Dainius Pilypas | Anno 1982

Oh le oh le oh le

2008.08.24: Na… kitą kartą Svarbu tikėti!

Valstybė, visuomenė, šventės, renginiai    Komentarų: 0

Naujutėlaitis karinis serialas, kurį mums pristato “HBO films” – tai jau daug, kad ne holivudo projektas

Serialas paremtas tikrais faktais ir atspindi pirmąsias amerikiečių invazijos į Iraką 2003 metais dienas. Ir parodo viską gana tikroviškai, realistiškai – su savais, tik kariuomenei būdingais juokeliais, keiksmais, nesusipratimais ir niuansais Visa tai pateikiama tarsi žurnalisto, lydinčio karius iš pat Kuveito, pasakojimas apie patirtus įspūdžius, faktus, gerus ir/ar blogus poelgius, pasaulėžiūrą.

Šiaip, iš įpratimo žiūrint karinius filmus, tikėjausi daugiau kažkokio veiksmo, didvyriškų poelgių ar mirčių, tiek iš priešiškos tiek iš savų pusės. Bet šįkart režisierius daug labiau akcentuoja tokius dalykus kaip gamtinių reikalų atlikimą viduryje dykumos ar naujosios kartos, jaunų karių besaikį žavėjimąsi ginklų galia ir šaudymą kur papuola, nes jie taip įpratę kompiuteriniuose žaidimuose…

Verta pasižiūrėti visas 7-ias serijas tiems, kas domisi amerikiečių kariuomene, ginklais, technika. Tai parodoma tikrai gausiai, išsamiai. Visi slengai ar komandos, radijo ryšio procedūros tikroviškos, įvairių ginklų (.50 cal sunkusis kulkosvaidis ar MK19 automatinis granatsvaidis ant Hummvve, termovizoriai, Night vision žiūronai ir t.t.) demonstravimas – identiška tam, ką nesenai mačiau, išbandžiau per kursus JAV.

Ir ne tik tai. Vis tik ne muilo opera “garbės kuopa”, tad tikrai verta pasižiūrėti

Apžvalgos apie viską, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 2

Praeitą mėnesį baigiau Amerikoje šį puikų kursą – geriausią galimybę, kurią už pastangas gavau atgal iš LT kariuomenės: 19D (Cavalry scout) MOS-T Phase II !!

The cavalry scout leads, serves, or assists as a member of scout crew, squad, section, or platoon in reconnaissance, security, and other combat operations. This course is structured into a “Distance Learning” Phase I and “resident” Phase II. The course is performance oriented and designed to qualify individual students in the 19D MOS. Upon completion, the student will be able to perform the tasks neccassary for skill level 1 proficiency.

19D MOS-T (HMMWV) Phase II is 16 days in duration with day 1 and 16 scheduled as travel and processing. The course is performance oriented and designed to qualify individual students in MOS 19D(HMMWV). Phase II instruction includes demolitions, communications, land navigation, weapons, and maintenance and operation of an M1025 HMMWV. There are approximately 130 hours of training with the majority conducted as hands on practical exercises.

19D (HMMWV) MOS-T Phase II Trained Subjects:

- Maintain and Operate the AN/PVS-7B/D Night Vision Goggles and AN/PVS-14 Monocular Night vision device
- AN/PSN-11 Global Positioning System
- Prepare and Operate SINCGARS Radio
- Perform Operator Maintenance on a HMMWV
- Vehicle Rollover Drill
- Drive a HMMWV
- Operate an M240B Machine Gun
- Operate the MK 19 Machine Gun
- Mount/Dismount MK 19 Machine Gun on a HMMWV
- Fundamentals of Dismounted Patrolling
- Land Navigation
- Operate a Caliber .50 M2 HB Machine Gun
- Mount/Dismount a Caliber .50 M2 Machine Gun on a Vehicle
- IED Mine Warfare Overview
- Urban Combat Operations
- Modernized Demolition Initiators
- Establish an Observation Post (OP)
- Engage Targets with an M240B Machine Gun
- Engage Targets with a Caliber .50 M2 Machine Gun on a Vehicle
- Engage Targets an MK19
- Call For Fire
- LP-OP
- Mounted and Dismounted Patrolling
- Cordon And Search
- Rout Reconnaissance
- Zone Reconnaissance with Screening LP/OP

Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 0

Na jei savo šalie, kariuomenės mylėjimas ir reklamavimas, nuotraukų ir įspūdžių iš įdomių pratybų, kursų publikavimas siekiant sudominti mases, verbuoti į kariuomenę, KASP… yra smerktinas, draudžiamas ir net baudžiamas užsiėmimas… tada pareklamuosiu, pasidžiaugsiu bent už kaimynus

Mėgėjiški video filmukai, publikuoti YouTube, apie brolių latvių kariuomenę:

Apžvalgos apie viską, Karyba, tarnyba, misijos, ginklai, taktika    Komentarų: 2

Atkeliavusi iš Vakarų vadinamo karinio turizmo mada ir domėjimasis antžeminiais ir požeminiais kariniais įtvirtinimais sulaukia vis didesnio populiarumo. Dabartiniai šių įtvirtinimų šeimininkai galėtų pagalvoti, kaip juos padaryti prieinamesnius turistams. Lietuvoje nėra labai daug paskutinių dviejų karų gynybinių statinių liekanų, bet ir esantys nepanaudojami. Pusę amžiaus neveikiantys bunkeriai galėtų būti ir puiki mokomoji priemonė.

Bunkeriai – XX amžiaus fortifikacijos rūšis, kuri bent jau užsienyje yra labai vertinama. Yra net speciali turizmo rūšis gynybiniais įtvirtinimais besidomintiems žmonėms, kuriuos žavi ne viduramžiai, ne gotika ar barokas, bet XX amžiaus karinis paveldas.

TSRS naujų vakarinių sienų įtvirtinimo darbai, kurie apsiribojo primityvių stebėjimo bokštelių palei visą vakarinę sieną įrengimu, pradėti dar 1930 m.

1939 m. rugpjūčio 23 dieną TSRS ir Vokietija pasirašė „Molotovo- Ribbentropo“ paktą, pagal kurį Europa buvo padalinta į dviejų valstybių įtakos sferas. Slaptajame pakto priede papildomai buvo aptartos valstybių sienų sąlygos tarp šalių – pakto dalyvių, kurios pažymėjo naująją TSRS vakarinę sieną pagal gerai žinomą „Kerzono liniją“.

1940 m. liepą TSRS gynybos komisaras maršalas S. Timošenko pasirašė direktyvą, nurodančią palei visą Vokietijos sieną sukurti šiuolaikišką gynybinę liniją, gavusią neoficialų „Molotovo linijos“ pavadinimą. Ši 4,5 tūkst. km ilgio gynybinė linija buvo padalinta į tris karinės apygardas (sukurta 138 statybos ruožai, buvo statoma 2,5 tūkstančio betoninių karinių slėptuvių, iš kurių daugiau nei 1000 buvo visiškai užbaigta).

Dėl suprantamų priežasčių iki 1940 m. vasaros įtvirtintųjų rajonų įrenginėti Baltijos valstybėse buvo neįmanoma. Tai prasidėjo po Baltijos šalių aneksijos. Tik 1941 m. kovo mėnesį buvo baigti projektavimo darbai ir jau balandžio mėnesį prasidėjo keturių Lietuvos įtvirtinimų rajonų statyba. Bendras fronto ilgis Lietuvoje turėjo būti 328 km. Baltijos šalių karinėje apygardoje gynybinių rajono statinių statybose kasdien dirbo 57778 žmonės. Iš viso buvo pastatytas 101 bunkeris, bet iki karo pradžios nė vienas jų taip ir nebuvo užbaigtas. Atlikti tik betonavimo darbai, todėl kokių nors vertingų radinių juose tikėtis neverta. Nevykusiai suprojektuota ir laiku nepabaigta Molotovo linija nesustabdė Vokietijos puolimo. Keli pasipriešinę kazematai buvo greitai sunaikinti. Įtvirtinimai beveik nenukentėjo nuo karinių veiksmų, nes rusai iki karo pradžios daugelyje objektų nespėjo net įgulų sukomplektuoti.

Dabartinėje Lietuvos teritorijoje Molotovo liniją sudarė 4 įtvirtinimų rajonai: Telšių, Šiaulių, Kauno ir Alytaus. Telšių įtvirtinimų rajoną sudarė 8 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Palangos iki Judrėnų (Klaipėdos raj.) iš viso apie 80 km. Buvo planuojama pastatyti 389 bunkerius, tačiau spėta pastatyti 23. Šiaulių įtvirtinimų rajoną sudarė 6 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Pajūrio (Šilalės raj.) iki Jurbarko – iš viso apie 90 km. Buvo planuojama pastatyti 430 bunkerius, spėta pastatyti 27. Kauno įtvirtinimų rajoną sudarė 10 įtvirtinimų punktų. Linija driekėsi nuo Jurbarko iki Kalvarijos – apie 105 km. Iš planuotų 630 bunkerių spėta pastatyti 31. Alytaus įtvirtinimų rajoną sudarė 5 įtvirtinimų punktai. Linija driekėsi nuo Kalvarijos iki dabartinės sienos su Baltarusija apie 60 km. Buvo planuojama pastatyti 293 bunkerius, spėta pastatyti 20.

Pabandėme Molotovo linijos bunkerių paieškoti Kalvarijos savivaldybės teritorijoje. Nuorodų jokių, priėjimas prie daugelio objektų varganas, pastebėti labai sunku, o kartais net neįmanoma. Bunkeriai apleisti, paversti sąvartynais. Be didesnių pastangų pavyko rasti 11 įvairaus dydžio ir būklės bunkerių (6 – Brazavo apylinkėse, 4 – aplink Raudeniškių kaimą, 1 – netoli Kvietkinės kaimo). Ant kai kurių puikavosi nuo tarybinių laikų likę dabar grėsmingai juokingi užrašai: „Fotografuoti ir ardyti tvarką draudžiama. Nusižengęs neša atsakomybę“. Aišku, tai toli gražu neprilygsta Mažino ir Manerheimo gynybinėms linijoms, tačiau „ranka pasiekiama“ ir galėtų pritraukti tuo besidominčių turistų.

Informacija ir nuotraukos: Mindaugas Sėdaitis “Sūduvos gidas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Sovietinę kariuomenę išvedus iš Lietuvos, be šeimininkų liko ir karinė vadavietė Žaliojoje girioje. Ją pamažu naikina laikas ir žmonės. Ar Lietuva tokia turtinga, kad leidžia visam tam pražūti?

Sovietmečiu nemaža Žaliosios girios dalis tarnavo kariniams tikslams. Vienoje jos pusėje buvo įrengtas trikampio formos poligonas, į kurį buvo mėtomos bombos. Buvusio poligono vietą, panevėžiečių ir aplinkinių gyventojų pramintą bombardyne, mena įvairaus gylio ir pločio nuo sprogusių bombų likusios duobės. Dabar ši teritorija tapo metalo ieškotojų darbo vieta. Neretai aptinkama ir pavojingų sprogmenų.

Dviguba tvora

Visai netoli nuo Paliūniškio, kairėje kelio į Vabalninką pusėje, sovietmečiu buvo pastatyta atsarginė kariuomenės vadavietė. Gana nemaža teritorija buvo aptverta gelžbetonio plokščių tvora, primenančia „tulpinių“ vilos tvorą ant Dubulių tvenkinio kranto. Virš jos buvo ištemptos dvi spygliuotos vielos juostos.

Išorėje už kelių metrų nuo gelžbetoninės tvoros buvo pastatyta dar viena spygliuotos vielos tvora. Tarp jų pietinėje ir šiaurinėje pusėse buvo pastatyti du sargybos bokšteliai, jų dabar jau nelikę, o tarp tvorų veikiausiai budėdavo sargybiniai.

Kadaise iš dvejų teritoriją saugojusių vartų liko vieni, bet ir tie jau buvę padegti. Prieš vadavietę likusi asfaltuota aikštelė, netoli vartų jau dabartiniais metais pastatyta pavėsinė. Joje stalviršiui panaudotos veikiausiai iš buvusio karinio objekto atneštos durys.

Atiteko Turto fondui

„Panevėžio balsui“ pradėjus domėtis objekto priklausomybe, Panevėžio urėdijoje pavyko sužinoti, kad urėdija su juo neturi nieko bendro. Buvo paaiškinta, kad anksčiau teritorija buvo išnuomota dažasvydžiui, o dabar veikiausiai perduota Valstybės turto fondui.

Apie dažasvydį minėjo ir Civilinės saugos departamento direktorius Romualdas Kisieliūnas, tačiau jis buvo linkęs manyti, kad dabar objektas perduotas Krašto apsaugos savanorių pajėgoms (KASP). Jis patikslino, kad sovietmečiu į vadavietę buvo atvesti elektros ir ryšių tinklai ir ji buvo pritaikyta nuolat gyventi.

KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vadas pulkininkas leitenantas Ričardas Leikus sakė, kad minėtas objektas savanoriams niekada nepriklausė. Anot jo, pasitraukus sovietų kariuomenei jį iš pradžių saugojo Karaliaus Mindaugo motorizuotojo pėstininkų bataliono kareiviai, tačiau dabar objektas perduotas Valstybės turto fondui. Rinktinės vadas buvo įsitikinęs, kad ten jokio turto nebelikę, todėl nebėra ir ko saugoti.

Durų ir langų nebelikę

Nors ir neprižiūrima buvusios vadavietės teritorija, vis dėlto ji palyginti neblogai atrodo. Ten, kaip ir anksčiau, tebeošia įspūdingos eglės, pušys ir beržai, tačiau kai kurios vietos jau baigia užželti menkaverčiais krūmais.

Kairėje teritorijos pusėje esančio baltų plytų mūrinio pastato, kuris galėjo tarnauti kaip štabas arba gyvenamosios patalpos, stogas apaugęs samanomis, senokai nebelikę ne tik šviestuvų, radiatorių, bet ir langų bei durų. Be durų likę ir šiek tiek atokiau prie tvoros stovintys tualetai.

Priešingoje teritorijos pusėje stovi dar vienas bene geriausiai išsilaikęs pastatas, galėjęs būti gyvenamuoju. Tačiau ir ten ne tik nelikę jokios įrangos, durų ir langų, bet viename kambaryje netgi pradėtos plėšti medinės grindys. Matyti, kad jos buvo klotos ant impregnuotų pabėgių. Vienoje nedidelėje patalpoje guli pastipusi kiaunė.

Trys įėjimai

Centrinėje teritorijos dalyje kadaise būta požeminės slėptuvės. Į ją veda du įėjimai iš abiejų pusių nuo minėtų pastatų. Trečiasis, turbūt avarinis, į priekį.

Požemyje tamsu – nors į akį durk. Žiebtuvėlio šviesoje buvo matyti, kad patalpos dar visai neblogai išsilaikiusios, tačiau ir ten yra „padirbėję“ žmonės. Matosi, kad anksčiau požemyje buvo įrengtas ne tik šildymas, elektra, bet ir nebloga ventiliacija. Akivaizdu, jei toks objektas būtų mieste, jis pirkėjų neatsigintų.

Ten žaisdavo dažasvydį

Už požeminės slėptuvės yra dar vienas nedidelis mūro statinys. Ten, matyt, buvo įrengta elektros pastotė. Dar vienas nedidelis mūrinis statinys irgi buvo po žeme, jame stovėjo dyzelinis generatorius, turėjęs gaminti elektrą sutrikus jos tiekimui.

Akivaizdu, kad vėliau šioje teritorijoje žaisdavo dažasvydį. Tai rodo dar nesubliūškę dažų rutuliukai, įvairiausiais dažais aptaškyti pastatai, tvora, medžiai.

Dabar apie šeimininkus ir objekto priežiūrą nemena nė viena detalė, išskyrus naują spyną, kuria užrakinti vartai. Tačiau į teritoriją galima patekti pro nedidelę prie vartų išverstą angą.

Prie kelio, vedančio į vadavietę, yra dar vienas įdomus, tačiau gana keistai atrodantis žaliai dažytas gelžbetoninis statinukas. Kadangi jis yra šalia kelio, galima spręsti, kad ten buvo sargybos postas.

Ekspedicijos dalyviai / informacijos šaltinis: Gintautas Subačius “Pasvalio balsas”

Sindikuoti įrašai    Komentarų: 0

Gerokai pavėluotai (7 mėn. praėjo…) už akių užkliuvo vienas senas straipsnis apie Radvilų žygį. Tai kpt. D.B. straipsnis “Žygis Radvilų keliais – septintąjį kartą”, publikuotas krašto apsaugos savanorių pajėgų laikraštyje “Savanoris”, 2007 m. rugsėjo 27 d. Nr. 9 (381):

Straipsnis pakankamai paviršutiniškas, praktiškai viena statistinė suvestinė, bet ne apie tai kalba… Užkliuvusi vietą – įrašas “Kpt. K.M. nuotraukos”… Nors pirmoji, kurioje užfiksuotas Draugas gr. A.Ž (beje “rašytojai” net kario – savanorio vardą sumaišė, patikslint nesugebėjo…) eXtreme trasos, pirmos dienos antrame poilsio taške, daryta… mano (roll)

O antroji daryta mano draugės Linos Žukauskaitės, ketvirtąją dieną Ruklos trasoje…

Kažkaip įdomu pasidarė, ar minimas kapitonas (o gal ir kitas – straipsnio autorius) išvis yra buvę Radvilų žygyje Viena, kai pažįstamas mūsų rinktinės S-5 skyriaus karininkas paprašė tų foto – daviau, negi gaila. Bet visai kas kita, kai jas “savinasi” kažkokie štabo karininkai Na aš suprantu, kad nepadoru kažkaip rašyti, kad kažkoks eilinis Pilypas kažką padarė… Ne… viskas, kas blogai – darbas mūsų, kas gerai – štabo karininkų paprastai gaunasi suvestinėse Nereikėjo ir pavardžių, man pakaktų, kad prie to pačio paminėtų puoselėjamą projektą RadviluZygis.net

Ir išvis nebūčiau šito eskalavęs, jei ne nesenai turėtas, vietomis iki absurdo keistas pokalbis, kai man bandė įrodyti, kaip štabas super duper laikosi visokių heraldikos, simbolikos naudojimo įstatymų, taisyklių ir koks baisus ir smerktinas nusikaltimas yra be leidimo panaudoti… tarkim KASP ženklą arba Lietuvos vėliavėlės simbolį 8)

Tad jei jau verčiasi kam liežuvis ginti mistines simbolikos “autorines teises”, nors tai akivaizdžiai kvailą – Kas gali drausti reklamuoti organizaciją, firmą, Idėją?! Manau Coca-cola man mokėtų, jei dėčiau tiek pastangų reklamuoti ją, kiek dedu reklamuodamas kariuomenę, KASP, o ne draustų – tuomet ir žaiskime pagal vienodas taisykles (o ne “visi lygūs, bet kai kurie lygesni…”) ir gerbkite mano ar mano Draugės autorines teises

Dosjė, dienoraštis, asmeninės mintys, Kelionės, turizmas, žygiai, stovyklavimas    Komentarų: 1