pavestas pareigas.
“Žmogaus kūną galima ištreniruoti. Tačiau jei galvoje bus tuščia, toks kandidatas nebus reikalingas”, – pasakojo vienas kariškis žurnalistų žygio pabaigoje – po to, kai plunksnos broliams, apsirengusiems pilna karine ekipuote, ant nugaros nešantiems keliasdešimt kilogramų sveriančios kuprinės turinį, buvo duota užduotis į reikiamą tašką pėsčiomis pristatyti dvi sunkias dėžes be rankenų – siuntinį “ginkluotųjų pajėgų vadui”.
Teisybės dėlei, reikia pasakyti, kad žiniasklaidos atstovai atlikdami šią užduotį, dideliu sumanumu nepasižymėjo – jei ne kariškių patarimas panaudoti karinius kilimėlius, žurnalistai apie keturis kilometrus dėžes būtų nešę bene pačiu sunkiausiu būdu: vienas paėmęs už dėžės priekio, o kitas už galo.
“Geras karys yra tas, kuris neklausia: kodėl per pratybas reikia atlikti vieną ar kitą užduotį gana nelengvu būdu – pavyzdžiui, užuot krovinį nugabenus automobiliu, jį daugybę kilometrų nešti einant pėsčiomis. Sumanūs kariai yra tie, kurie jiems duotą užduotį įvykdo nustatytu laiku. Šiuo atveju, į pagalbą pasitelkę pagalbines priemones – tarkime, turimus karinius kilimėlius ar pakelyje rastas medių šakas”, – kalbėjo kariškis.
Suprasti – iš lūpos krustelėjimo
Priimtas į specialiųjų operacijų pajėgas, žmogus yra kruopščiai ruošiamas darbui. Kiekvienam naujokui tenka praeiti vadinamuosius du ratus – “mažojo rato” metu praeinamas minimalus trijų mėnesių parengimas, kuriame karys susipažįsta su pagrindiniais šios tarnybos darbo principais.
Prasidėjus “Didžiajam ratui”, kuris iš viso tęsiasi trejus metus, vyksta specialusis rengimas – kariai mokosi taktinių, strateginių dalykų, yra specialus kario išgyvenimo kursas – žmonės yra apmokomi, kaip elgtis, jei patenka į priešo nelaisvę, yra kankinami, iš jų bandoma išgauti slaptą informaciją.
Per šį trejus metus besitęsiantį specialaus parengimo laikotarpį karys gali būti išsiųstas tarnauti ir į Afganistaną – paimtas į šioje šalyje veikiantį specialiųjų operacijų pajėgų eskadroną “Aitvaras”.
Kiekviena iš ypatingosios paskirties tarnybos, jėgerių bataliono, kovinių narų tarnybos ir karinių oro pajėgų specialiųjų operacijų grandies sudaryto “Aitvaro” karių pamaina prieš išvykdama į Afganistaną Lietuvoje turi mėnesio trukmės pratybas.
“Nors dauguma specialiosiose operacijų pajėgose tarnaujančių karių vieni kitus pažįsta, per mėnesį vykstančias pratybas jie turi gerai “susižaisti” – kad Afganistane per operacijas suprastų vienas kitą iš pusės žodžio, iš pusės lūpos krustelėjimo. Juk kiekviena, kad ir menkutė klaida, ten gali kainuoti žmogaus gyvybę”, – kalbėjo Vytauto Didžiojo jėgerių bataliono karininkas.
Specialiųjų operacijų pajėgose tarnaujantys kariai kartą per metus dalyvauja ir tarptautinėse pratybose – jos vyksta Lietuvoje arba užsienyje. „Šių pratybų metu kažko išmokstame iš mūsų sąjungininkų, kai ką jie išmoksta iš mūsų“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės atstovas.
Ką veikti sulaukus 40 metų?
Jo teigimu, labai jauni žmonės į šią tarnybą patenka gana retai. Nors konkrečių amžiaus ribų, nuo kada iki kada, karys gali dirbti šiose specifinėse pajėgose ir nėra, tam tikros tendencijos išlieka.
“Šiam darbui reikia subręsti. Labai jauni žmonės gana retai šią atranką praeina. Paprastai atranką praėjęs asmuo specialiųjų operacijų pajėgose kaip karys aktyviai dalyvauja iki 35-40 metų. Vėliau jis perkeliamas ar pats pereina dirbti į štabą, dalis žmonių pradeda dirbti instruktoriais, užima vadovaujančias pareigas. Kai kurie žmonės įsidarbina NATO struktūrose kaip Lietuvos kariuomenės atstovai“, – kalbėjo karininkas.
Gyvenimas kaip žvalgo
Į SOP‘ą patekę jaunuoliai turi susitaikyti ir su tuo, kad apie savo darbo pobūdį niekada negalės pasakoti draugams ar pažįstamiems, o kur tiksliai jie dirba, žinos tik artimiausi jų žmonės. Mat į Lietuvos nedraugų rankas patekęs SOP‘o karys – nuostabi dovanėlė priešui.
„Kur dirbu ir kokias pareigas užimu, žino tik mano žmona. Visiems kitiems sakau, kad esu kariškis, o kur konkrečiai dirbu – nepasakoju. To kitiems nereikia žinoti“, – sakė vienas Vytauto Didžiojo jėgerio bataliono karininkas.
Pasitraukusių – vos keletas
O kas jei atranką į SOP’ą perėjęs karys nusprendžia, kad šio darbo jis nenori dirbti?
“Kiekvienas atranką praėjęs karys bet kada gali sugrįžti atgal, į ankstesnį savo dalinį, kuriame tarnavo prieš tapdamas SOP kariu. Tačiau tokių atvejų per visą mūsų veiklos istoriją buvo gal tik keletas. Tam yra speciali atranka, kurios metu karių motyvacija yra kruopščiai patikrinama, išsiaiškinama, ar žmogus ateityje tikrai norės ir bus tinkamas dirbti šioje tarnyboje”, – kalbėjo bataliono atstovas.
Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika 
Komentarų: 0
Netgi sakyčiau atvirkščiai – savotiškai atbukina karius, nes jie įpranta nesitaikyt o šaudyt bet kur ir bet kaip, svarbu šaudyt, svarbu sudaryt tą “kovos” garsą… Dar blogiau – į juos niekas nepataiko, jiems neskauda o tai išvis iškreipia suvokimą ir priveda iki tokių nesąmonių kaip šaudymas “kaip rembo” išlindus visu ūgiu pro pastato kampa ar lange, užbėginėjimas vieni kitiems prieš vamzdžius, šaudymas į nugaras saviems… 
Juk vistiek atgal niekas neatskrenda… Žodžiu triukšmo daug, rezultatas niekinis ar netgi neigiamas…
