Teko jau ir anksčiau pažiūrėti video su pavyzdžiais, kaip panaudojant nanotechnologijas, tam tikras paviršius padengiamas specialia danga ir tampa ne tai, kad nelaidus vandeniui, bet nuo jo tiesiogine tų žodžių prasme vanduo atstumiamas, nuslysta! Arba dažai Tarkime idėja sukurti tokiu purškalu padengtas plytas, kad ant jų nesilaikytų jokie dažai Tuomet dykinėjantis jaunimėlis negalėtų išreikšti savo minčių polėkio ant pastatų sienų aerozoliniais dažais grafiti pavidalu
Dabar kai UAB “Baltijos arsenalas” parduotuvių “Armijai ir civiliams” asortimente atsirado taktiniai batai “Hi-Tec MAGNUM Elite Force” su “Ion Mask“ produkto padengimo technologija, pasidomėjau daugiau apie tai ir pradėjau gana smarkiai gailėtis , kad paskubėjau prieš porą mėnesių, prieš vykstant į SKV kursą įsigyti kitus, šiaip puikius, bet ne tiek batus “5.11 Tactical XPRT 8“, kurių kaina taipogi beveik 500 lt… kai tau ne vis vien tai ką darai ir kojos ne valdiškos taip sakant, tad geram apavui negailą Tačiau jei būčiau sulaukęs iki dabar be naujų batų, tai būtinai pirkčiau šiuos aukštųjų technologijų “kerzokus”
Netikiu Kalėdiniais stebuklais. Jokiais kitokiais irgi Tačiau gali sakyti ką tik nori, bet dabar toks metas, kai nori nenori, bet mąstai ir darai gerus darbus aplinkiniams ir sau, apdovanoji už metų pastangas ir šiaip atveri širdį ir piniginę
Kaip tik sutapo laikas su “ant bangos” esančiomis, eilę dienų jau galvos nepaliekančiomis mintimis apie norus ir perspektyvas pakeliauti į realius kalnus, bet pirma – susipirkti tam reikiamą aprangą ir įrangą…
Pasidairai, pasidairai… “Ferrino” palapinės, “Lowe Alpine” rūbai, “Petzl” “katės” ar ledkirčiai, “Mammut” termo rūbai… Akys raibsta… ir to reikia, ir to, ir kito… O labiausia raibsta nuo kainų, kurios tikrai nemažos spec. aprangai ar ekipuotei. Tuomet nejučiom tenka atidėti kai kuriuos planus iki “gal tą pirksiu po mėnesio, gal aną po trijų…”
Bet kai minčių, norų ir poreikių kaip visad daugiau nei finansinių galimybių, tai vieną dieną, t.y. šiandien, ateina toks momentas kai numoji ranka į dvejones ir tiesiog perki tai ko tiki, kad reikia. O pinigų bus. Nežinau dar iš kur, bet bus Visada kažkaip išsisuku, tai kuo šis kartas kitoks? Dabar galiu išsileisti iki nulio,o po to pažiūrėsim kaip toliau gyventi
Tad šiandieną praleidau besidomėdamas galimybe apsipirkti tiesiog internetu… Čekijoje, nes tos pačios prekės atvežtos į Lietuvą dažniausia įgyja nepadorų antkainį Pirmiausia išnaršiau vieno dominančio gamintojo – Husky tinklapį, išsiaiškinęs dominančias technologijas, technines specifikacijas ir kt. info apie kai kurias prekes ir kuo toliau tuo labiau jas įsimylėdamas “iš pirmo žvilgsnio”, susiradau internetinių parduotuvių turinčių šias prekes asortimente ir užklausiau dėl galimybės gauti pirkinius į Lietuvą.
Vienoje iš parduotuvių iškart radome bendrą kalbą per Skype su jos administratoriumi, kūrusiu ją ir prekiaujančiu internetu (panašiai kaip aš – AIC.lt). Kadangi pas jį radau tai kas domino už pakankamai patrauklią kainą, pradėjome derinti apmokėjimo ir atsiuntimo detales. Taip bebendraujant ir derinant praėjo geras pusdienis. Pagaliau padariau pavedimą ir kažkaip užliejo tikra Kalėdinė palaimą – paskutinius pinigus išleidau vertingai, o ne ant kokių smulkmenų ir niekučių kai tie patys pinigai išsileidžia, o išliekamosios vertės dažnai neturi…
Įsigijome (aš + Draugė, taip sakant aš dovanoju jai, ji man )
eXtreme klasės 4-ių sezonų palapinę Husky Flame, kurios atsparumas vandeniui net 6000 mm, puikios aerodinaminės savybės, kompaktiškumas ir mažas svoris – visą tai ko reikia kalnams, už patrauklią ~650 lt kainą:
2x eXtreme klasės žieminius miegmaišius Husky Enjoy, užtikrinančius konfortabilų miegą prie -10 laipsnių, poilsį prie -18, o ekstremalų pernakvojimą net prie -26!
Šiaip šie miegmaišiai kainuotų po ~350 lt, bet pataikiau ant akcijos atrakcijos, kai pirkdamas juos gauni neblogas trekking`o lazdas Husky Sherpa, vertas kokių 150 lt, tad šią kainą galima dalinai atmesti nuo miegmaišių kainos
Jei dar visą tai sugebės atsiųsti, kaip žadėjo, iki sekančio antradienio, kad galėtumėme pasiimti testavimui į Kalėdinę – Naujametę kelionę po pietryčių Europą, tuomet būtų išvis super
Ir, beje, kai pasiryžti pirkti, tuomet jau ir tų pinigų nebe taip gaila Juk tikrai puikių charakteristikų ir technologijų gaminiai už tokią kainą, už kokią Lietuvoje nenusipirktumėme kažko panašaus
Vis garsiau ir grasiau su komanda ir šiaip tarpusavį su draugais pasikalbam apie svajonę kopti į koki rimtesnį kalną netolimoje ateityje Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 3 lietuviai…
Tačiau mūsų priešakyje galime tikėtis jau tris kartus ten įkopusio vedlio – mūsų komandos operatoriaus Aido, kuris manau padėtu tinkamai pasiruošti, apsipirkti ir sėkmingai įvykdyti ekspediciją. bet apie tai pakalbėsime gal po pusmečio, kai gal kažkas bus aiškesnio ir realesnio Kol kas kaupiam pinigėlius įrangai, nes tikriems kalnams vis tik reikia nemažai kitokios įrangos nei naudojame dabar, pvz. “kačių”, ledkirčių, palapinių ir miegmaišių tinkamų 4-iems sezonams, tinkamų rūbų ir t.t. O visą tai kainuoja ir net labai nemažai…
O dabar siūlau pasimėgauti straipsniu kaip 5 lietuviai, tame tarpe minėtas kolega Aidas, įkopė į Monblantą per pačius naujuosius 2008-2009 metus, kuomet sąlygos ten tam tikrai net labai ne pačios tinkamiausios
<…>
… … d. Pagaliau mes, penki vyrukai, sėdime viešbutyje ir ilgai mus vienijęs tikslas ir kvapas jau praeityje. Penki vyrukai, tai Juozas, išdidus kaip karalaitis Sidharta, kurį gali išvesti iš kantrybės tik blogai veikiantis primusas, Aidas, tikras vėjavaikis, kuris apie vėją gali pasakoti nesustojęs nuo Chamonix iki Vilniaus, tik, kad būtų kam klausyti, inteligentiškas Andrius, kuris su sniegbridžiais nuo kalno gali leistis su tokiu orumu, lyg pasirašytų svarbiausią valstybės dokumentą, Arūnas, geras ir nuoširdus žmogus, visada pasirengęs kokiai nors lenkei įsiūlyti antibiotikų su laisvinamuoju šalutiniu poreikiu ir Kęstutis, kuris moka gaminti krem-briule. Tikslas, sutikti Naujuosius metus ant aukščiausio Europos kalno, Montblano(4808m), gana keistas tikslas, vertinant, kad teks atsisakyti įgimtų lietuviui savybių, kaip baltos mišrainės dorojimo Naujųjų metų naktį, užgeriant ją, degtine.
Galima pripažinti, nelengva ir mums buvo, jau įlipęs į Andriaus vairuojamą autobusiuką, Juozas pareiškia, kad be alaus jam pradėti kelionę bus sunku. Apie vienijantį kvapą bus galima užsiminti, dienoraščio pabaigoje.
Taigi, gruodžio 26-oji, antroji Kalėdų diena, skrandžiai pilni vakarykščių vaišių, sunki kelionės pradžia, visi renkamės prie Juozo namų, nors jau 10 valanda, tačiau miestas dar neprabudęs. Susirinkę einame pas Juozą paimti bendro inventoriaus ir žygio maisto. Maistas sudėliotas į polietileninius maišelius, ant kurių puikuojasi užrašai „Vyrukas 1″, „Vyrukas 2″ ir t.t. Po pusvalandžio pakavimosi, laukia paskutiniai atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais ir mes jau kelyje į Chamonix, miestelį esantį arčiausiai Montblano. Kelionės pradžioje jaučiamas mano ir Andriaus pasiryžimas vairuoti, taigi trims likusiems vyrukams tenka aukotis ir patogiai įsitaisius ant galinės sėdynės, prašytis sustoti, kad būtų galima įsigyti paskutinį kelioninį inventorių – alų. Kaip visa tai įvyksta, automobilyje įsivyrauja taika ir harmonija, lydėjusi mus visą kelionės laikotarpį. Dabar belieka svarbiausi 2 dalykai, laiku sustoti „Stacia atlyva” ir „Stacia palyva”. Iki Ženevos, galinis ekipažas išsitiesę sėdynes ramiai sau ilsėjosi, Ženevoje teko ieškoti C.E.R.N. darbuotojo, kuris buvo mums palikęs benzininius primusus. Čia reikia paminėti, kad Ženevą mes pasiekėme jau gruodžio 27 dieną. Dar po kelių valandų, mes jau Chamonix, kur prasideda mums trūkstamo inventoriaus paieškos, tai batai man ir Andriui bei sniegbridžiai kiekvienam. Pirmoje parduotuvėje, buvo didelė eilė, tai mes patraukėme į parduotuvę „Intersport”, bet šioje parduotuvėje, atsakingas vadybininkas sužinojęs mūsų kelionės tikslą atsisakė nuomoti inventorių, teigdamas, kad jis nenori atgauti batų su mūsų nušalusiom galūnėm viduje ir apskritai jis primigtinai siūlė mums nusisamdyti gidą, nes esą žiemą Montblanas tai ne Montblanas vasarą. Ką gi, mūsų išdidumas neleido mums ilgiau čia pasilikti, nuėjome į dar vieną parduotuvę, kurioje savo kelionės tikslo, dėl jau minėtų priežasčių, neatskleidėme, čia pavyko gauti didžiąją dalį trūkstamo inventoriaus. Likusius vienus sniegbridžius gavome pakeliui į motelį. Motelis 2 žvaigždučių, tačiau labai draugiškas turistams, yra virtuvėlė, kuria gali naudotis kiekvienas jo svečias, mes buvome apsistoję 8 -čiame kambaryje, kuriame be mūsų apsistojo 2 ruseliai, ką tik nusileidę nuo kalnų, jie mums suteikė informacijos apie sniego būklę kalnuose.
Gruodžio 28 d., keliamės 7 val., rusai, parodę savo nepalaužiamą valią dar pamiegoti, netrukus prie mūsų prisijungia, tik vienas jaunuolis, su kuriuo mes nebendravome, dar dedasi neprabudęs, tačiau po mūsų 2 val. kuitimosi kambaryje, net ir jo jaunatviškas maksimalizmas neatlaiko mūsų šlamančių kuprinių garsų, bei mūsų tarpusavio pokalbių tembro, išeinant mes atsisveikinam ir su juo. Lauke spaudžia -15 laipsnių šaltukas, jei ne kalnų apsuptis ir žmonės apsirengę pagal paskutinės mados slidinėjimo aprangos reikalavimus, esminio skirtumo tarp Tėvynės nebūtų. Keliaujame autobuso stotelės link. Laiko dar yra, prisimenam, kad degtukų mes neturime, prie stotelės atsidaro suvenyrų parduotuvė, Kęstutis pamato inkrustuotą degtukų dėžutę, naiviai klausia kainos, tikėdamasis, kad ji kainuos ne daugiau 5€, tačiau tenka giliai nusiminti, jos kaina – 23€, bando savo gestų ir anglų kalba paaiškinti, gal kartais ji turi pigesnių degtukų, pavyksta, gauname po 0,3€. Deja pagal tvarkaraštį turėjęs atvykti autobusas neatvyksta, tenka laukti toliau, spaudžiant lietuviškam šalčiui. Pagaliau atvyksta autobusas, tačiau mus nustebina, kad jis nesiskiria nuo sovietmečiu Lietuvoje kursavusių autobusų, t.y. jis nešildomas, bet juk žygio pradžia, tam dėmesio neskiriame, tik šiek tiek vėliau paaiškėja, kad autobusas važiuoja ir su atidarytu stogo liuku. Vairuotojo, paprašius ir jam atlikus kelis programavimo veiksmus, pagaliau liukas uždarytas. Vėliau mūsų laukia keltuvas į 1801 metrų aukštį, čia daugumai bendrakeleivių prasideda slidinėjimo trasos, tačiau mums tai kelio pradžia išsvajotojo tikslo link, deja jį įveikti teks pasikliaujant savo jėgomis ir kojomis. Pradedam kopimą užpustytu kalnų geležinkeliu, už posūkio ant kalno keteros stovi kalnų ožys ir žiūri ramiai į pro jį praeinančią vorelę. Iki pirmosios stoties keliaujame tik batais, nes keliukas puikiai sumintas, pakilimas nėra status, oras giedras, vėjo beveik nėra. Nuo tarpinės geležinkelio stoties, geležinkelis statėja, ėjimas darosi sudėtingesnis, tenka dėtis kates. Prieiname galinę stotį, planuojame keliauti iki uždarytos kavinės, joje ant terasos papietauti. Oras darosi atšiauresnis, tenka vilktis pūkuotes, tačiau pietūs ilgai netrunka, užkandam ir keliaujam toliau. Sniego darosi vis daugiau, tenka dėtis sniegbridžius, mums tai nauja patirtis, tačiau nesunkiai su ja susitvarkome, apie 5 val. pasiekiame miškininkų namelį (Baraque Forestiere des Rognes 2778 m). Temperatūra -11 vėjo greitis apie 3 m/s, Namelio prieangis pripustytas, tačiau gyvenamasis kambarys tvarkingas, įėjimas uždegtas sena palapine. Viduje nusprendžiame statytis palapinę, Juozas ruošia vakarienę, mūsų laukia grikių košė su mėsos konservais. Visiems nuotaika puiki, apetitu nesiskundžiame. Lauke spaudžia šaltukas, tačiau viduje pakankamai šilta. Aš pasiblaškęs po apylinkes su kamera rankose visiems parodau gražų vaizdą į Chamonix, gražu! Jau sutemus, apie 7 val. Arūnas pamato žiburius kalno papėdėje, netrukus paaiškėja, kad tai lenkų turistų grupė, vėliau mus lydėsianti beveik visą kelionę. Jie pilni energijos, bando bendrauti, bet mes jau buvo pasirengę poilsiui, todėl nebuvo patys mandagiausi pašnekovai.
Gruodžio 29, keliamės 5.30, temperatūra -16, vėjas 3m/s, Juozas baudžiasi uždegti primusus, Kęstutis turi budėti, pusryčiauti paruošia ryžių košę su mėsos konservais ir arbata. Kol kas nelabai sekasi, nėra įdirbio, labiau vienas kitam maišomės. Prašvitus, apie 8 val. pajudame toliau, palikdami lenkus dar tik besikeliančius, prasideda rimtesnis ir daug statesnis kopimas, sniegbridžius tenka prisitvirtinti prie kuprinės ir vėl dėtis kates. Vietomis yra pakabintos lyno saugos, užlipus ant pirmosios keteros, matosi antrasis namelis, tačiau mes nusprendžiame į jį nesukti ir keliauti toliau, lipimas darosi visai status, akmeninėmis olomis, vėjas stiprėja, oras bjūra ir šaltėja. Pietaujame vienoje mažoje aikštelėje, labai greitai, nes kelias dar tolimas, nors mūsų tikslas – yra nuolat matomas. Pirmieji užkopiame iki Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m Aš(Aidas), Andrius ir Arūnas (AAA), rengiame arbata Kęstučiui su Juozu. Namelyje mus pasitinka -12 laipsnių šaltis, daug čiužinių ir pledų. Čia tvarkinga, lentynose sudėtos šlepetės, randame palikto maisto ir šiek tiek benzino. Tai labai gerai, nes Juozas jau buvo supanikavęs, kad mums benzino neužteks ir teks mažinti arbatos kiekius, o tai būtų pati blogiausia žinia, nes skysčių trūkumas jaučiamas nuo pat kelionės pradžios. Dauguma mūsų jaučiamės pavargę, netrukus įsirengiam guolius ant stalų ir gulame miegoti. Naktis praeina ramiai. Temperatūra lauke -18, vėjas 23 m/s.
Gruodžio 30 d., keliamės 5.30 tačiau dauguma mūsų jaučiamės nekaip, aš net nebandau keltis, Juozui, Arūnui ir Kęstučiui skauda galvą, tik Andrius nieko nejaučia ir ramiai bei oriai rengiasi kelionei. Už lango jaučiamas stiprus vėjas. Juozas išlindęs laukan leidžia dar kurį laiką pamiegoti, tačiau ir atėjus 9 valandai mūsų savijauta nepasikeičia. Papusryčiavus, Juozas siūlo išeiti pasivaikščioti į viršų, nors didelio noro matyt niekas nejaučia, bet nesispyriodami seka Juozo įkandin. Aš lieku namelyje. Kalno viršus skendi debesyje, vėjas stiprus apie 15 m/s, netoli paėję gręžiasi atgalios ir prisijungia prie manęs ramiai prastumti dieną. Vakarėjant pamatome lenkų grupę, beskaičiuodami matome, kad jų yra daugiau nei palikome miškininkų namelyje. Netrukus pasirodo pirmieji vaikinai, klausiame kiek jų yra, pasirodo jie šešiese, nes vėliau prisijungė du, kurie turėjo užduočių mieste ir į miškininkų namelį net nebuvo užsukę. Perdislokuojam savo miegamuosius, draugiškai palikdami pusę čiužinių lenkams, taip pat ir antklodes. Pavakarieniavę sugulam miegoti, ryte nusprendžiam patikrinti koks oras ir tik tada priimti sprendimą dėl kopimo į Montblaną.
Gruodžio 31 d., ryte atsikeliu pirmasis, visiems pranešu, kad už lango pūga, nors Chamonix matosi, taigi entuziazmo nestinga, nors viduje aiškiai girdimas pūgos siautimas. Ką gi, kadangi iš Juozo pusės entuziazmas nesklinda, visi keliasi tingiai ir neskubėdami. Išėjus į lauką ir įvertinus situacija pasidaro aišku, šią dieną praleisime niekur nekeliaudami. Ryte laukiame įprastinių Danguolės, Juozo žmonos, atsiunčiamų orų prognozių, jos šiek tiek guodžia, bet tuo pačiu neramina, laukiame geresnių orų, tačiau labai šaltų, net iki -45 C orų. Pereinamas oras žadamas rytoj, ryte žadamas sniegas, tačiau apie pietus jis ir vėjas turi rimti. Nusprendžiame surizikuoti ir kopimą į kalną bandyti rytoj. Diena slenka vangiai, pokalbiai nesiriša, tiesiog trinamės ir tiek. Vakare Juozas pasiūlo, kad apie 10 val. atsikeltume ir nors simboliškai sutiktume Naujuosius Metus. Atsikeliu be 10 minučių 12. Visa kompanija ramiai miega sutikdami naujuosius metus savo sapnuose. Išlendu į lauką, bet ten toliau nei ištiesta ranka nieko nesimato. Tad ramiai grįžtu atgal į savo šiltą miegmaišį.
Sausio 1 d., keliamės 4.30, atsikeliu su aiškia nuojauta, kad šiandien mums pavyks ir mes pasieksime išsvajotą viršūnę. Už lango siaučia pūgą, tačiau Danguolės atsiųsta orų prognozė teigia, kad oro sąlygos po pietų gerės. Rengiamės susikaupę, nesigirdi rytais jau įprastu tapus juoko ir šurmulio, suvalgome pusryčius ir apie 6 val. dar tamsoje pajudame kalno viršaus link. Lauke pusto, matomumas minimalus, tačiau pradžioje kelias žinomas ir neklaidus, po valandos už nugarų pamatome lenkų švieseles. Išėję į pirmąją plokštumą orientuotis sekasi sunkiau, mūsų kryptys su lenkais išsiskiria, tačiau netrukus mes jau leidžiamės ir sekame lenkų išmintomis pėdomis. Sniego pusnys gilėja, lenkai stringa, pėdas pradedame minti pasikeisdami ir taip draugiškai apie 11.30 pasiekiame Refuge Bivouac Vallot 4362m namelį. Vėjas nerimsta, tačiau namelyje temperatūra tokia pati kaip ir lauke -18C. Mes ypatingai geros įrangos, su kuria galėtume ilgą laiką praleisti šaltyje, skirtingai nuo lenkų, neturime, be to viena aišku jeigu uždelsime, viršūnės galime ir visai nepasiekti. Šiokie tokie krebždesiai ir mūsų grupėje girdysi abejojant ar tokiu oru galima pasiekti viršūnę, tačiau tikslo siekimo noras paima viršų ir mes nors ir silpnesniam, tačiau vis dar gūsingam vėjui pučiant traukiame į viršų, namelyje palikę lenkus. Po valandos tampa aišku, mūsų pasirinkimas buvo teisingas, oro sąlygos staiga tampa švelnesnės, vėjas rimsta, kalnų viršūnėse matosi tik pustomi sniego liežuviai, kurie kaskart pažvelgus tampa vis plonesni. Užlipus ant paskutinės keteros Montblanas iškilmingai stūkso giedroje lyg laukdamas svečių iš šiaurės, mes traukiame tolyn ir į viršų. Pradedame eiti labai smailia ketera vieną koją statydami Prancūzijoje, kitą Italijoje, šiek tiek baugu, nes iš abiejų pusių šlaitai labai statūs, mus pasitinka gelbėtojų sraigtasparnis, man viena mintis, kad tik jis nesugalvotų dabar mūsų nukelti. Valio, gelbėtojai dingsta ir męs su Arūnu jau viršūnėje. Po 20 min. lygiai 14 val. Jau visi viršuje, viduje nuosaikus džiaugsmas, kelios akimirkos fotografijai ir mes palengva judame atgal. Oras vis dar puikus, vaizdai nuostabūs, esame vis dar aukščiau viršūnių. Apačioje pamatome kalno viršaus kylant du lenkus. Susitikę apsikeičiame banaliomis frazėmis pasisveikinimais ir išsiskiriam. Nusileidę iki Vallot, randame likusius du lenkus, mergiotė visai sustirus, jos vaikinas panikoje, nori kviestis gelbėtojus. Arūnas, mergiotei paslaugiai įsiūlo stiprių antibiotikų, kad užmuštų visas pas ją esančias bakterijas, įskaitant ir bifidus. Ką gi, ilgai nedelsiant, ištuštinę savo arbatos atsargas, keliaujame link Refuge de I`Aig. du Gouter 3817m. Kadangi oras kaip niekad mus lepina savo spalvomis ir matomumu, leidžiamės lėtai, Juozas mėgaujasi kalnų fotografija, visomis pozomis. Paskutinę keterą pasiekiame jau sutemus, tačiau Gouter jau matosi, namelio link keteros viršuje supustyti didžiuliai karnizai, šiek tiek baugu, kad paskutiniams žingsniams likus nenusisuktume sprando. Organizuojame saugą ir leidžiame virve, tai netrunka ilgai ir mes visi plius 2 lenkai namelio prieangyje. Staiga lenkų mergiotė nukrinta nuo suolo, net nespėjus nusiimti kačių, akimirka ir lietuvaičiai vėl prie jos, gabename į gyvenamąjį kambarį, numauname batus, ji atsigauna, girdome arbata, kišame į miegmaišį, panašu, kad dar vienas nuotykis baigiasi laimingai. Po 2 val., grįžta likę lenkai, taip pat sėkmingai pasiekę viršūnę. Mes ilgai nedelsiant sugulame, nes rytoj laukia paskutinė, bet ne lengvesnė diena kalnuose.
Sausio 2 d., keliamės vėliau, apie 7 val. lėtai kuičiamės, ir 9 val. pajudame slėnio link. Leidžiamės su saugomis, kelias status ir sudėtingas. 14 val. Žemiau Baraque Forestiere des Rognes stojame pietauti. Dedamės sniegbridžius, ėjimas darosi spartus, pakeliui sutikę į Montblaną kylančią porelę po valandos pasiekiame traukinuko stotį, tampa aišku, į keltuvą mes jau nespėjome. Prie keltuvo viršutinės stotelės ateiname 5.30, kavinukė neveikia, tačiau dega šviesa, pavyksta prisibelsti ir gauti arbatos iki 10 litų, papildomai paprašome vandens iš krano, tą gauname nemokamai. Atsipučiame ir vėl į kelią, dabar jau slidinėjimo trasomis smagiai ant užpakalių leidžiamės žemyn, bet pasiekiame akligatvį. Ką gi nieko baisaus, jėgų dar yra ir smagiai nučiuožtus 200 metrų žemyn tenka ropštis atgal. Vėliau seka ilgas ėjimas ir leidimasis ilgąja trasa, kuri ir veda prie apatinės keltuvo stotelės. Leidimasis kombinuotas kojinis-užpakalinis, tačiau gana varginantis ir pagaliau po 1,5 valandos leidimosi mes 19 val. pasiekiame Le House. Išaiškėja, kad autobusas į Chamonix bus tik po valandos. Męs su Arūnu bandom rasti nakvynę vietoje, tačiau grįžtam nieko nepešę. Andrius bando tranzuoti į Chamonix, tačiau taip pat be rezultatų. Atvažiuoja autobusas, šildomas! Po kelių minučių susivokiame, kad tai yra pirmosios minutės mums teigiamoje temperatūroje po 6 dienų kelionės, netrukus apie tai suuos ir bendrakeleiviai, bet mums ne motais, nes jau civilizacijoje, nuovargis slegia pečius, norisi ištiesti kojas, nusiprausti ir išgerti gurkšnį vyno ir alaus.
Manau, kad visi matė kultinio lietuvišką filmą Zero (dar žinomą kaip “Grožis ir geismas”)? Na o jei nematėte, tai gal ir nežiūrėkite, tai greičiausia ne Jums
O netrukus pasirodys ir antrasis filmas – Zero 2 Tiesa sakant su pirmuoju neturintis nieko bendro – nei istorijos tęsinys nei ką, tiesiog tie patys aktoriai naujoje istorijoje.
NEcenzūrinėję, NEšvankioje, NEetiškoje, NEdorovingoje, NEkultūringoje, NE… visokioje kitokioje istorijoje, kaip kūrėjai sako “iš gyvenimo” O gyvenimas dalykas toks idomus, kad visaip nutinka, tad kodėl negali nutikti taip
Šviečiamaisiais tikslais žinoma geriau žiūrėti Discovery TV ar National Geographic TV, bet ir šį filmą skaitau pamatyti verta visiems. Vien dėl išprusimo, kad Lietuvos kinas – ne vien “nekviesta meilė” nesamonių lygio
Praktiškai netyčia aptikau ir parsisiunčiau filmą “Park sovetskogo perioda”, o vakar vakare jį pažiūrėjome, tad laikau pareiga pasidalinti apžvalga ir įžvalgom
Pačioje pradžioje jau atkreipiau draugės dėmesį, kad gal ir šitas (kaip tarkim mini serialas “Baudžiamasis batalionas”) bus keistai praslydęs pro Kremliaus cenzūrą Nes vienoje gretoje po Stalino ir kitų “iškilių” rėžimo personų, gale intro, stoja Putinas ir fone mosuoja “Nashi” vėliavos
Žiūrint filmą įžvalgos pasitvirtina – tai satyra apie kai kurių šių laikų žmonių (kurių kalbos vis garsėja Rusijoje ir gailą, bet netyla ir Lietuvoje…) LIGUISTĄ potraukį ir mistifikuota liaupsinimą sovietinės epochos, kai “visiems švietė saulė”, “visi sėjo ir pjovė dėl didžiosios nacijos”, “visi gimė ir mirė dėl Didžiosios Tėvynės ir Partijos”.
Taip toliau ir panašiai Viskas būtu gražu ir gerai, jei būtų… tiesa O iš tikro tai buvo smurto prieš savo piliečius imperija, kai bandytą valdyti smurtu ir represinių organizacijų rankomis, kai kitokia tiesa ar logika tiesiog negalėjo egzistuoti, o vien už mintis į tą pusę į lagerius kišo… ir po to tuos kišusius ir šiaip savus, daugiau žinančius, irgi kišo į tuos pačius lagerius, kad nebūtų per gudrūs…
Turėčiau ką pasakyti ta tema nemažai, bet šįvakar tiesiog laiko nebėra Tad jei kam įdomi oficiali filmo recenzija – http://www.kinokultura.com/2007/15r-sovietpark.shtml (anglų k.) Reklaminis filmukas taip pat Jūsų dėmesiui:
Per artimiausius 18 mėnesių JAV kariuomenei turėtų būti pateiktas medicininis preparatas, laikinai sustabdantis mūšyje sužeistų karių širdis ir taip apsaugantis juos nuo mirties nukraujavus.
JAV Pažangiųjų gynybos tyrimų agentūra DARPA Pentagono užsakymu vykdo beveik 10 mln. JAV dolerių vertės tyrimų programą, kuria siekiama rasti būdų, kaip būtų galima maksimaliai priartinti prie biologinės mirties slenksčio sužeistus kariškius. Po specialaus preparato injekcijos būtų laikinai sustabdytas sužeistųjų kraujavimas, o per šį laiką jie būtų evakuoti iš mūšio lauko, kad gautų tinkamą medicinos pagalbą.
Apie tai pranešė šioje programoje dalyvaujantis Teksaso valstijos (JAV) A&M universiteto Ikiklinikių tyrimų institutas (TIPS).
Pentagono duomenimis, apie pusė visų žuvusių amerikiečių kareivių mirė nukraujavę mūšio lauke, nes jiems nebuvo laiku suteikta skubi medicininė pagalba. Teigiama, kad tais atvejais, kai netenkama daug kraujo, pavyzdžiui, nuo šautinių žaizdų ar sprogus sprogstamiesiems užtaisams, labai svarbu sužeistajam suteikti kvalifikuotą medicininę pagalbą per vieną valandą. Tokiu atveju gyvybės išgelbėjimo šansai yra patys didžiausi. Tačiau taip greitai evakuoti sužeistuosius iš mūšio lauko dažnai būna neįmanoma.
TIPS mokslininkai šią vadinamąją „auksinę valandą“ sieks pratęsti bent iki 6, taip žymiai padidindami sužeistų karių galimybes pasveikti. Jie tęs anksčiau DARPA finansuotus tyrimus šioje srityje. Pavyzdžiui, Stenfordo universitete buvo nagrinėjama galimybė, naudojant tam tikrą kasos fermentą, žmonėms dirbtinai sukelti į kai kurių gyvūnų žiemos miegą panašią būseną, kai laikinai apmiršta fiziologinės organizmo funkcijos. F. Hutchinsono Vėžio tyrimų centro mokslininkai vykdė eksperimentus su kirminais nematodais ir žiurkėmis, leisdami jiems vandenilio sulfidą. Taip buvo siekiama blokuoti organizmo galimybę naudoti deguonį – tyrėjai siekė sukurti savotišką kontroliuojamos komos būseną, kai nebekraujuodavo žaizdos, o širdys nustodavo plakusios.
Vėžio tyrimų centro tyrėjų grupei, vadovaujamai daktaro Marko Rotho, naudojant vandenilio sulfido ir kitų medžiagų junginius pavyko išlaikyti žiurkes gyvas iki 10 valandų po to, kai joms buvo pašalinta 60 proc. viso kraujo.
Teksaso A&M universiteto Ikiklinikių tyrimų instituto specialistai ruošiasi pradėti laikinai gyvybę atimančio preparato bandymus su kiaulėmis – jų širdies ir kraujagyslių sistema labiausiai panaši į žmonių. TIPS mokslininkai Theresa Fossum ir Matthew Milleris mano, kad bandymai su kiaulėmis, kurioms bus leidžiamos specialios medžiagos, tarp jų ir vandenilio sulfidas, leis tiksliai prognozuoti galimą tokių preparatų poveikį žmonėms, kuriuos norima kaip įmanoma labiau „priartinti prie mirties slenksčio“, kad vėliau jie galėtų saugiai grįžti į pirminę būseną.
DARPA finansuojamą projektą TIPS vykdys 15 mokslininkų grupė, kurios nariai tikisi sėkmingus rezultatus kuriant tokį preparatą pateikti per artimiausius 18 mėnesių. Daktarė T. Fossum prognozuoja, kad ateityje kiekvienas JAV karys, vykstantis į karo veiksmų zoną ar vykdantis operacijas atokiuose regionuose, gaus švirkštą ir tokio preparato ampulę. Jomis bus aprūpinti ir karo medikai. Vienos injekcijos esą pakaks, kad smarkaus sužeidimo atveju būtų maksimaliai sumažinta žmogaus medžiagų apykaita ir laikinai sustabdyta smegenų ir širdies funkcijos. Pasak jos, kai sužeistajam bus suteikta medicininė pagalba, gydytojai jį saugiai „parsives“ nuo mirties slenksčio. Be to, pasak specialistų, toks preparatas padėtų išgelbėti ir daugybės civilių gyventojų gyvybes įvykus stichinėms nelaimėms, autokatastrofoms ar nelaimingiems atsitikimams.
Ar yra vienas atsakymas į du skirtingus klausimus: kaip sudominti moksleivį pažinti krašto istoriją, o turistą pakviesti apsilankyti istoriniame šalies muziejuje? Interaktyvių sprendimų kompanija „MultimediaMark“ Trakų istorijos muziejaus užsakymu sukūrė interaktyvią interneto svetainę kurioje atgimė viduramžių kovos, istoriniai šaltiniai, o klaidžiose Trakų pilies menėse karaliauja valdovas.
Ilgaamžę istoriją už tvirtų mūrų saugantis Trakų muziejus persikėlė į internetą. Svetainėje Trakų salą galima apžiūrėti iš paukščio skrydžio. Ir tai dar ne viskas, nes valdymo pulto-astroliabijos dėka svetainės lankytojas pats nuspręs, kokiu metu – žiemą, vasarą, dieną ar naktį – smagiausia pažinti klaidžius pilies koridorius. Autentiškai viduramžių nuotaikai sukurti pasitelkta speciali technologija: animacijos, video bei garso sintezė. Tam buvo filmuojami riteriai, kiti senoviškais drabužiais apsirengę žmonės.
Mėgstantiems planuoti savo laiką arba tiems, kurie pamilo leisti laisvalaikį Trakuose, patiks jau suplanuotas renginių gidas 2010 metams. Svetainėje rasite muziejaus laikraščio straipsnius, taip pat išsamią informaciją apie vykdomus projektus.
Jaunieji svetainės lankytojai, norintys pajusti viduramžių dvasią, ją patirti galės surėmę kardus su priešais įgyvendinant karaliaus misiją. Nugalėję priešus bus apdovanoti interaktyviais prizais.
Džiugu, kad bent vienas muziejus kokybiškai išnaudoja modernias technologijas savireklamai, ko negalima pasakyti apie daugelį kitų, kurių interneto adresai tokie sudėtingi, kad gali liežuvi nusilaužti ir net jei jį suvedi, tai randi geriausiu atveju vizitinę kortelę su adresu, kontaktais.
Va tokiu pavyzdžiu tikiuosi atsiras ir daugiau ne tik istorijos, bet ir apskritai mokslo, valstybės populiarinimo projektų, patraukliai “užkabinančių” jaunimą, užsieniečius ir visus kitus interesantus pasidomėti pristatomu objektu ir aplankyti ar išbandyti jį realybėje.
Tarkime idėja sukurti tokiu purškalu padengtas plytas, kad ant jų nesilaikytų jokie dažai 
, kad paskubėjau prieš porą mėnesių, prieš vykstant į SKV kursą įsigyti kitus, šiaip puikius, bet ne tiek 
Apžvalgos apie viską, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika, Mokslas, technologijos, išradimai, pažanga 
Komentarų: 4
2x eXtreme klasės žieminius miegmaišius 
Ir toks sąraše nr 1 yra Monblanas – sąlyginai netolima ir nebrangi ekspedicija, daugeliui įveikiami maršrutai. Bet kitą vertus, kai susiklosto nepalankios oro sąlygos ir kitos aplinkybės, tai kopimas ir į bene 5 km kalną gali būti pražūtingas… vien praeitais metais ten žuvo virš 50 alpinistų, tame tarpe 
Tiesa sakant su pirmuoju neturintis nieko bendro – nei istorijos tęsinys nei ką, tiesiog tie patys aktoriai naujoje istorijoje.
