Dainius Pilypas | Anno 1982

UAB “Gridins enterprise” laimėjo tarptautinį viešąjį konkursą atlikti vieno didžiausių pasaulio tiltų, jungiančio Daniją ir Norvegiją, patikrą bei remontą. Nors Skandinavijoje konkursuose dažnai yra proteguojami saviškiai, pasak bendrovės savininko, ten kyšių duoti nereikia. Tam, kad laimėtumei, užtenka atitikti reikalavimus ir pasiūlyti gerą būdą greitai bei kokybiškai atlikti darbus.

Klaipėdos UAB “Gridins enterprise” (GE), laimėjusi generalinės rangos sutartį atlikti “Oresund” tilto, jungiančio Kopenhagą ir Malmę, patikros bei remonto darbus, užsakovo užduotį numato atlikti iki liepos.
“Skandinavijos mastu tai yra didelis objektas, ir tai, kad leidžiama Lietuvos bendrovei atlikti tokius atsakingus darbus, tai yra įvertinimas ir pasiekimas ne tik mūsų įmonei, bet ir mūsų šalies kompanijų įvaizdžiui. Konkursą laimėjome todėl, kad darbams atlikti pasiūlėme priimtiniausią variantą – dirbsime neribodami transporto eismo ir baigsime per 1,5 mėn., iki skandinavų atostogų”, – teigia Aleksandras Gridinas, GE savininkas ir įkūrėjas.
Pasak jo, konkurse, kurio preliminari vertė yra per 100.000 Lt, taip pat dalyvavo Švedijos, Vokietijos ir Prancūzijos kompanijos.

Korupcija kitokia

Ponas Gridinas pasakoja, kad viešuosiuose konkursuose Skandinavijoje egzistuoja šalies pranašumas ir dažnai rezultatus veikia giminystės ryšiai.
“Kad laimėtum, turi būti galva aukščiau pagal pateiktą ne tiek kaina, kiek laiku ir kokybe”,- dėsto jis.
Pasak p. Gridino, jei “Oresundo” projekte dalyvavusi Švedijos įmonė būtų bent šiek tiek priartėjusi prie GE projekto, būtų laimėjusi, tačiau netiko jų kaina ir darbų strategija, nes būtų reikėję uždaryti dalį eismo.
Jo teigimu, bendrovei dega žalia šviesa dalyvauti viešuosiuose konkursuose lygiomis teisėmis su kitais varžovais Skandinavijoje, nes ji yra pasirašiusi ilgametes sutartis su vietos profsąjungomis. Po kelių mėnesių taip pat turi paaiškėti dar vieno konkurso tilto remontui Švedijoje, kuriame dalyvauja GE, rezultatai.
Ponas Gridinas pažymi, kad per sezoną bendrovė paprastai laimi po 2 konkursus tiltų remontams užsienyje.
Lietuviško kapitalo GE turi nemažai patirties atliekant tiltų priežiūros ir remonto darbus užsienyje – 3 m. dirba Skandinavijoje, Vokietijoje, Olandijoje. Bendrovės aukštalipiai pernai atliko Švedijoje Udevalos tilto inspekcinius darbus, jie yra dirbę ant 102 m aukščio Rygos tilto, Norvegijos Grenlandsbrua tilto, kuris virš vandens iškilęs 158 m. Užpernai GE remontavo metalinę konstrukciją “Atomium” Briuselyje.

Klysti negalima

GE trejus metus yra Aukštuminių darbų pramonės asociacijos IRATA narė.
“Tapome pirmieji IRATOS nariai Rytų Europoje. Yra nedaug tokių kompanijų, kadangi keliami labai griežti reikalavimai tokiems darbams. Jų saugumas turi būti užtikrintas 100%, nes jei įvyktų bent vienas nelaimingas atsitikimas, turėtumėme atsisveikinti su naryste joje”, – pasakoja p. Gridinas.
Bendrovė specialistus rengia pati savo mokymo centre, o aukštalipius egzaminuoja atstovai iš užsienio.
“Šiuo metu įmonėje yra 35 trijų lygių kvalifikuoti alpinistai. Per 2 mėn. dirbti paprastai ateina jau parengtas 1 naujas žmogus”, – teigia GE savininkas.
GE pagrindinis verslas yra aukštuminiai darbai naftos gavybos platformose, ji taip pat atlieka vėjo jėgainių priežiūrą, aukštų pramonės įmonių įrenginių, kaminų priežiūrą bei remontą.
Bendrovės darbų užsakymai Lietuvoje sudaro apie 20% darbų, vienas didžiausių atliktų darbų mūsų šalyje – Visagine III atominės elektrinės bloko ardymo darbai.
Pernai GE apyvarta sudarė 8 mln. Lt.

Vilija Jankutė, ”Verslo žinios”

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0

Buvęs klaipėdietis pusmetį dirbo aukščiausio pasaulio pastato viršūnėje. Aukštalipis Evaldas Jakubauskas pernai ištisas dienas praleido aukščiausio Kanados pastato – 553,33 metro aukščio televizijos bokšto – smaigalyje.
Prieš kurį laiką bokštui prireikė remonto. Jo viršūnę apgadino žaibai. Buvo paskaičiuota, kad, žaibai į bokštą trenkia apie 75 kartus per metus. Ilgainiui, kai kurios bokšto detalės buvo apgadintos, todėl reikėjo jas pakeisti.
Buvęs klaipėdietis, gavęs „žaliąją kortą“, praėjusių metų balandį su šeima atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas. Jau po mėnesio jis gavo pasiūlymą dirbti aukštalipiu Toronte. Klaipėdoje keturiasdešimtmetis buvo įgijęs tarptautinį aukštalipio sertifikatą.

Pastatė per 40 mėnesių

Toronte iškilusį Kanados nacionalinį bokštą – „CN Tower“ – kanadiečiai dar vadina „adata“.
Prieš daugiau nei trisdešimt metų, 1537 darbuotojai, dirbdami penkias dienas per savaitę, 24 valandas per parą, „CN Tower“ pastatė per 40 mėnesių. Bokšto statyba kainavo 260 milijonų dolerių. Apskaičiuota, kad „adatos“ svoris – 130 tūkstančių tonų.
Giedrą dieną, nuo bokšto viršuje įrengtos aukščiausios (447 m) pasaulio observatorijos, lankytojai gali matyti ir už 160 km esančius objektus – Niagaros krioklius ar Niu Jorko valstijos dangoraižius.
„CN Tower“ kasmet aplanko 2 milijonai lankytojų. Pirmojoje bokšto apžvalgos aikštelėje, 342 metrų aukštyje, yra įrengtos ypač atsparios stiklinės grindys. Kanadiečiai juokauja, kad jei 14 stambių hipopotamų, sveriančių po 2000 kilogramų, galėtų įtilpti į stiklinį bokšto liftą ir pakilti iki apžvalgos aikštelės, stiklinės grindys atlaikytų jų svorį.
Be to, bokšte yra įrengti keli restoranai, kavinės ir vyno baras, kino salė, kurioje galima pažiūrėti filmą apie bokšto statybą.
Prieš vienuolika metų bokšte duris atvėrė 400 svečių skirtas restoranas „360“. Apie savo ašį jis apsisuka per 72 minutes. Svečiai restorane gali mėgautis ne tik gurmaniškais patiekalais, bet ir Toronto panorama.

Apsisprendė akimirksniu

E.Jakubauskas „Klaipėdai“ pasakojo, kad darbą aukščiausiame pasaulio pastate jam pasiūlė, kai atvykęs į JAV, jis įsidarbino amerikiečių kompanijoje „CAN-USA“.
Dėl giminystės ryšių gavęs „žalią kortą“, iš Klaipėdos į Čikagą klaipėdietis atvyko balandžio pabaigoje, o gegužę jau turėjo darbo sutartį. Aukštalipio darbo vyriškis ieškojo internetu.
Atskridęs pasirašyti darbo sutarties Niu Jorke, būsimasis darbuotojas tiesiai iš oro uosto buvo nuvežtas į aukštalipių treniruočių salę. Jis tuoj pat privalėjo atlikti visas būsimam darbui reikalingas užduotis. Išlaikęs testą, jis gavo pasiūlymą du mėnesius dirbti Toronte. Vėliau sutartis buvo pratęsta dar keliems mėnesiams.

Per mėnesį – savaitė atostogų

Buvęs klaipėdietis prisipažino, kad ir darbo sąlygos, ir Torontas jam paliko puikų įspūdį.
Su dviem bendradarbiais amerikiečiais iš Teksaso ir Niu Džersio, E.Jakubauskas gyveno puikiai įrengtuose kompanijai priklausančiuose apartamentuose 19-ajame aukšte. Iki didžiausio Kanados turistų traukos objekto ir darbo vietos – „CN Tower“, buvo dvidešimt minučių kelio pėsčiomis.
E.Jakubauskas turėjo galimybę kas tris savaites grįžti namo, į Čikagą, kur jo laukė šeima. Namo ir į darbo vietą jis skrisdavo lėktuvu, o bilietų išlaidas apmokėdavo kompanija.
Tačiau darbas bokšte nebuvo lengvas. Dažnai tekdavo dirbti ištisą savaitę, neretai – naktimis.
Kadangi „CN Tower“ smaigalyje veikia daugelio televizijų ir radijo antenos, išjungus signalą dieną, kompanijoms tai brangiai atsieidavo.
„Nepamenu, kokia buvo mano reakcija, kai pamačiau bokštą, bet patys įsivaizduokit, žmogaus rankomis pastatyto aukštesnio pastato pasaulyje nėra, žmonių iš aukštai nė nesimato, dangoraižiai atrodo, kaip degtukų dėžutės“, – mėgino nusakyti pirmąjį įspūdį vyriškis.

Keitė stiklo plokštes

E.Jakubauskui ir jo kolegoms teko keisti bokšto viršūnėje įrengtos antenos dalis.
„Nors pats antenos korpusas yra metalinis, jo korpusas yra apdengtas stiklo plastiko plokštėmis. Stiklo plastikas nukentėjo nuo žaibų, todėl praktiškai atlikome antenos renovaciją, – apie kasdienį darbą pasakojo jis. – Keitėme stiklo plastiko plokštes, tarp jų statėme specialias tarpines, o vėliau plokštes nudažėme“.
Darbą aukštalipiai atliko pačioje bokšto viršūnėje, po truputį, nes televizijų ir radijo antenos būdavo išjungiamos palaipsniui. Atlikus vienos stiklo plastiko plokštės renovaciją, aukštalipiai imdavosi kitos. Jei būtų buvę įmanoma išjungti visas antenas iš karto, renovacijos trukmė būtų gerokai trumpesnė.

Ekstremaliau nebūna

Gelžbetoninio bokšto viduje yra įrengti liftai. Vienu liftu į bokšto viršūnę kyla turistai, kitu – darbuotojai.
Pirmajame sustojime, didžiajame bokšto kupole, veikia kavinės, restoranai, apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Nusipirkę atskirą bilietą, turistai kitu liftu gali pakilti dar aukščiau – į aukščiausią pasaulio observatoriją 447 metrų aukštyje.
E.Jakubauskas kartu su kolegomis šalia šios observatorijos turėjo darbo patalpą, iš kurios aukščiau į bokštą kildavo vidiniais laiptais.
Pasiekę nedidukę patalpą, kurioje laikė darbo įrangą, vyrai į aukščiausią pastato tašką antenos viduje pakildavo kopetėlėmis.
Per nedidelius langus, kurie buvo skirti naktinio bokšto apšvietimo prožektoriams, vyrai patekdavo į antenos išorę, galėdavo pritvirtinti aukštalipių virves bokšto viršūnėje ir pradėdavo dirbti.
„Taip, tai iš tiesų labai ekstremalu, ekstremaliau nebūna. Bokšto viršūnė perskrosdavo debesis, o mažesni lėktuvai, sraigtasparniai, skraidydavo žemiau mūsų. Matydavom juos, kaip didelius paukščius, – pasakojo aukštalipis. – Dirbti daugiau nei penkių šimtų metrų aukštyje nėra ypač pavojinga. Kai esi profesionalas, naudojiesi aukščiausios kokybės technika ir laikaisi saugos taisyklių, tikimybė, kad žūsi – minimali“.

Pasitiki profesionalais

E.Jakubauskas tikino, kad aukštalipio darbas nedaug pavojingesnis nei kiti. Jis pasitiki mokslininkų ir profesionalų atliktais tyrimais, sukurta sistema ir darbo technika.
„Pasaulyje yra aibė aukštalipių ir objektų, kuriuose jie dirba. Visą gyvenimą šioje srityje dirbę profesionalai ilgai galvojo, kol atrado sistemą, kaip padaryti, kad šiame darbe būtų kuo mažiau žūčių.
Tiesa, anksčiau jų būdavo daug daugiau, – pripažino vyriškis. – Dabar sukurta speciali įranga, kuri leidžia žmogui dirbti dideliame aukštyje, riziką sumažinus iki minimumo.“
Aukštalipis tikino, kad kaskart atidžiai patikrina įrangą su kuria dirba ir atsakingai žiūri į savo darbo specifiką.
„Vis dėlto šiokia tokia rizika yra. Aukštis, stresas, gana įtempti nervai, aišku, čia psichologiniai dalykai, jie veikia. Na, juk kai lėktuvu skrendi, irgi nežinai – nukris ar ne. Taip pat nežinai, ar trūks virvė. Bet tikimybė, kad ji nutrūks – nedidelė“, – tikino jis.

Aukščio bijo

Į klausimą, ar niekada nebijojo aukščio, aukštalipis atsakė juokdamasis.
„Na, kiekvienas aukščio bijo. Tik kai kurie bijo paniškai, negali išeiti ir į penkiaaukščio balkoną. O aš įvertinu situaciją, kokia yra, pasitikiu sistema ir technika, tai ko bijoti? – klausė jis. – Šešiolika metų šį darbą dirbu. Aišku, Lietuvoje tokio aukščio pastatų nėra. Tačiau aukštai ir yra aukštai. Ar iš šimto metrų aukščio krisi, ar iš penkių šimtų – rezultatas tas pats, gyvas neliksi,“ – juokėsi pašnekovas.
E.Jakubauskas pasakojo, kad per parą bokšte realiai dirbdavo 4-8 valandas. Dažnai suplanuotus darbus tekdavo atidėti dėl oro sąlygų. Lyjant, esant stipresniam vėjui, pakilti į bokšto viršūnę aukštalipiams būdavo draudžiama.

Naktį – žiburių jūra

Buvęs klaipėdietis prisipažino, kad mėgstamiausios jo darbo valandos būdavo naktį.
Sutemus, iš kone penkių šimtų metrų aukščio Torontas, kuriame gyvena apie 5 mln. gyventojų, atrodė pasakiškai.
„Tiesa, po poros mėnesių su kolegomis juokaudavome – iš viršaus nematyti nieko naujo. Iš pradžių mėgavomės panorama, vėliau ji tapo įprasta. Kita vertus, tų saulėlydžių ir saulėtekių, žvaigždėto dangaus ar jo žydrynės, neužmiršiu. Bent kartą gyvenime tokius vaizdus pamatyti tikrai verta“, – sakė jis.
Keturiasdešimtmetis tikino, kad giedrą dieną iš bokšto pats savo akimis matė Niagaros krioklių purslus, apšviestus saulės. Naktį galima išvysti ir Jungtinių Amerikos Valstijų žiburius.
„Aišku, iš viršaus Torontas kitoks atrodo. Ką jau, jei devyniasdešimties aukštų dangoraižis, kaip saldainių dėžutė atrodo“, – šypsojosi jis.

Filmavo BBC

Buvęs klaipėdietis turėtų tapti ir BBC televizijos kuriamo dokumentinio filmo herojumi.
Dvi savaites diena iš dienos su aukštalipiais gyveno ir jų darbą stebėjo BBC žurnalistas.
Jis netgi buvo prisirišęs prie tų pačių virvių ir filmavo „CN Tower“ remontuojančių aukštalipių darbą iš arti.
Trys bokšto viršūnėje dirbantys aukštalipiai sulaukė nemažai Kanados sostinės žurnalistų dėmesio. Po darbo juos nuolat kalbino ir kartu fotografavosi turistai.

Reda Baltinaitė, “Klaipėda”

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0

Aukštų pastatų fasadų plovimu užsiima profesionalai

Ne vienas, nužvelgęs aukštą pastatą žvilgančiais langais, susimąsto, kaip jie yra valomi. Tuo užsiima ne kibirėliais nešinos moterys, bet specialiai tokiam darbui pasirengę ir aukščio baimę įveikę vyrai.

Vanduo purškiamas stipria srove

Vienus kelių aukštų pastatus galima nuplauti ir stipria vandens srove ar šepečiu, pasikėlus specialiu bokšteliu. Nuvalyti keliolikos aukštų pastatų fasadus jau tenka samdyti aukštalipius, kurie gali virvėmis nuo stogo leistis žemyn ir šveisti langus bei sienas.

Kaune esančio BLC biurų centro langus nuvalo jame įsikūrusi UAB “Danclean”. Bendrovės technikos vadovas Juozas Bartkevičius sakė, kad tik apatiniai langai nuvalomi lengvai – pasilipus ant kopėčių.

“Turime technikos, kuria aukšto slėgio vandens srove galime nuplauti 15-17 metrų aukštyje esančius langus. Jeigu reikia aukščiau – statome bokštelį, kuriame įsilipę darbuotojai stiklą valo rankomis. Penktą BLC aukštą taip ir valome”, – pasakojo jis.

Savanorių prospekte iškilusio daugiaaukščio verslo centro langai buvo nuvalyti jį pastačius. “Jis atidarytas tik prieš metus, dar nebuvo reikalo, bet jau greitai reikės valyti. Tada samdysime bendrovę, kuri užsiima tokiais darbais”, – sakė vienas centro savininkų Regimantas Skaržauskas.

Aukščiausią pastatą nuvalo per mėnesį

Aukščiausias pastatas Lietuvoje ir Baltijos šalyse yra 33 aukštų ir 148,30 metro (įskaičiuojant anteną) verslo centras “Europa” Vilniuje. Jį valdančios UAB “Hanner Development” projektų vadovė Jurgita Bažanovienė sakė, kad apie tai, kad reikės kažkaip nuvalyti fasadą, galvota jau projektuojant pastatą.

“Todėl ant stogo įrengti bėgeliai – toks vamzdis, prie kurio lynais tvirtinamas vežimėlis. Jame sėdintys du žmonės ir valo fasadą. Paprastai tai darome du kartus per metus, bet prireikus valome ir papildomai”, – sakė ji.

Anot jos, pastato fasado valymas per metus kainuoja 26 tūkstančius litų. Šie pinigai yra įskaičiuojami į biurus nuomojančių įmonių eksploatacinių išlaidų sąskaitas.

Aukščiausią Lietuvos pastatą valančios UAB “Topclean” darbų vadovas Juozas Zabarauskas sakė, kad nuvalyti “Europos” pastatą du žmonės užtrunka mėnesį.

Lyderiai darbo turi užsienyje

Aukščiausiems pastatams valyti dažnai kviečiami klaipėdiečio Aleksandro Gridino įmonės pramoninio alpinizmo specialistai. “Nesame vienintelė įmonė, kurioje darbus atlieka aukštalipiai. Bet mūsų bendrovėje dirba apie 50 žmonių, kitose – po 3-4. Aukštalipiai darbuojasi virvėmis nusileisdami nuo stogo”, – pasakojo “Gridins group” savininkas, kurio darbuotojai įvairiausius aukštybinius darbus atlieka ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Pietų Amerikoje, Azijoje.

“Lietuvoje neturime daug užsakymų, bet ir joje valome fasadų stiklus. Pavyzdžiui, “MB Baltic” biurų kompleksą, kurio fasadų plotas – apie 16 tūkstančių kv. m. Neseniai šį pastatą plovė 12 žmonių. Prie jo darbo užtenka 2-3 savaitėms”, – sakė A.Gridinas.

Klaipėdos bendrovėje fasadų plovimas kainuoja apie 4-5 litus už kv. m. Kaina priklauso nuo pastato aukščio, pasirinktos technologijos.

“Kol kas Lietuvoje aukštalipiams nelabai apsimoka dirbti, nes čia žmonės dar neįpratę, kad viskas būtų tvarkinga ir gražu. Lietuvoje mes tik mokomės, o pagrindinius darbus atliekame užsienyje”, – pasakojo verslininkas.

A.Gridinas sakė, kad nesistengia tapti monopolininku. “Mums tai nenaudinga. Esame tarptautinės aukštuminių darbų pramonėje, naudojant alpinizmo įrangą, asociacijos (IRATA) nariai, turime teisę mokyti žmones, išduoti europinius sertifikatus. Visos buvusios SSRS šalys pas mus mokosi. Dažnai gauname užsakymų iš objektų, kuriuos galėtų apsiimti kitos kompanijos, bet jos neturi pakankami specialistų, todėl tenka mums dirbti. Mes orientuojamės į darbus užsienyje. Vaikinai ten normaliai uždirba, pinigus parsiveža į Lietuvą ir neišvažiuoja iš jos. Juk tai labai svarbu”, – sakė verslininkas.

Alpinistai nepageidaujami

Kai kurios įmonės fasadams nuvalyti samdo alpinistus, tačiau A.Gridino bendrovėje tarp aukštalipių jų nėra. “Jie galėtų dirbti tik instruktoriais. Lietuvoje mažai tikrų alpinistų, save taip vadina paprasti turistai. Be to, gerai dirbantį žmogų lengviau išmokyti laipioti nei tą, kuris moka laipioti, išmokyti dirbti”, – savo argumentą pateikė verslininkas.

Tarp aukštalipių nėra ir moterų, nors anksčiau buvo pageidaujančių. “Jos gali palaipioti, dalyvauti varžybose, bet dirbti mūsų bendrovėje būtų per sunku. Kai kurie mūsų vyrai šiuo metu dirba Angoloje, kur 35 laipsniai karščio, kiti – Šiaurės Norvegijoje, kur šalta. Moterims tai būtų per sunku”, – sakė A.Gridinas.

“Kauno diena”

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0

Apie aukštalipius dar nekuriami filmai, nors vien Rusijoje kasmet žūva apie 12-a šios rizikingos profesijos atstovų. Klaipėdiečiai aukštalipiai, dirbantys NATO karinių bazių laivuose, naftos įmonėse, bažnyčių bokštuose, ant laivų stiebų ir statybų pastolių bet kokiu oru, net 130-ies metrų aukštyje, žinomi jau ne tik Europoje, bet ir Japonijoje, Brazilijoje, Skandinavijos šalyse.

Kol kas tarptautinius IRATA asociacijos sertifikatus vieninteliai iš buvusios Tarybų Sąjungos aukštalaipių turi 29 klaipėdiečiai, o šią vasarą komanda turi išaugti iki 50-ies narių. Kol kas tarp jų nėra nė vienos moters.

“Aukštybėse galime ir naujagimį priimti”

“Mums atlygis – ne tik pinigai ir šlovė, – sako pramoninio alpinizmo įmonės vadovas Aleksandras Gridinas. – Greito pelno besivaikantys vaikinai nesirenka amato, tampančio likimu. Galime didžiuotis, kad tarptautinės IRATA asociacijos sertifikatus turime vieninteliai iš buvusios Tarybų Sąjungos aukštalipių, ir tai suteikia galimybę dirbti stambiausiose pasaulio kampanijose.”

Kai kalbėjomės, keletas klaipėdiečių komandos supervizorių buvo išvykę į Japoniją, vėliau laivu pasieks Korėją. Supervizoriai – tai III lygio aukštalipiai, atsakingi už saugą ir galintys atlikti gelbėjimo darbus, pavyzdžiui, suteikti pagalbą žmogui pažeistu stuburu, ne ilgiau kaip per 12-a minučių nuleisti jį žemyn. Aukštalipiai yra išmokyti net gimdyvei ant dangoraižio stogo suteikti pagalbą ir priimti naujagimį, jei tik to prireiktų.

Jiems nėra žodžio “negaliu”. Jie privalome padaryti tai, ko kiti neįstengtų. “Matai, kad tai neįmanoma, bet padarai”, – sakė Aleksandras.

Dirba kaip betmenai

Aleksandro vyrai remontavo naftos gręžinį STATOIL-o bokšte, pakibę 130-ies metrų aukštyje, kai vėjas siekė kone 15 metrų per sekundę, dirbo ant Rygos vantinio tilto, nuo kurio prieš keletą metų nukrito ir užsimušė žmogus.

“Kur slypi mūsų kaifas ir adrenalinas? Negali padaryti klaidos. Visada privalai numatyti du žingsnius į priekį.” Aukštalipiai turi turėt savo paslapčių, ir yra dalykų, kurių pašaliečiams niekada nerodom. Štai Korėjoj tanklaiviuose įlipo į didžiulę metalo dėžę lygiomis sienomis ir be pastolių. “Užkabinau virvutę”, – lakoniškai paaiškina. Būna taip, kad dieną, dvi ar tris turi ruoštis, galvoti darbų strategiją, geometriškai tiksliai apskaičiuoti, o po to užduotį atlieka greitai kaip kokie betmenai. Štai vokiečių, švedų aukštalaipiai atsisakė vieno objekto, vos pradėję dirbti, o Gridino vaikinukai per pustrečio mėnesio sumontavo 2 800 tonų karkasus.

Šv. Juozapo Darbininko bažnyčioje keturias paras aukštalipiai ruošėsi pastatyti 600 kg sveriantį kryžių, o pastatė per 3 valandas – be specialios kėlimo technikos. Beje, apstulbino rusų cerkvės kupolus dažę pravoslavų vienuoliai, atsisakę aukštalaipių pagalbos (matyt, turi levitacinių sugebėjimų) ir susitvarkę patys.

Klaipėdiečiai saugo Vaikų ligoninės padėkos raštus; čia jie padirbėjo be atlygio.

Demontuojant milžinišką Šv. Kazimiero bažnyčios kryžių, suvis nebuvo už ko užsikabinti, kad nesugadintum sienų apdailos, bet įmantriai kampuose pritaisius virves, jį pavyko nuleisti.

“Vilniuje, “Siemens” arenoje, vyrai kabino “Švyturio” reklamą – fantastinė situacija. Procesui skirtos 6 valandos, arenoje kėdės eina į viršų 60 metrų, 45-ių laipsnių kampu – vienintelis būdas buvo reklamą pakelt įstrižai ir sumontuoti. Ketvertą valandų galvojom būdus, ruošėm trasą, ir konstrukciją pernešėm oru. Kai baigėm darbą, visi buvę apačioje ėmė ploti”, – prisiminė Aleksandras.

Norvegijoj, jūroje naftą gręžusiame bokšte, dirbo tik amerikiečiai aukštalaipiai. Klaipėdiečiai pusę metų prašė darbdavių leisti ten pakeisti senus protektorius. Per penketą dienų pakeitė 150 vienetų, svėrusių po 150 kg – po šito žygio norvegai taip pat prapliupo aplodismentais.

Kai mūsų aukštalipiai dirbo NATO bazėje, laivuose, kuriais vežamas slaptas krovinys, amerikiečių kariuomenės pulkininkas paprašė per 8 valandas išardyti šoninį tentą – vaikinai tai atliko per 20 minučių! Tai vis amato gudrybės; viskas paprasta, kas genialu. Vaikinai sugebėjo išmontuoti Visagino AE reaktorius 52 metrų aukštyje, šie darbai buvę itin sudėtingi.

Ko neištvertų kalnų alpinistai

A. Gridinas nelinkęs į darbą priimti kalnų alpinistų. Mat ten yra rizikos momentų, gal 10 procentų ekstrymo, nes jie tam ruošiasi ilgai, o triumfo akimirka ištinka, kai įkopia į viršūnę. Pramoninis alpinistas turi mokėti kybodamas atlikti visus statybos remonto montavimo, dažymo darbus ir kartais tai trunka 8-10 valandų, šaltyje, siaučiant vėjams. Kai saulė įkaitina pastato skardą ir atsimuša ant langų stiklų – vaikinams iš nosies ir kraujas pliūpteli.

“Vaikinus renkamės iš rajonų, nes iš 100 miestiečių net 80 neturi kantrybės, valios bei ištvermės išbūti nepakenčiamomis sąlygomis ir padaryti tai, ko paprastas statybininkas negali. Todėl mūsų vaikinams aukštybėse dirbti tampa lengviau nei ant žemės. Paradoksas, bet kol kas tik žeme pėdindamas vienas vaikis sugebėjo susilaužyti koją.”

Kartais vienintelis naujoko trūkumas – antsvoris, o šiaip ko šiandie neturi – ryt gali pasiekti ir pralenkti kitus. Pirma sąlyga – eik mokytis. Nes už jėgą svarbiau – skvarbus, treniruotas protas. Intelektas – gyvybės išsaugojimo garantas. “Tarp mūsų vaikinų yra biologų ir archeologų, dailininkų, – Aleksandras, alpinistų vadinamas “tėčiu”, šūkteli naujoką – klaipėdietį Vytautą Kairį. Šnipšteli man: “Tik pažiūrėkit į tą jo Maklaudo kaselę ant galvos. Aš nespaudžiu, laukiu, kol susipras nusikirpti”. – Dirbi čia pusę metų. Sakyk, kiek turėčiau tau sumokėti, kad išeitum?”

Kai liekam vieni, Vytautas sako: “Atsisakyčiau visko, kad tik užsitarnaučiau jo ir vaikinų pasitikėjimą. Kai mačiau aukštalaipius per televiziją, jie man atrodė supermenai, bet kai pats pabandžiau – pastangos maksimalios, pojūčiai – nerealūs. Išmokau visko, ko reikia vyrui. Kai man liepė tanklaivyje nusileisti į ankštą patalpėlę, niekas nežinojo, kad turiu klaustrofobiją. Ir neišsidaviau. Per tris keturis kartus nugalėjau ankštų uždarų patalpų baimę. Čia negali laukti: ne aš, tai kitas padarys. Jei mato, kad susvyravai – pasiųs šalin. Turi psichologiškai bet kokiai situacijai pasirengti. Žinoma, norėčiau kilti karjeros laiptais, vadovaujančio darbo, didesnės atsakomybės ir dar didesnio ekstrymo”, – sakė Vytautas, studijuojantis Universitete rekreaciją ir turizmą.

Baimė – pažįstamas jausmas

“Klausiate, kur mano šlovė? Mano šlovė – mano vaikinai, paskui mane einantys į ugnį ir į vandenį. Gal aš jiems griežtumo etalonas, monstras, kai dirbam, bet kai kartu gyvenam užsienyje, aš ir indus suplaunu, kai mano eilė. Mes daug dėmesio skiriame kultūrai. Kiekvienoje egzotiškoje šalyje stengiamės ištaikyti laiko, kad kuo daugiau pamatytume, pažintume gamtą. O laisvalaikiu vaikinai sugeba atskleisti ir artistinius sugebėjimus. Per Jūros šventę dvidešimt vaikinukų rodė ugnies šou ant Meridiano stiebų. Man garbė, kai ateina jų žmonos, motinos, ir padėkoja už tai, kad jie pajuto savo vertę”, – sako Aleksandras Gridinas.

Beje, baimės jausmas jo komandai nėra nepažįstamas. Sykį pats vadas, užkopęs į aukštybes ir išvydęs porininko amerikiečio akyse paniką, pajuto, kad pakirto kojas. Teko nusileisti žemyn. Savo vaikinų gyvybėmis jis nerizikuoja. Todėl atsisakė darbo Čečėnijoje, Persų įlankoje, bet mielai imsis statyti pastolius Indijoje. Kai tanklaiviuose tenka leistis į kuro rezervuarus, vadovas eina pirmas, ir tik išbuvęs pusvalandį, įsitikinęs, kad vaikinams neteks prarasti sąmonės dėl kokių nuodingų garų, leidžia pasireikšti jiems.

Sykį sprogo degalų rezervuaro talpykla – teko žaibiškai pasišalinti iš tanklaivio, štai tąsyk vaikinai buvo išbalę kaip sniegas. Bet reakcija, orientacija ir šaltakraujiška nuovoka neleido sutrikti ir pulti į paniką.

Archimedo dėsnis

Apsidairėme aukštalaipių sporto salėje, kur jie kartais padeda treniruotis ir “Aro” vyrukams. Kas be ko – atsiveda palaipioti žmonas ir vaikus. Bet šįkart, supervizoriaus Artūro Vengalio treniruojami, vaikinai ruošėsi IRAT egzaminui: atėjo eilė III lygio sertifikatus gauti dar šešetui vaikinų. Jie – jau kvalifikuoti įvairių profesijų specialistai, mokėsi saugos ir gelbėjimo darbų.

“Šis darbas turi patikti. Kiti už adrenaliną moka pinigus, o tu už jį pats gauni algą, – kalbėjo Artūras. – Jeigu nebebijai aukščio – tu jau nesveikas. Mano draugas parašiutininkas sako neįsivaizduojąs, kaip galiu čia dirbti. Jis kaskart turi prisiversti šokti iš lėktuvo. Bet jeigu laikaisi saugos – jautiesi saugesnis, nei vakare išėjęs į miestą. Nebent koks ekstra atvejis, kai stiprus vėjas, o tu lipi į bokštą. Bet, kaip sako Archimedas: “Duokit man vieną atramos tašką – aš žemę pakelsiu!”

Aukštalipiai Marius Laurėnas, Raimundas Zablockis, Edgaras Byra, Darius Patapas, Tomas Daugintis, Andrius Kiričenko, Stasys Ašmontas ir Robertas Petrauskas sakė nesą prietaringi, bet į aukščiausius objektus neleidžia jaunavedžio, tebešvenčiančio medaus mėnesį. O kai miestas aukštybių kaubojams – kaip ant delno, sako pajuntą visus jaunystės, skrydžio ir gyvenimo malonumus…

Ivona Žiemytė, “Vakarų ekspresas”

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0

Kaunietis verslininkas Darius Vaičiulis užkopė į vieną aukščiausių Himalajų viršukalnių Cho Oyo, kurią ne visuomet įveikia net profesionalūs alpinistai

Kaunietis verslininkas alpinizmu pradėjo domėtis vos prieš kelis mėnesius. Iš tiesų jis net nėra alpinistas, tik nuolat stengiasi rasti būdų, kaip kuo ekstremaliau ir įdomiau praleisti atostogas. “Gulėti paplūdimyje ir degintis saulėje – ne man”, – sako tikras adrenalino fanatikas, šešias savaites praleidęs Himalajuose ir tapęs pirmuoju kauniečiu alpinistu, įveikusiu Cho Oyo viršukalnę, kurios aukštis 8200 metrų.

Užteko vienos pamokos

Paprastai Į Himalajus vyksta tik patyrę alpinistai, nes šių kalnų viršukalnės laikomos vienomis sudėtingiausių. Tačiau kaunietis verslininkas, paklaustas, į kokias viršukalnes jam teko įkopti iki Cho Oyo, tik nusišypso. “Prieš ekspediciją į Himalajus teko kopti į Monblaną, tačiau to nevadinčiau alpinizmu. Tiesiog Europoje mokėmės pagrindinių elgesio kalnuose taisyklių”. Tik tokius įgūdžius turėjęs vyras nusprendė šturmuoti vieną Himalajų viršukalnę, kuri vos 648 metrais žemesnė nei Everestas.

Jis nesureikšmina alpinizmo įgūdžių ir sako, kad mėgėjas gali pasiekti daugiau nei patyręs kalnų ir kopimo žinovas. “Apskritai nežinau, ar tikslus yra alpinisto apibrėžimas. Juk paprasčiausią vaikščiojimą kalnais galima vadinti alpinizmu. Be to, nepatyręs alpinistas kalnuose būna gerokai atsargesnis”, – kalbėjo D.Vaičiulis.

Jis neslepia, kad jo pasiekimas daugeliui kelia nuostabą, todėl dažnai juokauja, kad kalnuose buvo ne vieną kartą. “Na, yra tekę slidinėti”, – šypsojosi alpinistu savęs vis dar nedrįstantis vadinti kaunietis.

Aklimatizacijai – keliolika dienų

D.Vaičiulio gyvenime apskritai netrūksta įvairių nuotykių ir ekstremalių situacijų. “Gal ir nepatikėsite, bet prieš metus nusprendžiau, kad noriu lipti į kalną. Tiesiog turėjau tikslą ir pradėjau ieškoti tokių ekskursijų rengėjų”, – pasakojo vyras. Ilgai ieškoti neteko, Darius po kelių mėnesių jau buvo Prancūzijoje, ten vyko pirmieji bandymai ir alpinizmo pamokos.

Kartu su kauniečiu Prancūzijoje mokėsi ir kiti ekstremalai. Daugeliui jų alpinizmas buvo nauja sritis. “Tarp komandos narių nebuvo nė vieno lietuvio. Daugelis jų tiesiog troško nuotykių ir aktyviai praleisti atostogas. Puikiai sutariau ir su danais, ir britais, ir Azijos šalių gyventojais”, – neslėpė kaunietis.

Rugpjūčio pabaigoje nuotykių ištroškusi komanda jau buvo Tibeto sostinėje. “Iš jos iki bazinės stovyklos važiavome džipais. Kelionė truko kelias dienas”, – pasakojo vyras ir prisiminė jausmą, kai ekspedicija įsikūrė bazinėje stovykloje.

“Privalėjome aklimatizuotis. Prieš viršukalnės šturmą bazinėje stovykloje gyvenome keliolika dienų”, – prisiminė vyras. Jis neslėpė, kad ekspedicijos sąlygos buvo puikios, todėl viršukalnės šturmui tinkamai pasirengė.

Svarbiausia – psichologinis pasirengimas

Ekspedicijoje kartu su vyrais viršukalnę panoro įveikti ir dvi moterys. “Jos žinojo, ko nori. Nebuvo jokių verkšlenimų ar aikštingų pageidavimų”, – sakė D.Vaičiulis. Su didžiausiu malonumu jis kalba ir apie patį kopimą.

“Judėjimai pirmyn atgal ir užima daugiausiai laiko. Kiekvieną dieną stengiesi įkopti vis aukščiau ir aukščiau. Kuo daugiau judi, tuo geriau pasiruoši viršūnės šturmui. Turėjome gerus bei patyrusius šerpus”, – sakė D.Vaičiulis.

Kai ekspedicijos dalyviai apsiprato, kopė gana greitai. “Vieną dieną lipome į pirmą stovyklą, kitą – į antrą, trečią – į trečią, kol nulipome iki pirmos stovyklos”, – prisiminė kaunietis verslininkas.

Siekiant tikslo, nepavyko išvengti Himalajuose įprastų sunkumų. “Oro Himalajuose trūksta nuolat, todėl ant viršukalnės stovėjome vos keliolika minučių. Tačiau reikia priprasti prie tokių oro sąlygų. Jei organizmas nesugeba adaptuotis, telieka važiuoti namo”, – apie gamtos diktuojamas taisykles pasakojo alpinistas.

Jis paneigia ir kai kuriuos stereotipus, esą į kalnus turi kopti tik fiziškai stiprūs žmonės. “Manau, kad svarbiausias dalykas – psichologinis pasirengimas. Jei morališkai esi išsekęs, vargu ar įmanoma pasiekti tikslą”, – įsitikinęs 8200 metrų aukštį įveikęs kaunietis.

Dvasinė ramybė – apeigose

Alpinizmas – brangus pomėgis. To net nebando neigti lietuvis, įveikęs vieną aukščiausių pasaulio viršukalnių. “Japonai rengia brangiausias ekspedicijas, jų kaina – apie 50 tūkstančių dolerių, rusų arba prastai aprūpintų bazių paslaugos penkis kartus pigesnės”, – neslėpė vyras.

Verslininkas negailėjo pinigų patogumams ir normalioms gyvenimo sąlygoms. “Norėjosi, kad nereikėtų vienoje palapinėje valgyti ir miegoti, – sakė D.Vaičiulis. – Kol aklimatizavomės, turėjome visus patogumus, todėl ir pati ekspedicija kainavo nepigiai”.

Tačiau jis net neabejoja, kad patirti nuotykiai ir geros emocijos atperka kiekvieną atostogoms išleistą litą. “Sugrįžęs šviežia galva galiu kibti į darbus”, – sakė kaunietis. Savotiškai atsipalaiduoti ir surasti dvasinį balansą jam padėjo ir Tibeto vienuolių bei kitų vietinių gyventojų gyvenimo būdas, dalyvavimas apeigose. “Svarbu ne tik darni komanda, bet ir dvasinis atsipalaidavimas, todėl stengdavomės dalyvauti visose maldose, medituoti su vietiniais vienuoliais”, – neslėpė vyras.

Jis kalba ir apie nepaprasto grožio vietas. “Kai vykdavo religinės apeigos, susėsdavome aplink aukurą, atsiverdavo milžiniški sniegynai, visur matydavome tik baltą sniegą. Toks vaizdas negali nejaudinti”, – sakė vyras, pasisėmęs ir naudingos dvasinės patirties.

Trumpam apako

Lietuvį Tibetas stebino atšiaurumu. “Ten visada pūtė šaltas, stiprus ir sausas vėjas”, – pasakojo alpinistas ir pasidžiaugė, kad sunkesnių sveikatos komplikacijų pavyko išvengti. Tačiau kitiems kolegoms nuotykis vos nesibaigė tragedija.

“Vienas vyras trumpam apako. Jis nieko nematė, tačiau tai buvo tik laikinas sutrikimas. Nusileidus žemyn, regėjimas grįžo”, – pasakojo vyras.

Tho Oyo viršukalnėje tvyro šaltis, pučia žvarbus vėjas. “Pro debesis nieko nesimato, tik Everestas”, – šypsojosi vyras. Ar ir kitas savo atostogas jis praleis Himalajuose, D.Vaičiulis negalėjo pasakyti, tik šypsena jo veide išdavė, kad neketina atsisakyti ekstremalių pojūčių ir netikėtų išgyvenimų.

“Mėgstu ekstremalius išbandymus, noriu pajusti, ką reiškia įkopti į kalnus, šokinėti su parašiutu, nardyti tarp piranijų. Toks jau yra mano gyvenimas”, – neslėpė kaunietis verslininkas, jau galvojantis apie naują adrenalino dozę.

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0