Perpublikuoju vieną senesnį straipsnį apie puikią knygą. Pasirodo daug kas ją jau atradę, tiksliau per šią knygą atradę save, bet nedraugiškai nuo manęs slėpė ir nepasidalino 
Juokauju. Viskam pribręsta savas laikas. Tai vat ir mano gyvenimui besiverčiant aukštyn kojom, tiksliau bent jau atsakingai ir nuodugniai, po daugelio metų miglos pūtimo sau į akis ir gyvenimo dėl įsivaizduojamo savo atvaizdo, o ne taip kaip norėčiau iš tikrųjų… perkainuojant vertybių, įsitikinimų, baimių ir poelgių skalę, labai laiku ir vietoje pateko ši knyga: Eva-Maria Zurhorst “Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis” ir… negaliu sakyti, kad atvėrė akis Tas suvokimas, tos žinios, tos akys visad su mumis būna, bet įsisukę į klaidingų įsitikinimų, nuostatų ir poelgių ratą, kas dieną kovodami su savimi ir su visu pasauliu, vietoj to, kad tiesiog mylėtumėme, mes tiek viską sugadiname, tiek užtušuojame, tiek toli į pasąmonės užkaborius nugrūdame bet ką tyro, nuoširdaus ir paprasto, to ką iš tikro patiems ir kitiems vertą mylėti mumyse, o tada vieną diena nustembame ir baisiai užpykstame, bei bėgame slėptis, kai kažkas išdrįsta pasakyti tikrą tiesą apie mus, išdrįsta griauti mūsų iliuzijų namelį…
Žodžiu galėčiau rašyti daug. Bet tai labai individuali patirtis ir išgyvenimai Tiesiog žinau viena – šios knygos autorei reikia paminklą pastatyti! Ir tą knygą skaityti vėl ir vėl. Ir patarti kietiems Aišku atitinkamose situacijose, nes tai ne grožinis romanas
Ta knyga taps mano biblija. Ir nežinau ar bus iš to tokia nauda, kokią vienintelę norėčiau matyti ateityje… bet kokiu atveju bus, jei ne MUMS tai bent man!! O tai labai svarbu ir visiems mano aplinkiniams. Ir jei visą likusį gyvenimą reikės – paskirsiu, pastūmėtas šios knygos, tapti savianalizės ir santykių Guru Tapti geresniu. Tapti nuoširdesniu. Tapti paprasčiau mylinčiu. Tapti pagaliau vėl SAVIMI o ne savo kauke!!
„Mylėk save“ – taip vadinasi interneto tinklalapis, taip prasideda ir abi knygos, šiuo metu karaliaujančios negrožinės literatūros perkamiausių knygų sąrašuose. „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ – pirmoji, „Mylėk save ir džiaukis būsima krize“ – šviežutėlė antroji. Abi jos – apie tarpusavio santykius. Amžina tema. Kaip sugebėti visą gyvenimą būti laimingam su vienu ir tuo pačiu partneriu?
Nepaisant kasdienybės, nepaisant vyro ir moters dilemos, „greito maisto“ visuomenės, nepaisant nieko? Eva Maria Zurhorst – ne aštuoniasdešimtmetė, jai viso labo keturiasdešimt penkeri, ji – ne žiniuonė, visą savo gyvenimą patyrusi vien meilę. Ji nuolat bando. Ir ji, žinoma, nėra pirmoji ir nebus paskutinė, kuri savo patarimus išleidžia kaip knygą. Tačiau ji tai daro neįprastai asmeniškai. Prieš devynetą metų jos santuoka buvo priėjusi liepto galą. Kaip tai nutiko ir kodėl, kaip ji įveikė krizę ir kaip kovoja už santuoką dabar, gali sužinoti kiekvienas norintis. Smulkiai.
Kaip atrodo moteris, viešai skelbianti asmeninius dalykus? Kaip atrodo pora, „išverčianti“ savo vidų? Zurhorstai – mitrūs savo pačių viešųjų ryšių ekspertai ar esybės, kurios sklendžia neliesdamos grindų? Wolframas Zurhorstas vidutinio ūgio, plikai skusta galva, dėvi kostiumą, su kuriuo atrodo kaip tas, kuo jis kadaise ir buvo: vieno didelio drabužių tinklo pardavimų vadybininkas. „Į visas tas psichologines nesąmones, – sako jis, – man buvo nusispjaut“.
Eva Maria nekrinta į akis. Neaukšta, moteriška, tamsūs plaukai griežtai sušukuoti ir sukelti viršugalvyje. Šviesiai žalios miškų fėjos akys santūresnės, nei atrodo fotografijose. Ramiai, tarsi kalbėtų apie kito žmogaus kūrinį, ji pasakoja, kad jos knyga „Mylėk save, ir nesvarbu, koks tavo sutuoktinis“ iš perkamiausių knygų sąrašo nesitraukia jau 117 savaičių, išversta į 14 kalbų ir yra geriausiai perkama psichologinių patarimų knyga Vokietijoje. Reguliaria pokalbių šou viešnia ji dar netapo. Kad ir kaip viešai ji pasakotų apie savo privatų gyvenimą, į viešumą ji žiūri atsargiai. „Gaunu labai daug laiškų, – sako ji. – Tačiau duodu labai nedaug interviu“.
Eva Maria Zurhorst nesiunčia moterų atgal prie židinio. Vyrus ir moteris ji siunčia atgal į santuoką. Daugumos skyrybų, įsitikinusi E.M.Zurhorst, neturėjo būti. Tačiau kokių nors „dešimties punktų, kaip išgelbėti santuoką“ tiek pirmoje, tiek ir antroje knygoje ieškotumėte veltui. „Nieko panašaus nėra, – sako ji. – Ir kiekvienas, kuris ką nors panašaus skelbia, yra įtartinas kaip netikras guru. Vienintelis dalykas, galintis pastūmėti santykius pirmyn, yra įsiklausymas į save. Negali būti, kad kiekvienam žmogui būtinai reikia terapijos“.
Eva Maria Zurhorst rašo Benui. Ir Ruthai. Ir moteriai, kuri vakar buvo jos kabinete. „Prieš akis visuomet turiu konkretų asmenį“, – teigia ji. Iš pradžių ji rašė pačiai sau. „Mes atsitiktinai susipažinome Berlyne“, – dėsto ji savo santykių istoriją. – Mano vyras buvo visai ne mano “tipas“, aš taip pat visiškai netilpau į jo schemą. Tada aš pastojau. „Jei nebūtume turėję dukters, – svarsto Wolframas Zurhorstas, – tikriausiai būtume išsiskyrę“.
Tačiau į pasaulį atėjo duktė, jie susituokė, o po devynerių metų viskas sugriuvo: vyras jau seniai turėjo meilužę, žmona nuolatos eidavo į rūsį slapta paverkti. Ji prisipirko galybę psichologinės pagalbos knygų, apsilankė daugybėje seminarų, tačiau žodis „skyrybos“ nepaliovė grėsmingai kaboti ties jų santuoka. Ji nepasidavė – dar ir dėl to, kad prieš tai jau buvo dukart pasidavusi.
Kaip žurnalistė, Eva Maria Zurhorst dvejus metus praleido Pietų Afrikoje. „Juodo ir balto“ konfliktas, drauge su patyrimu, kad skirtingos odos spalvos žmonės ilgisi ir trokšta to paties, paskatino ją mesti darbą. „Nebegalėjau rengti radijui trijų minučių trukmės reportažų, tai buvo tarsi realybės prievartavimas“. Grįžusi į Vokietiją po susijungimo ji vienoje Rytų Vokietijos įmonėje buvo atsakinga už personalą ir komunikaciją. „Juodo ir balto“ problema virto Rytų ir Vakarų problema, ir tema vėl tapo pernelyg svarbi, kad būtų galima elgtis su ja kaip vadybininkei.
Ji kaip tik ieškojo naujo kelio, kai užgriuvo nėštumas, vedybos, šeima, didžiulė krizė. Po krizės – pirmoji knyga. „Jokių instrumentų, jokių metodų, jokios išeities, tik kelias“, – rašo ji. Visų pirma – jos pačios kelias, draugų, skaitytojų, klientų – prieš šešetą metų pradėtos psichoterapeutės praktikos kelias yra antrosios knygos tema.
„Išorėje galima rasti tik pribuvėjų. Bet gimti turi pats“, – teigia ji savo knygoje. Ji prieina išvadą, kad netrukdyti padėti sau pačiam – vienintelė tikrai veiksminga priemonė. Kad „su kitu partneriu viskas bus kitaip“ – taip pat netiesa. Tiesa, kad „vienintelis tikras partneris esate jūs pats“. Tas, kas įgyja šią partnerystę, taps partneriu ir kitam – ir tas partneris neturi būti naujas.
„Jeigu tai gali ji, galiu ir aš“ – šiuo principu paremta E.M.Zurhorst sėkmė. Tačiau nauja krizė ateis neišvengiamai. Ir į Zurhorstų šeimą. „Mes nuolat mokomės, – tvirtina Eva-Maria. – Tik mūsų pasaulyje neįprasta taip žiūrėti į santykius. Mokymasis kurti santykius nėra mūsų socializacijos dalis. Tarp mūsų viskas nesiklosto puikiai ir lengvai. Vos tik įveikėme didžiąją santuokos krizę, atėjo kita: aš parašiau bestselerį, o mano vyras kaip tik tuo metu prarado darbą“. Tai taps naujos knygos tema: darbas, nedarbas, baimės įveikimas. „Tačiau mes negalime išgelbėti viso pasaulio“, – teigia Eva Maria Zurhorst. O kas gali?
Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Psichologija, mąstymas, logika 
Komentarų: 0
