Nuostabus filmas apie netektį ir atradimą, apie tradicinį ir alternatyvų požiūrį į gyvenimą. Vieniems norma yra keltis ir dirbti nuo 8 iki 17, turėti vienas atostogas ir jas pradrybsoti prie TV. Kitų per prievartą “neįkalinsi” ofise ar kitame rutininiame darbe, jie susikrauna kuprinę ir tiesiog išeina, išvažiuoja. Kad kąžką pamatytų, nuveiktu, atrastų. Atrastų savę, grožį ir prasmę šiame gyvenime. Ir kiekvienas, žinoma, savaip teisus…

Tikiuosi ir aš kada prisiruošiu prasieiti “The Camino de Santiago“, aplankyti daugelį kitų vietų, kur reikia išsiruošti ilgiau nei kelių dienų, savaitės skrydžiui. Kol kas pačiam tai sunkiai suvokiama, suplanuojama, nors draugai jau ne vieną kartą siūlė, kvietė ir į būtent šį Kelią, ir į Kambodžą ar pan. Tiesiog neįsivaizduoju kaip galima dingti mėnesiui ar daugiau – iš ko gyventi, kai nedirbi? Kokį reikia verslą susikurti ar laimėti teleloto, kad taip galėtum Tiesiog Keliauti… Jei taip vieną dieną nutiks – būsiu pirmas kuris susirinks kuprinę ir dings kažkur neapbrėžtam laikui, poreikiui, tikslui

. . . .

“Būtent laikas yra didžiausias turtas Camino de Santiago. Turėjimas jo pakankamai, leidžia negalvoti apie būtiną nueiti atstumą, ilgiau pabūti dėmesio vertose vietose, pajusti tikrą ilgo buvimo kelyje malonumą. Drybsojimas pievoje žiūrint į tolumoje dunksančius kalnus, mėgavimasis kava mažo miestelio aikštėje, lepinimasis popietinės siestos tyla šešėlyje, tai tik keli sustojusių laikrodžio rodyklių privalumai. Todėl neatsikračiau pavydo sutiktiems barzdotiems austrams, iš savo tėvynės į Santjagą einantiems jau ketvirtą mėnesį, kaip ir kitiems bendrakeleiviams, neturėjusiems iš anksto apibrėžtos grįžimo namo datos. Teko matyti ir tokių, kurie grįžti nebenori – pasiekę vandenyno pakrantę, lieka ten kokiam pusmečiui.”

Pilietis.delfi.lt/news/camino-de-santiago-pesciomis-per-ispanija.d?id=50560382

Tad jei kas tyčia ar netyčia ją turite ir galėtumėte parduoti, arba užmatėte gal dar kur prekyboje – busiu dėkingas už info!

SAGAN Carl

(Karlas SAGANAS)

Amerikiečių astronomas Karlas Saganas buvo aktyvus mokslo tyrinėtojas bei populiarintojas. Jis produktyviai kūrė įvairiose srityse (nuo egzobiologijos iki radioastronomijos), tačiau jo moksliniai interesai labiausiai koncentruodavosi ties eksperimentine planetine astronomija.

Karlas Eduardas Saganas gimė 1934 m. lapkričio 9 d. Niujorke. Fizikos bakalauro bei magistro laipsnius gavo Čikagos universitete, o 1960 m. tapo astronomijos bei astrofizikos daktaru. Dirbo Kalifornijos universitete, Astrofizikos observatorijoje, dėstė Harvardo universitete, o 1968 m. – Kornelo universitete, kur nuo 1970 m. ėjo astronomijos profesoriaus, o taip pat planetinių tyrimų laboratorijos direktoriaus pareigas.

Saganas aktyviai tyrinėjo gyvybės atsiradimą Žemėje bei domėjosi jos paieškos Visatoje galimybėmis. Jis prisipažino, kad didžiulę įtaką šioje srityje jam turėjo sovietų astrofiziko Josifo Šklovskio (1916-1985) idėjos, o ypač – jo knyga „Visata, gyvybė, protas“. Ši knyga buvo išversta į anglų kalbą ir išleista JAV 1966 m., o Karlas Saganas, tapęs jos bendraautoriumi, gana plačiai išgarsėjo.

Pirmoji Sagano knyga, „Kosminis ryšys“ („The Cosmic Connection. An Extraterrestrail Perspective“), skirta žmonijos nežemiškos veiklos perspektyvoms. Iš visų Sagano sukurtų darbų verta išskirti nedidelę knygą „Edemo drakonai. Žmogaus proto evoliucijos samprotavimai“, kurioje bandoma ne tik suprasti proto evoliuciją bei žmoniškosios sąmonės atsiradimą, bet ir jo tolimesnį vystimąsi.

Žinutės kitiems pasauliams

Visiškai išskirtiniais Sagano bei jo kolegų kūriniais tapo žinutės nežemiškoms civilizacijoms. Pirma žinutė buvo išsiusta 1972 m. kovo 3 d. kartu su tarpplanetine stotimi „Pioneer-10“ ir dabar jau keliauja už Saulės sistemos ribų. Aliuminio paauksintos lentelės su 6 x 9 colio dydžio piešiniu, buvo įtvirtintos prie aparatų borto. Žinutės idėja priklauso Saganui. Piešinio turinys labai paprastas: kosminio aparato fone pavaizduoti žmonės, apačioje – Saulės sistema su „Pioneer“ skrydžio trajektorija, viršuje – vandenilio atomai. Svarbiausia piešinio dalis – „žvaigždutė“ piešinio kairėje, tai mūsų „atbulinis adresas“: viduryje Saulė su spinduliais, kurie nurodo kryptį bei santykinį atstumą iki natūralių Galaktikos švyturių – radiopulsarų. Kiekvienas pulsaras turi savo periodą, kuris dvejetainio kodo pavidalu yra įrašytas palei kiekvieną spindulį. Visoms išsivysčiusioms civilizacijoms šie radiopulsarai turėtų būti žinomi. O žinant jų koordinates, nesunku rasti ir Saulės padėtį Visatoje. Tokia plokštelę skraidina ir aparato brolis dvynys – „Pioneer-11“. Tarpplanetinių aparatuose „Voyager – 1“ ir „Voyager – 2“ Karlas Saganas kartu su savo kolegomis patalpino trumpas Žemės enciklopedijas – videodiskus su piešiniais, nuotraukomis, muzika, žmonių kalba, gyvosios bei negyvosios gamtos garsais. Tiesa, artimiausiais žvaigždes aparatai pasieks dar negreitai – už keliasdešimt tūkstančių metų!

Kūryba ir mokslo populiarinimas

Kaip universiteto dėstytojas Karlas Saganas pelnė tūkstančių studentų meilę bei išugdė dešimtis aktyvių mokslininkų. Bet labiausiai atsakingu ir svarbiu savo gyvenimo tikslu jis laikė mokslo populiarinimą. Saganas buvo švietėjas ir visuomeninio dėmesio astronomijai iniciatorius. Dalyvavo mėgėjų bendrijose, kalbėjo prieš bet kokią auditoriją, sugebančią klausyti ir išgirsti. Nebijojo sugadinti rimto mokslininko reputaciją, publikuodamas mokslo populiarinimo straipsnius ir net romanus, niekada nesislėpė po slapyvardžiu.

Saganas publikavo apie 600 mokslo ir mokslo populiarinimo straipsnių, o taip pat buvo autorius, bendraautorius arba redaktorius daugiau negu 20 knygų. Jo knyga „Kosmosas“ (1980) tapo didžiausiu tiražu anglų kalba išleistu mokslo populiarinimo leidiniu per visą istoriją. Ji išsilaikė bestselerių sąrašuose, spausdinamuose „New York Times“, net 70 savaičių! O kompanija PBS pagal šią knygą sukūrė nuostabų 13-serijų filmą, kuris tapo populiariausiu per visą valstybinės televizijos istoriją. Muziką šiam serialui sukūrė žymus graikų kompozitorius Vangelis. 1985 metais buvo išleistas mokslo populiarinimo romanas „Kontaktas“, kuris statomas į vieną eilę su romanu „Soliaris“ (S. Lem) bei „Andromeda“ (F. Hoyle). 1995 metais išleista Sagano knyga „Žydra dėmelė: požiūris į kosminę žmonijos ateitį“, kuri laikoma viena geriausių metų knygų.

Sagano draugai mano, kad jis turėjo aiškiaregio sugebėjimų. Vienas iš jo kursiokų prisimena, kad 1957 m. Karlas Saganas su draugu susiderėjo iš šokoladukų dėžutės, kad iki 1970 metų žmogus išsilaipins menulyje. Faktiškai tai įvyko 1969 m. liepą. Ypač daug prognozių skaitytojai ras romane „Kontaktas“, iš kurių labiausiai neįtikėtinos jau pradeda pasitvirtinti. Karlas Saganas mirė 1996 m. gruodžio 20 d. nuo plaučių uždegimo. Lyga daugelį metų bandė palaužti didįjį astronomą, bet jis nespėjo pasenti, likęs jaunas amžiams. Dabar Sagano nebėra, tačiau mokslas, kurį jis taip mylėjo, visada gyvuos, kol Visatoje egzistuos protas.

Lietuvių kalba 2001 m. Tyto Alba leidykla išleido C.Sagano knyga “Demonų apsėstas pasaulis: mokslas kaip žvakė tamsoje”. Anot autoriaus “ši knyga yra mano asmeninis pareiškimas, atskleidžiantis visą gyvenimą trunkančią meilę mokslui”.

Įdomūs faktai

Amerikos astronomų bendrija įkūrė medalį Karlo Sagano vardu, įteikiamą už mokslų apie planetas populiarinimą.
Marse, kurį taip mėgo Saganas, yra krateris pavadintas jo vardu, o į šiaurę nuo jo – memorialinė stotis „Sagan“, įkurta pirmojo marsoeigio nusileidimo vietoje.

Anot paties autoriaus “Sutinku, kad gal kiek ir naivu bei vaikiška mano amžiuje tikėtis, jog pavyks ką nors pakeisti pasaulyje arba bent jau mūsų lietuvių literatūroje, bet, nu blem, reikia bent jau pasiūlyti Lietuvai naują superdidvyrį, o tai visi tie mūsų tautiečiai iki šiol rašytose knygose yra išvien tik kažkokie nelaimingi, užsidepresavę nupiepėliai “, kam aš absoliučiai pritariu ir populiarinu šį reikalą. Jei turite fantaziją, jei turite drąsos svajoti, mylėti, tikėti, kažką branginti, o ne tik suktis kasdienybės rūpesčių rutinoje, tai tokio pobūdžio knyga patiks, palavins fantaziją ir leis įsijaustį į kažką įdomaus, įsisukti į nuotykių sūkurį

“Pirmoje knygoje PERKŪNO KARYS Lietuvos kariuomenės kapitonas Bartas Valeikis, klaidžiodamas Babilono griuvėsiuose, prakeikiamas karo dievo PRAKEIKSMU ir aršių kautynių su Irako sukilėliais metu, sprogus granatai po kojomis, ima gyventi XIII amžiaus Lietuvos kario, kunigaikščio Daugiručio gyvenimą. Po daugybės patirtų nuotykių, sutikęs tris fatališkas Moteris ir galiausiai įminęs PRAKEIKSMĄ, jis atgauna savo tapatybę, grįžta namo, tačiau… netikėtai pasiunčiamas į naują misiją Afganistane.

Šioje – antroje – knygoje PERKŪNO KARYS. AFGANISTANAS, Bartas, jau atsidūręs Afganistane, patiria, jog karo dievo PRAKEIKSMAS yra amžina ir nesunaikinama informacija. Panašiomis aplinkybėmis, kai Goro provincijos karo vadas Habibas atakuoja lietuvių koloną netoli Džiam minareto, kapitonas vėl nubloškiamas į kitų karių, gyvenusių antikinėje Makedonijoje ir senovės Lietuvoje, gyvenimus. Kaip ir pirmoje dalyje, Bartas kiekviename žingsnyje turi rinktis tarp Moters Idėjos bei Karo Idėjos ir stengtis įminti PRAKEIKSMĄ. Šįkart tai yra dar sunkesnė užduotis, nes jo žetonas su PRAKEIKSMO RAKTU liko požemyje po Džiam minaretu ir eina iš rankų į rankas. Sugundyti arabų profesoriaus Nasir Al Saladino pažadėto didelio atlygio, į Barto ir jo atpažinimo žetono medžioklę įsitraukia keli Goro provincijos karo vadai. Grėsmė iškilo ir pačiai lietuvių stovyklai Čagčarane, kurią šturmuoti, ieškodami kapitono žetono, rengiasi vietos genčių vyrai. Ne paskutinį vaidmenį atlieka ir amerikiečių slaptosios tarnybos atstovo bandymai „apsaugoti“ lietuvių kapitoną bei gauti jo atpažinimo žetoną…

Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais”

Tikrai dėmesį prikaustantys, gerą optimizmo įkrovą suteikiantys filmai. Išdrįsti svajoti, išdrįsti įgivendinti savo svajones Tikrai rekomenduoju, kas nematę:

“Brangioji…

Atleisk, kad taip ilgai su Tavimi nesikalbėjau. Jaučiu, kad pasiklydau, praradau orientaciją, nebeturiu kompaso. Amžinai į ką nors atsitrenkiu. Turbūt kraustausi iš proto. Anksčiau man niekada neteko to patirti. Tu visuomet buvai mano šiaurinė žvaigždė. Visuomet surasdavau savo namus, kai Tu buvai mano namai.

Atleisk, kad buvau toks piktas kai tu išėjai. Aš vis dar manau, kad įvyko kažkokia klaida ir tebelaukiu kada viešpats ją atitaisys.

Bet dabar man jau geriau. Darbas mane gelbsti, bet labiausiai padedi Tu. Šianakt Tave sapnavau. Tu šypsojaisi ta savo šypsena, kuri apglėbdavo mane kaip mylimoji, sūpuodavo tarsi vaiką. Iš viso sapno prisimenu tik ramybės jausmą. Pabudau apimtas to jausmo ir stengiausi jį išsaugoti kaip įmanoma ilgiau. Rašau Tau, nes noriu pasakyti, kad dabar keliauju tos ramybės link. Ir noriu Tavęs už daug ką atsiprašyti.

Atleisk, kad nesirūpinau Tavimi taip, kad tau nė akimirką nebūtų šalta, baisu ar bloga. Atleisk, kad neįstengiau surasti žodžių savo jausmams išsakyti. Atleisk, kad nepataisiau durų – dabar jos jau pataisytos. Atleisk, kad ginčijausi su Tavimi. Atleisk, kad per retai prašiau atleidimo, kad buvau per ne lyg išdidus. Atleisk, jog neapibėriau Tavęs komplimentais, kad gražiai rengeisi ir šukavaisi plaukus. Atleisk, kad nelaikiau Tavęs įsikibęs taip, kad net pats viešpats nebūtų galėjęs Tavęs atplėšti.

Tavę karštai mylintis…”

Prieš kelis metus Draugė Zhucka (kurios komentaras apžvalgoje Army.lt portale, apie šios knygos panašumą į „Dievų mišką“, tapo naujo leidimo šūkiu ) rado ir mums nupirko kažkokiame knygyne Vilniuje užsilikusius kelis originalo egzempliorius, kuriuos su džiaugsmu galėjau padovanoti rimtiems geriems draugams, suprantantiems ir vertinantiems karybą, istoriją. Žinoma ir asmeninėje bibliotekoje užsiliko vienas vienetas kurio jau tikrai niekam neskolinu, kad tyčia ar netyčia nepradingtu toks vertingas leidinys

Prieš keletą metų radęs kažkur internete skenuotą ir į e-knygos pavidalu parsisiunčiamus „Albinosus“, kaip kompiuteristas ir šiaip interneto, pažangių technologijų entuziastas, džiaugiausi dar labiau Ir su kitais tuo džiaugsmu dalinausi, forumuose ar tinklapiuose, kol sulaukiau tiek laiškų iš pačio autoriaus, tiek ir iš jį atstovauti pradėjusios leidyklos „Colibris“, su atitinkamais prašymais / reikalavimais neplatinti autorinio kūrinio el. formatu Teko atsisakyti švietėjiškos veiklos ir palikti kitiems galimybę / būtinybę patiems iš kažkur gauti šios puikios knygos e-versiją ar dar sunkiau randamą karių ir mėgėjų bibliotekų perlą – originalų 1993 metų leidimą

Šiemet, po 15-os metų, knyga buvo perleista (dance). Žinoma įsigijau ir kitiems nupirkau originalą knygyne. Tačiau svarbesnis dalykas, kuo pats buvau nustebintas (matyt per pasirengimą misijai mažiau būdamas internete kažką praleidau…), kad „Delfi“ platiną naujo knygos leidimo elektroninį variantą ir jame netgi pabrėžtinai pažymimą, kad jį galima be apribojimų spausdinti, platinti kitiems e-knygos pavidalu, talpinti internete ir t.t. Matyt išpirko licenziją tam, ar šiaip gerai autoriui / leidyklai sumokėjo Na tai tik ačiū, pirmą kartą, galiu pasakyti „Delfiui“ !!! Ir žinoma skubu pasidalinti su Jumis

„Kaip tampama Albinosais” dažnai pavadinama kitos epochos „Dievų mišku“. Kitas laikas ir vieta, riebesni keiksmažodžiai, tačiau ne mažesnis absurdas ir beviltiškumas. Tokia pat ironija persmelkti iki skausmo rimti dalykai – vienintelė atsvara visuotinam žiaurumui.

Detaliuose ir lakoniškuose Zigmo Stankaus – žmogaus, dalyvavusio Afganistano „išvadavime“ 9-ojo dešimtmečio pradžioje – atsiminimuose natūraliai ir be pagražinimų piešiamas žmogaus virsmas robotu-žudiku bei kokčiai komiški kariuomenės kuriozai. Piešiama taip, kad po truputį atbunka net skaitytojas…

1993 metais pasirodęs pirmosios lietuviškos knygos apie Afganistaną leidimas sukėlė nemažai diskusijų ir pelnė daugybę simpatijų tarp stiprių nervų skaitytojų – knyga buvo išgraibstyta, o interneto forumuose iki šiol mirga prašymai išleisti daugiau jos egzempliorių. Antrasis sukrečiančio kūrinio leidimas skirtas visiems, kurie ieškojo, nerado, „suskaitė“, tiems, kurie prisimins, ir tiems, kurie baisėsis ir „… žiūrės į mus kaip į albinosus…“

El. versija: Zigmas_Stankus – Kaip_tampama_albinosais.pdf ( PDF, 5.7 MB )

Daugiau info: http://www.colibris.lt/albinosai/

Puikaus skaitymo!

Pasakojama istorija gana įdomi – bandymas pažvelgti į legendinio Robino Hudo priešistorę – kokios aplinkybės privedė iki tokio “gyvenimo būdo”, kaip žmogus tapo legenda Bet su visais kompiuteriniais efektais tai perlenkta ir jau nebepatinka, kai didesnė dalis “realybės” tiesiog nupiešiama

Na o šiaip bendriniai dalykai aišku yra gerai – priminti šiuolaikiniai visuomenei laikus, kai vyrai buvo vyrais, kai garbė ir išdidumas nebuvo tušti žodžiai. O draugystė, atsidavimas tikslui ir meilė, nors suspindi efektyviau tik keliose vietose, bet pakankamai įspūdingai ir užkabinančiai

Na žodžiu kiekvienam savo – kas eis žiūrėti fentezy stiliaus piešinių, kam labiau rūpi istoriniai faktai ar jų neatitikimai, o kas tiesiog mėgaujasi reginiu ir atsiduoda jausmams, fantazijos polėkiui. Bet bet kokiu atveju, kaip ir daugelį epinių filmų, patariu šį pažiūrėti didžiajame ekrane, su kokybišku vaizdu ir garsu, nes kompe niekada nebus to įspūdžio

Gailą sakyti, bet šis filmas ypač gali patvirtinti teiginį, kad gana pažiūrėti treiler`į Čia tikrai sudėti visi įspūdingiausi kadrai ir net yra daugiau, nepatekusių į filmą O aš asmeniškai tai dedu pliusą tik geriems aktoriams ir vaidybai

“Sukrečiantys vaizdai, kuriuose užfiksuotas vyriškos lyties katinas, mėginęs atgaivinti savo mylimąją, tapo internetine sensaciją. Kızılsaray rajone, netoli Antalijos (Turkija), mašinos sužeistai katei jos partneris, laukdamas veterinaro, dvi valandas darė širdies masažą.

Šį vaizdą stebėję ir filmavę žmonės buvo sukrėsti humaniškai besielgiančio, protingo gyvūno. Paprastai katės neturi prieraišumo jausmo, tačiau šis video įrodė, kad gyvūnai kartais būna daug labiau atsidavę savo išrinktiesiems, nei žmonės.

Balandžio 27 dieną į internetinę svetainę “YouTube” įkeltą video peržiūrėjo virš 1 miln. vartotojų bei paliko daugiau nei tūkstantį komentarų.”

Balsas.lt