Aham, jau komentaras atsirado… kad “dar viena melodrama”

Melodrama su tikrais Navy SEAL`sais – vienais iš geriausiai parengtu, aprūpintų ir įslaptintų specialiųjų operacijų pajegų kariais pasaulyje (99.9% pasaulio žmonių nė poros dienų jų treniruočių neištvertų, ką ten kalbėti apie porą ar dvidešimt metų), naudojant įranga, kurią paliesti (ne su kompiuteriu sumodeliuoti!) pasiseka vienetams, dvejus metus derinant ir dalyvaujant, kad nufilmuoti epizodus iš tikrų SEAL`s misijų visame pasaulyje… Galų gale – šaudymai koviniais šaumenimis… Taip, tp kas kas “garbės kuopa”…

Anot paties autoriaus “Sutinku, kad gal kiek ir naivu bei vaikiška mano amžiuje tikėtis, jog pavyks ką nors pakeisti pasaulyje arba bent jau mūsų lietuvių literatūroje, bet, nu blem, reikia bent jau pasiūlyti Lietuvai naują superdidvyrį, o tai visi tie mūsų tautiečiai iki šiol rašytose knygose yra išvien tik kažkokie nelaimingi, užsidepresavę nupiepėliai “, kam aš absoliučiai pritariu ir populiarinu šį reikalą. Jei turite fantaziją, jei turite drąsos svajoti, mylėti, tikėti, kažką branginti, o ne tik suktis kasdienybės rūpesčių rutinoje, tai tokio pobūdžio knyga patiks, palavins fantaziją ir leis įsijaustį į kažką įdomaus, įsisukti į nuotykių sūkurį

“Pirmoje knygoje PERKŪNO KARYS Lietuvos kariuomenės kapitonas Bartas Valeikis, klaidžiodamas Babilono griuvėsiuose, prakeikiamas karo dievo PRAKEIKSMU ir aršių kautynių su Irako sukilėliais metu, sprogus granatai po kojomis, ima gyventi XIII amžiaus Lietuvos kario, kunigaikščio Daugiručio gyvenimą. Po daugybės patirtų nuotykių, sutikęs tris fatališkas Moteris ir galiausiai įminęs PRAKEIKSMĄ, jis atgauna savo tapatybę, grįžta namo, tačiau… netikėtai pasiunčiamas į naują misiją Afganistane.

Šioje – antroje – knygoje PERKŪNO KARYS. AFGANISTANAS, Bartas, jau atsidūręs Afganistane, patiria, jog karo dievo PRAKEIKSMAS yra amžina ir nesunaikinama informacija. Panašiomis aplinkybėmis, kai Goro provincijos karo vadas Habibas atakuoja lietuvių koloną netoli Džiam minareto, kapitonas vėl nubloškiamas į kitų karių, gyvenusių antikinėje Makedonijoje ir senovės Lietuvoje, gyvenimus. Kaip ir pirmoje dalyje, Bartas kiekviename žingsnyje turi rinktis tarp Moters Idėjos bei Karo Idėjos ir stengtis įminti PRAKEIKSMĄ. Šįkart tai yra dar sunkesnė užduotis, nes jo žetonas su PRAKEIKSMO RAKTU liko požemyje po Džiam minaretu ir eina iš rankų į rankas. Sugundyti arabų profesoriaus Nasir Al Saladino pažadėto didelio atlygio, į Barto ir jo atpažinimo žetono medžioklę įsitraukia keli Goro provincijos karo vadai. Grėsmė iškilo ir pačiai lietuvių stovyklai Čagčarane, kurią šturmuoti, ieškodami kapitono žetono, rengiasi vietos genčių vyrai. Ne paskutinį vaidmenį atlieka ir amerikiečių slaptosios tarnybos atstovo bandymai „apsaugoti“ lietuvių kapitoną bei gauti jo atpažinimo žetoną…

Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais”

Tai kaip ir dokumentinis filmas apie danų ISAF-7 misiją Afganistane, Helmundo provincijoje. Filme gerai atskleidžiamos karių emocijos nuo pat pasiruošimo ir išvykimo pusmečiui iš namų į smurto niokojamą šalį, tarnybos rutina priešakinėje operacijų bazėje “Šarvuotis”, patruliavimai ir kontaktai su vietiniais gyventojais, koviniai veiksmai prieš talibano kovotojus, emocijos ir adrenalinas užplūstančios po susišaudymų, netekus ginklo brolių, grįžimas namo ir t.t. Tikrai vertas dėmesio kūrinys besidominiems misijomis, išgyvenimais Afganistane.

Beje Helmundo provincijoje analogiškus patruliavimus ir veiksmus vykdo mūsų spec. pajėgų eskadronai. Žinoma Helmundo provincijos atmosfera ir aplinka skiriasi nuo tarkim Čagčarano, kur tipiškai vyksta reguliarios kariuomenės ir savanorių pajėgų taikdariai, bet vis tik, sumoje, Afganistanas ir 6 mėn tarnyba toli nuo namų visur kažkuo panaši.

The cavalrymen’s poem

Halfway down the trail to Hell,
In a shady meadow green
Are the Souls of all dead troopers camped,
Near a good old-time canteen.
And this eternal resting place
Is known as Fiddlers’ Green.

Marching past, straight through to Hell
The Infantry are seen.
Accompanied by the Engineers,
Artillery and Marines,
For none but the shades of Cavalrymen
Dismount at Fiddlers’ Green.

Though some go curving down the trail
To seek a warmer scene.
No trooper ever gets to Hell
Ere he’s emptied his canteen.
And so rides back to drink again
With friends at Fiddlers’ Green.

And so when man and horse go down
Beneath a saber keen,
Or in a roaring charge of fierce melee
You stop a bullet clean,
And the hostiles come to get your scalp,
Just empty your canteen,
And put your pistol to your head
And go to Fiddlers’ Green.

Šiaip iš principo aš labai už tokią reformą, nes musų kariuomenėje buvo kažkaip “įsigudrinta” praleisti net kelis laipsnius, kuriuos turi daugelio NATO šalių kariuomenės ir iškarto po eilinio (OR-1), dalinti grandinius (OR-4) Greita ir… kvaila “karjera”, sudaranti nesusipratimų išvykus į užsienį ir pan.

Yra kas pašiepia – “per daug amerikietiška”… Na ir ką? Jei yra ištobulinta, bene geriausia sistema, tai kodėl nepasinaudoti tuo, o kaip dažniausia nutinka Lietuvoje – vis išradinėti savo dviratį, nesvarbu, kad kreivą, šleivą ir nelabai važiuojantį

Tik pasigendu, iki pilno loginio tęstinumo, specialisto laipsnio (OR-3), tuomet tai galėtų būti visai patraukli laipsnių sistema. Tarkim:

eilinis (OR-1) – tai karys naujokas, tik po priesaikos, tarkim pirmus/antrus metus “apšylantis kojas” kariuomenėje.
vyr. eilinis (OR-2) – matai+ tarnybos, apmokytas bazinių dalykų, tiesiog geras karys, bet dar ne specialistas.
specialistas (OR-3) – metai+ tarnybos, įgijęs karinę specialybę, einantis atitinkamas pareigas karys.

grandinis (OR-4) – bent 2-3 metai tarnybos, gabus karys ir lyderis, grandies vadas. Vadovaujančios pareigos ir atsakomybė.
jaun. seržantas (OR-5) – bent 3-5 metai tarnybos patirties, skyriaus vadas.

O iki šio LK buvo tikrai ydinga sistema, kai tiesiog iš biednumo, kai nuo turimo laipsnio, o ne nuo realios patirties / tarnybos stažo / pareigų priklauso alga, todėl laipsniai buvo sukeliami daugeliu atveju per greit – visi tenori uždirbti daugiau ir gyventi geriau Todėl daliniai pilni viršilų ir puskarininkių, bet… nėra grandinių, nėra eilinių Tragikomiškas paradoksas

Daug logiškiau būtų alga pagrįsta pareigomis, stažu. Ir tereikia atsikratyti dar vieno smegenų puvėsio – sovietų palikimo, kad grandinis ir pan., tai čia kažkokie niekingi, menki laipsniai… Amerikoje kapralas – o ho ho, juk tai 4 karių, ekipažo vadas, savo dispozicijoje turintis tarkim humvee su .50 cal sunkiuoju kulkosvaidžiu, harris racijas ir t.t. Žmogus karyboje išmanantis tikrai nemažai, valdantis technologijas ir vadovaujantis kitiems, gebantis prisiimti atsakomybę už, kad ir smulkias, bet individualias užduotis, operacijas!

O kadangi akivaizdžiai ne kiekvienam įgimta lyderystė ir atitinkami gabumai, nėra pašaukimo būti Vadu, tai neturėtų būti nei kažkokia “gėda” nei “žema” būti tiesiog specialistu, kad ir 10 metų. Jei žmogus geras vairuotojas, geras ginklininkas, virėjas, ryšininkas ar kitos srities specialistas, tai jam algą reikia indeksuoti ir mokėti pagal ištarnautą stažą, įgyta kvalifikaciją, baigtus kursus, dalyvautas misijas ir pan., o ne taip, kad “juk tai žemiau grandinio”… )

Teko pačiam sutikti ir ne vieną specialisto ar grandinio laipsnį turintį žilagalvį amerikietį, kokį 20 ar pan. metų atidavusį savo tarnybai ir kuriam puskarininkiai ir kapitonai pagarbiai spaudžia ranką, nes jį gerbią už tai, kokia jo patirtis ir gabumai, koks jis yra žmogus iš tikrųjų, o ne kiek varnelių prisiūta ant atlapų…