Dainius Pilypas | Anno 1982

Trumpas IRATA kurso pristatymas anglų kalba:

Alpinizmas, laipiojimas, darbas aukštyje    Komentarų: 0

Rytinis prausimasis lediniame šaltinių vandens upelyje ir kylanti saulė žada gražią dieną

Pradėjus kelione jau ryškiai pastebimas kraštovaizdžio kitimas – mus pradeda supti statesni ir aukštesni kalnai, matosi daugiau plikų uolų o kelias ima vingiuoti serpantinais kuriais besileidžiant velniškai svylą visų mašinų stabdžių kaladėlės, kad net reikia daryti sustojimus ir leisti joms ataušti

Pakeliui aptikome gražų krioklį prie kurio sustojome pramankštinti kojas, nusifotografuoti:

Važiuojant toliau vis dažniau pastebimi ir visus žavi namai samaniniais stogais Juokaujame, kad jei turbūt auga iš žemės, kaip grybai – prasikala, auga, išplėštas samanas vis kelia, kelia…

Pagaliau liekant jau gerokai mažiau nei 100 km iki kelionės tikslo kraštovaizdis vėl gana kardinaliai pasikeičia – nebelieka miškų ir net pavienių skurdžių krūmokšnių jau mažai kur matosi, aplink samanoti akmenys ir vanduo. Dag vandes – ežeriukai, upeliai, šaltiniai, balos… visur vanduo. Ir avys. Daug avių Dzimbinėja ir mekena ant kelio, stumdo sustojusias mašinas, lenda per langus.. labai smalsūs irt juokingi gyvūnai

Pasiekiame Kjerag parking`o aikštelę, apsižiūrime ir nutariame, kad mes “ne kaip visi”, tad visų praminti turistiniai takai mūsų nedomina – pasistengsim paieškoti kitos vietos kur palikti mašinas ir iš kur bandyti vykdyti tiesesnį įrangos užsimetimo iki objekto žygį

Susiruošiam kuprines, kol kas be visos alpinizmo / ropejumping įrangos, o tik su stovyklavimui ir maitinimuisi reikiamomis priemonėmimis, bet dėl to jos nėra lengvos jau ir dabar, tai kol kas net nejauku galvot iapie tai, kaip reikės eit idar bent 2-3 kartus nuo ir į kalną kad susinešti visą įrangą… Na bet mintis apie sunkumus kol kas vejame šalin ir pradedame pirmajį žygį link Lysenfiordo. Tiesiog pagal azimutą

Jau nuėjus pirmus kelis šimtus metrų jaučiasi, kad lengvą nebus Na bet ir ne lengvumo ieškoti atkeliavome. Net beveik visos merginos kantriai neša į uolą savo nešulius Po kurio laiko pirmas “šokas” ir prakaitavimas, kojoms kopiant per neįprastą landšaftą ir šokinėjant nuo akmens ant akmens, praeina ir pradedame mėgautis atsiveriančiu kraštovaizdžiu. Pirmojoje įduboje kuri pastojo kelią randame… sniego! Sniegas viduryje rugpjūčio, kai oras tikrai pakankamai šiltas, o kai eini tai išvis karšta Ir greta to tirpstančio “ledyno” tyvuliuojantis krištolinio tyrumo ežeriukas pribloškia savo savo grožiu

Kuo toliau tuo daugiau imame krypti nuo kurso, nes tai koks ežeras, tai tarpeklis pastoją kelią ir tenką jį apeiti… Taip pat nesitikėjome, kad bus toks aukščių kitimas – realiai nei ten nusileidi nei pakyli kelis šimtus metrų, bet beveik ištisai eini žemyn – aukštyn, o taip labai gaištasi laikas ir eikvojasi jėgos

Po daugiau nei poros valandų ėjimo pasiekiame kalnagūbrį, kuriam iš abiejų šonų kanjonai. Ir suprantame, kad esame ne ant tos pačios uolos kur norėtume būti ir dabar teks leistis į tarpeklį ir vėl kilti į priešprėšom stukstančia sieną… Iš pažiūros atstumas mažas, bet čia mūsų akys nepratusios prie kalnų atstumų mus apgauna… Iš tikro ant priešingos uolos pamatome vos įžiūrimus žmones, kaip skruzdėliukus ir tik tada, kai jau turi tau aiškiai žinoma objektą (mastelį) su kuriuo gali palyginti, tada tampa aiškiau, kad tai dar velniškai toli…

Pagaliau po dar beveik 2 valandų ėjimo, tiksliau vietomis vos ne ridenimosi nuo kalno, pasiekiame tarpeklį kur patenkame į tą patį, kurio bandėme išvengti, turistų kelią Žodžiu “pragrybavome” 4 valandas po kalnus, išeikvojome daug jėgų ir beveik niekur nenuėjome. Na nebent tai įvardinti naudinga patirtimi ir eiliniu priminimu “nemesk kelio dėl takelio” ir “tiesiai arčiau, aplink greičiau”

Tas turistinis takas, pasirodė irgi nėra jau toks patogus ir paprastas… o aš galvojau, kad juo “kiekviena bobutė gali praeiti” Pasirodo vietomis ir mums, jauniems ir tvirtiems, ne taip paprasta ropštis į viršų, vos ne statmena uola, prisilaikant už grandinių ar dar kokių atbrailų, kai nelengva kuprinė verčia atgal…

Užkopus į viršų ir jau einant beveik lygia plynaukšte atsivėrė įspūdingas Lysenfjord vaizdas, bet… šį vakarą mums jau nebe iki vaizdų… 6 valandos atkaklaus ėjimo per kalnus su kuprinėmis galėjo bet ką nuvaryti nuo kojų

Vis tik pasiekę kelionės tikslą – Kjerag tarpeklį su kabančiu Kjeragbolten akmeniu pamirštame nuovargį… įspūdis, aukštis, atsutmai… viska didybė pribloškia ir sukelia susižavėjimą.

Dar trumpa vizitacija ant garsiojo akmens, ant užlipti toli gražu ne visi ryžtasi, nes po jis kabo taip vizualiai “nerimtai” įstrigęs virš 1000 metrų bedugnės, o jo paviršiaus plotas nėra didelis, tad įmanoma nuslysti… o kai kas šiurpsta vien į tokias nuotraukas žiūrėdami… Tačiau jis ten prakabėjo nuo ledynmečio bent 10000 metų, tad logiška, kad išlaikys ir mane, tačiau lipti ir būti ant jo tikrai nejauku net ir užkietėjusiems ekstremalams… toks pojūtis, kad neatsargus judesys ar rimtesnis vėjo gūsis ir tavo šansai išgyventi lygus 0…

Kadangi sparčiai temsta, tai pradedame ieškoti nors kokios užuovėjos ir pradedame ruoštis nakvynei. Atrodo, kad visur ir iš visur pučia kiaurai košiantis vėjas… sunkūs drėgmės debesys slenka galvos lygyje, tiksliau mes jau debesyje… ant žemės visur drėgme, balos… kiekvienas akmuo atrodo “verkia” drėgme, tad darosi akivaizdu kokios čia sąlygos gyventi. Lengva tikrai nebus Dabar suprantu tuos žvilgsnius paskutinių išeinančių turistų, kuriuos sutikime prieš valandą skubančius atgal “į civilizaciją” ir kai pasilabinus paklausė kam mums tos kuprinės, išgirdę atsakymą, kad nakvosime čia, viršuje, matėsi gerokai nustėro ir aiškiai pagalvojo, kad mums “kvankt”

Bazinę stovyklą įsirengėme šiek tiek aukščiau tame pačiame Kjerag tarpeklyje, kuriame tirpstantis ledynas suformavęs gražų ežeriuką. Nors viena siena šiek tiek užstoja vėją, tačiau jis randa kelius kur pūsti ir susidarę sūkuriai plešia palapines, tad tad teko pasirūpinti jas gerokai apkraunant akmenimis, įrišant, nes nėra kaip įsmeigti į akmenį kuoliukų… Pradeda aiškėti spragos, kad čia reikėjo labiau kalnams pritaikyto inventoriaus Na bet kaip nors išgyvensime Pirmoji įspūdžių pilna diena baigėsi. Einame miegoti, kad atgauti jėgas ir pasiruošti naujiems iššūkiams.

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Rytas prasidėjo jau įplaukus į Stokholmo archipelagą – tikrai įspūdinga salų, salelių, uolų virtinė:

Išvažiavus iš kelto po Švedijos sostinę pasidairyti laiko nėra, mūsų laukia fiordai, tad nustatomi maršrutai kelio navigatoriams ir leidžiamasi į ne itin įdomų, bet neišvengiamą šimtų kilometrų “sukimą”, su retais sustojimais kažką užkrimsti

Pavakaryje, jau pervažiavus skersai visą Švediją ir beveik pusę Norvegijos sustojome nakvynei. Tiesiog nusukome nuo kelio į mišką, pravažiavome kažkokia pavienę sodybą / fermą ir radome pakankamai gražią ir atokią vietelę stovyklai. Tikimės kokia policija ar dar kas neprikibs

Aplinkinis miškas pasirodė pertekęs gėrybėmis – grybais, uogomis… jų čia greičiausiai niekas nerenka. Na o mūsų mergaitės nepasikuklino, pririnko ir paruošė visai neblogą sriubą Žinoma visi juokavo, kad nelabai aišku kas čia per grybai ir kiek juos nedavirė, tad rytojaus galime ir nesulaukti, bet viskas buvo labai ok

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Kagi, rugpjūčio 15-osios trytą prasidėjo mūsų kelionė į Norvegiją. Nemažai planavimo ir pasiruošimo, pirkinių ir pkavimo, galvos skausmo kaip visą tai reiks pasiimt ir kaip išvis ta kelionė seksis Bet visą tai jau praeitis. Kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio ir jį žengus – daug kas tampa paprasčiau ir aiškiau

Visų nuotykių plačiai neaprašinėsiu ir nekomentuosiu. Praėjo jau kelios savaitės po kelionės, įspūdžiai susigulėjo, buvo pasverti ir atrinkti iš didelės gausybės. Tad geriau pasimėgaukite tiesiog foto nuotraukomis ir patys kada išsiruoškite į analogišką kelionę. Patikėkite – verta!

Su vienais komandos nariais susitikę Vilniuje patraukėme į Panevėžį. Čia prisijungus dar porai automobilių be ypatingų nuotykių pasiekėme Rygos keltų terminalą.

Keltais yra tekę plaukioti, tad šis pasirodė niekuo neypatingas, bet vis tik plaukiantis jūra, o ne tarkim tik Lamanšo sąsiauriu O baltijoje jie “įsigudrina” net nuskęsti… kaip atsitiko “Estonijai” O dar mūsų kajutės – antrajame denyje, net žemiau nei automobilių deniai… Kaip juokavome – žemiau skurdo ribos ir labai daug asociacijų su “Titaniku” ir jo žemiausių denių keleiviais…

Atsisveikiname su Rygos krantais

Zoom teleobjektyvais paparaciškai medžiojame kažkokias vietines “olialia” pupytes plaukiojančias jachta

Geriam alų ir statome svajonių pilis apie būsimą kelionę po fiordus ir gal būt rekordinius šuolius…

Mokom prie komandos prisijungusius naujokus šiokių tokių climbing basic Visiems labai linksma, ypač matyt pašaliniams žiūrovams

Pramogos neapsiriboja viešomis aikštelėmis – įsigudriname pasikarstyti po gelbėjimo valtis, ant kaminų ir t.t.

Prigeriam dar daugiau alus ir kadangi ant laivo denių jau tamsu ir šaltą, linksmybės kraustosi į vidų

Kur barai, diskotekos ir gera nuotaika

O visą gerą vakarą ir puikią kelionės pradžią vainikuoja išsinuomuota sauna ir baseinas Nors už 20 eurų valandinį mokestį toli gražu nenumatyta private aplinka, bet kadangi taip gavosi, kad buvome paskutiniai klientai, tai už juokingus 2 eurus nuo kiekvieno apturėjome nerealų laiką

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Bloge bus tylu ramu apie porą savaičių, o tada parvešiu foto ir straipsnius kaip keliavome po Norvegiją, o jei pasiseks – kaip šokinėjom su virvėmis nuo vienų iš gražiausių ir tam labiausiai tinkamų fiordų See ya

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0

Sorry, nebėra laiko parašyti išsamesnio straipsnio… Mano foto rasite: http://PesciujuZygis.lt/lt/foto/ draugės komentarus: http://zhucka.lt/kai_kilometrai_iveikti_o_koju_ne_neskauda o visi kiti tikiuosi turės laiko ir noro palikti atsiliepimus, pastabas, pasiūlymus diskusijų forume: http://pesciujuzygis.lt/forumas/9-as-zygis/

Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 0