Dainius Pilypas | Anno 1982

Kažkaip susiprotėjau, kad jau esu pilnametis… kokie 9 metai jau kaip, pasirodo Ir kad turiu kreditinių kortelių ir t.t. O viso to reikia norint palošti azartinius lošimus iš tikrų pinigų internete

Dar ankstyvoje paauglystėje, kai tik atsirado tokie dalykai kaip žaidimų automatai, kartas nuo karto palošdavau. Žinoma pinigėlių tų tais laikais nebūdavo, tai lošimai tie tokie kuklūs būdavo, iš dviejų tarkim litų… įmetei, pasukai 2-4 kartus ir arba laimėjai arba ne Būdavo, kad laimi, pasikeli iki tarkim 8 lt, tai tada net vaiko protui užtekdavo nuovokos, kad negalima “gaudyti” sėkmės ir dar bandyti dvigubinti, geriau pasiimti tai kas yra. O aštuoni litai kokiais 1995 metais buvo gana dideli pinigai, galėjai pavalgyti gerai ar kažką nusipirkti…

Vėliau iš kažko išmokom tokį “fintą” – rišti ant siūlo tą 2 lt vertės plastikinį žetoną, mesti į tam skirtą angą, užlaikyti tam tikroje vietoje, vėl pakelti ir vėl nuleisti taip apgaunant aparatą ir gaunant daugiau kreditų Aišku visa tai vyko prižiūrinčiai “bobutei” nematant, o jei pamatydavo – tekdavo pasipustyti padus Buvom jauni, buvo nepriteklius ir kaip viename gerame filme skamba labai tiksli frazė “devyniasdešimt pirmieji buvo sunkūs, visi sukomės kaip mokėjome”

Vyresniųjų klasių metų būdavo po pamokų užeidavom į kompiuterinę “persimesti” kokiame muštynių žaidime ir būdavo, kad “sutaupytus” (= nevalgyti pietus ar dar kažkas REIKIAMO nenusipirkta…) kelis litus įmesdavau į žaidimų automatą. Nedažnai. Atleistina Jei pralošdavau, tai niekada “neužsikabindavau”, niekada nesiskolinau ir pan. Žodžiu visada užteko racionalaus proto pasiimti, kad ir kuklų laimėjimą sėkmingai padvigubinus 1-2 kartus Tiesiog būdavo (ir dabar būna), kad “jaučiu sėkmę” – užėjei, imetei, pasukai, pasidvigubinai, pasiėmei. Viskas. Ledai, šokoladas ar cigarečių pokelis for free. Cool Arba atvirkščiai – diena tokia, kad atrodo ore tvyro kažkoks slogutis ir geriau nieko nesiimti, nes vistiek nieko ir nesigaus

Dar vėliau kai nuolatiniam gyvenimui “persikrausčiau” į kompiuterių ir interneto pasaulį savaime aiškų kelis kartus bandžiaus įvairias elektronines azartinių lošimų versijas. Daugiausiai žaisdavau ruletę, nes patiko ieškoti tendencijų, skaičiuoti tikimybes ir t.t. Ir šiaip tokio tipo žaidimai man kažkaip įdomiau, lai neįsižeidžia visokie Vasiukų didmeistriai, už šachmatus tarkim Tačiau niekada nežaidžiau iš tikrų pinigų – ankščiau nei pilnametystės, nei tų pinigų neturėdavau, o pastarieji keli metai kažkaip net neprisimindavau pabandyti per visokius reikalus ir darbus online

O va šią naktį akys kažkaip užkliuvo už FaceBook`e siūlomos išbandyti ruletės Pažaidžiau, pasikėliau duotus 500 balų – virtualių pinigų iki ~ 9200 (kaip dažniausiai ir būna žaidžiant iš ne tikrų pinigų – beveik visad laimiu 8)) ir nutariau pirmą kartą gyvenime pabandyti Online Casino (realiame realiais pinigais esu žaidęs ) – “nubraukiau” nuo kortelės $50, t.y. sumą kurios garantuotai nebus gaila pralošti, nes tokia nuostatą turiu ir einant į tikrą kazino, tarkim “šyvakar galiu išleisti 200 lt ir viskas”, taip iškart užkertant kelia “kvailystėms”, kaip pasidavimui azartui, skoloms ir t.t. Tiesiog numatai sumą už įdomų vakarą ir viskas – beveik jokio skirtumo ar mokėtum už koncertą ar už vakarienę restorane, tad čia irgi tik vienas iš vakaro praleidimo būdų, ir į tai kaip į galimybę išlošti niekada nežiūrėjau ir tikiuosi nežiūrėsiu

Tad pasipildžiau 888.com sąskaitą $50, žinoma dėl neišmatuojamo jų dosnumo dar gavau + $13 signup “bonusą” ir pradėjau žaisti. Pirmiausiai “prisėdau” prie ruletės stalo, statydamas po $5-10 savo įpratimu ant raudonos arba linijų pražaidžiau kelioliką sukimų… Buvau “laimėjęs” iki kokių ~ $70, nukritęs iki ~ $30 ir atsilošęs iki panašiai vėl $60 patraukiau žaisti tardicinį “21″ (šitas geriausiai sekėsi realiame kazino ). Stačiau po $5 ir gana greitai savo sąskaitą priauginau iki $80, po to per kelis dalinimus nukritau iki $50, išėjau pažaisti ruletės, grįžau su… $40, ir vėl gana sparčiau pasiekiau $90+ (rock). Pabandžiau “cash`intis” – neleido, matyt reikia bent kokį $100 surinki O čia ir bėda Būčiau savo logika ir patirtimi išėjęs su $90 (t.y. + $40 per ~ pusvalandi internete), bet kai pamačiau, kad tiek persivesti negalima, tai iškart supratau, kad tiems pinigams “išvysti dienos šviesą” nelemta Taip ir buvo – dar per 10 minučių juos išmėčiau ant nesėkmingų kėlimų “21-iename” ir likusius kelis $ palikau ant ruletės stalo

Tai va tokia ta pirmoji žaidimo tikrais pinigais interneto kazino istorija. Tų $50 tikrai negailą – laiką praleidau gerai ir svarbiausia patikrinau savo spėjimą ir teoriją iškeltą dar prieš žaidimą, kad jie leis pasikelti, šiek tiek išlošti, kad “užsikabintum”, bet vistiek viskas bus prarasta eigoje O svarbiausias “pirkinys” už tuos dolerius manau yra šita apžvalga Gal kam pravers Tad reziumuojant galiu pasakyti – jei turit kokį $50 ar $100 atliekamą ir norite pajausti azarto jauduliuką – eikit ir pažaiskit, bet jei turite planų “paversti $50 į $200, nes man šiandien sekasi”, tai jau geriau susilaikykite, nes principas ir internete kaip ir realiuose kazino yra tas pats – laimėti galima, bet jei tik tu esi to kazino savininkas

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 7

Jubiliejai šiemet byra kaip iš gausybės rago. Ką tik pažymėjome Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiumo pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto 100-ąsias gimimo ir 55-ąsias žūties metines. Ta proga Seimas kovo 12-ąją generolą J.Žemaitį paskelbė Lietuvos Respublikos prezidentu.

Ir sujudo lietuviai kaip sukiršintos širšės! Vieni sveikina tokį Seimo sprendimą, kiti juo piktinasi. Suskaičiuoti, kurių daugiau, deja, neįmanoma. Ne taip, kaip Seimo narius… Už tokį sprendimą balsavo 41 parlamentaras, „prieš“ buvo 2, susilaikė 5. Tačiau Seimo narių turime 141. Vadinasi, balsavime dalyvavo mažiau nei trečdalis tautos „išrinktųjų“! O kur buvo likusieji? Atostogavo Bahamose? Sėmėsi patirties Afrikoje? Žaidė tenisą? Ar bailiai, kaip ponas Algirdas Sysas (per debatus griežtai nepritaręs tokiam siūlymui), nėrė į krūmus, o gal į Seimo restoraną?

Kažin ar tauta besužinos, kur ir ką veikė tokią atsakingą apsisprendimo valandą dauguma jos rinktų atstovų, nes balsavime nedalyvavo ir pats seimūnų etikos vyriausiasis sargas Algimantas Salamakinas. O gaila…

Bet ir toje deguto statinėje – šaukštelis medaus: aksioma tampantis teiginys, kad Seimas – tai mūsų pačių, mūsų visuomenės veidrodinis atspindys. Kokie esame, tokiems ir valdžią patikime. Kas balsavo už konservatorių ir krikdemų sąjungą, tas dabar džiaugiasi ministrės Rasos Juknevičienės iniciatyva ir Seimo mažumos (deja!) priimtu sprendimu.

Kiti – arba prieš, arba nežino, ką besakyti, ką begalvoti… Gal žinių trūksta, gal drąsos stokoja savo nuomonei pareikšti ir apginti, o gal bijo aplinkinių reakcijos? Žodžiu, prisitaikėliai ar neišmanėliai.

Bet ar gali būti kitaip? Juk labai jau skirtinga patirtis formavo dabartinių lietuvių sąmonę. Vieni, paveikti klastingos kagėbistų propagandos ir provokacijų, nespringdami laisvės kovų didvyrius vadina „banditais“, kiti net už visus Viktoro Uspaskicho milijonus nesutiktų stribų vadinti (ir niekada nevadino!) „liaudies gynėjais“.

Tad sprendžiant iš to vaizdelio, kurį parodė „veidrodis“, premjerui Andriui Kubiliui ir tautos švietimu bei kultūra besirūpinantiems ministrams vertėtų skubiai pakoreguoti jų siūlomus šūkius – gaires.

Pirma: užuot postringavę apie ŽINIŲ EKONOMIKĄ, imkimės ugdyti ŽINIŲ VISUOMENĖ. Nes jei visuomenė stokos žinių, valstybė liks ne tik be ekonomikos, bet ir be piliečių! O Seimas – be kompetentingai dirbančių politikų.

Antra: užuot prioritetu skelbę švietimo ir mokslo orientavimą į VERSLO poreikius ir verslumo ugdymą, orientuokime švietimą ir mokslą į VALSTYBĖS ir visuomenės poreikius, tarp kurių verslas – anaiptol ne visa lemiantis veiksnys! Tikroji kuriamoji, varomoji ir stabilumą valstybei užtikrinanti jėga – aukštos moralės, sveiki, saugūs, tvirtų principų piliečiai. Jų žinios, verslumas, darbiniai įgūdžiai – „antstatas“ ant tvirtai suręsto moralinio-humanistinio pamato.

O ant kokio pamato mes statome savo valstybę, į ką orientuojamės?

Beveik iškart po Kovo 11-osios akto, nespėjus dar gerai sutvirtinti moralinių ir juridinių atkurtos nepriklausomybės pamatų (jie ir šiandien tebekliba), kai kas puolė svaičioti apie „viršūnėles“: apie elitą, apie aristokratiją – savas vertybes puoselėjančių valstybių visuomenės „papuošalus“. Galima suprasti tokius norus, bet kad kalnų erelio plunksnomis apsikaišęs lygumų gandras netaptų juokingas, jis turėtų užsiauginti ir erelio raumenis, ir erelišką narsą.

O iš kur okupantų ir kolaborantų „ugdytoje“ Lietuvoje galėjo taip greit atsirasti naujas elitas ar aristokratija? Juk tikrasis, prigimties aristokratizmas ar išskirtinis, elitinis intelektas nepriklauso nuo įstatymų ar susitarimų, ir net „kilmės“ dokumentai negali per vieną naktį padaryti kilniu „bajoru“ to, kuris pats ar jo tėvai dešimtmečiais lankstėsi prieš brutalią jėgą, įžūlų cinizmą, „išlaisvintojų“ chamiškumą, klusniai žaidė okupantų primestus ideologinius-socialinius žaidimus.

Apsikaišyti dirbtiniais blizgučiais, nu(si)pirktais postais gali bet kas. Bet iš kur pasisemti dvasios stiprybės, taurumo, orumo, kilnumo, jei net žodžiai, įvardijantys tas savybes, jau baigia išnykti iš mūsų kasdienės kalbos?

Juk šiandienėje Lietuvoje esama ir tikrojo, ne postais, o darbo, veiklos rezultatais bei visuomenės pagarba iškilaus intelektinio-kūrybinio elito, ir dvasia taurių aristokratų. Pastaruosius galima pamatyti visur, kur tik reiškiama pagarba laisvai, nepriklausomai Lietuvai, jos istorijai, kompromisų nepriėmusiems laisvės gynėjams.

Šiandienės Lietuvos aristokratai – tai miško bunkerių sunkumus, išdavysčių, kalėjimų ir tremčių kančias atlaikę, meilę
Tėvynei ir žmogiškąsias vertybes išsaugoję buvę partizanai, tremtiniai bei jų palikuonys. Daugelio jų šiandien nebėra su mumis.

O buvo ir tokių, kurie „jūras perbridę, pelkėje nuskendo“, neištvėrę kankinimų ar suvedžioti kankintojų saldžių pažadų.
Tuo brangesni, pagarbos ir padėkos vertesni yra tie, kurie dar su mumis, kurie vėliavomis, gėlėmis ar brangiais prisiminimais nešini ateina prie kapų ir paminklų nusilenkti atminimui tų, kurie kėlė, šaukė, vedė, vadovavo… Jų netrūko ir ten, kur buvo pagerbiamas J.Žemaitis: Seime, Kaune, Palangoje, kurios miesto taryba priėmė nutarimą suteikti kurorte gimusiam laisvės kovų vadui miesto garbės piliečio vardą.

Jų, laisvės aristokratų, tiek daug, kad trumpame komentare netilptų visų vardai ir pavardės. Jų, kita vertus, labai mažai, nes aplink juos – kartų tuštuma. Mažai jaunų veidų, beveik nematyti moksleivių. O mokytojų – keliasdešimt kartų mažiau, nei protesto mitinguose prie Seimo.

Štai ir penas apmąstymams: kokie turėtų būti valstybės švietimo ir socialinės politikos prioritetai, jei nenorime tapti mankurtų tauta, Europos elito interesus aptarnaujančiu personalu?!

Apžvalgos apie viską    Komentarų: 0

Prisėdau ir nuveikiau gana titanišką darbą – atrinkau šiek tiek foto (iš 25000 turimų įvairių veiklų ir kelionių…) neblogai atspindinčia jau beveik 10-ies metų visokius “karstymusis” – laipiojimus (climbing), nusileidimus (abseiling, rappelling), šuolius su virve (ropejump) ir t.t.

Albumas su tomis foto ir šiek tiek komentarų – malonių ar graudžiai juokingų, kai žvelgi per daugelio metų prizmę į tai kaip viskas prasidėjo – http://www.facebook.com/album.php?aid=224022&id=803285206, patariu peržiūrą pradėti nuo seniausių nuotraukų, t.y. 3-io puslapio

Šiaip pačiam šiek tiek nejauku matyti ar tuo labiau kitiems rodyti tas “iškasenas”… baisu kaip atrodėme, ką rengėmės, koki inventorių turėjome… tiksliau – praktiškai jokio Pirmoji virvė iš senukų… pirmasis už mane gerokai senesnis sovietinis karabinas gautas iš turistų klubo… jokių saugų, jokių “aštunkių”… nieko! Iki pirmų iš automobilio saugos diržų ir parašiuto stropų pasisiūtų “apraišų” netgi teko leidinėtis iš 5-o aukšto su… porą kelnių diržų 8) Jomajo… kai dabar pamatau, kad jaunimas, jaunieji šauliai kažką panašaus daro – plaukai pasišiaušia iš streso ir norisi “sudrausminti”, įspėti, kad TAIP nerizikuotų… bet po kurio laiko prisimenu, kad pats toks pramuštgalvis buvau ir nieko – gyvas. Matyt nelemta Bet vis tik su metais baimių ir savisaugų gerokai daugiau atsirado… Senstu

Kad pamatyti albumą turite būti FaceBook nariai. Jei nesate, tai užsiregistruokite, nes šiaip visi bent kiek supratingi žmonės trina savo profilius iš tokių tragedijų kaip O-ne.lt kur lieka vieni mažvaikiai, fyfos visokios su fake anketomis ir kitos gyvenimo traumos, ieškančios virtualaus “pripažinimo”… ir migruoja į FB
…Nekenčiu O-ne, kur visu vardai yra “Kiškutis 69″ ir jie greičiausiai iš miesto “tavo lova” FB žmonės, bent jau normalūs, būna savimi…

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys    Komentarų: 4

“Pakvaišusios voverės” – labai tiklus pavadinimas RopeJumping komandai Tai šauni ekstremalų komanda iš Rusijos (konkrečiai iš Maskvos) atlikusi rekordinius šuolius iš 215 m aukščio bokšto ir kitus įdomius bei įspūdingus šuolius, triukus su virvėmis tad besidomintiems RJ tikrai verta pasižiūrėti

Šuoliai su virve - "RopeJumping"    Komentarų: 0

Anot Alfa.lt:

Koenas Demuynckas yra belgų fotografas, kuris sumaišė reklamą ir siurrealizmą.

Skamba kvailai, bet jis yra vienas užimčiausių fotografų, o jo darbus galima pamatyti daugelyje vietų.

Fotografo menas įėjo į komercijos pasaulį. Jis sukuria stulbinančias nuotraukas su neįtikėtinu vaizdo manipuliavimu.

Anot daugelio Alfa.lt priekvailių komentatorių tai persūdytą su PhotoShop, švelniai tariant ir šiaip “nieko tokio”

Anot manes su PhotoShop`u persūdoma tada, kai tai daroma neakivaizdžiai – žiūri į reklamą, žmogus kaip žmogus, tik idealiai gražus veidas, oda, spalvos ir t.t. Va tada būna perlenkta retušuojant. O čia kas kita – čia montažas ir jis akivaizdus, jo niekas ir neslepia. Tačiau, kad TAIP sumontuoti reikia ohoho įgūdžių turėti su tuo PS dirbant. Aš dirbu daug – tvarkausi nuotraukas elementariai visas (mažinu dydį, šiek tiek kontrastus, spalvas palevelinu ir pan. , grafika maketuoju bet iki TO tai toli gražu. Todėl gerbiu o ne apkalbu (kaip pavyduoliams lietuviams įprastą) tuos, kurie moka kažką geriau, daugiau.

Ir kitas dar dalykas – pačios idėjos! Kad sukurti tokius vaizdinius kai “žinomai” neįmanoma ima atrodyti kaip “galima” ar netgi faktas… tam tikrai reikia puikios įžvalgos ir meninės gyslelės, kad vien sumąstyti tokias siurrealistines kompozicijas Nice žodžiu:

Snieglentininkas

Panelė

Maskuotė

Namai atokioje vietoje

Kinkinys

Didžiagalvis besmegenis:

Fotografo asistentas :o

Bandymas atkreipti dėmesį:

Kliūtis kelyje

Akvaparkas (giggle)

Apžvalgos apie viską    Komentarų: 0

Pagaliau po kelerių metų pertraukos radau laiko, noro ir galimybių sėsti prie puikaus ir vieno iš savo pirmųjų projektų Digeriai.lt (buvęs Digeriai.net / Digger.army.lt) atnaujinimo

Per bene parą pavyko vieną iš WordPress apvalkalų (nutariau ir čia straipsnius publikuoti tinklaraščio principu, nes tada yra galimybė ir kitiems bendraautoriams rašyti tiesiogiai) priartinti prie buvusio dizaino ir stiliaus, atitinkamai pridedant naujovių nes vis tik kitas laikmetis, kitos technologijos po tiek metų

Kol kas yra nemažai klaidų ir netikslumų stiliaus aprašuose, todėl aplinka “sudarkoma” bandant žiūrėti IE ar zOpera, o gerai atrodo tik Google Chrome ir beveik gerai – Mozilla FireFox naršyklėse Bet tokius niuansus pataisysiu (jei išvis pataisysiu) kada nors prie progos. Žinote, kad išvaizda man bene paskutinėje vietoje. Esmė turinys! O turinio prikaupta daug – straipsnių, fotogalerijų, bet per eilę metų taip ir neatsirado laiko jo publikuoti, nors daug tinklapio fanų visus tuos metus laukė, neprarado vilties Tad ir pasistengsiu pirma patenkinti jų žinių o ne reginio troškimą

Žvilgsnis atgal Taip projektas atrodė 2007-2009 metais (perdarytas dizainas, bet neatnaujinamas turinys…):

Taip projektas atrodė 2005-2007 (antra versija):

Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai    Komentarų: 0

Penktadienį Lietuvos kariuomenės karo policija minės 90-ąsias įkūrimo metines. Šia proga vidurdienį Šv. Ignoto bažnyčioje Vilniuje bus aukojamos šv. mišios. Vėliau Karo policijos vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Pocius labiausiai tarnyboje pasižymėjusiems kariams įteiks apdovanojimus.

Kaip rašoma Krašto apsaugos ministerijos pranešime, karo policijos įkūrimo data laikoma 1919 m. kovo 15 d., kai tuometinis Kauno karo komendantas tvarkai mieste ir apskrityse palaikyti suformavo Kauno milicijos kuopą.
1919 m. gruodžio 1 d. Kauno komendantūra suformavo karo lauko policijos kuopą, kuri po metų buvo reorganizuota į Karo milicijos mokyklą. Vėliau Karo lauko milicijos mokykla buvo pervadinta į Karo policijos mokyklą, kurią sudarė atskira pėstininkų kuopa, suformuota iš dviejų būrių – Mokomojo ir Žandarų.

Karo policijos mokyklos personalą sudarė viršininkas – majoras, žandarų būrio vadas – kapitonas, trys leitenantai komandos viršininko teisėmis, du viršilos, 15–30 puskarininkių ir apie 300 kareivių. Du kartus per metus į mokyklą atvykdavo po 100 naujokų. Į šią mokymo įstaigą būdavo skiriami ne žemesni kaip 170 cm, gero elgesio, mokantys rašyti ir skaityti asmenys. Po šešias savaites trukusio pradinio apmokymo maždaug 36-40 karių būdavo perkeliami į Mokomąjį būrį.

Karo policijos mokyklai buvo pavesta užtikrinti viešąją tvarką įvairių užsienio šalių atstovų vizitų metu, Prezidento Antano Smetonos asmeninę apsaugą, lydėti internuotus lenkus, bolševikus, naujokus, malšinti riaušes, saugoti svarbius objektus, tokius kaip pvz.: Prezidentūrą, Krašto apsaugos ministeriją, Gynybos štabą, „Metropolito“ viešbutį ir tiltus.
Karo policijos mokykla veikė iki 1940 m. Paskutinis mokyklos viršininkas majoras Eduardas Berentas šias pareigas ėjo iki okupacijos pradžios. 1940 m. rugsėjo 23 d. Kauno karinio viršininko įsakymu Karo policijos mokykla buvo reorganizuota į Apsaugos batalioną ir 1940 m. spalį pervesta į Raudonosios armijos 184 šaulių diviziją.
Paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, Karo policija buvo atkurta 1998 m. po to, kai buvo priimtas Karo policijos įstatymas, apibrėžęs Karo policijos statusą, funkcijas. 1999 m. balandžio 1 d. paskirtas Karo policijos vadas majoras Dainius Janėnas.

Tų pačių metų rudenį buvo atrinkti pirmieji kariai į Karo policijos būrį. 2000 m. sausio 20 d. veiklą pradėjo Karo policijos Kauno įgula, vėliau – Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus įgulos, kiti veiklai vykdyti reikalingi skyriai. 2004 m. metais karo policijai įteikta vėliava. Karo policija yra tiesiogiai pavaldi kariuomenės vadui.
Šiuo metu Karo policija vykdo nusikaltimų ir kitų teisės pažeidimų krašto apsaugos sistemoje prevenciją, juos atskleidžia ir tiria, kartu su kitų karinių vienetų vadais palaiko drausmę bei tvarką karinėse teritorijose ir kariuomenėje, prižiūri karinio transporto eismo saugumą.

Vykdydama pavestas funkcijas ir uždavinius Karo policija bendradarbiauja ir kitomis ikiteisminio tyrimo įstaigomis bei teisėsaugos institucijomis – Viešojo saugumo tarnyba, Policijos departamentu, Lietuvos muitine, Valstybine sienos apsaugos tarnyba. Taip pat palaiko ryšius su panašiomis JAV, Vokietijos, Lenkijos, Latvijos ir Estijos struktūromis. Be to, Lietuvos karo policija aktyviai dalyvauja NATO Karo policijos vystymo darbo grupėje (angl. NATO MP PANEL).
Karo policininkai yra dalyvavę tarptautinėse operacijose Bosnijos ir Hercegovinoje, Kosove, Afganistane ir Irake. Lietuvos karo policininkai kartu su Latvijos ir Estijos kolegomis 2010 m. dalyvaus NATO greitojo reagavimo (angl. NATO Response Force, NRF) 14-oje pamainoje, kur sudarys atskirą būrį.

Karo policininkai dalyvauja įvairiose tarptautinės pratybose: „Amber Hope“ („Gintarinė viltis“), „Baltic Challenge“ („Baltijos iššūkis“), „Baltic Eagle“ („Baltijos erelis“), „Strong Resolve“ („Ryžtingas sprendimas“), „Rescuer-Medceur“, ,,Strong Shield“ („Tvirtas skydas“) ir kitose, kur užtikrina saugų karinio transporto judėjimą, saugo mokymų teritorijas, palaiko karinę drausmę ir viešąją tvarką.

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0