Naujas Lietuvos televizijos dokumentinis filmas „Laisvės trajektorijos” — lietuvių režisieriaus Juozo Saboliaus ir švedo Jono Ohmano filmas apie pusę amžiaus — nuo 1940 iki 1990 m.– trukusią Lietuvos okupaciją.

„Laisvės trajektorijos” pasakoja apie praėjusio amžiaus antroje pusėje Lietuvos patirtas fizines ir dvasines netektis, apie tremtį, holokaustą, sovietizaciją ir laisvės vilties netekimą. Kita vertus, filmas kalba ne tik apie netektis, bet ir atskleidžia žmonių ryžtą apginti save ir savo įsitikinimus, apie ginkluotą ir neginkluotą pasipriešinimą iki Sąjūdžio ir laisvės susigrąžinimą — Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Apie archeologijos verslo subtilybes susimąstyti verčia tai, kad N. G. Sandizellas vadovauja vienai didžiausių komercinių jūrų archeologijos bendrovių – „Arqueonauts Worldwide“. Tačiau, net nusisukus nuo du trečdalius pasaulio dengiančio vandens slepiamų vertybių ir pažvelgus į vos 65 200 kvadratinių kilometrų ploto Lietuvą, tenka pripažinti, kad čia juodaisiais archeologais vadinami paveldo ir kultūros niokotojai siautėja beveik nebaudžiami.

Vilniaus universiteto Archeologijos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Linas Tamulynas neslepia, kad juodųjų archeologų niokojamo paveldo Lietuvoje mastai – milžiniški.

„Juodoji archeologija – tai nesankcionuotas archeologinių objektų kasinėjimas, radinių išrinkimas. Archeologiniais radiniais laikytini visi žemėje esantys žmogaus sukurti daiktai, galintys suteikti informacijos apie žmonių gyvenseną ar istorijos įvykius. Su nesankcionuotais kasinėjimais susiduriama visame pasaulyje, nes prekyba archeologiniais radiniais patenka į pelningiausių verslų dešimtuką“, – pasakojo L. Tamulynas.

Lietuvoje veikiančias juodųjų archeologų grupuotes ir pavienius asmenis galima suskirstyti į kelias grupes. Pavojingiausia jų – kriminaliniai nusikaltėliai, kurie vykdo nesankcionuotus tyrimus saugomose teritorijose. Antroji grupė – nusikaltėliai paveldui, kurie randa archeologijos paveldo objektus ir apie tai neinformuoja už kultūros paveldo apsaugą atsakingų institucijų, kas yra administracinis nusižengimas ir Lietuvos paveldo bei istorijos apvaginėjimas. Ir trečia juodųjų archeologų rūšis – suklaidinti žmonės, kurie nesąmoningai daro nusižengimus užsiimdami nesankcionuota kultūros paveldo objektų paieška ir šiandien yra tapę rimta priedanga aptartoms grupuotėms.

L. Tamulynas didžiausia bėda laiko tai, kad visuomenė ir jos atstovai politikoje bei valstybės valdymo institucijose nesuvokia juodosios archeologijos grėsmės mūsų visų paveldui ir šio verslo mastų Lietuvoje.

„Prieš keletą metų suradę apiplėštus pilkapius paveldosaugininkai net nesikreipdavo į prokuratūrą dėl nusikaltimo išaiškinimo. Pilkapius plėšiantys žmonės buvo vadinami smalsuoliais ar šiaip neišmanėliais, nesuprantančiais savo veiklos pasekmių. Šiandien jau aišku, kad juodieji archeologai per pastaruosius 10 metų iškasė daugiau pilkapių nei archeologai profesionalai“, – problemos mastus vardijo L. Tamulynas.

Pasak mokslininko, kelerius metus akis badė interneto tinklalapiuose pasirodanti informacija apie rastus lobius ir radinius, tačiau niekam iš paveldosaugininkų nekilo noras pasidomėti, kodėl šie radiniai nepateko į muziejus, ar teisėtai šie radiniai rasti.

Išties, pasidairius po specializuotus senienų kolekcininkų ir prekeivių tinklalapius, nesunku rasti daugybę pardavinėjamo paveldo, lobių paieškų nuotraukų.

Tuo tarpu šiandien situacija jei ne gerėja, tai bent bandoma ją stabilizuoti. Tačiau tam reikės laiko, per kurį juodieji kasėjai išplėš dar ne vieną šimtą archeologinių objektų, ir, kas blogiausia, jų padaryta žala negali būti atkurta.

„Iki šiol visuomenėje ir netgi žiniasklaidoje gaji juodųjų archeologų suformuota mitologija, neva jie nežaloja archeologijos objektų, nes kasa nesaugomuose objektuose, neva archeologijos objektų apiplėšinėjimas yra hobis, neva jie gelbsti radinius nuo sunykimo, nes surenka radinius iš arimų. Visa ši mitologija civilizuotose šalyse seniai yra paneigta, o ir daugelis tų, kurie laisvalaikiu į rankas paima metalo detektorių, puikiai supranta, kad rinkdami monetas buvusios kaimo karčemos vietoje apvaginėja būtent to kaimo istoriją. Netgi žiniasklaidoje kartais ginama ta veikla, už kurią administraciniame kodekse mažiausiai numatyta bauda“, – piktinosi archeologas.

Kova su juodaisiais archeologais priklauso nuo kelių veiksnių. Visų pirma nuo visuomenės suvokimo, kad juodieji archeologai apiplėšinėja ne Kultūros paveldo departamentą ir ne archeologus, o apvaginėja visus Lietuvos žmones ir mūsų istoriją.

Kitas labai situaciją lemiantis veiksnys – įstatyminė bazė, kuri šiandien yra pakankamai pakenčiama, bet tobulintina.

„Trečias aspektas – valstybininkų noras sustabdyti archeologijos paveldo naikinimą. Ši problema ypač opi, nes kai kurie juodieji kasėjai yra dalyvavę rinkimuose ne tik kaip rinkėjai. Kaip jau minėjau, didelis juodosios prekybos archeologiniais radiniais pelningumas, matyt, gali nuvesti prie sandorių ir su politikais. Pavyzdžiui, Lietuvoje ypač keistai atrodo muziejai, priiminėjantys ir supirkinėjantys archeologinius radinius iš neteisėtais būdais juos įgijusių asmenų, tarsi kai kuriems muziejams negaliotų Lietuvos įstatymai“, – pasakojo vyras.

Pasak archeologo, nuostabą kelia ir Kultūros ministerijos veiksmai, kai per pastaruosius metus šios ministerijos teikiamose Kilnojamojo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymų pataisose įvairiais būdais stengiamasi atsisakyti archeologijos paveldo apsaugos, tai siūlant liberalizuoti prekybą antikvariniais daiktais, tai įvesti metalo detektorių naudojimosi taisykles ir taip palengvinti archeologijos paveldo naikinimu užsiimančių asmenų veiklos legalizaciją.

„Visiems norėčiau priminti, kad archeologijos paveldas yra ne tik tie vargani pustrečio tūkstančio objektų, saugomų valstybės, bet ir šimtai ar tūkstančiai tų objektų, kurių valstybė kol kas nesaugo kaip archeologijos paveldo, bet kurie savo esme tokie yra. Kalbu ne tik apie oficialiajai paveldosaugai nežinomus proistorinius kapinynus, bet ir apie Napoleono laikmečio karines stovyklavietes ir mūšių vietas, apie Pimojo ir Antrojo pasaulinio karo apkasus ir karių žuvimo vietas, apie su pokario rezistencija susijusius objektus“, – tikino archeologas.

Alfa.lt

Prieš kelis metus Draugė Zhucka (kurios komentaras apžvalgoje Army.lt portale, apie šios knygos panašumą į „Dievų mišką“, tapo naujo leidimo šūkiu ) rado ir mums nupirko kažkokiame knygyne Vilniuje užsilikusius kelis originalo egzempliorius, kuriuos su džiaugsmu galėjau padovanoti rimtiems geriems draugams, suprantantiems ir vertinantiems karybą, istoriją. Žinoma ir asmeninėje bibliotekoje užsiliko vienas vienetas kurio jau tikrai niekam neskolinu, kad tyčia ar netyčia nepradingtu toks vertingas leidinys

Prieš keletą metų radęs kažkur internete skenuotą ir į e-knygos pavidalu parsisiunčiamus „Albinosus“, kaip kompiuteristas ir šiaip interneto, pažangių technologijų entuziastas, džiaugiausi dar labiau Ir su kitais tuo džiaugsmu dalinausi, forumuose ar tinklapiuose, kol sulaukiau tiek laiškų iš pačio autoriaus, tiek ir iš jį atstovauti pradėjusios leidyklos „Colibris“, su atitinkamais prašymais / reikalavimais neplatinti autorinio kūrinio el. formatu Teko atsisakyti švietėjiškos veiklos ir palikti kitiems galimybę / būtinybę patiems iš kažkur gauti šios puikios knygos e-versiją ar dar sunkiau randamą karių ir mėgėjų bibliotekų perlą – originalų 1993 metų leidimą

Šiemet, po 15-os metų, knyga buvo perleista (dance). Žinoma įsigijau ir kitiems nupirkau originalą knygyne. Tačiau svarbesnis dalykas, kuo pats buvau nustebintas (matyt per pasirengimą misijai mažiau būdamas internete kažką praleidau…), kad „Delfi“ platiną naujo knygos leidimo elektroninį variantą ir jame netgi pabrėžtinai pažymimą, kad jį galima be apribojimų spausdinti, platinti kitiems e-knygos pavidalu, talpinti internete ir t.t. Matyt išpirko licenziją tam, ar šiaip gerai autoriui / leidyklai sumokėjo Na tai tik ačiū, pirmą kartą, galiu pasakyti „Delfiui“ !!! Ir žinoma skubu pasidalinti su Jumis

„Kaip tampama Albinosais” dažnai pavadinama kitos epochos „Dievų mišku“. Kitas laikas ir vieta, riebesni keiksmažodžiai, tačiau ne mažesnis absurdas ir beviltiškumas. Tokia pat ironija persmelkti iki skausmo rimti dalykai – vienintelė atsvara visuotinam žiaurumui.

Detaliuose ir lakoniškuose Zigmo Stankaus – žmogaus, dalyvavusio Afganistano „išvadavime“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje – atsiminimuose natūraliai ir be pagražinimų piešiamas žmogaus virsmas robotu-žudiku bei kokčiai komiški kariuomenės kuriozai. Piešiama taip, kad po truputį atbunka net skaitytojas…

1993 metais pasirodęs pirmosios lietuviškos knygos apie Afganistaną leidimas sukėlė nemažai diskusijų ir pelnė daugybę simpatijų tarp stiprių nervų skaitytojų – knyga buvo išgraibstyta, o interneto forumuose iki šiol mirga prašymai išleisti daugiau jos egzempliorių. Antrasis sukrečiančio kūrinio leidimas skirtas visiems, kurie ieškojo, nerado, „suskaitė“, tiems, kurie prisimins, ir tiems, kurie baisėsis ir „… žiūrės į mus kaip į albinosus…“

El. versija: Zigmas_Stankus – Kaip_tampama_albinosais.pdf ( PDF, 5.7 MB )

Daugiau info: http://www.colibris.lt/albinosai/

Puikaus skaitymo!

Tai “Tadas Blinda. Pradžia” – tikrai turėtų būti įdomus scenarijus, taip pat kaip su malonumu žiūrėjome kine naujausią versiją “Robino Hudo”, pateikiančią “kitu kampu” visiems puikiai žinomą istoriją. Taip ir šiame lietuviškame filme ne iš naujo ekranizuojama žinoma istorija, o bandoma pavaizduoti piešistorė to, iš kur ir kaip atsirado tas svieto lygintojas Blinda, kas jį privedė iki tokių desperatiškų žingsnių ir gyvenimo būdo, kaip gimė Legenda.

Filmavimo darbai baigti senokai, montavimai tikiuosi ir jau į pabaigą, nors šiuo metu tylu ramu apie tai. Tačiau viliuosi, kad pristatymas didžiuosiuose ekranuose bus kaip ir suplanuota – iškart po Naujųjų.

Informacinis tinklapis: TadasBlinda.lt – taip pat kokybiškas ir padarytas tokiu pat stiliumi, kaip buvo “Terminator. Salvation” info puslapis – I like it

Daugiau straipsnių, informacijos ir nuotraukų iš filmavimo aikštelės ir t.t. specialioje 15min.lt rubrikoje: 15min.lt/naujienos/ziniosgyvai/tadas-blinda/

Šiek tiek žiauru, kad mums svarbaus paveldo rekonstrukciją finansuoja… Norvegija, o Kaunas prisideda tik 15%… Vadinasi Norvegams labiau rūpi, jie geriau supranta tokio objekto svarbą nei mes patys??

Dar įdomiau, kad tie milijonai skiriami… pervesti pėsčiųjų takelį ten kažkaip įmantriau… pagilinti griovį, padaryti medinį tiltuką ir pan. Ž0džiu iš principo aplinkos tvarkymas ir nieko iš pagrindų svarbaus, esminio.

Turiu omeny tai, kad daug metų tikiuosi, kad ta pilis bus ATSTATYTA, t.y. atmūrytos akmenų ir raudonų plytų sienos, iškils bokštai kurių nebėra ir t.t.

Kai kas pasakys “kičas”, nesamonė? Gal… bet tai bet kokiu atveju gražiau nei… nieko.. t.y. dalelytė griuvėsių. Ir kičas būtų jei pridaryti nesąmonių, kaip kažkas siūlo permatomas sienas, stiklo komponentus ir kitą “moderną”…  Jei be tokių nesąmonių, tarkim  Trakų salos pilis “sumūryta” sovietų laikais, tai ji dėl to mažiau lankoma ar mažiau graži? Ne… kiek tenką pačiam būti, užsieniečiams rodyti, tai daugelis ją vertina kaip vieną ryškesnių Lietuvos simbolių! Tad Kauno pilis, kaip Trakų salos ar Valdovų rūmai, galėtų ir turėtų pasitarnauti tam pačiam ir dar daugiau – muziejus, renginiai, riterių turnyrai ten visokie, valstybinės šventės, karių priesaikos… Tereikią ją realiai atstatyti iš paprastų Lietuvos laukų akmenų, iš molio plytų kaip darė mūsų Bočiai! O ne landšaftą stumdyti pirmyn atgal ir plauti milijonus…

Kiti pasakys kad tam reikia didelių pinigų? Taip, gal… bet jei mažiau vogtu kas prieina o statybos firmos prisidėtų įkainių nuolaidomis prie tautai svarbaus objekto atkūrimo, jei net būtų organizuojamos visuomeninės talkos – aš pats ir tūkstančiai kitų manau atneštų ir įmūrytų po akmenį, po plytą

Tą mačiau keliaujant po Makedonija, Balkanus – pilys, gerokai įspūdingesnių gabaritų yra tiesiog pastatomos beveik iš nieko, moderniai klojant akmenis ir tvirtinant cementu pagal buvusius kontūrus… Ir visai gražu. Bent tiek, kad geriau nei NIEKO! Ir tik nereikia sakyti, kad balkanų šalys turtingesnės už Lietuvą ir gali sau tai leisti, o mes – ne Dažnai tereikia noro ir strateginio mąstymo reikiama linkme, o ne trumpalaikių pasikrapštymų aplink…

Pirmieji iš komandos anksti ryte atvykę ant Trijų mergelių tilto Kaune įrengė ir išbandė šuolių sistemą

Toliau aš užsiėmiau sau labiau įprasta veika – pasileisti kur po tiltu ir pagaudyti kadrų kitų kampu Bet… galutinai išlaužiau savo foto aparato objektyvą  Jau rašiau, kad jis toks kovinis – aptrankytas, smėlio gavęs ir t.t. Bet dabar galutinai sugebėjau išlaužti objektyvą… Teks pirkti naują. Bet kol kas perkamųjų nelabai yra, ypač kai VMI eilėje apiplėšti ir kitos būtinosios išlaidos  Tad galiu kurį laiką likti be foto aparato ir… praleisti progas padaryti gražių foto

O kol kas pasiskolinau iš draugų ir vistiek fotkinau

Ir mane fotkino befotkinantį

Šoka pirmašuolis

Vėliau pasišalinome su drauge atokiau nuo pirmašuolių “mėtymo” vietos, kad atskirai pasitreniruoti stočių įrengimą ir t.t.

Pranskės šuolis, per kurį aš šiek tiek nukentėjau – buvau tokioje pozicijoje po tiltu, kad jam nušokus ir įsitempus vazos virvė gerokai trinktelėjo man per galvą, nubrozdino ausį, žandą… Šiaip dar gana laimingai viskas baigėsi Realiai, mažai tikėtina, bet įmanoma taip net virvę į virvę nupjauti, su tokiu greičiu, įtempimu ir trinties jėga, tad geriau taip daugiau neapsiskaičiuoti Prisiminiau kaip rašo statybose ant kranų “nedirbk po strėle”, tai ir čia reik įsisavint pamoką nekabėti po šuolininkais nei dėl foto nei dėl jokių kitų priežasčių!

Po pietų pasibaigus šuoliams pavalgėme picerijoje ir patraukėme į Šilainiuose esančią Šaudom.lt dažasvydžio bazę, kur mūsų laukė kelios valandos pramoginio “pakariavimo”, kaip aš vadinu “pasitaškymo dažais iš kažkokių santechninių įrenginių niek obendro neturinčių su jokiais šautuvais ar taiklumu” Na bet nemažai kam tai buvo pirmas kartas o ir šiaip labai linksma chebra, todėl manau visiems labai patiko. Reiks dabar kada dar pakartoti naktiniame žaidime

Na ir galiausiai pavakaryje dar sumastėm aplankyti senai planuotą, bet vis neprisiruoštą objektą – apleistą monolitinį viešbutį Kauno centre, berods vadinama “Britanika” (anksčiau tekdavo girdėti vadinant “Marčiulionio viešbučiu”). Nors tvora ir grotos apraizgytos gana pavyzdingai ir net apsaugos kameros kabo ant kampų, bet patekti į vidų tikrai nėra sudėtinga. Gerai mums, profesionalams, tenorintiems apžiūrėti ir nufotografuoti… bet tikrai tai labai blogai, kai ten gali nesunkiai patekti paaugliai, narkomanai visokie… Viduje liftų šachtos ir skylės grindyse, 13-ame aukšte atviros sienos – tiesus kelias link nelaimių, tad tik keistą, kad jų neįvyksta tiek daug, kiek daug ten lankosi žmonių (sprendžiant pagal graffiti ir šiukšles).

Žodžių visa diena buvo kupina veiksmo, adrenalino ir nuotykių Orai šils ir tokiu dienų tikiuosi tik daugės See ya

]]> http://Pilypas.lt/action-day/feed/ 0 http://Pilypas.lt/hasima-sala/ http://Pilypas.lt/hasima-sala/#comments Thu, 14 Jan 2010 13:12:48 +0000 Soldier http://pilypas.lt/?p=779 Vienas iš “must see” šiame gyvenime digeriškas objektas – apleista Hašima sala Japonijoje, kur iki 1974 metų gyevno ir anglies kasyklose dirbo virš 5000 žmonių, kai tuo tarpu visa sala tėra ~400 m ilgio, ~120 m pločio… Galite įsivaidzuoti gyvenimo saląygas? O ten žmonės gimė ir mirė, lankė darželį ir mokyklą, dirbo ir gyveno apie 100 metų…

Dabar tai savotiškas Černobylis, bet kitaip. Šiek tiek daugiau info – Apleisti.lt/2009/12/sala-hasima

Tuo pačiu besidomėdamas aptikau įdomios info apie planus “ronovoti” šią salą – Unit13.ortlos.info/?p=787 o tai gali sužlugdyti viltį kada nors ją aplankyti ir apžiūrėti originaliai.

O čia Jūsų dėmesiui video filmukas “Sielvarto sala”: