Gal ne pats kokybiškiausias bet pats mieliausias, nes pirmasis video parodantis projekto ir rekordo esme. Vėliau manau sukursime kažką kokybiškesnio ir išsamesnio apie visą eigą – kelionę į Lenkiją, nepavykusius šuolius nuo kaminų, grįžimą į Lietuvą ir rekordą, pasiruošimą jam ir kitus niuansus 
To be continued..
Šuoliai su virve - "RopeJumping" 
Komentarų: 0
Gal ne pats kokybiškiausias bet pats mieliausias, nes pirmasis video parodantis projekto ir rekordo esme. Vėliau manau sukursime kažką kokybiškesnio ir išsamesnio apie visą eigą – kelionę į Lenkiją, nepavykusius šuolius nuo kaminų, grįžimą į Lietuvą ir rekordą, pasiruošimą jam ir kitus niuansus
To be continued..
Šuoliai su virve - "RopeJumping" Komentarų: 3
Šuoliai su virve - "RopeJumping" Komentarų: 0
Šeštadienį vilniečiai šuolių su virve (Rope Jumping) virtuozai Lenkijoje sieks naujo Lietuvos rekordo. Bebaimiai tautiečiai ketina nušokti nuo aukšto fabriko kamino. Jei šuolis pavyks, jie ne tik kelis kartus viršys Lietuvoje pasiektą geriausią rezultatą, bet ir ženkliai priartės prie šio sporto pradininko užfiksuoto pasaulio rekordo.
“Jei mums pavyks įgyvendinti savo sumanymą – tai bus trečias rezultatas pagal šuolio ir laisvo kritimo aukštį pasaulyje, kai nušokama nuo dirbtinio, arba penktas – nuo gamtos objekto” !!, – portalui Ekstremalas.lt teigė “Vilnius Rope Jumping Team” komandos lyderis Arvydas Vasiliauskas.
Tomaszow Mazowiecki miestelio fabrikas Wistom apleistas jau keliolika metų. Lietuviai ketina šokti nuo 150 m aukščio fabriko kamino terasos. Nesusiklosčius palankioms aplinkybėms lietuviai ketina šokti bent nuo 110 m aukščio kamino terasos.
Aštuonių žmonių komanda, tarp jų dvi merginos, į Lenkiją išvyksta penktadienio vakare. Rope jumping fanatikai pasiims daugiau nei 300 kg svorio įrangos, bendras alpinizmui skirtų virvių ilgis sieks apie kilometrą!
“Pasirengti šuoliams mums prireiks apie 6 valandų, – rope jumping nariai itin kruopščiai rūpinasi saugumu, todėl apie 10 valandų užtruko įrangos parengimas Lietuvoje. – Kruopščius darbus atliksime dėl 6 sekundžių laisvo kritimo.”
Aukščiausias pastatas, nuo kurio yra nušokę mūsų šalies rope jumping nariai, – apie 40 m aukščio Kauno “Respublikos” viešbutis.
Pasaulio šokinėjimo su virve rekordas priklauso 1998 m. lapkričio 28 d. žuvusiam šios ekstremalios sporto šakos pradininkui – Danui Osmanui. Po kalnus plikomis rankomis laipiojęs vyras nušoko nuo aukščiausio žmogaus rankomis sukurto objekto – 218 m aukščio “Forest Hill” tilto JAV ir aukščiausio gamtos kūrinio – 304 m aukščio skardžio.
Būtinai informuosime, kaip mūsų šuolininkams seksis Lenkijoje.
Dabar siūlome pasigėrėti rekordiniais ir kitais įspūdingais legendinio Dano Osmano šuoliais.:
Šuoliai su virve - "RopeJumping" Komentarų: 0
Šiandien Jungtinėse Amerikos Valstijose teisininko profesiją populiarumu vejasi… „bloggerio“ – tinklaraštininko darbas. Iš tinklaraščių rašymo pagrindines pajamas gauna jau daugiau žmonių nei už kompiuterių programuotojų ar gaisrininkų darbą, rašo vienas įtakingiausių verslo dienraščių „The Wall Street Journal“.
JAV Darbo rinkos statistikos biuro duomenimis, 555 tūkst. amerikiečių duonai užsidirba vilkėdami teisininko kostiumą, o 452 tūkst. – barškindami klaviatūrą ir publikuodami savo rašinius į tinklaraščius. Mažiau yra net programuotojų – jų JAV darbo rinkoje yra 394 tūkst.
Gaunantys atlyginimus tinklaraštininkai – nauja socialinė banga. Jų gretos per pastaruosius metus išaugo dramatiškai, „blogg‘inimas“ tapo svarbiu socialiniu ir kultūriniu judėjimu, kuriuo užsidegė daugybė žmonių, ir asmenų, darančių tai už pinigus, kiekis jau prilygsta 1 proc. visų Amerikos gyventojų.
Studijos, kuriomis remiasi straipsnio autoriai, nurodo, kad Amerikoje tinklaraštininkų jau daugiau nei 20 milijonų – ir 1,7 milijono už šį užsiėmimą gauna pajamas. Trečdaliui jų ši veikla – pagrindinis pajamų šaltinis.
Taigi beveik 2 milijonams amerikiečių mokama už žodį, publikaciją ar kiekvieną lankytoją.
Tai galėtų paversti Ameriką triukšmingiausių nuomonių šalimi žemėje. Informacijos amžius pagimdė daug naujų profesijų, bet tinklaraštininko galėtų būti ta, kuri turi didžiausią efektą kultūrai. Jei žurnalistus vadiname ketvirtąja valdžia, „blogg‘eriai“ nusipelnė tapti penktąja, rašo „The Wall Street Journal“.
Diskusijomis apie pažangią politiką ir naująsias technologijas prasidėję tinklaraščiai dabar apima motinystę, sveikatos apsaugą, menus, madą, odontologiją – bet kurią įsivaizduojamą gyvenimo sferą. Pradžioje buvęs keleto entuziastų hobis, dabar „blog‘as“ tampa didžiuliu verslu.
Vis mažiau informacijos tėkmės skiriama faktams, bet vis daugiau dėmesio tenka nuomonėms kurti. Nenutrūkstamas naujienų srautas virto nenutrūkstamu nuomonių srautu.
Demografiniu požiūriu, tinklaraštininkai yra nepaprastai išsilavinę žmonės: trys iš keturių baigė koledžą. Dauguma jų – baltaodžiai vyrai, turintys didesnes nei vidutinės pajamas. Vienas iš trijų jaunų žmonių rašo tinklaraštį, bet kol kas tik 2 proc. „blogg‘erių“ daro tai už gerus pinigus.
Kad per metus uždirbtum 75 tūkst. dolerių, per mėnesį tavo tinklaraštį turi aplankyti apie 100 tūkst. lankytojų. Tinklaraštininkas už gerą įrašą gali gauti nuo 75 iki 200 dolerių, o kai kurie dirba „tinklaraštininkais spaudai“ – jiems mokama už tai, kad savo tinklaraščiuose aprašytų tam tikrus produktus.
Šiuo metu tinklaraštininkai sako, kad yra nepaprastai patenkinti savo darbu. Bet kas nutiktų, jei jį prarastų? Kas mokės bedarbio pašalpą, jei „blog‘o“ lankytojai ims skaityti konkurento įrašus? Ar pagal įstatymus jie gali prilygti žurnalistams? Ar juos įmanoma paduoti į teismą? Ar yra kokios nors ribos jų nuomonių raiškai arba standartai, kuriems jie turi prilygti? Ar bus kam skųstis dėl klaidingą informaciją teikiančių „blog‘ų“ ar vidinių konfliktų? Naujausioji JAV profesija sukelia ne tik pasigėrėjimą, bet ir daugybę klausimų, į kuriuos verčiau kuo skubiau atsakyti.
Internetas, informacinės technologijos, e-Projektai, Lietuvos blog`eriai, blogosfera Komentarų: 0
Horizonte — dideli kalnai, o ant jų viršūnių — sniegas. Tai — vaizdas, kurį kaskart regi misiją Kosove atliekantys Lietuvos kariai. Tačiau netrukus šis peizažas jiems liks tik prisiminimuose — Lietuvos karių būrio misija čia nutraukiama. Taupymo vajus palietė ir taiką prižiūrinčius kariūnus. Kartu su paskutiniu tautiečių būriu praėjusią savaitę Kosove lankėsi ir „Ekstros“ žurnalistai.
Kosovas — karų nualinta šalis, kurioje jau matyti atsigavimo ženklai. Nors čia dar driekiasi narkotikų keliai, siaučia mafija, šalies gamta priverčia stabtelėti ir grožėtis. Toks yra kontrastų draskomas šis Balkanų kraštas.
Paskutiniai grįš vasarą
Praėjusią savaitę į Kosovą atskrido paskutinis — dvidešimtasis Lietuvos karių būrys. Dėl mažėjančio gynybos biudžeto Lietuva savo karių būrio į Balkanų regioną daugiau nebesiųs. Mūsų šalies kariškiai iš Kosovo namo ketina grįžti vasarą.
Kosove vietoj kelių dešimčių Lietuvos karių bus vos penki kariuomenės instruktoriai — jie mokys šios šalies karius.
Pernai nepriklausomybę paskelbusiame Kosove formuojasi šalies karinės pajėgos. Karybos žinių Kosovo kariai semsis ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių karininkų.
Be to, jiems pasiūlyta atvažiuoti mokytis į Vilnių ir baigti kursus Karo akademijoje.
Misija Kosove mažinama ne tik dėl mažėjančio gynybos biudžeto, bet ir todėl, kad Lietuva siekia išlaikyti savo karinius įsipareigojimus Afganistane. Todėl kitas karštasis taškas — Afganistanas — Lietuvai buvo ir liks prioritetinis.
Iš Afganistano dar nesitrauksime
Krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė Aganistaną palygino su negaluojančiu ligoniu, kurį palikti be priežiūros būtų per daug rizikinga.
„Sunkus ligonis, turintis galimybių išgyti, šiandien dar yra reanimacijoje. Atimti iš jo deguonį, dirbtinį maitinimą būtų nusikaltimas, jis mirtų.
Tačiau po kelerių metų galbūt tas ligonis galės persikelti į normalią palatą ir stotis ant savo kojų“, — neseniai yra sakiusi ministrė, kalbėdama apie Goro provinciją.
KAM iš savo biudžeto finansuoja karinę misiją Gore, kur Lietuva vadovauja provincijos atkūrimo grupei (PAG). Anot ministrės, šios misijos finansavimas nemažinamas: „Afganistaną laikome prioritetu, galų gale tai yra mūsų karių saugumo reikalas“.
Tuo tarpu civiliniai projektai — aprūpinimas elektros energija, talibų iškirsto parko atsodinimas, mokyklų ir namų statyba Afganistane finansuojami iš Užsienio reikalų ministerijos biudžeto. Pasak krašto apsaugos ministrės, šie projektai yra svarbūs — reikia, kad žmonės matytų pažangą pačioje Goro provincijoje, jiems reikia bent minimalių dalykų: asfaltuotos gatvės provincijos sostinėje Čagčarane, ligoninės skyriaus, kuriame būtų vanduo ir panašiai.
Kadangi šiemet Afganistane rengiami prezidento rinkimai, Lietuva planuoja padidinti savo karių skaičių provincijos atkūrimo grupėje. Norint garantuoti saugumą rinkimų laikotarpiu, vasarą ketinama papildomai nusiųsti 20—26 karius. Jie Gore liktų iki rinkimų pabaigos.
Kosovas primena praeities Lietuvą
NATO vadovaujamoje karinėje misijoje Kosove (KFOR) Lietuva dalyvauja jau dešimt metų. Nuo 1999-ųjų čia yra tarnavę per 900 Lietuvos karių.
Lietuviai, taip pat kitų šalių kariai, įsitikinę, kad saugumo padėtis misijos rajone Kosove yra stabili, ir tai pasiekta dėl NATO pajėgų.
Šiuo metu didžiausi vietiniai iššūkiai saugumui — prasta ekonominė padėtis, nusikalstamumas ir ypač — kontrabanda.
Lietuvai atsisakius siųsti būrius į Kosovą, kas mėnesį bus sutaupyta ketvirtis milijono litų — tiek kainuoja Kosove išlaikyti tokį būrį. Smaugia ir pasirengimo misijai išlaidos — parengti karius šiai tarnybai irgi reikia lėšų. Ketinimą mažinti pajėgas Kosove yra pareiškusi ir Ispanija. Artimiausiu metu iš Kosovo ketinama išvesti per 600 Ispanijos karių. Kitos NATO pajėgos misiją tęs.
Lietuvos karių būrys dislokuotas bazėje „Camp Bondsteel“, netoli Uroševaco (Ferizajaus) miesto Kosovo rytuose. Tai yra pagrindinė JAV karinė bazė Kosove. Nuo sostinės Prištinos, kur ir yra oro uostas, iki šios bazės — maždaug valanda kelio automobiliu. Keliai primena prieš kelerius metus buvusius Lenkijoje. Magistraliniai keliai — siauri ir nesutvarkyti.
Pro langus visur matyti šiukšlynai — vienas greta kito. Netoliese — jau naujos statybos pastatai. Kontrastai Kosovo apylinkėse bemaž labiausiai krinta į akis.
Kosovas šiek tiek primena Lietuvą 1993—1994 metais. Kai kūrėsi nepriklausoma mūsų valstybė, šalyje atsirado pirmųjų turtuolių ir vargšų: vienoje pusėje — prabangūs nauji statiniai, kitoje — seni nameliai. Šalyje siaučia ir savo taisykles diktuojanti mafija.
Visa tai Lietuvoje — jau praeitis, tačiau tokį etapą dabar išgyvena Kosovo žmonės. Dauguma jų — albanai. Pats Kosovas yra musulmoniška šalis — didžiąją gyventojų dalį čia sudaro musulmonai.
Karinė bazė — atskiras miestas
Maždaug po valandos pasiekėme karinę bazę. 360 tūkstančių kvadratinių metrų teritorija iš karto nustebino dydžiu.
Tai — miestas mieste. Pati bazė kruopščiai saugoma karių. Be specialių leidimų kojos čia įkelti negali joks prašalaitis.
Karinėje bazėje įrengti konteinerinio tipo nameliai — laikinieji karių namai. Kur gyvena Lietuvos kariai, rasti nesunku — prie kiekvieno namelių bloko iškabintos šalies vėliavos. Teritorijoje yra parduotuvės, bažnyčia, sporto salės, biliardo stalai, kino teatras, valgyklos. Kitaip tariant, viskas, ko reikia įprastam gyvenimui: darbui ir poilsiui. Jei aplinkui nezuitų ginkluoti kariai, galėtum pamanyti, kad esi keistos architektūros miestelyje. Patys kariai juokauja, kad jei nesitreniruotų, į namus tektų grįžti su nemenku antsvoriu. Mat maistas čia — ir įvairus, ir gausus. Beje, prie kiekvieno patiekalo nurodomas kalorijų skaičius.
Valgykloje kariai gali rinktis iš kelių patiekalų — atskirai įrengti karštojo maisto, salotų, deserto barai. Lentynose sustatytas nealkoholinis vynas ir alus.
„Bazėje — sausasis įstatymas ir apie alkoholį negali būti kalbos“, — mus tikino čia misiją atliekantys lietuviai.
Saugo Makedonijos sieną
Šnekučiuodamiesi išvydome atžingsniuojančius karius — bemaž visi jie susirinko į pagrindinę bazės aikštę. Kariai aikštę vadina „prie vėliavų“ — šioje vietoje plevėsuoja visų misijoje dalyvaujančių šalių vėliavos.
Čia vyko Lietuvos karių būrio pasikeitimo ceremonija — būrys KFOR-19 savo misiją baigė, o KFOR-20 pradėjo.
Pasibaigus Lietuvos būrių pasikeitimo ceremonijai, po rankos paspaudimo, kalbų ir vienų kitiems žeriamų padėkų kariai pakvietė mus pasivažinėti po apylinkes. Per taikos palaikymo misiją lietuviai budi KFOR kontrolės poste prie sienos su Makedonija, patruliuoja, vykdo kitas užduotis.
Budėdami pasienyje lietuviai tikrina, kad per specialiai tik kariniam transportui skirtą pervažiavimo punktą nevažinėtų kiti automobiliai: ties Kosovo siena su Makedonija yra trys punktai. Vienu keliu važiuoja karinis transportas, kitu — lengvieji automobiliai, trečiu — vilkikai.
Dar viena lietuvių užduotis — patruliuoti apylinkėse. Karinis visureigis lengvai kopė kalnuotomis vietovėmis. Tačiau išlipti ir vaikštinėti leidžiama ne visur. Mat nuo karinių konfliktų laikų čia likę minų laukai. Kosove dirba amerikiečių išminuotojai.
„Lietuviai išminuotojai tarnybą atlieka Afganistane, o Kosovo išminavimo darbai — amerikiečių rankose“, — paaiškino lydintys lietuviai.
Paprastai po vietoves važinėja du lietuvių karių automobiliai. Kariai — ginkluoti, tačiau, skirtingai nuo tarnybos Afganistane, čia nuotaikos kitokios: nėra šalmų ir neperšaunamųjų liemenių.
Tarpusavyje jie bendrauja radijo ryšiu. „Atsargiai, priekyje — automobilis. Atsargiai, dešinėje — karvė“, — tokie įspėjimai siauruose kalnų keliuose skamba gana dažnai.
Vietiniai vaikai pravažiuojantiems lietuviams nuolat moja rankomis. Palankiai lietuvius sutinka ir šio krašto gyventojai.
Dabar lietuvių patrulis yra labiau prevencinis: nebetenka atlikti jokių kratų, tikrinti įtartinų asmenų.
Lietuvos kariai dalyvauja šiose misijose:
Lietuvos vadovaujamoje provincijos atkūrimo grupės (PAG) misijoje Afganistano Goro provincijoje (nuo 2005 m. birželio mėn.).
Pagrindinė PAG užduotis — padėti Afganistano valdžiai plėsti įtaką provincijoje, garantuoti saugumą ir sudaryti tinkamas sąlygas provincijai atkurti. PAG — NATO Tarptautinėms saugumo paramos pajėgoms priklausanti Lietuvos vadovaujama bendra civilinė ir karinė misija.
NATO ISAF operacijoje Afganistano pietuose. Čia dislokuotas Lietuvos specialiųjų pajėgų karių būrys (nuo 2007 m.). Dar beveik 10 Lietuvos karių tarnauja ISAF pajėgų centriniame ir regioniniuose štabuose.
NATO mokymo misijoje Irake dalyvauja keturi Lietuvos kariai (nuo 2005 m.).
Jungtinių Tautų karinėje stebėjimo misijoje Gruzijoje yra du karininkai (nuo 2007 m.).
Nuo 2004 m. Lietuva dalyvauja ir ES vadovaujamoje operacijoje „Althea“ Bosnijoje ir Hercegovinoje. NATO Kosovo pajėgose (KFOR) dalyvauja būrys Lietuvos karių. Planuojama mažinti Lietuvos karių dalyvavimą KFOR — būrį išvesti šių metų vasarą.
Misijas išlaikyti kainuoja
Terorizmas neturi sienų. Narkotikai visame pasaulyje turi vienodą vardą. Pasaulis — per mažas, kad būtų galima atsiriboti nuo kitų šalių.
Tokius teiginius tenka išgirsti tuomet, kai kalbama apie Lietuvos karių misijas karštuosiuose pasaulio taškuose, ypač — Afganistane.
Europos Sąjunga 2007—2010 metais numatė Afganistanui skirti 610 milijonų eurų. Be to, dar apie 100 milijonų eurų atiteks humanitarinei pagalbai.
Lietuva nuo 2005-ųjų kasmet Afganistanui skiria keletą milijonų litų. Tuo tarpu vien JAV 2007 metais Afganistanui skyrė 10 milijardų JAV dolerių.
Lietuva į NATO vadovaujamą misiją Kosove įsitraukė 1999 m. Tai buvo viena svarbiausių ir didžiausių NATO vykdomų operacijų: joje dalyvavo per 60 tūkst. kariškių.
Lietuva, kaip NATO partnerė, tuo metu dar tik siekianti visateisės narystės šioje organizacijoje, nusprendė su savo karinėmis pajėgomis prisidėti prie šios operacijos.
Misijoje Kosove Lietuvos kariai įgijo praktinės dalyvavimo tarptautinėse operacijose patirties, galimybę mokytis veikti kartu su sąjungininkių pajėgomis.
Kosovas yra svarbi ir neatsiejama viso Vakarų Balkanų regiono dalis. Šio regiono valstybės siekia visateisės narystės NATO ir ES.
Kosovas 2008 m. vasario 17 d. paskelbė nepriklausomybę nuo Serbijos, kuri Kosovą laiko savo dalimi, ir priėmė Kosovo nepriklausomybės deklaraciją.
2008 m. gegužės 6 d. Lietuvos Seimas pripažino Kosovo nepriklausomybę. 2008 m. birželio 15 d. įsigaliojo naujoji Kosovo konstitucija pagal kurią šalies vyriausybė paskelbė perimanti didžiąją dalį įgaliojimų, kuriuos iki tol teritorijoje turėjo Jungtinės Tautos.
Kosovo nepriklausomybę pripažino JAV ir daugelis ES valstybių. Iš viso šalies nepriklausomybę yra pripažinusios 56 šalys. Tarp jų yra 22 ES ir 21 NATO narė, artimiausios Lietuvos kaimynės Latvija, Lenkija, Estija, Skandinavijos valstybės.
Kosovo saugumo situacija gana rami, nors gruodžio 29—sausio 3 d. vyko etniniai susirėmimai Mitrovicoje (šalies šiaurėje).
90 proc. šalies gyventojų yra albanai, 10 proc. — serbai.
Grįžusius patikrina šunys
Iš Kosovo į Lietuvą parskridusius karius — KFOR-19 būrį Zoknių kariniame oro uoste pasitiko ne tik pasiilgę artimieji.
Pirmasis ne tik karių, bet ir visų lėktuve buvusių civilinių susitikimas — su Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnais ir jų tarnybiniais šunimis.
Dresuoti keturkojai apuostė iš Kosovo atgabentą bagažą ir patikrino, ar iš šios šalies į Lietuvą neatkeliavo narkotikų.
Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika Komentarų: 0
Manauso mokymuose dalyvauja labiausiai patyrę specialiųjų tarnybų karininkai iš viso pasaulio. Niekas negali sužinoti jų pavardžių, todėl čia tampa tik numeriais. Nors dalyvavę daugelyje pavojingų akcijų, kai kurie džiunglių neištveria fiziškai, kitiems sutrinka psichika. Čia gali išverti tik geriausieji.
Selva – taip ispaniškai vadinamas tropikų miškas, viena labiausiai netinkamų žmogui vietų. Čia, pačioje Brazilijos džiunglių širdyje, veikia CIGS – specialiųjų dalinių karininkų mokymo centras. Šitame žaliajame pragare palūžta net kiečiausi vyrai. Pasakoja buvęs kursantas, dabar centro instruktorius.
Vadas, glostydamas ant pavadžio laikomą jaguarą, centro talismaną, perspėja instruktorių: „Galbūt kai kuriems mūsų metodai pasirodys per mažai humaniški, bet privalote įsisąmoninti, kad džiunglės nesigaili skystablauzdžių. Išmokysime jus kelių dalykų, kurie ne tik padės likti gyviems, bet ir įveikti priešą. Neslepiu, jog be paliovos varginsime jus, didinsime spaudimą, darysime viską, kad pasiektumėte ištvermės ribas. Daugeliui tas selvos kario grūdinimas bus pragaro prieangis. Jus išgelbėti gali tik nepaprastas ryžtas ir geležinė ištvermė. Ponai karininkai! Linkiu sėkmės!“
„Seel! Vaa!“- garsiai skanduoja trys dešimtys vyrų kamufliažinėmis uniformomis be antpečių ir kitokių skiriamųjų ženklų. Kursantas yra tiktai numeris, kuris aiškiai matomas ant galvos apdangalo. O „selva!“ arba „klausau!“ – tradicinis CIGS atsakymo šūksnis. Esame Centro de Instrucao de Guerra na Selva (kovos džiunglėse mokymo centre), geriausiame ir reikliausiame pasaulyje specialiajame centre, rengiančiame efektyviai veikti priešiškame žmogui „žaliajame pragare“. Centro mokymo realijos prilyginamos elitiniam reindžerių kursui amerikiečių Fort Beninge.
Esame Manause, pačioje Amazonės džiunglių širdyje, kur Rio Negras įteka į Amazonę. CIGS iš pradžių buvo organizuotas pagal amerikiečių Jungle Warfare Centre (karo džiunglėse centro) Panamoje modelį. Per trumpą laiką jo programoje buvo padaryta tiek originalių sprendimų, pritaikant programą Amazonės sąlygoms, kad Brazilijos mokymo centras pralenkė amerikietišką modelį.
Prieš keliolika metų čia įgijau pirmuosius įgūdžius. Dabar kartu su vietiniais instruktoriais vedu užsiėmimus elitinių antiteroristinių dalinių karininkams, dalyvaujantiems tarptautiniame mokymų cikle įvairiose geografinėse platumose. Čia jie žmonės be veidų. Negalima minėti jų pavardžių. Net šalys, iš kurių atvyksta, laikomos paslaptyje. Kaip ir regionų, kuriuose tobulinasi, pavadinimai. Oficialiai žinoma tik tiek, kad visi yra dalyvavę įkaitų vadavimo operacijose ir kad vis brutalesni teroro aktai verčia specialiąsias tarnybas mokytis veikti sunkiausiomis klimato sąlygomis.
Kaimanų ir anakondų draugijoje
Katorgiškas žygis su dvidešimties kilogramų krūviu, rodos, niekada nesibaigs. Susilieję su aplinka, brendame per igarape – apgaulingus liūnus. Kai pajuntame žemę po kojomis, kopiame į skardžių aukštumas arba smunkame iki kelių į nuvirtusių medžių sutręšusius kelmus. Dygliuoti vijokliai drasko rankas; įdrėskimai gali pavirsti sunkiai gyjančiomis žaizdomis ir grėsti rimta infekcija. Mus supa nepermatoma selva – prieblandoje skęstantis tropikų miškas: pilnas chaotiškos žalumos masės, šliaužiojančių žalčių ir spiečiais pakibusių godžių vabzdžių; jie gelia net per prakaitu permirkusius drabužius. Nuo šakų už apykaklės krintančios juodos skruzdėlės kanda be gailesčio, o nepakenčiamai tvankus ir tankus kaip šiltnamyje oras laipsniškai iščiulpia mūsų jėgas ir verčia iš koto. Vienatvė, jokios logistikos, perkrovos, šleikščios higienos sąlygos, įtampa – visa tai sukelia nerimo pojūtį šiame izoliuotame pasaulyje.
Džiunglėse srūvantis prakaitas negaruoja, taigi šiluma iš organizmo nepasišalina. Štai jau antras šiandien išsekintas kursantas, kietuoliu laikytas „varliaėdis“, kuriam prireikė medicinos pagalbos. Neapsieita be lašelinės. Prancūzas sugniuždytas; negali patikėti, kad arkliška jo sveikata sušlubavo. Jis autoritetas kolegoms, kurie akimirkai stabteli paremti moraliai. „Varliaėdis“ aukštos klasės specialistas. Akmeninis veidas ir masyvus smakras būdingi energingam charakteriui. Tikrai nepaprastai tikslus ir ryžtingas akcijos metu. Bet nepalenkiamas jo charakteris neatlaikė, gamta gali suriesti didžiausią kietuolį…
Iki stažuotės pabaigos ištvers daugų daugiausia pusė. Kiti – net jeigu palaužti ne ryžto stokos, o dezinterijos ar drugio – bus pašalinti iš kurso ir jausdamiesi pralaimėję nešlovingai sugrįš į savo dalinius.
Iš pradžių visi turi įsisavinti daug teorijos, o vėliau turi tas žinias paversti veiksmu. Nė vienas kursantas nežino kas jo laukia. Reikia išmokti orientuotis džiunglėse, pelnyti čiabuvių pasitikėjimą, atpažinti valgomus palmių pumpurus, susiręsti slėptuvę, užtikrinančią galimybę pailsėti ir t.t.
Numeris 19, visada veiklus ir paslaugus italas, persipjovė ranką aštriu kaip skustuvas lapu. Sužeistajam puolė padėti seržantas Jorge. Sustabdė kraujavimą, pridėdamas prie žaizdos šviežią voratinklį, po to pabarstė tą vietą surinktomis skruzdėlėmis, kurios puikiai tinka žaizdoms gydyti, nes žanduose turi antibiotinių substancijų, apsaugančių nuo infekcijos. Metisas, išaugęs tarp indėnų prie Rio Negro intako, džiunglėse jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Slėptuvės statymas užima daug laiko, bet ji turi būti patogi pailsėti po dienos darbų. Ir šio užsiėmimo metu neapsieita be nedidelio incidento. Pjaudamas šakas „kazokas“ užmynė širšių lizdą, jos pradėjo jį pulti. Neprarasdamas savitvardos kursantas šoko nuo aukšto skardžio į upę. Skausmingų įgėlimų žymės vis dėlto aiškiai matomos deformuotame veide. Didžiausią grėsmę nesvetingose džiunglėse žmogui kelia visai ne laukiniai žvėrys, o vabzdžiai, platinantys pavojingas ligas.
Tankus ir drėgnas oras iš lėto išsunkia jėgas, sukausto ir paralyžiuoja judesius. Prakaitas, sumišęs su vabzdžius atbaidančiu skysčiu, degina akis. O turime eiti taip tyliai, kad galėtume nepastebimai prasiskverbti į priešo teritoriją. Tas sėlinimas turbūt niekada nesibaigs. Per pirmą valandą įveikėme tik penkis šimtus metrų. Slidus takelis skardžiu atima norą gyventi.
Pagaliau komanda „pirmyn!“ Mokomosios amunicijos salvės pragariškai triukšmingos. Visiems atrodo, kad užduotį įvykdėme, bet instruktorius mano kitaip: „Trūko netikėtumo elemento. Po pusvalandžio pakartojimas.“ Visas vargas veltui. Ir tik geležinės valios ir motyvacijos pastangomis trečiu mėginimu pasiekiame tikslą.
Saulei nusileidus atogrąžų miškas atgyja – skamba įvairiausių garsų simfonija. Nemaloniai dirginantis ausį beždžionių rėksmingumas persipina su viliojančiais paukščių šūksniais ar uždususiais nematomų žvėrių atbalsiais. Iš už juodos džiunglių sienos sklinda įtartini šnaresiai; įkyrios mintys susitelkia į įsivaizduojamus pavojus, sukelia nepagrįstą nerimą. Vaizduotė verčia žmogų be paliovos įtemptai budėti; įtampa prasisklaido tik švintant.
Ne visi pasiekia bazę numeris 2
Pagaliau turime išmėginti kursantus „tiesos kriterijumi“. Vyrus mažomis grupelėmis išsklaidėme selvoje ir priminėme: „Jei norite gauti kurso sertifikatą, turite per 48 valandas prisistatyti bazėje numeris 2.“
„Kartais manydavau, kad nebeištversiu iki galo, kartą buvo nutrūkęs filmas“, – prisipažįsta italas „Maksy“. Visiškai išsekę, vabzdžių sugelti, dvokiantys prakaitu ir nuo purvų limpančiomis prie kūno uniformomis, pusiau sąmoningi stipriausieji atsivelka į bazę. Kiekvienas būna netekęs nuo trijų iki šešių kilogramų. Numerio 6 pėdos apverktinos būklės, vien tik pūslės ir kraujas. Sportiškas „Drugelis“, rusas iš super elitinio dalinio „Beta“, turintis daugiau kovinės patirties negu bet kuris kitas tame kurse, per stebuklą išvengė hipertermijos – šilumos smūgio dėl ilgalaikės intensyvios įtemptos veiklos kaitroje. Vidurdienį truputį skundėsi dėl šleikštulio ir galvos svaigimo, bet labiausiai dėl kojų ir rankų raumenų mėšlungio, kuris paaštrėjo netekus per daug druskos. Skausmo iškreiptu veidu jis vis dėlto ėjo iki galo. Ne visi baigė pragaro kursą. Nors fizinė kondicija neprasta, trims karininkams sušlubavo psichika, jie palūžo sekinančio etapo pabaigoje. Dar keturi išgyveno tikrą dramą – neatsistojo į elito gretas, nes koją pakišo sveikata.
Stažas Manause – tai nobilitacija. „Selva sugeba sugniuždyti stipriausio žmogaus asmenybę, bet jūs įrodėte savo vertę, peržengėte patys save. Didžiuojuosi jumis“ – pabrėžia CIGS vadas, pulkininkas Gustavo de Souza Abreu kurso baigimo šventėje. Geriausias kursantas apdovanojamas prestižine „džiunglių kovotojo“ mačete su numeriu 0055. Pirmą kartą centro istorijoje ją pelnė svetimšalis.
Osvaldas ALEKSA
Balsas.lt
Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika Komentarų: 0