Nežinau iš kur Chiotas ištraukė šitą paveiksliuką, bet aš jį radau pas jį ir negaliu neperpublikuoti – labai patiko 
Tikrai puiki ir sėkminga manau būtų socialinė reklama, jei taip realiai įgyvendinti daugiau kur tokius piešinius 
Psichologija, mąstymas, logika 
Komentarų: 2
Šiandien iš pat ryto nuvažiavom pasižiūrėti kino teatre naujo filmo “Green zone” ir tikrai likau patenkintas.
Tai gal kiek mažiau karinis, nei galima tikėtis iš reklaminio filmuko, bet bet kokiu atveju labai įdomus ir įspūdingai pastatytas filmas, apie tam tikrą, mažiau eskaluotą JAV pajėgų įvedimo į Iraką 2003-iais pusę – apie politines ir tarpžinybines intrigas, netgi piaro galią motyvuojant karo būtinybę…
Filmas pastatytas pagal žurnalisto knygą “Imperial life in the Emerald city“, tad stenarijus nėra iš piršto laužtas ir šiaip, prisimenant istoriją – panašu, kad labai artimas tiesiai Bet… šiuo atveju, atvirkščiai nei tarkim “The hurt locker” filme, vieno sumanaus kario, nenuilstamai lakstančio po Bagdadą, visur spėjančio, visur patenkančio, niekaip nenušaunamo, viską išprotaujančio ir visų (CŽV, Baltujų rūmų ir t.t.) “samdomo” ir geidžiamo… personažas švelniai tariant neatrodo labai įtikinamas, nesvarbu, kad įtikinamai vaidinamas tokio aktoriaus kaip Matas Deimonas
Na bet tiek to., Nelabai gilinantis į politiens vingrybes “buvo taip ar kitaip” ir personažo tikroviškumą, tai bet kokiu atveju filmas tikrai vertas dėmesio, gerai pastatytas ir neprailgo. Parekomenduosiu kitiems ir po kurio laiko pasižiūrėsiu ir dar kartą
Apžvalgos apie viską Komentarų: 0
Pasauliui gelbėti reikia mesijo – ši taisyklė galiojo tūkstančius metų įvairiuose visuomenėse ir teritorijose. Bet dabar kai kas pasikeitė. Blankūs politikai, valdininkai, prisitaikėliai. Kur dingo ryškūs vedliai?
Eilinė darbo diena eilinėje ministerijoje. Aplink didelį stalą susėdusios kelios dešimtys žmonių – tarp jų nemažai užsieniečių. Vyksta ilga diskusija apie tai, kaip x srityje išugdyti lyderio bruožų turinčias asmenybes. Kalbama ištisą dieną, klausomasi įtaigiai šnekančių konsultantų, keičiamasi išmintingomis frazėmis.
Paskui dar vienas kelių dienų seminaras apie tą patį. Pagaliau parašoma stirta popierių, viskas derinama, ir pagaliau lyderystės vystymo planas pasiekia sritį, kuriai buvo numatytas. Nepaisant šios veiklos ir išleistų mokesčių mokėtojų pinigų, lyderių šioje srityje neatsiras nei šiemet, nei kada nors vėliau. Nes vedliai šitaip nekuriami.
Beveidžiai vadai
Tai – ne vidutinės grandies vadybininkų deficitas, tai – kitokios prigimties problema. Lyderių, palyginus, su XX amžiumi, smarkiai sumažėjo. Ar atsimenate, kas šiuo metu yra, pavyzdžiui, Ispanijos premjeras? Jau nešnekant apie tokią svarbią figūrą, kaip visos ES prezidentas – kurio nei pavardės, nei veido, nei kalbų išvis neįmanoma įsidėmėti.
Arba Vokietijos kanclerė Angela Merkel – geras žmogus, dora politikė, tačiau nė iš tolo neprilygsta nedrausmingam, kartais nenuspėjamam, bet vis dėlto įsimintinam savo pirmtakui Gerhardui Shroderiui. O pastarieji britų premjerai – ar nors vienas jų savo asmenybės magija lenkia Margaret Thatcher?
Regis, Vakarų Europa be Nicolas Sarkozy dabar išvis neturi charizmatinių veikėjų. O amerikiečiai lyg užhipnotizuota pelė akis išplėtę tebežiūri į Baracką Obamą, nors užkrautas pasitikėjimo kreditas jį jau ima slėgti. Taip, jis išsiskiria iš savo amžininkų iškalba ir asmeniniu žavesiu, tačiau realių veiksmų kol kas nematyti. O be jų lyderis – kaip vėliava be kariaunos.
Pinigai į balą
Tai kur yra tikrieji lyderiai? Trumpam grįžkime į jau minėtą ministeriją. Po darbo dienos parėjęs namo šios diskusijos dalyvis žmonai pasiskųs, kad tas įkyrėjusias kalbas jis jau girdėjo šimtą kartų. Todėl veltui praleido visą dieną ir žiauriai pavargo.
Dar kalbės apie tai, kad po gražia lyderystės programos vėliava „vaikšto“ nemaži pinigai, kuriuos organizacijai reikia išleisti, o visiems tiems susirinkusiems žmonėms – tvarkingai pasidalinti. Tie pinigai – net ne šalies mokesčių mokėtojų, jie – Europos Sąjungos. Visi viską puikiausiai supranta, todėl niekas nekelia jokių nereikalingų klausimų. Kuo čia dėti lyderiai? Ogi iš tiesų tai – tik graži iškaba, madingo žaidimo pavadinimas. Todėl ši programa – tokia pat ydinga, kaip ir daugelis kitų, „nuleistų iš viršaus“, gerai finansuojamų, tačiau jokios apčiuopiamos naudos neatnešanti.
Tiesiog šiandien pasaulyje madinga tokia utopija – ugdyti lyderius. Po kelių dešimčių metų taps madinga kitokia kryptis. Bet turbūt žmonės amžinai kamuosis bandydami tobulintis, arba kaip dabar madinga sakyti, „investuoti į save“.
Buvo ir anksčiau tokių pedagoginių utopijų. Tarkime, britai ilgus amžius bandė išugdyti džentelmeną. Italai – tobulą žmogų, prancūzai – laisvą. Kai kurios kultūros išvis labiau linkusios rengti pomirtiniam gyvenimui – matyt, dėl šio jau nebeturi jokių iliuzijų.
Spalvotos iškamšos
XXI amžiaus pradžia ateityje bus minima kaip lyderystės guru laikotarpis. Jų daug, jie moka kalbėti ir sukurti regimybę klientui, kad jis už pinigus gaus kažką vertinga. Ar atsimenate, kai Lietuvoje tam tikslui buvo pasitelkti vaikščiojimai basomis per žarijas? Tikrai tikėtina, jog šitaip žmogus atranda daugiau savo kūno ir dvasios išteklių.
Tačiau lyderystė – tai susikalbėjimas su kitais, turėjimas ką jiems pasakyti. Įprastos paskaitos prideda žinių, pratybos – įgūdžių. Bet čia iškyla viena problema. Kai žmogus elgiasi pagal savo charakterį bei prigimtį, jis turi šansą nuolat savo elgesį koreguoti – nukentėdamas dėl klaidų. Kai imama elgtis pagal svetimus patarimus, jie neįtelpa į savą „sistemą“, todėl mažėja ir klaidų korekcijos galimybė. Kitaip tariant, neturėdamas tvirto stuburo netapsi tuo, paskui kurį seks minios. Na gerai, bent jau vienos firmos kolektyvas.
Kaip atsirado ši lyderystės idėja? XX amžiaus viduryje šis žodis jau buvo naudojamas – bet tik labai ryškiems, itin apdovanotiems žmonėms apibūdinti. Dabar pasaulyje per metus išleidžiama daugiau kaip 2 tūkst. rūšių su lyderystės ugdymu susijusių knygų.
Panašu, kad žmonija bręsta dar vienam išsilaisvinimo etapui, ją apėmęs troškimas išsivaduoti nuo mechaninio „vydomojo“ darbo. Kitaip tariant, visi nori kažkaip save įprasminti, būti vadovais – jei ne kitiems, tai bent sau.
O „sau“ yra tokia sudėtinga forma, kai jautiesi laisvas viršininko šešėlyje. Todėl vadovams taip pat nelengva – didėjant pavaldinių vidinei laisvei, jie tampa vis sunkiau valdomi.
Vedliai ir vedamieji
Šiais laikais daugybė žmonių atkakliai siekia nusipirkti ar išmokti vedlio savybių, todėl norint iš jų išsiskirti reikės dar ryškesnių savybių, nei būtų pakakę anksčiau. Vėlgi – kiek tų lyderių išvis reikia? Į šį klausimą sociologai yra pateikę konkretų atsakymą – maždaug 30 procentų. Tiek žmonių turi galvoti, , kurti strategiją – kitiems reikia vykdyti. Tik šitaip normaliai funkcionuos visuomenė.
Kaip sakė Martinas Lutheris Kingas, pasaulį beveik visada tobulino kūrybiška mažuma.
Lyderiai gali ir persiskirstyti, – juos patikrina laikas bei įvykiai, – bet juodą darbą vis tiek reikia nudirbti. Taigi kiekvieną bandyti padaryti vedliu tikrai neverta. Pirmiausia, galima išugdyti ir tamsių gaivalų – tokių pavyzdžių istorija žino. Antra, mada būti lyderiu sukuria lyderio ir aukos kraštutinumus, nekalbant jau apie tai, kad žmogus nuo primestos lyderystės idėjos gali tik kamuotis.
Tada ir dabar
Kita vertus, šiandien išauginti tikrą lyderį net su prigimtiniais duomenimis nėra paprasta. Bet kurioje srityje. Jei pakalbini, pavyzdžiui, muzikos profesionalus, išgirsti tokią priežastį – kaltas greitis. Koks J. S. Bachas galėjo ramiai bręsti, nes laikas tada tekėjo lėčiau. Dabar viskas vyksta pernelyg greitai – naujos žvaigždutės išstumia jau pabodusias, albumai kepami mikliai, kas nespėjo į traukinį – išvis pamirštamas.
Senieji „dinozaurai“ išmiršta, o naujieji “lyderiai“ raitosi kaip unguriai ant karštos keptuvės. Kita vertus, negalima atmesti ir žmogiško faktoriaus – jei staiga, be lyderystės programų pagalbos, išaugs tikrai valingas, ryškus ir gabus asmuo, manote, visi aplinkiniai labai apsidžiaugs? Nieko panašaus. Toks individas ilgai kamuosis smaugiamas savo paties talento. Sustabarėjusi sistema mėgins jį išstumti ar sumenkinti. Nes tikras lyderis sistemai – kaip rakštis. Tokie visada kėsinasi ją peraugti, o vadinasi – reformuoti arba net išardyti.
Kam tada pasauliui išvis reikia lyderių – kad kuris nors smagiau užsimojęs pagaliau jį sugriautų? Šiais laikais jų trokštama dėl padidėjusio nesaugumo jausmo. Daug kam ateitis atrodo miglota, būtų nuostabu, jei atsirastų toks, kuris iškeltų ranką ir pasakytų – eikite ten, būsite išganyti. Panašiai kaip kažkada per garsųjį gaisrą Londono karališkajame operos teatre „Covent Garden“ – jei ten nebūtų pasitaikęs vienas šaltakraujis pilietis, liepęs visiems elgtis ramiai, panikos apimti žmonės būtų uždusę nuo dūmų ir savo pačių emocijų. Tačiau gelbėtojų atsiranda ne kiekviename gaisre.
Dydis ir įtaka
Kai susirenka grupė G20 – tai yra žmonės, kurie mus vienaip ar kitaip veda – analitikai dažnai gūžčioja pečiais. Nuobodu stebėti, kaip įtakingi vyriai ir moterys susitinka vien tam, kad kartu nusifotografuotų.
Kažką kalba, bet nesusikalba. Neturi kaip vienas kitą įtikinti, šneka bendromis savo pilkų patarėjų surašytomis frazėmis.
Dar nejaukiau kartais žiūrėti į mūsų lyderius –tarp tų pasaulinių jie dažniausiai išvis pradingsta. Netiesa, kad viską lemia dydis. Štai Argentina didelė, o įtakos – nulis. Panašiai ir Australija arba Kanada. O štai Belgija, Danija – mažos, bet reikšmingos. Arba Estija, kuri kitais metais įsives eurą. Esmė paprasta – lyderiai bręsta ten, kur jiems tinkamos sąlygos, kur visuomenė juos iškelia, o sistema nežlugdo.
Įdomu ir naudinga, Psichologija, mąstymas, logika Komentarų: 1
Pasiskaičiau Delfije, kad pasirodo patekau į TIK 223000 išrinktųjų, kurie turi primokėti mokesčių VMI 
Įdomu kodėl? Nesijaučiu tikrai tarp 7% Lietuvos turtingiausių, daugiausiai uždirbusių ar pan. kad privalėčiau dar papildomai REMTI Valstybę. Nevaldau “Achemos” grupių, neužsiiminėju NT machinacijomis… ką ten Aš net buto ar mašinos neturiu… Bet kažkam giliai px. Nutarė, kad reikia išbuožint ir mane Matyt per daug laimingas, per daug patenkintas pasirodžiau gyvendamas Lietuvoje, neišvažiuodamas į UK ar dar kur kelti šalies gerovės, nors tam yra visos galimybės… rašydamas blog`e įrašus apie valstybines šventes, renginius, keliones, pasididžiavimą savo šalimi, patriotizmą 
“Žinoma, kad keista, kai kažkas šūkauja apie patriotizmą iki tol, kol ateina laikas… mokėti mokesčius” Čia frazė iš kažkokio straipsnio, dabar nepamenu, bet jai žinoma pritariu. Ir esu patriotas. Ir mokesčių naštą sąžiningai velku, kol pavelku Bet…
Nelabai ką išmanau buhalterijoje ir apskaitos vingrybėse, tačiau gyvenime vadovaujuosi logika ir berods šiaip gana blaivia galva, todėl man keistą, kaip visus metus dirbi darbą, protingi buhalteriai už tave suskaičiuoja ir nuskaičiuoja mokesčius – gyventojų pajamų, SoDros ir pan. Išmoka tau tiek kiek išmoka ir džiaugiesi bent tuo ką gavai, bei gyveni ramia galva, nes jei ir neužtenka pilnai pagal poreikius tų gaunamųjų tarkim maximai ar kino bilietams, tai bent mąstai, kad su Valstybe esi atsiskaitęs, parėmęs ten darželių statymą ir sveikatos apsaugos sistemą, bei prie algos Sachariukui prisimetęs 
Tačiau ateina diena, tokia kaip ši, ir atsivertus VMI burtaknygės puslapį matai, kad esi skolingas Tėvynei 352 lt 
Heh… Iki šiol, tiek dirbant Anglijoje, tiek ankstesniais metais Lietuvoje, visad darant deklaracijas ir “tax return” gaudavosi, kad valstybė šiek tiek sugražina – tai 300, tai 700 permokėtų Žemaičių. Sakysite – prie gero priprasta? Galbūt… Bet aš sakysiu, kad tai logiškiau ir teisingiau, nes kai žmogaus pajamos tikrai nėra didelės, tarkim 1000-1500 per mėn, tai ten tuos mokesčius lupti nelabai yra nuo ko. Bet lupa. Po to grąžina. Įdomi sistema Suprasčiau, kad luptu kai prasimuši ir imi uždirbti 50000 ar 100000 lt per metus. Progresyviniams mokesčiams aš visai pritariu – tiek kas daugiau turi, daugiau ir mokėti privalo. Bet atsiprašant aš čia prie ko? 
Šiemet, “dėka” krizės ar “paskenduolės SoDros” gelbėjimo, o gal Karaliaus kelionių į Malaiziją ar dar ten kur, Valstybė sumastė gerokai “išbuožinti” liaudį – ką ant 7 lt, ką ant 550 ar daugiau. Pakalbėjus su draugais, paaiškėjo, kad šiemet beveik niekas nieko neatgauna, o visi daugiau ar mažiau dar turi primokėti už tą džiaugsmą būti Lietuvos piliečiais, galimybe dirbti ir mokėti mokesčius į biudžetą
Na niekaip nesuprantu – 2008 metais buvo bene identiškos pajamos ir mokesčiai, bet 2009 atgavau 300 lt, o šiemet turiu mokėti 350, nors visus metus ir taip sąžiningai mokėjau visus mokesčius ir prievoles 
Gudriai čia sumastė biudžetą pasipildyti “iš oro” Iš manes 350 lt – nieko tokio. Išrašai trim šimtam tūkstančių VMI “fan klubo” narių tokias sąskaitėles pagal kažkokius mistinius įstatymus ir štai tau ŠIMTAS MILIJONŲ LITŲ “iš niekur” sąskaitoje atsirado 
Na bet čia vistiek smulkmė. Geriausias “bajeris” – draugams gyvenantiems ir dirbantiems tarkim Anglijoje išrašyta prievolė susimokėti po ~ 864 lt už soc. apsaugą (teise į pirmą med. pagalbą ir pan.) ar kažkokį kitą burtažodį… Kai tuo tarpu jie parskridę naudojasi TIK privačių klinikų paslaugomis, moka tūkstančius litų verslui (ir tuo pačiu biudžetui) už dantų ir kitokį sveikatos taisymą, NIEKADA nesinaudoja “valdiškų” poliklinikų paslaugomis, niekada neima jokių biuletenių, jokių išmokų, jokių vaistų… Tad nutarėme pavadinti tą mokestį UAB “Lietuva” nario mokesčių – gali čia negyvent, gali čia nedirbt, gali neprašyti nieko iš Tėvynės, bet… privalai susimokėti už tai, kad ESI, už tai, kad turi PRIVILEGIJĄ, t.y. pasą, kad esi Pilietis. Susimokėti už tai, kad grįžti čia ir leidi sunkiai uždirbtus pinigus, perki daiktus ir paslaugas, keli Lietuvos ekonomiką…
O jei kas būdami užsienyje net nežinos apie tokį “džiaugsmą” – susimokėti už kažkaip įmanomą nuotolinę jų “sveikatos apsaugą” ir nesusimokės tos indulgencijos iki gegužės 1 d. tai jiems pradės tiksėti delspinigių laikrodis. Tokių VISAI NEKUKLIŲ 0.5% per dieną delspinigių! Arba 100% prieaugis per 200 dienų 
Oho versliukas. Gailą, kad VMI nepriima dalininkų – mielai daug kas manau investuotu į tokią pelno grąža
Žodžiu… netgi man, užkietėjusiam optimistui ir patriotui, šitas atvejis nebepatinka, nors tu ką 
P.S. Labiausiai mane erzina išvis ne mokesčiai (dzin, jei tiems VARGŠAMS Seime labiau reikia mano 352 lt, tai tiek to, sumokėsiu…) bet sistema – nuskaičiuotu kas mėnesį dar ten po 30 ar 50 lt jei taip reikia, nelabai ir pasigestum. O ne taip bac iš dangaus, mokėk 350 iškart, už tai, kad kažkas kažką blogai skaičiavo metus laiko. Tai durna ir nesąžininga… O tuo tarpu visokie padugnės ir girtuokliai, kurie nedirba, nemoka jokių mokesčių, GAUNA bedarbio pašalpas, gauna kompensacijas už būstą, pridaro dar visokių išlaidų valstybei per greitąją pagalbą, policininkų darbą ir t.t. 
Ir iš to šiomis dienomis išsikristalizuoja tik tokios išvados, kad Lietuvoje neturi teisės nebūti gėjus, nes antraip tu iškart homofobas ir tave reikia bausti, kad nelakstai su vaivorykštine vėliavėle 
Arba jei tu patriotas ir nebijai tai pasakyti, tai tu iškart = neonacis ir banditas 
ir žinoma būtinai nusiteikęs prieš IŠRINKTĄJĄ žydų tautą O jei esi išvis toks kvailas, kad drįsti dirbti ir uždirbti, sąžiningai mokėti mokesčius, o ne sukti juodąją buhalteriją, tai tave reikia dar apiplėšti, kol padarysi išvadas, kad geriau būti bedarbiu degradu ir sėdėti kitiems ant sprando arba susiprotėti kartu su kitais išmauti kur į užsienį – toliau nuo šito Lietuviško įstatymų ir mokesčių rojaus…
Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai Komentarų: 12
Brūkšninis kodas – palyginti nesenas išradimas – jau tapo neatskiriama civilizacijos dalimi. Išties patogus būdas numeruoti, identifikuoti prekes, dokumentus. Tačiau tai – tik pradžia. Šiais kodais jau žymimos ir gyvybės formos.
Labai svarbių atradimų reikšmę žmonės suvokia ne iš karto. Pavyzdžiui, kai Thomas Edisonas išrado elektros lemputę, Didžiosios Britanijos parlamentarai pareiškė, kad praktiški ir išsilavinę žmonės į tokius niekus neturėtų kreipti dėmesio. Tuometinio Technologijos instituto prezidentas net leptelėjo, kad tai – akivaizdi nesėkmė.
Panašai buvo sutiktas ir brūkšninis kodas. 1934 metais jį sugalvojo Harvardo verslo koledžo matematikos studentai. Brūkšneliai su tarpeliais niekam neatrodė verti dėmesio, todėl prabėgo daugiau kaip pusantro dešimtmečio, kol 1949-ųjų spalio 20 dieną išradimas buvo užpatentuotas. Po to jis stalčiuose dulkėjo dar beveik ketvirtį amžiaus, kol pagaliau buvo iškapstytas ir pabandytas pritaikyti Jungtinėse Valstijose. Tuomet paaiškėjo, kad brūkšninė prekių numeravimo sistema labai efektyvi. Ji žaibiškai paplito anapus Atlanto ir po ketverių metų atsirado Europoje, o 1994 metais – ir Lietuvoje.
Nuo prekių iki šiukšlių
Nuo brūkšninio kodo išradimo praėjo 76 metai. Dabar ši sistema yra neatsiejama modernios civilizacijos ir koduotos informacijos pasaulio dalimi. Brūkšniais sužymėtos kone visos prekės ir informacija apie jas – taip prekių srautai tampa ne tik lengviau valdomi, bet ir mažiau klastojami. Maža to, brūkšninis kodas tarsi suteikia prekei patikimumo – tai dar vienas įrodymas, kad įmonė stipri, gali įpirkti bar code teises (nes jos kainuoja), rūpinasi aptarnavimo kokybe.
Užsienio prekyboje be brūkšninių kodų apsieiti išvis neįmanoma. Šis reikalavimas aiškinamas tuo, kad kodavimo sistema ekonomiškai pateisina tik tada, jei apima ne mažiau kaip 85 proc. išleidžiamos produkcijos. Todėl bar code daug kur privalomas – JAV, Kanadoje, Vakarų Europoje, Pietryčių Azijoje.
Nueita dar toliau – ateityje siūloma koduoti ne tik prekes, bet ir jų pakuotes. Tam, kad visos patektų ten, kur priklauso ir būtų perdirbtos. Juk šiukšlės – svarbi pasaulio problema. Jei atliekos turės brūkšninį kodą su užkoduotomis pakuotės galimybėmis, jos išmesti į „neteisingą“ konteinerį bus tiesiog neįmanoma – jis neatsivers.
Kodas su filmuku
Brūkšniniame kode įrašoma iki 20 simbolių, rodančių šalį, gamintoją, konkretų prekinį vienetą, kainą, dydį, svorį, spalvą, kokybę ir panašiai. Juo žymimos ne tik prekės, bet ir kroviniai, keleivių bagažas, kai kuriose šalyse pagal ant stiklo priklijuotus brūkšninius kodus automobilių nuomos kompanijos stebi savo mašinų judėjimą.
Brūkšniniai kodai suteikiami ypač pavojingoms atliekoms – taip patogiau jas identifikuoti ir stebėti galimą jų kelią. 1988 metais atsirado ir 2D (dviejų dimensijų) brūkšninis kodas, – kai kur jis vadinamas mobiliuoju bar code arba QR code. Jame telpa žymiai daugiau simbolių – net iki kelių šimtų kartų, jei koduojami tik skaičiai. Taigi jei informacijos nedaug, kodas gali būti visai mažučio formato. Jei jis didelis, čia tilps ir įmonės telefono numeris, ir adresas, ir interneto svetainės adresas, ir vaizdai, ir net maži filmukai. 2D turi ir dar vieną be galo svarbią savybę – galima taisyti klaidas. Jei kodas pažeistas, supurvintas ar net sunaikintas iki pusės – jame esančią informaciją vis tiek įmanoma atkoduoti.
Įtaka plečiasi
Bar code vis labiau įsitvirtina ir kaip saugumo barjeras – ekonominis, kriminalinis ir politinis. Lietuvoje vis daugiau oficialių raštų jau pateikiami su tokia koduote. Dalis medicinos įstaigų jį suteikia, tarkim, kraujo tyrimams. Rusijoje 2D kodu žymimi kai kurie finansiniai dokumentai. Yra standartai ir 3D kodams, kuriuose informacija pateikiama trimis išmatavimais – dvi plokštumoje ir viena – aukščiu arba spalva.
Šis metodas kol kas dar nepaplitęs, tačiau šis patobulinimas, matyt, jau čia pat. Kaip ir gyvybės formų kodavimas – ir tai ne biurokratų ar technokratų vizijos, o pačių biologų iniciatyva. Mat klasifikuojant gyvąją gamtą tiek tradiciniai, tiek šiuolaikiniai genetiniai metodai surydavo marias laiko – nekalbant jau apie tai, kad tyrėjui būtini dar ir puikūs įgūdžiai.
Tuo tarpu mažutė DNR atkarpa – katės plaukas ar žiogo koja, įdėta į optinį skenerį, turintį ryšį su DNR atkarpų duomenų baze, identifikuoja gyvybės formą per kelis akimirksnius. Tai labai patogu tyrėjams. Todėl DNR brūkšninio kodo metodika gyvūnijos pasauliui jau pritaikyta – užkoduotos informacijos kiekis artimas dvylikos skaitmenų brūkšniniam kodui. Dabar savo eilės laukia augalai. Čia brūkšninio kodo ieškoma chloroplaste. Duomenų bazę šiuo atveju sukurti sunkiau, nes augalai greičiau auga ir rūšys dažniau persikryžmina.
Iš nusiurbtų riebalų
Gyvūnų DNR brūkšniniai kodai buvo neįtikėtinai sparčiai pritaikyti ne vien tiriamiesiems moksliniams darbams. Vos pasirodė pranešimai apie sukurtą gyvūnijos DNR atkarpų bazę, kažkur po pusmečio internete jau pasirodė „Barcode of Life“ – labiausiai medžiojamų gyvūnų brūkšninių duomenų kodų bazė. Kol kas tai labiausiai liečia Afrikos gyvūnus – Afrikos šerną, akiniuotąjį kaimaną, plonanosį krokodilą, garsaus Kriugerio nacionalinio parko pagrindines gyvūnų rūšis, taip pat retesnes žuvis. Visas šis gyvybės bar kodų išviešinimas atliktas tam, kad būtų galima greitai patikrinti mėsos kilmę turguose, – turint skenerį tai taip pat lengva kaip prekybos centre atskirti vieną prekę nuo kitos. Vadinasi, nelegalių medžiotojų gyvenimas pamažu taps vis sunkesnis. Užtat taps įdomesnė keliautojų patirtis – turėdamas gyvybės brūkšninio kodo skenerį informacijos apie bet kurį gyvūną gali gauti labai greitai.
Visa tai atrodo gerai ir teisingai, tačiau sunku atsikratyti ir tam tikro nerimo – nes tuoj ateis ir žmogaus eilė. Gerai tai ar blogai – pasaulis kol kas neapsisprendė, tačiau konferencijos dėl žmogaus gyvybės bar code rengiamos jau seniai. Londone prieš keletą metų pranešta: mokslininkai surinko apie 200.000 DNR kodų įrašų, o duomenų bazė sparčiai gausėja. Beje, gauti žmogaus DNR yra nėra labai sudėtinga – užtenka bet kurio audinio, netgi nusiurbtų riebalų, kurie tonomis paliekami grožio klinikose.
Nuo bilietų iki antkapių
Visa tai – rytdienos rūpesčiai, o kol kas pasaulis apiseina su 2D kodu. Pavyzdžiui, SAS oro linijos diegia mobiliuosius įlaipinimo bilietus – keleiviai galės keliauti pasitelkę tik savo mobilųjį ir asmens tapatybės dokumentą.
Skrydžiui registruojiesi arba mobiliojoje interneto svetainėje arba tiesiog trumpąja žinute, gauni į savo mobilųjį 2D brūkšninį kodą – ir jis atstoja popierinį bilietą. Japonijos Jamanašio prefektūroje gyvenantis memorialinių paminklų gamintojas gamina paminklus su įterptu dvimačiu kodu. Naujoji paminklų koncepcija vadinama „Kuyou no Mado“ („Memorialinių paslaugų langas“). Priėjęs prie tokio paminklo kodą nuskenuoji tokią galimybę turinčiu mobiliuoju telefonu – ir gauni visą informaciją apie mirusįjį. Net su gražiausiais jo gyvenimo vaizdais ir (arba) trumpu video filmuku.
Tiesa, 2D kodų naudojimas moderniojoje Japonijoje jau atrodo senstelėjęs. Šioje šalyje klesti RFID technologijos – radijo dažnio identifikavimas. Jis veikia per atstumą, nesutrinka objektui judant, gali nustatyti kelis objektus iš karto, veikia net tada, kai aplinkui triukšmas. Tarkim, taip per atstumą identifikuojami greitai judantys geležinkelio vagonai. Nuo kitų metų vidurio RFID technologijų mikroschemas turėtų turėti visi naujai išleidžiami mobilieji telefonai.
Gyvenimo būdas
Dabar brūkšninių kodų rinkoje vyrauja savotiška valdoma anarchija. Pirmosios kartos kodai jau lyg ir standartizuoti, sutvarkyti, dėl visko susitarta – ir staiga Lietuvoje juos kontroliuojanti organizacija skyla į dvi dalis. Konfliktai, ginčai, teismai. Žinoma, yra dėl ko – juk tai dideli pinigai, ir jie ateina santykinai lengvai.
Su 2D – panašiai. Sukurta bendra sistema, bet staiga dviejų dimensijų kodas kažkuo neįtinka „Microsoft“ ir korporacija susikuria savo versiją „Microsoft Tag“. Tai spalvoti kodai, saugantys daugiau informacijos nei 2D. Teigiama, jog ir saugesni. Šie kodai susieti su „Microsoft“ tarnybine stotimi, todėl interneto ryšys – būtinas.
„Microsoft Tag“ naudojamas, pavyzdžiui, NT prekyboje. Prieini prie parduodamo namo, nuskenuoji šalia esantį kodą mobiliuoju telefonu – ir net neužsukęs į vidų gauni visą informaciją: kas čia gyveno, kokie kambariai, jų išdėstymas, apstatymas, iki kada pasiūlymas galioja, kaina, galima nuolaida ir t.t.
Bet kuriuo atveju kodų rinkoje laukia greiti ir galbūt esminiai pokyčiai. Aišku, jog jie palengvins buitį, sumažins nereikalingo blaškymosi dėl kiekvieno popieriuko, supaprastins informacijos gavimą. Kita vertus, procesas supaprastins ir kontroliavimą – gyvybės formų taip pat. O šis dėmuo pasauliui tampa vis aktualesnis. Ir kuo toliau – tuo prieštaringesnis.
Toks kodas papuoš jūsų blogo svetainę ar socialinio tinklo profilį, tačiau realiame gyvenime jo naudoti negalėsite. Kodą prekybai ir kitoms paslaugoms išduoti ir gaminti turi teisę tik specialias licencijas turinčios įmonės.
Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga Komentarų: 0
Šiaip čia nieko asmeniško ir konkretaus, tad nereikia sieti to su kokiu mano blog`o įrašu ar komentaru Tiesiog iš pradžių susidūriau FaceBook`e su kvailais komentarais. Pasakysit – kas čia tokio? Tokių pilna? Na taip, bet… Tokiu, kai žmogus kritikuoja ir juodina tai, kuo pats naudojasi, ką perka… tai retas atvejis sutikti tokį bukumą, kai, taip sakant, pjaunama šaka ant kurios sėdima
O po to visai netyčia aptikau kitame kontekste tokį įdomų, tiesmukai teisingą paveiksliuką, tad nesusilaikiau nenusikopijavęs:
Su geriausiais linkėjimais interneto komentarų superherojams, protinguoliams ir teisuoliams
Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai Komentarų: 2
Šiandieną gerokai nustebino asmeninė žinutė FaceBook`e, pavadinimu “Tavo nuotraukos neša sėkmę ” tad žmogui leidus ją ir pacituosiu, nes ji geriausiai kalba apie esmę
Labas. Pameni, kai po ekstremalios akimirkos konkurso šiek tiek diskutavome tavo bloge apie tavo pateiktas nuotraukas ir t.t.
Na ir viena iš jų buvo “Šuolis su trispalve nuo tilto Slovėnijoje”..
Esmė kaip tik tuo metu vyko facebook grupėje, Kovo 11 dienos progai, A.Zuoko iniciuotas konkursas “Mano trispalvė”. Paprasčiausiai visi galėjo dėti įvairias foto su trispalvėmis ir t.t. Nesvarbu jos iš interneto ar kitur. Konkurso prizai nebuvo net skelbiami ir t.t. Atrodė eilinė, paprasčiausiai graži iniciatyva.
Aš žinoma nesusilaikiau neįdėjęs tavo tos nuotraukos su trispalve ir šuoliu. Žinoma parašiau, kad tai tu nuotraukos autorius ir t.t.
Tai tikiuosi dabar gal bent kojom nespardysi, kad be leidimo tai padariau
Daugiau informacijos apie tai rasi čia: Zuokas.lt/2010/03/16/baigesi-foto-konkursas-mano-trispalve’’/
Vertinimo komisija irgi gana rimta buvo.
1. Rimas Šapauskas
2. Jonas Staselis
3. Svaras
4. Andrius Mamontovas
5. Saulius Paukštys
Paradoksas tame, kad tavo nuotraukos labai linkę laimėti konkursus
Kalba einą apie šią foto:
Na ką aš galiu pasakyti 
Galiu tik pritartį 
Džiugų, kad kažkam patinka ši fotografija, o kažkas, besidomintis mūsų veikla ir mano blog`u, jos dėka prizą gaus 
Tikrai negailą 
Gailą, tai nebent vieno – kad pats nežinojau apie tokį konkursą, bučiau patalpinęs daugiau foto, nes ir tų šuolių su trispalve yra daugiau prifotografuota, ir šiaip mėgstu, mylių tuos patriotinius vaizdelius, tai būčiau radęs kokį 10 ar daugiau foto įdėjimui manau. Na tiek to, kitą kartą
Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Fotografija Komentarų: 2