Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

“Rokiškis”

Gali būti, kad nemažai tų minčių – utopija, bet aš pats, akivaizdu, dažnai gyvenu ateitimi, mąstau ir įžvelgiu dalykus apie kuriuos sunku susikalbėti su “dabarties” žmonėmis ir dar – esu lengvas maištininkas Labai mėgstu technologijas ir mokslo pažangą, tikiu geresne ateitimi ir lygiai taip pat, daugeliu aspektų, nemėgstu SISTEMOS, nemėgstu žmonių bukinimo ir “smegenų plovimo”, darbo vardan darbo, gyvenimo vardan darbo, žudymosi vardan darbo (pinigų, skolų)… Nekenčiu kai kažkas kažką man bruka, diktuoja “madas”, spraudžia į rėmus (“privalai” mokintis, dirbti ir t.t.)

Gyvenimas yra kur kas gražesnis, nei tik darbas, namai, šeima. Tad jei ir Jūsų protas ir širdis traukia prie minčių ir realių veiksmų, kad prasmė yra GYVENTI, o ne egzistuoti, tuomet pasiskaitinėkite šį ir kitus straipsnius atrastame tinklapyje

Iš savo patirties puikiai žinau, kaip žmonės dažnai nustemba, kai į klausimą ką dirbi, tekdavo atsakyti “kaip ir nieko”, “tai šį tai tą”, o tada į atitinkamai sekantį klausimą “tai iš ko gyveni”… išvis nelabai turiu ką atsakyti Panašu, kad tiek pomėgių, veiklų, kelionių ir kitų šaunių gyvenimo dalykų negalima padengti 700 lt? Na taip… bet juk aš lygiai taip pat nevagiu, neturiu jokių giminių kas man kažkuo padėtų, paremtu (nupirktu butą, mašiną ar sumestu ant vestuvių, kaip daugeliui aplinkinių “natūraliai” paklojamas gyvenimo kelias ), taipogi nepriklausau mafijai ir nesu samdomas žudikas, kad turėčiau pinigų “iš niekur”

O vis tik gaunasi, kad turiu. Tai iš šen, tai iš ten filosofiškai jų kažkiek prasimanau. Labai labai mažai tų pinigų ir kol kas jokiu realesnių prikauptų turtų per bene 30 gyvenimo metų, tačiau matyt turiu filosofiją kitaip skaičiuoti, vertinti ir leisti tuos pinigus, kitais principais ir požiūriais gyventi, todėl esu laimingas ir be namo ar geros mašinos… Mano požiūriu aš – GYVENU. Čia ir dabar. Realiai. Stengiuosi daryti tai ir gyventi tuo, kuo tikiu, ką mėgstu. Už tai nemažai kas vertina ir gerbia, o kiti nesupranta ar pavydi, dergia… O ne svaičiojimais “pabaigsiu mokslus, stosiu į univerą, pabaigęs jį busiu tas ir tas, uždirbsiu tiek ir tiek, turėsiu šaunią žmoną, 3 gražius vaikus ir puikius namus” Nop… realybė parodo, tiek tarp pažįstamų, tiek šiaip pasidairius, kad tokie planai pavirsta tiesiog į rutiną “darbas nuo 8 iki 17, durnas bosas, maža alga, nemylimas darbas ir bendradarbiai, įkyrėjusi šeima su visomis jos problemomis, smaugianti paskola ir jokių pragiedrulių gyvenimo padangėje” Ir būtent tai atsispindi dažno lietuvio veide – liūdesys, nusivylimas, pesimizmas ir kitos rūpintojėlio veido grimasos…

O kodėl? O kam? Už ką?

O kodėl gi tiesiog nepagyvenus?

Žinoma joke`as, pirmus įspūdžius ir atnaujinimus įmesim jau apie pietus manau

13.15
Pirmi įspūdžiai – geri. Pataikėm atvažiuoti į vidurį iškalbingo Apple atstovo pristatymo apie rinkodaros ir reklamos vingrybes, o vėliau bandėm klausytis Google pranešėjo iš Ukrainos, bet jo darkyta anglų kalba gadino visą reikalą ir net nelabai supratau (gal kad nelabai klausiausi ) ką jis turėjo omenyje, apart paminėjimo, kad Google turi YouTube ir pan

Keistai suplanuotas laikas, bet jau atėjo pietų pertrauka… nesuprantu kodėl po dviejų pranešimų skelbiama ilga pertrauka, o vėliau teks “atkentėti” gal 8 pristatymus non-stop?

Lyg tyčia per liūtį naudojantis pertrauka teko išvažiuoti su reikalais į Vilnių o dabar grižus jau laukiam Nežinau.lt autoriaus Džiugo Paršonio pristatymo apie tinklaraščių ateitį

16.50

Džiugo pranešimas sausokas, bet patiko Gal dėl to, kad man patinka beveik visos jo įžvalgos ir pamąstymai apie tinklaraščių ateitį, blogosferą ir kitokius tinklinimosi ypatumus.

Po to sekė pranešimai “apie nieką”, tokie kaip “Twitter patarimai” – jei žmonės naudojasi, manau daug maž viską žino, o jei ne tai ir neįdomų ir išvis dalis “pamokymų” nuskambėjo kaip mokymas chalturinti… Kitas pranešimas “apie nieką” – kažkas apie e-parašą… Nelabai įsigilinau ką ten saką, tai gal ir nelabai supratau kame čia naujiena ar stebuklas įeiti į banką mobiliu telefonu ar pasirašyti kokius dokumentus e-parašu? Trečias iš tos pačios serijos sekė projekto “Miesto blogas. Web.0″ pristatymas – idėja įdomi, meniška ir t.t. tad smerkti negalima, tačiau visą prezentaciją nuskaidrino ir galutine nuomonę sudarė per Blake.lt į infolentą transliuojamos žinutės, tokios kaip “ar užrašymas ant Palangos tilto juodu markeriu Petriukas + Onytė = KML tai taip pat miesto blogas?? ”

Kaip sakoma kas laukia, tas sulaukia, tad ir mes vėl sulaukėm puikaus pranešėjo – Artūro Olšausko su pranešimu “Tavo asmeninis prekės ženklas” kuriame iškristalizuota ir išsakyta daug minčių, patarimų ir idėjų kaip apie savo įvaizdžio formavimą internete, jo išliekamąja vertę ir t.t. Pats dažnai kur forumuose ar čia griežtai pasisakau prieš idiotišką “anonimiškumą”, kuriuo prisidengiant tik dergiama ir griaunama, o nekuriama, arba už tokias šaunias idėjas, kaip save ir kitus gerbiantis žmogus, ne banditas koks, ne tik kad gali, bet tiesiog TURI prisistatyti savo pavarde, vardu, nebijoti įregistruoti tokį domeną ir t.t.

Geriausia frazė – Jūs esate istorijso dalis – pasekoje faktų pavardinimo, kad čia šiemet konferencijoje jau dalyvauja 1300 blogerių ir kitokių žiniasklaidininkų ar PR`čikų ir kad tai ĮVYKIS kokio nėra buve iki šiol nei pas mus nei kitur pvz. Baltijos šalyse

22.25

Dar gera įspūdį paliko paskutinis pranešėjas – filosofas Donskis Ne na rimtai.. Mes ten šiek tiek paprikolinom su komentarais per Blake, bet šiaip nuoširdi pagarba tokiam eruditui ir taip sklandžiai kalbančiam apie BET KĄ žmogui Gal tiesiog jau vakaras, nuovargis ir šiaip visos dienos nuotaika tokia gal buvo, kad ne iki gilių filosofinių minčių vingių sekimo, tad nemažai kas ir krizeno salėje ir buvo sunkoka atsirinkti jo minčių eigą apie viešumą ir privatumą, aliuzijas į pasakas ir senovės Romą Daugelis iki tol kalbėjusių šmaikštavo ar šiaip kūrė kažkokią žaismingą nuotaiką, o Donskis pabaigė konferencija giliais apmastymais, tad buvo galima pasijusti kaip studentui VDU auditorijoje…

Kas dar? Ai gailą, kad nepasilikom “afterparty`čiui”, o teko išvažiuoti namo. Bevažiuojant be reikalo paragavom “Olialia Cola” kurios po skardinę įdavė išeinant… fe kokia tai, sintetinė totaliai kaip ir visas “Olialia” reikalas, tai gerai kad už dyka sugadino pirmą įspūdi, tai nebeteks vargti perkant ir ragaujant

Šiaip bendra nuotaika ir įspūdis neblogas, bet iš dalies palaikau kai kurių trumpomis žinutėmis išsakyta nuomonę, kad didelis renginys = daugiau komercijos, mažiau šiltumo ir asmeniškumo. O ir tų blogerių priviso be galo be krašto, tad jau sunku atsirinkti kas yra kas Dar, nežinau ar man pasivaideno, ar iš tiesų, kai kurie lietuviškos blogosferos autoritetai jau ima apsirgti žvaigždžių liga… bendrauja tik su “savais”, vaikšto įtartinai orūs ir t.t… kaip tai bebūtų juokinga, nes tokioje provincijoje kaip Lietuva niekad nebuvo, nėra ir nebus nei muzikos, nei politikos, nei interneto iškilių žvaigždžių, nebent žvaigždutės

Na ok ok nesileidžiam į kaip būtų jei būtu kitaip polemikas, gyvenam bendra pakilia nuotaiką ir laukiam kitų renginių. Kitais metais manau nevažiuosiu, nebent dar kitais, įvairumo tikintis, o ne tų pačių pranešėjų, tų pačių “metų žmonių” (galiu garantuoti vėl bus Račas ) ir t.t. O šiaip bendras įvertinimas 9/10 organizatoriams, 7/10 vertinant pasisakymus ir 11/10 bendrai renginį, nes neskaitant smulkių išvedžiojimų (juk vistiek niekad visiems neįtiktų) tai renginys geras ir labai reikalingas, lai gyvuoja ir plečiasi!

Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose teisininko profesiją populiarumu vejasi… „bloggerio“ – tinklaraštininko darbas. Iš tinklaraščių rašymo pagrindines pajamas gauna jau daugiau žmonių nei už kompiuterių programuotojų ar gaisrininkų darbą, rašo vienas įtakingiausių verslo dienraščių „The Wall Street Journal“.

JAV Darbo rinkos statistikos biuro duomenimis, 555 tūkst. amerikiečių duonai užsidirba vilkėdami teisininko kostiumą, o 452 tūkst. – barškindami klaviatūrą ir publikuodami savo rašinius į tinklaraščius. Mažiau yra net programuotojų – jų JAV darbo rinkoje yra 394 tūkst.

Gaunantys atlyginimus tinklaraštininkai – nauja socialinė banga. Jų gretos per pastaruosius metus išaugo dramatiškai, „blogg‘inimas“ tapo svarbiu socialiniu ir kultūriniu judėjimu, kuriuo užsidegė daugybė žmonių, ir asmenų, darančių tai už pinigus, kiekis jau prilygsta 1 proc. visų Amerikos gyventojų.

Studijos, kuriomis remiasi straipsnio autoriai, nurodo, kad Amerikoje tinklaraštininkų jau daugiau nei 20 milijonų – ir 1,7 milijono už šį užsiėmimą gauna pajamas. Trečdaliui jų ši veikla – pagrindinis pajamų šaltinis.

Taigi beveik 2 milijonams amerikiečių mokama už žodį, publikaciją ar kiekvieną lankytoją.

Tai galėtų paversti Ameriką triukšmingiausių nuomonių šalimi žemėje. Informacijos amžius pagimdė daug naujų profesijų, bet tinklaraštininko galėtų būti ta, kuri turi didžiausią efektą kultūrai. Jei žurnalistus vadiname ketvirtąja valdžia, „blogg‘eriai“ nusipelnė tapti penktąja, rašo „The Wall Street Journal“.

Diskusijomis apie pažangią politiką ir naująsias technologijas prasidėję tinklaraščiai dabar apima motinystę, sveikatos apsaugą, menus, madą, odontologiją – bet kurią įsivaizduojamą gyvenimo sferą. Pradžioje buvęs keleto entuziastų hobis, dabar „blog‘as“ tampa didžiuliu verslu.

Vis mažiau informacijos tėkmės skiriama faktams, bet vis daugiau dėmesio tenka nuomonėms kurti. Nenutrūkstamas naujienų srautas virto nenutrūkstamu nuomonių srautu.

Demografiniu požiūriu, tinklaraštininkai yra nepaprastai išsilavinę žmonės: trys iš keturių baigė koledžą. Dauguma jų – baltaodžiai vyrai, turintys didesnes nei vidutinės pajamas. Vienas iš trijų jaunų žmonių rašo tinklaraštį, bet kol kas tik 2 proc. „blogg‘erių“ daro tai už gerus pinigus.

Kad per metus uždirbtum 75 tūkst. dolerių, per mėnesį tavo tinklaraštį turi aplankyti apie 100 tūkst. lankytojų. Tinklaraštininkas už gerą įrašą gali gauti nuo 75 iki 200 dolerių, o kai kurie dirba „tinklaraštininkais spaudai“ – jiems mokama už tai, kad savo tinklaraščiuose aprašytų tam tikrus produktus.
Šiuo metu tinklaraštininkai sako, kad yra nepaprastai patenkinti savo darbu. Bet kas nutiktų, jei jį prarastų? Kas mokės bedarbio pašalpą, jei „blog‘o“ lankytojai ims skaityti konkurento įrašus? Ar pagal įstatymus jie gali prilygti žurnalistams? Ar juos įmanoma paduoti į teismą? Ar yra kokios nors ribos jų nuomonių raiškai arba standartai, kuriems jie turi prilygti? Ar bus kam skųstis dėl klaidingą informaciją teikiančių „blog‘ų“ ar vidinių konfliktų? Naujausioji JAV profesija sukelia ne tik pasigėrėjimą, bet ir daugybę klausimų, į kuriuos verčiau kuo skubiau atsakyti.